Tęsdami mintis apie Sutvirtinimo sakramentą pasvarstykime, koks poveikis Šventosios Dvasios dovanos, kurią Ji subrandina naujai sutvirtintuosiuose, vesdama juos į tai, kad jie savo ruožtu taptų dovana kitiems. Šventoji Dvasia yra dovana. Atminkime, kad vyskupas mus patepdamas aliejumi sako: „Šiuo ženklu priimk Šventosios Dvasios dovaną.“ Šventosios Dvasios dovana įeina į mus ir padaro mus vaisingus, kad mes po to galėtume ją perduoti kitiems. Priimama visuomet tam, kad būtų duodama: niekuomet nepriimk ir nelaikyk dalykų savyje, tarsi siela būtų sandėlis. Ne: priimti visuomet reikia siekiant duoti. Dievo malonė priimama, kad būtų duodama kitiems. Toks yra krikščionio gyvenimas. Šventoji Dvasia perkelia mūsų dėmesį nuo savojo „aš“ ir leidžia atsiverti bendruomenės „mes“: priimti siekiant duoti. Mes nesame centras: esame šios dovanos įrankis kitiems.

Sutvirtinimas užbaigia pakrikštytųjų panašumą į Kristų ir labiau suvienija juos kaip gyvuosius narius su mistiniu Bažnyčios Kūnu (plg. Apeigynas „Sutvirtinimo sakramentas“, 22). Bažnyčios misija pasaulyje vykdoma prisidedant visiems, kurie joje dalyvauja. Kai kurie žmonės mano, kad Bažnyčioje yra viršininkų: popiežius, vyskupai, kunigai ar dar kas. Ne. Bažnyčia esame mes visi! Mums visiems tenka atsakomybė pašventinti vienas kitą ir rūpintis vienas kitu. Bažnyčia esame mes visi. Kiekvienas turi savo darbą Bažnyčioje, bet ją sudarome mes visi. Apie Bažnyčią turėtume mąstyti kaip apie gyvą organizmą, sudarytą iš žmonių, kuriuos pažįstame ir su kuriais keliaujame, o ne kaip apie abstrakčią ir tolimą tikrovę. Bažnyčia esame mes, keliaujantys; Bažnyčia esame mes, šiandien susirinkusieji šioje aikštėje. Mes, tai yra Bažnyčia. Sutvirtinimas susieja mus visuotinėje Bažnyčioje visame pasaulyje ir tuo pat metu aktyviai įtraukia sutvirtinamuosius į dalinę Bažnyčią, kuriai jie priklauso ir kuriai vadovauja vyskupas, apaštalų įpėdinis.

Štai kodėl vyskupas yra pirminis Sutvirtinimo sakramento teikėjas (plg. Lumen gentium, 26): jis įveda sutvirtinamąjį į Bažnyčią. Tas faktas, jog lotynų apeigų Bažnyčioje šis sakramentas paprastai teikiamas vyskupo, aiškiai parodo, kad „tas sakramentas padeda jį gaunančius glaudžiau suvienyti su Bažnyčia, su jos apaštalinėmis ištakomis ir jos pasiuntinybe liudyti Kristų“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1313).

Šis įjungimas į Bažnyčią gerai parodomas sutvirtinimo apeigas užbaigiančiu ramybės ženklu. Vyskupas sako kiekvienam sutvirtinamajam: „Ramybė tau.“ Šie žodžiai primena Šventosios Dvasios sklidiną Kristaus pasveikinimą mokiniams Velykų vakare (plg. Jn 20, 19–23) – kaip girdėjome, – jie nušviečia gestą, kuris „išreiškia ir parodo bažnytinę bendrystę su vyskupu ir visais tikinčiaisiais“ (KBK, 1301). Sutvirtinimu mes gauname Šventąją Dvasią ir ramybę: tą ramybę turime perduoti kitiems. Pamąstykime, kiekvienas pamąstykime apie savo parapijos bendruomenę. Vyksta sutvirtinimo apeigos, o tuomet mes vienas kitam linkime ramybės: vyskupas linki ramybės sutvirtinamajam, o Mišiose mes dalijamės ramybės linkėjimu tarpusavyje. Tai reiškia darną, tarp mūsų esančią meilę, ramybę. Tačiau kas nutinka po to? Išėję imame blogai kalbėti apie kitus, dirti kitiems kailį. Prasideda apkalbos. O apkalbos yra karas. Taip negali būti! Jei Šventosios Dvasios galia gavome ramybės ženklą, privalome būti ramybės žmonės, nedera liežuviu griauti tos ramybės, kurią sukūrė Šventoji Dvasia. Vargšė Šventoji Dvasia, kiek ji turi darbuotis su mumis dėl šio apkalbinėjimo įpročio! Gerai pasvarstykime: apkalbos nėra Šventosios Dvasios darbas; tai nėra Bažnyčios vienybės darbas. Apkalbos griauna tai, ką Dievas padarė. Prašau: liaukimės apkalbinėję!

Sutvirtinimas suteikiamas tik vieną kartą, tačiau šventu patepimu sukelta dvasinė dinamika išlieka laike. Mes niekuomet nebaigsime vykdyti užduoties visur skleisti kvapsnį švento gyvenimo, įkvėpto žavinčio Evangelijos paprastumo.

Nė vienas nepriima Sutvirtinimo tik sau vienam, bet tam, kad bendradarbiautų siekiant dvasinio kitų augimo. Tik taip atsiverdami ir išeidami iš savęs pasitikti brolių ir seserų galime iš tikrųjų augti, o ne vien apgaudinėti save, jog šitai vyksta. Tai, ką priimame kaip Dievo dovaną, turi būti atiduodama – dovana turi būti dovanojama, kad neštų vaisių ir nebūtų palaidota dėl savanaudiškų baimių, kaip mokoma palyginime apie talentus (Mt 25, 14–30). Taip pat ir sėkla: rankose laikomas sėjamas grūdas privalo būti pasėtas, o ne padėtas į spintą ir paliktas. Turime atiduoti Šventosios Dvasios dovaną bendruomenei. Aš raginu sutvirtinamuosius „neuždaryti“ Šventosios Dvasios, nesipriešinti Vėjui, kuris pučia ragindamas juos keliauti laisvėje; negesinti degančios meilės Liepsnos, kviečiančios atiduoti gyvenimą Dievui ir broliams. Tegul Šventoji Dvasia suteikia mums apaštališkos drąsos skelbti Evangeliją darbu ir žodžiu tiems, kuriuos sutinkame savo kelyje. Darbais ir žodžiais, bet gerais žodžiais: tokiais, kurie ugdo. Ne žlugdančiais apkalbų žodžiais. Prašau, išėję iš bažnyčios pamąstykite, kad gauta ramybė turi būti duodama kitiems: ne tam, kad būtų naikinama liežuvaujant. Nepamirškite to.