Šiandien yra šventojo Antano Paduviečio minėjimas. Kieno iš jūsų vardas Antanas? Aplodismentai visiems Antanams. Šiandien pradedame naują katechezių ciklą Dievo įsakymų tema. Dievo įstatymo įsakymai. Įžangai pasitelkime ką tik girdėtą Evangelijos ištrauką: tai Jėzaus susitikimas su žmogumi – tai jaunuolis, – kuris suklupęs ant kelių klausia Jėzaus, kaip jis galėtų paveldėti amžinąjį gyvenimą (plg. Mk 10, 17–21). Šiame klausime glūdi kiekvienos egzistencijos, taip pat mūsiškės, iššūkis: tai pilnatviško, begalinio gyvenimo troškimas. Kaip galima tai pasiekti? Kokiu keliu reikia eiti? Kad iš tikrųjų gyventume, gyventume kilnų gyvenimą... Kaip daug jaunų žmonių bando „gyventi“, po to griauna save eidami paskui pranykstančius dalykus.

Kai kurie mano, kad geriausia būtų užgniaužti šį impulsą – impulsą gyventi, nes tai pavojinga. Norėčiau pasakyti, ypač jauniems žmonėms, jog mūsų didžiausias priešas yra ne praktinės problemos, kad ir kokios jos būtų rimtos ar dramatiškos: didžiausias gyvenimo pavojus yra bloga prisitaikymo dvasia, kuri nėra nei romumas, nei nuolankumas, bet vidutiniškumas, mažadvasiškumas [1]. Ar vidutinybe paženklintas jaunuolis turi ateitį, ar ne? Ne! Jis lieka koks buvęs, neauga, jis nepatirs sėkmės. Vidutiniškumas arba mažadvasiškumas. Tai jauni žmonės, kurie visko bijo: „Ne, aš toks esu...“ Tie jaunuoliai nežengs į priekį. Romumas ir stiprybė, bet ne bailumas, ne vidutiniškumas. Palaimintasis Petras Jurgis Frasatis – jis buvo jaunas vyras – mėgdavo sakyti, kad reikia gyventi, o ne tiesiog gyvalioti [2]. Vidutinybės gyvalioja. Reikia gyventi su gyvybine jėga. Reikia prašyti dangiškąjį Tėvą, kad jis šiandienos jaunimui duotų sveiko nerimastingumo dovaną. Tačiau kai namie, pas jus, kiekvienoje šeimoje, matome jauną žmogų sėdint ištisą dieną, jo mama ir tėtis pradeda manyti: „Gal jis serga, gal kas nors atsitiko“ – ir veda jį pas gydytoją. Jauno žmogaus gyvenimas pasižymi judėjimu pirmyn, ne nusiraminimu, bet sveiku nerimastingumu, nepasitenkinimu gyvenimu be grožio ir be spalvų. Kai jauni žmonės nealksta tikro gyvenimo, tuomet aš klausiu, kur eina žmonija? Kur žmonija nueis su nusiraminusiais, neturinčiais nerimastingumo jaunuoliais?

Evangelijoje to žmogaus užduotas klausimas yra tas pats, kurį kiekvienas girdėjome savo viduje: kaip rasti gyvenimą, pilnatvišką ir laimingą gyvenimą. Jėzus atsako: „Žinai įsakymus“ (19 eil.) ir pacituoja dalį iš Dekalogo. Tai pedagoginis procesas, kuriuo Jėzus nori nuvesti į tam tikrą vietą. Iš tikrųjų iš to žmogaus klausimo jau aišku, kad jis neturi gyvenimo pilnatvės, siekia daugiau ir yra nerimastingas. Taigi ką jam reikia suprasti? Jis sako: „Mokytojau, aš viso to laikiausi nuo pat jaunystės“ (20 eil.).

Kaip pereinama nuo jaunystės į brandą? Kai pradedame priimti savo ribotumus. Žmogus tampa suaugusiu, kai suvokia savo sąlygiškumą ir supranta, „ko jam trūksta“ (plg. 21 eil.). Šis vyras yra priverstas pripažinti, jog visa tai, ką jis įstengia „padaryti“, nepranoksta tam tikro lygmens „lubų“, neįveikia tam tikrų ribų.

Kaip gražu būti vyrais ir moterimis! Kokia brangi yra mūsų būtis. Tačiau yra tiesa, kurią pastarųjų šimtmečių istorijoje žmogus dažnai atmesdavo ir tai turėjo tragiškų padarinių: tiesa apie žmogaus ribas.

Evangelijoje Jėzus sako, kas gali mums padėti: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Viešpats Jėzus mums dovanoja išsipildymą, jis dėl to atėjo. Tas žmogus turėjo prieiti slenkstį į lemiamą šuolį, kur jam buvo pateikta galimybė nebegyventi dėl savęs, dėl savo darbų ir dėl savo gėrybių ir – būtent todėl, kad jam trūko gyvenimo pilnatvės, – viską palikti ir sekti Viešpatį [3]. Iš tikrųjų baigiamajame Jėzaus kvietime – jis yra didingas, nuostabus – siūlomas ne vargas, bet turtas, tikras lobis: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21).

Jei kas galėtų rinktis originalą arba kopiją, kas pasirinktų kopiją? Štai tikras iššūkis: rasti gyvenimo originalą, o ne kopiją. Jėzus siūlo ne surogatus, bet tikrą gyvenimą, tikrą meilę, tikrą turtą! Kaip jaunuoliai seks mus tikėjime nematydami, kad renkamės originalą, jei matys, jog mes pasitenkiname pusiniais dalykais? Negera aptikti tokių pusinių krikščionių, leiskite man pavartoti žodį „krikščionių nykštukų“; jie užauga iki tam tikro ūgio ir toliau nebeauga. Tai krikščionys, turintys susitraukusią, uždarą širdį. Negera tai matyti. Mums reikia pavyzdžio, kuris kviestų išeiti į anapus, į daugiau, į gyvenimo augimą. Šventasis Ignacas tai vadino magis: „tai liepsna, aistringas veikimas, žadinantis užsnūdusius“ [4].

Kelias į tai, ko trūksta, eina per tai, kas yra tikrovėje. Jėzus atėjo ne panaikinti Įstatymo ar Pranašų, bet jų įvykdyti. Turime pradėti nuo tikrovės, kad po to padarytume šuolį į tai, „ko trūksta“. Mes turime tirti tai, kas įprasta, idant atsivertume tam, kas ypatinga.

Šiose katechezėse mes, kaip krikščionys, imsime dvi Mozės įstatymų plokštes, imdami už rankos Jėzų, kad žengtume iš jaunystės iliuzijų į danguje esantį lobį, eidami įkandin Jo. Kiekviename iš šitų senovinių ir išmintingų įstatymų rasime dangaus Tėvo atvertas duris, kad Viešpats Jėzus, kuris peržengė jų slenkstį, nuvestų mus į tikrą gyvenimą. Savo gyvenimą. Dievo vaikų gyvenimą.