Šiandien ši audiencija vyks panašiai kaip ir praėjusį trečiadienį: Pauliaus VI auloje yra daug ligonių, kad būtų apsaugoti nuo kaitros ir jaustųsi patogiau. Tačiau jie seka audiencijos eigą ekrane, taigi visi esame kartu, tai ne dvi audiencijos, bet viena. Pasveikinkime ligonius Pauliaus VI auloje. Dabar tęskime aptardami Dievo įsakymus, kurie, kaip jau minėjau, yra veikiau ne tiek įsakymai, kiek Dievo žodžiai savo tautai, kad padėtų jai keliauti; tai meilės pilni Tėvo žodžiai.

Dešimt žodžių prasideda šitaip: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“ (Iš 20, 2). Ši pradžia atrodo nesusijusi su tikrais ir tiksliais po to einančiais įstatymais. Tačiau taip nėra.

Kodėl Dievas taip paskelbia apie save ir apie išlaisvinimą? Nes perėjus Raudonąją jūrą pasiekiamas Sinajaus kalnas. Izraelio Dievas pirmiausia išgelbėja, po to kviečia pasitikėti [1]. Kitais žodžiais tariant, Dekalogas prasideda nuo Dievo didžiadvasiškumo. Dievas niekuomet neprašo pirmiau pats nedavęs. Niekuomet. Pirmiausia jis išgelbėja, pirmiau duoda, po to prašo. Toks yra mūsų Tėvas, gerasis Dievas.

Supraskime pirmojo pareiškimo svarbą: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas.“ Jis nurodo savinimąsi, santykį, tarpusavio priklausymą. Dievas nėra svetimas: jis yra tavo Dievas [2]. Tai nušviečia visą Dekalogą ir atskleidžia krikščioniškojo veikimo slėpinį, nes toks požiūris būdingas ir Jėzui, kuris sako: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!“ (Jn 15, 9). Kristus yra Tėvo mylimas ir myli mus ta meile. Jis pirma iškelia ne save, bet Tėvą. Dažnai mūsų darbai žlunga, nes pradedame nuo savęs, o ne nuo dėkingumo. Jei žmogus pradeda nuo savęs, kuo baigia? Jis baigia savimi. Jis neina pirmyn; sukasi apie save patį. Būtent apie tokį egoistinį požiūrį žmonės juokaudami sako: „Tas žmogus yra tik „aš“, aš su savimi ir dėl savęs.“ Jis pradeda ir baigia savimi.

Krikščioniškasis gyvenimas pirmiausia yra dėkingas atsakas didžiadvasiškam Tėvui. Krikščionis, kuris vien tik vykdo savo „pareigas“, neturi asmeninės „mūsų“ Dievo patirties. Privalau padaryti tą, tą ir aną... Tiktai pareigos. Tačiau tau kažko trūksta! Koks yra šios pareigos pamatas? Šios pareigos pamatas yra Dievo Tėvo meilė; Jis pirma duoda, tik po to įsako. Jei įstatymas yra pirmiau už santykį, tai nepadeda tikėjimo kelionei. Kaip gali jaunas žmogus norėti būti krikščioniu, jei pradedame nuo priedermių, įsipareigojimų, sąryšių, o ne nuo išlaisvinimo. Juk būti krikščioniu yra išlaisvinimo kelionė! Dievo įsakymai išlaisvina tave nuo tavo savanaudiškumo, išlaisvina todėl, kad Dievo meilė veda tave pirmyn. Krikščioniškasis ugdymas grindžiamas ne valios jėga, bet išganymo priėmimu, tuo, kad leidžiamasi būti mylimam: pirma Raudonoji jūra, po to Sinajaus kalnas. Pirma išgelbėjimas: Dievas išgelbėja savo tautą Raudonojoje jūroje; tada ant Sinajaus jis pasako jiems, ką jie privalo daryti. Tačiau ši tauta žino, kad daro tuos dalykus, nes yra mylinčio Tėvo išgelbėta.

Dėkingumas yra Šventosios Dvasios aplankytos širdies būdinga savybė. Siekiant paklusti Dievui, pirmiausia būtina atsiminti jo geradarybes. Šventasis Bazilijus sako: „Kas neleidžia toms geradarybėms būti pamirštoms, kreipia save į gerą dorybę ir į teisumo darbus“ (Regulae brevius tractatae, 56). Kur visa tai mus nuveda? Pamankštinkime atmintį: [3] kiek daug nuostabių dalykų Dievas padarė kiekvienam iš mūsų! Koks dosnus yra mūsų dangiškasis Tėvas. Norėčiau pasiūlyti jums tyloje atlikti mažą pratybą. Kiekvienas atsakykime savo širdyje. Kiek daug gražių dalykų Dievas padarė man? Tai klausimas. Kiekvienas teatsako į jį tyloje. Kiek daug gražių dalykų Dievas padarė man? Tai yra Dievo išlaisvinimas. Dievas daro daugelį gražių dalykų ir mus išlaisvina.

Vis dėlto kai kas gali jausti, kad dar nepatyrė tikro Dievo išlaisvinimo. Taip gali būti. Kartais žmogus žvelgia į save ir aptinka tik pareigos jausmą, tarno dvasingumą, o ne sūnaus ar dukros jauseną. Ką daryti tokiu atveju? Tai, ką darė išrinktoji tauta. Išėjimo knygoje skaitome: „Izraeliečiai dejavo lažo slegiami ir šaukėsi pagalbos. Jų šauksmas iš vergijos pakilo iki Dievo. Dievas, išgirdęs jų dejonę, atsiminė savo sandorą, sudarytą su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Dievas pažvelgė į izraeliečius ir atkreipė į juos savo dėmesį“ (Iš 2, 23–25). Dievas galvoja apie mane.

Išlaisvinantis Dievo veikimas eina pirma Dekalogo – tai yra Dievo įsakymų, – ir tai yra atsakas į dejonę. Mes patys savo jėgomis neišsigelbėjame, bet iš mūsų gali kilti pagalbos šauksmas: „Viešpatie, gelbėk mane; Viešpatie, parodyk man kelią; Viešpatie, glamonėk mane; Viešpatie, duok man truputį džiaugsmo.“ Tai yra pagalbos šauksmas. Tai mūsų užduotis: prašyti, kad būtume išlaisvinti iš savanaudiškumo, iš nuodėmės, iš vergijos grandinių. Šis šauksmas yra reikšmingas, tai malda; tai suvokimas, kad mumyse kažkas prislėgta ir dar neišlaisvinta. Daug dalykų mūsų sieloje dar nėra išlaisvinti. „Išgelbėk mane, padėk man, išlaisvink mane.“ Tai graži malda Viešpačiui. Dievas laukia šio šauksmo, nes jis gali ir nori sutraukyti mūsų grandines. Dievas pašaukė mus į gyvenimą ne tam, kad liktume prislėgti, bet kad būtume išlaisvinti ir gyventume dėkingumu, su džiaugsmu paklusdami Tam, kuris tiek daug mums davė, be galo daugiau už tai, ką galėtume Jam duoti. Tai yra gražu. Tebūna Dievas palaimintas už visa tai, ką jis padarė, daro ir darys dėl mūsų!