Tęsiame katechezes apie Dievo įsakymus, o šiandien sutelkiame dėmesį į įsakymą „Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo“ (Iš 20, 7). Mes teisingai suprantame šiuos žodžius kaip raginimą neįžeisti Dievo vardo ir vengti netinkamai jį naudoti. Ši aiški prasmė parengia mus gilesnei įžvalgai į šiuos brangius žodžius: nevartoti Dievo vardo tuščiai ar netinkamai.

Įdėmiau įsiklausykime. Nurodymas „Netarsi“ tiek hebrajų, tiek graikų kalbomis pažodžiui reiškia „neužsidėsi ant savęs, nesiimsi“.

Pasakymas „piktam“ yra aiškesnis ir reiškia „tuščiai, veltui“. Jis nurodo tuščią apvalkalą, formą be turinio. Tai būdinga veidmainystei, formalumui ir melui: tarti Dievo vardą tuščiai, be tiesos.

Biblijoje vardas yra giliausia vidinė tiesa apie daiktus ir pirmiausia apie asmenis. Vardas dažnai reiškia misiją. Pavyzdžiui, Pradžios knygoje Abraomas (plg. 17, 5) ir Simonas Petras Evangelijose (plg. Jn 1, 42) gauna naują vardą, rodantį jų gyvenimo krypties pasikeitimą. Dievo vardo tikras pažinimas veda į gyvenimo perkeitimą: nuo tada, kai Mozė sužino Dievo vardą, jo istorija pasikeičia (plg. Iš 3, 13–15).

Žydų apeigose Dievo vardas iškilmingai skelbiamas Atgailos dieną; tautai atleidžiama, nes vardas susieja su pačiu Dievo gyvenimu, – o Jis yra gailestingumas.

Taigi „užsidėti Dievo vardą“ reiškia prisiimti jo tikrovę, užmegzti stiprų, glaudų ryšį su juo. Mus, krikščionis, šis įsakymas ragina prisiminti, kad esame pakrikštyti „Vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, kaip sakome kiekvieną kartą žegnodamiesi, kad galėtume vykdyti savo kasdienius veiksmus nuoširdžiai bendraudami su Dievu, jo meilėje. Kalbėdamas šia tema apie kryžiaus ženklą noriu dar kartą pakartoti: išmokykite savo vaikus žegnotis. Ar matėte, kaip vaikai tai daro? Jei sakote vaikams: „Persižegnokite“, jie padaro kažką, ko patys nesupranta. Vaikai nemoka persižegnoti! Išmokykite juos, kaip tai padaryti: vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Kryžiaus ženklas yra vaiko pirmutinis tikėjimo aktas. Tai yra jūsų namų darbas. Išmokykite vaikus žegnotis.

Kas nors galėtų paklausti: ar įmanoma Dievo vardą panaudoti veidmainiškai, formaliai ir tuščiai? Deja, atsakymas teigiamas: taip, tai įmanoma. Žmogus gali gyventi netikrame santykyje su Dievu. Jėzus taip sakydavo apie Įstatymo mokytojus. Jie darė kai kuriuos dalykus, tačiau nedarė to, ko norėjo Dievas. Jie kalbėjo apie Dievą, bet nevykdė Dievo valios. Štai koks Jėzaus patarimas: „Darykite, ką jie sako, o ne tai, ką jie daro.“ Galimas toks neteisingas santykis su Dievu, kaip anų žmonių. Šis Dekalogo žodis kviečia į tokį santykį su Dievu, kuris nebūtų apsimestinis, būtų be veidmainystės; tai santykis, kuriuo mes patikime Jam save su viskuo, kas esame. Iš esmės liksime tik teorijos skelbėjai iki tos dienos, kol buvimas su Viešpačiu mums taps vieninteliu pasirinkimu ir asmeniškai patirsime, kad Jame yra gyvenimas.

Tokia krikščionybė, kuri jaudina širdis. Kodėl šventieji geba paliesti širdis? Nes šventieji ne tik kalba, jie mus sujaudina! Kai šventas žmogus mums kalba, sujaudina mūsų širdis. Jie gali tai daryti, nes žiūrėdami į juos matome, ko giliai trokšta mūsų širdis: autentiškumą, tikrus santykius, radikalumą. Šitai matome taip pat „greta gyvenančiuose“ šventuosiuose: tokie yra, pavyzdžiui, daugelis tėvų, rodančių savo vaikams nuoseklaus, paprasto, doro ir didžiadvasiško gyvenimo pavyzdį.

Jeigu daugiau krikščionių priimtų Dievo vardą be apsimetimo, pagerbdami pirmą Tėve mūsų prašymą „teesie šventas Tavo vardas“, Bažnyčios skelbimas sulauktų daugiau dėmesio ir būtų tikėtinesnis. Jei mūsų kasdienis gyvenimas rodytų Dievo vardą, matytume, koks gražus yra Krikštas ir kokia didelė dovana yra Eucharistija! Taip pat kokia aukščiausia vienybė sieja mūsų kūną su Kristaus Kūnu; Kristus mumyse ir mes jame! Suvienyti! Tai ne veidmainystė, tai yra tiesa! Tai nereiškia kalbėti ar melstis kaip papūgai. Tai malda iš širdies, mylint Viešpatį.

Po Kristaus kryžiaus niekas negali niekinti savęs ir būti prastos nuomonės apie savo gyvenimą. Niekas ir niekada! Kad ir ką būtų padaręs. Nes kiekvieno iš mūsų vardas yra uždėtas ant Kristaus pečių. Jis mus neša! Verta imti ant savęs Dievo vardą, nes jis pasiėmė mūsų vardus, apimdamas taip pat ir mumyse esantį blogį. Jis tai prisiėmė, kad mums atleistų, kad į mūsų širdis įdėtų savo meilę. Štai kodėl šiame įsakyme Dievas skelbia: „Imk mane ant savęs, nes aš tave užsidėjau ant savęs.“

Kiekvienas bet kokioje situacijoje gali šauktis šventojo Viešpaties vardo: jis yra gailestinga ir ištikima Meilė. Dievas niekuomet nesakys „ne“ širdžiai, kuri nuoširdžiai jo šaukiasi. Grįžkime prie namų užduoties: išmokyti vaikus tinkamai žegnotis.