Brangūs broliai ir seserys, laba diena!

Pastarosiomis dienomis vykau į apaštalinę kelionę į Lietuvą, Latviją ir Estiją šių šalių Nepriklausomybės šimtmečio proga. Praėjo šimtas metų, ir pusę to laiko jos gyveno prislėgtos okupacijų – pirmiau nacių, o po to sovietų – jungo. Tai tautos, kurios daug iškentėjo ir todėl Viešpats žvelgia į jas maloningai. Esu tuo tikras. Dėkoju Respublikų Prezidentams ir valdžios atstovams už labai malonų priėmimą. Dėkoju vyskupams ir visiems, kurie bendradarbiavo, kad šis bažnytinis įvykis taptų tikrove.

Mano vizito aplinkybės labai skyrėsi nuo šv. Jono Pauliaus II. Todėl mano misija buvo iš naujo skelbti šioms tautoms Evangelijos džiaugsmą ir švelnumo, gailestingumo revoliuciją, nes laisvės neužtenka, kad suteiktum gyvenimui prasmę ir pilnatvę – reikia meilės, o meilė visada kyla iš Dievo. Evangelija, kuri išbandymų dienomis duoda jėgų ir įkvepia kovoti už išsilaisvinimą, laisvės metu yra žmonių, šeimų ir visuomenės kasdienės kelionės šviesa bei druska, suteikianti skonio kasdienybei, neleidžianti sugesti, sauganti nuo vidutiniškumo ir egoizmo.

Lietuvoje katalikų yra dauguma, o Latvijoje ir Estijoje vyrauja liuteronai ir ortodoksai, tačiau daug jų yra nutolę nuo religinio gyvenimo. Taigi iššūkis yra stiprinti visų krikščionių bendrystę, sukurtą sunkiais persekiojimo laikais. Iš tiesų, nuo šios kelionės neatsiejama ekumeninė dimensija, ji buvo regima meldžiantis Rygos katedroje ir per susitikimą su jaunimu Taline.

Kreipdamasis į kiekvienos šalies valdžią, pabrėžiau jų indėlį į tautų ir ypač Europos bendruomenę – žmogiškųjų ir visuomeninių vertybių, užgrūdintų išmėginimų žaizdre, indėlį. Paskatinau kartų – senolių ir jaunimo – dialogą, idant ryšys su „šaknimis“ tebeduotų vaisių dabar ir ateityje. Paraginau visada derinti laisvę su solidarumu bei svetingumu, kaip šiose šalyse tradiciškai priimta.

Jaunimui ir vyresnio amžiaus žmonėms buvo skirti du specialūs susitikimai: su jaunimu – Vilniuje, o su pagyvenusiais žmonėmis – Rygoje. Vilniaus Katedros aikštėje, kuri buvo pilna vaikinų ir merginų, buvo galima „apčiuopti“ vizito Lietuvoje šūkį „Kristus Jėzus – mūsų viltis“. Liudijimai atskleidė maldos ir giesmės grožį, kai siela atsiveria Dievui; tarnavimo kitiems grožį, išeinant iš „aš“ užtvaros, kad keliautume, būtume pajėgūs keltis, kai suklumpame. Senoliams Latvijoje pabrėžiau glaudų kantrybės ir vilties ryšį. Tie, kurie yra patyrę sunkių išmėginimų, yra tautos šaknys, kurias, Dievo malonei padedant, reikia saugoti, kad dygtų naujos atžalos, žydėtų ir neštų vaisių. Pagyvenusiųjų iššūkis yra neužkietinti savo vidaus, likti atviros ir švelnios širdies bei minties. Tai įmanoma padedant Šventosios Dvasios „sulai“, meldžiantis ir klausant Dievo žodžio.

Susitikus Lietuvoje su kunigais, pašvęstaisiais ir seminaristais taip pat paaiškėjo, kad esminis dalykas vilčiai yra pastovumas – susitelkti į Dievą, tvirtai įsišaknyti Jo meilėje. Tą nuostabiai liudijo ir tebeliudija tiek daug vyresnio amžiaus kunigų ir vienuolių! Jie kentėjo – buvo šmeižiami, kalinami, ištremti. Tačiau liko tvirtai tikintys. Raginau neužmiršti, saugoti kankinių atminimą, kad sektume jų pavyzdžiu.

Kalbant apie atminimą, Vilniuje pagerbiau Lietuvos žydų genocido aukas – praėjo lygiai 75 metai nuo Didžiojo geto likvidavimo. Šiame gete prieš mirtį kalėjo dešimtys tūkstančių žydų. Kartu aplankiau Okupacijų ir laisvės kovų muziejų. Sustojau pasimelsti kamerose, kuriose buvo kalinami, kankinami ir žudomi režimui pasipriešinę asmenys. Nužudydavo maždaug keturiasdešimt per naktį. Sukrečia matant, koks gali būti žmogaus žiaurumas. Pagalvokime apie tai.

Bėga metai, praeina režimai, bet virš Vilniaus Aušros vartų Švč. Mergelė Marija, Gailestingumo Motina, ir toliau budi prie savo tautos kaip tikros vilties ir paguodos ženklas (plg. dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium, 68).

Gyvas Evangelijos ženklas visada yra konkreti meilė. Taip pat ir ten, kur žmonės labiau susekuliarėję, Dievas kalba meilės, rūpinimosi, veltui teikiamos tarnystės vargstantiesiems kalba. Ir tada širdys atsiveria, vyksta stebuklai – dykumose dygsta nauja gyvybė.

Per trejas šv. Mišias – Kaune (Lietuva), Agluonoje (Latvija) ir Taline (Estija) – šiose šalyse keliaujanti šventoji Dievo tauta atnaujino savąjį „taip“ Kristui, mūsų vilčiai, atnaujino su Marija, kuri visada pasirodo kaip savo vaikų Motina, ypač labiau kenčiančių. Atnaujino savąjį „taip“ kaip išrinktoji, kunigiškoji ir šventoji tauta, kurios širdyje Dievas pažadina Krikšto malonę.

Melskimės už mūsų Lietuvos, Latvijos ir Estijos brolius ir seseris. Ačiū!