1. Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas. Šie žodžiai gali būti geras krikščionių tikėjimo slėpinio apibendrinimas. Jėzuje iš Nazareto Tėvo gailestingumas tapo gyvas bei regimas ir pasiekė savo aukščiausiąjį tašką. Dievas, „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4) ir apsireiškęs Mozei kaip „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ (Iš 34, 6), niekada nepaliovė leidęs pažinti savo dieviškąją prigimtį istorijoje įvairiais būdais bei laikais. Bet, „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4), jis pagal savo išganymo planą atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš Mergelės Marijos, kad galutinai apreikštų mums savo meilę. Kas mato jį, tas mato Tėvą (plg. Jn 14, 9). Būtent Jėzus iš Nazareto savo žodžiais, darbais bei visu savo asmeniu [1] apreiškia Dievo gailestingumą.

2. Šis gailestingumo slėpinys nuolat apmąstytinas iš naujo. Jis yra džiaugsmo, giedrumo ir ramybės versmė. Jis yra mūsų išganymo sąlyga. Gailestingumas – šiuo žodžiu apreiškiamas Švenčiausiosios Trejybės slėpinys. Gailestingumas yra galutinis ir aukščiausias aktas, kuriuo Dievas mus pasitinka. Gailestingumas yra pamatinis įstatymas, glūdintis širdyje kiekvieno žmogaus, nuoširdžiai žvelgiančio į savo gyvenimo kelyje sutinkamų brolių bei seserų akis. Gailestingumas yra Dievą ir žmogų suvienijantis kelias, nes atveria širdį vilčiai, kad esame visada mylimi, nepaisant mūsų nuodėmingumo.

3. Būna akimirkų, kai esame pašaukiami ypatingiau nukreipti žvilgsnį į gailestingumą ir patys tapti veiksmingais Tėvo veikimo ženklais. Kaip tik todėl paskelbiau Ypatingąjį gailestingumo jubiliejų. Tai turėtų būti Bažnyčiai malonės metas ir padėti padaryti tikinčiųjų liudijimą stipresnį bei veiksmingesnį.

Šventieji metai prasidės 2015 m. gruodžio 8-ąją, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės dieną. Ši liturginė šventė atkreipia dėmesį į tai, kaip Dievas veikė nuo mūsų istorijos pradžios. Adomui ir Ievai nuodėmingai nupuolus, Dievas nepanoro palikti žmonijos vienos ir atiduoti blogiui. Todėl jis sumanė ir panoro žmogaus Atpirkėjo motina išrinkti Mariją, šventą ir nekaltą meilėje (plg. Ef 1, 4). Į sunkią nuodėmę Dievas atsakė apsčiu gailestingumu. Gailestingumas visada pranoksta nuodėmės mastą ir niekas negali apriboti atleidžiančios Dievo meilės. Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės dieną man teks džiaugsmas atverti Šventąsias duris. Šia proga jos bus Gailestingumo durys, ir kiekvienas, kuris žengs pro šias duris, patirs paguodžiančio, atleidžiančio ir viltį įkvepiančio Dievo meilę.

Kitą, trečiąjį advento, sekmadienį Šventosios durys bus atvertos Romos katedroje, Laterano Šv. Jono bazilikoje. Paskui paeiliui Šventosios durys atsivers ir kitose Romos popiežiškosiose bazilikose. Taip pat nustačiau, kad tą patį sekmadienį Gailestingumo durys būtų atvertos visiems Šventiesiems metams kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje – katedroje, kuri visiems tikintiesiems yra visų vyskupijos bažnyčių motina, arba konkatedroje, arba kurioje nors ypač reikšmingoje bažnyčioje. Vietinis vyskupas turėtų nuspręsti, ar tokias duris atverti ir piligriminėse šventovėse, į kurias atvyksta daug maldininkų. Tokiose šventose vietose daugelį piligrimų palyti malonė, atverianti jiems kelią į atsivertimą. Vadinasi, kiekviena dalinė Bažnyčia yra tiesiogiai įtraukta išgyventi šiuos Šventuosius metus kaip ypatingą malonės ir dvasinio atsinaujinimo laiką. Todėl šis jubiliejus bus švenčiamas ir Romoje, ir dalinėse Bažnyčiose, kaip regimas visos Bažnyčios bendrystės ženklas.

4. Gruodžio 8-ąją pradžios data parinkau todėl, kad ši diena naujausioje Bažnyčios istorijoje labai reikšminga. Šventąsias duris atversiu praėjus lygiai penkiasdešimčiai metų nuo Vatikano II Susirinkimo pabaigos. Bažnyčia jaučia poreikį išlaikyti šio įvykio atminimą gyvą. Tą akimirką prasidėjo naujas jos kelias istorijoje. Susirinkimo tėvai stipriai – kaip tikrą Dvasios dvelksmą – pajuto būtinybę savo meto žmonėms suprantamiau kalbėti apie Dievą. Sienos, pernelyg ilgam pavertusios Bažnyčią privilegijuota tvirtove, buvo nuverstos ir atėjo metas naujaip skelbti Evangeliją. Prasidėjo naujas nuolatinės evangelizacijos etapas. Visiems tikintiesiems iš naujo teko pareiga karščiau ir įtikinamiau liudyti savo tikėjimą. Bažnyčia pajuto atsakomybę būti pasaulyje gyvu Tėvo meilės ženklu.

Į galvą ateina Susirinkimą pradedant šventojo Jono XXIII ištarti reikšmingi žodžiai, kuriais popiežius nurodė Susirinkimo kryptį: „Šiandien Kristaus Sužadėtinė mieliau norėtų taikyti ne griežtumo ginklus, bet gailestingumo vaistus. <...> Katalikų Bažnyčia, šiame visuotiniame Susirinkime laikydama aukštai iškėlusi katalikiškosios tikėjimo tiesos deglą, trokšta pasirodyti esanti visus labai mylinti, gera, kantri, gailestingumo ir gerumo nuo jos atsiskyrusiems vaikams kupina motina“ [2]. Užbaigdamas Susirinkimą panašiai kalbėjo ir palaimintasis Paulius VI: „Veikiau norėtume pabrėžti, kad šio mūsų Susirinkimo religija pirmiausia buvo gailestingoji meilė <...>. Susirinkimo dvasingumo paradigma tapo senas pasakojimas apie samarietį. <...> Iš šio Susirinkimo šiuolaikinio žmogaus pasaulio link plūstelėjo meilės ir susižavėjimo banga. Klaidos, žinoma, buvo pasmerktos, nes meilė to reikalauja ne mažiau nei tiesa, tačiau asmenų atžvilgiu būta tik įspėjimo, pagarbos ir meilės. Vietoje slegiančių diagnozių siūlytos gydomosios priemonės; vietoje niūrių prognozių Susirinkimas šiuolaikiniam pasauliui siuntė pasitikėjimo kupinas žinias. Ne tik paisyta jo vertybių, bet ir į jas buvo pagarbiai atsižvelgta, jo pastangos patvirtintos, siekiai apvalyti ir palaiminti. <...> Norėtume pabrėžti ir dar vieną dalyką: viso turtingo mokymo tikslas tėra vienas – tarnauti žmogui, kad ir kokio būvio jis būtų, kad ir kokios negalios jį kamuotų, kad ir kokių poreikių jis turėtų“ [3].

Pro Šventąsias duris įeisime kupini dėkingumo už tai, ką Bažnyčia gavo, ir jausdami atsakomybę dėl mūsų laukiančios užduoties. Žengsime visiškai pasitikėdami, kad mus lydi prisikėlusio Viešpaties, ir toliau palaikančio mus mūsų kelionėje, jėga. Šventoji Dvasia, kreipianti tikinčiųjų žingsnius į bendradarbiavimą su Kristaus įvykdytu išganymo darbu, tegu Dievo tautą globoja bei palaiko padėdama jai apmąstyti gailestingumo veidą [4].

5. Jubiliejaus metai pasibaigs 2016 m. lapkričio 20-ąją, per Kristaus Karaliaus liturginę iškilmę. Užverdami tą dieną Šventąsias duris, būsime kupini dėkingumo Švenčiausiajai Trejybei už tai, kad ji mums dovanojo tokį ypatingą malonės metą. Tada Bažnyčios gyvenimą, visą žmoniją ir neišmatuojamą kosmosą patikėsime Viešpačiui Kristui, prašydami jo išlieti savo gailestingumą kaip ryto rasą, kad visi artimiausioje ateityje imtųsi kurti vaisingą istoriją. Labai trokštu, kad ateinantys metai būtų persmelkti gailestingumo mums artinantis prie kiekvieno žmogaus ir nešant jam Dievo gerumą ir švelnumą! Visus, tikinčiuosius ir toli esančiuosius, tepasiekia kvapnusis gailestingumo aliejus kaip Dievo Karalystės, jau esančios tarp mūsų, ženklas.

6. „Dievui būdinga rodyti gailestingumą, būtent juo reiškiasi jo visagalybė“ [5]. Šie šventojo Tomo Akviniečio žodžiai liudija, kad dieviškasis gailestingumas yra ne silpnumo ženklas, bet Dievo visagalybės savybė. Kaip tik todėl liturgijoje viena seniausių pradžios maldų meldžiamės tardami: „Dieve, tu savo visagalybę labiausiai parodai pasigailėdamas ir atleisdamas“ [6]. Dievas žmonijos istorijoje visados bus artimas, besirūpinantis, šventas ir gailestingas.

Senajame Testamente Dievo prigimtis dažnai nusakoma žodžiais „kantrus ir gailestingas“. Jo gailestingumas konkrečiai reiškiasi gausybe darbų išganymo istorijoje, kur jo gerumas galiausiai paima viršų prieš bausmę bei griovimą. Ypač psalmėse išnyra šis didingas dieviškasis veikimas: „Jis tas, kuris atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas, jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės ir apsupa tave meile ir gailestingumu“ (Ps 103, 3–4). Dar aiškiau konkretūs gailestingumo ženklai paliudijami kitoje psalmėje: jis „gina nuskriaustųjų teises, alkaniems parūpina duonos. Viešpats išlaisvina kalinius, Viešpats atveria akis akliesiems, Viešpats pakelia gyvenimo palaužtuosius, Viešpats myli teisiuosius. Viešpats saugo ateivius, padeda našlaičiui ir našlei, bet suvingiuoja nedorėlių kelią“ (Ps 146, 7–9). Ir dar viena psalmininko ištara: „Jis gydo sužeistas širdis ir aptvarsto jų žaizdas. <...> Viešpats duoda drąsos kukliesiems, – nedorėlius nubloškia į dulkes“ (Ps 147, 3. 6). Apibendrindami galėtume pasakyti – Dievo gailestingumas yra ne abstrakti idėja, bet konkreti tikrovė, per kurią jis apreiškia savo meilę, panašią į meilę tėvo ir motinos, kuriems labai rūpi jų vaikas. Tai tikrai stipri meilė. Ji kyla iš pačių gelmių kaip natūralus švelnumo ir atjautos, atlaidumo ir atleidimo kupinas jausmas.

7. „Nes jo gailestingumas amžinas“: šis priegiesmis nuskamba po kiekvienos 136-osios psalmės, kurioje pasakojama Dievo apreiškimo istorija, eilutės. Gailestingumo galia visi Senojo Testamento įvykiai kupini gilios išganomosios reikšmės. Gailestingumas Dievo santykio su Izraeliu istoriją paverčia išganymo istorija. Psalmėje nuolat kartojant: „nes jo gailestingumas amžinas“, tartum norima pralaužti erdvės ir laiko ratą visa įkeliant į amžiną meilės slėpinį. Tarsi norima pasakyti, kad ne tik istorijoje, bet ir amžinybėje žmogų visada lydės gailestingas Tėvo žvilgsnis. Todėl neatsitiktinai Izraelio tauta šią psalmę, „Didįjį Hallel“, įtraukė į savo svarbiausių švenčių liturgiją.

Šia gailestingumo psalme prieš savo kančią meldėsi pats Jėzus. Tai liudija evangelistas Matas pasakodamas, kaip, „pagiedoję himną“ (Mt 26, 30), Jėzus ir mokiniai išėjo į Alyvų kalną. Įsteigdamas Eucharistiją kaip amžiną savo paties ir savo Velykų atminimą, jis šį aukščiausią apreiškimo aktą simboliškai įkėlė į gailestingumo šviesą. Tame pačiame gailestingumo horizonte Jėzus išgyveno savo kančią ir mirtį, visiškai suvokdamas didį meilės slėpinį, turėjusį įvykti ant kryžiaus. Žinant, kad pats Jėzus meldėsi šia psalme, ji mums, krikščionims, tampa dar svarbesnė ir įpareigoja mus įtraukti šį priegiesmį į mūsų kasdienę garbinimo maldą: „Nes jo gailestingumas amžinas!“

8. Žvelgdami į Jėzų ir jo gailestingąją meilę, regime Švenčiausiosios Trejybės meilę. Užduotis, Jėzaus gauta iš Tėvo, buvo pilnatviškai apreikšti Dievo meilės slėpinį. „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), – pirmą ir vienintelį kartą visame Šventajame Rašte patvirtina evangelistas Jonas. Ši meilė tapo regima bei apčiuopiama visame Jėzaus gyvenime. Jo asmuo yra ne kas kita, kaip meilė, save neatlyginamai dovanojanti meilė. Jo santykiai su jį supančiais žmonėmis yra unikalūs ir nepakartojami. Jo ženklai, daromi pirmiausia susidūrus su nusidėjėliais, vargšais, išstumtaisiais, ligoniais bei kenčiančiaisiais, yra gailestingumo mokymas. Viskas jame byloja apie gailestingumą ir atjautą.

Pamatęs, kad daugelis paskui jį sekusių žmonių yra suvargę ir išsekę, pasimetę ir be piemens, Jėzus giliai širdyje pajuto jiems atjautą (plg. Mt 9, 36). Šios atjaučiančios meilės galia jis gydė jam atnešamus ligonius (plg. Mt 14, 14) ir keliais duonos kepaliukais bei keliomis žuvimis pasotino minią (plg. Mt 15, 37). Visomis šiomis aplinkybėmis Jėzų veikti skatino tik gailestingumas, leidęs perskaityti sutiktųjų širdis ir atsiliepti į jų tikriausius poreikius. Sutikęs Naino našlę, nešusią į kapą savo vienintelį sūnų, jis taip stipriai pajuto begalinį sūnų apverkiančios motinos sielvartą, kad šį prikėlė iš numirusių ir grąžino jai (plg. Lk 7, 15). Išlaisvintam Gerazos apsėstajam skyrė šią užduotį: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių nuostabių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo“ (Mk 5, 19). Gailestingumo kontekste pašaukiamas ir Matas. Eidamas pro muitinės stotį Jėzus pažvelgia į Matą. Jo žvilgsnis kupinas gailestingumo, atleidžiantis šio vyro nuodėmes. Įveikęs kitų mokinių prieštaravimą, jis išsirenka jį, nusidėjėlį ir muitininką, būti vienu iš Dvylikos. Šventasis Beda Garbingasis, komentuodamas šią Evangelijos vietą, parašė, kad Jėzus į Matą pažvelgė ir jį išsirinko gailestingąja meile: miserando atque eligendo [7]. Šie žodžiai man padarė tokį įspūdį, kad juos pasirinkau savo šūkiu.

9. Palyginimuose apie gailestingumą Jėzus Dievo prigimtį atskleidžia kaip Tėvo, kuris niekada nenurimsta, kol atjauta bei gailestingumu neišsklaido nuodėmės ir nenugali atmetimo. Iš šių palyginimų geriausiai žinomi trys: apie paklydusią avį, apie pamestą drachmą ir apie tėvą bei du jo sūnus (Lk 15, 1–32). Šiuose palyginimuose pirmiausia pabrėžiamas Tėvo džiaugsmas atleidimo akimirką. Tai – Evangelijos ir mūsų tikėjimo šerdis, nes gailestingumas pateikiamas kaip visa nugalinti, širdį meilės pripildanti ir atleidimu paguodžianti jėga.

Dar viename palyginime mes pamokomi krikščioniškosios gyvensenos. Paklaustas Petro, kiek kartų reikia atleisti, Jėzus atsako: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22) ir priduria prie to palyginimą apie „beširdį tarną“. Savo valdovui turėjęs grąžinti didelę sumą skolininkas puola ant kelių, ir valdovas dovanoja jam skolą. Išsyk po to tas tarnas susitinka savo tarnybos draugą, skolingą jam keletą centų. Draugas ant kelių irgi maldauja pasigailėti, bet tas nenusileidžia ir įmesdina jį į kalėjimą. Apie tai sužinojęs valdovas supyksta, liepia tarną pašaukti ir taria jam: „Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ (Mt 18, 33). Ir Jėzus pridūrė: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 35).

Šis palyginimas yra labai pamokantis. Jėzus teigia, kad gailestingumas nėra vien Tėvo veikimas, bet ir tampa tikrų Dievo vaikų atpažinimo kriterijumi. Vadinasi, esame pašaukti praktikuoti gailestingumą, nes gailestingumas pirmiausia buvo parodytas mums patiems. Atleidimas už skriaudą tampa regimiausia gailestingosios meilės apraiška, o mums, krikščionims, imperatyvu, kurio negalime nepaisyti. Kaip sunku atrodo tiek kartų atleisti! Vis dėlto atleidimas yra įrankis, įduotas į mūsų trapias rankas širdies giedrumui pasiekti. Atsisakyti pagiežos, tūžmasties, smurto ir keršto yra laimingo gyvenimo sąlyga. Todėl klausykime apaštalo raginimo: „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26). Ir pirmiausia įsiklausykime į Jėzaus, kuris gailestingumą padarė gyvenimo idealu ir mūsų tikėjimo įtikimumo kriterijumi, žodžius: „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7); tai palaiminimas, kuriuo šiais Šventaisiais metais turėtume ypač stropiai vadovautis.

Kaip matome, gailestingumas Šventajame Rašte yra svarbiausias žodis Dievo veikimui mūsų atžvilgiu nusakyti. Jis ne tik tikina mus mylįs, bet ir padaro savo meilę regimą bei apčiuopiamą. Meilė išties niekada negali būti abstraktus žodis. Pačia savo prigimtimi ji yra konkreti – kasdienėje veikloje pasireiškiantys ketinimai, nuostatos ir elgsenos. Dievo gailestingumas yra jo atsakomybė už mus. Jis jaučiasi atsakingas, t. y. trokšta mums gėrio, nori matyti mus laimingus, kupinus džiaugsmo ir giedrumo. Tokiomis pačiomis bangomis turėtų sklisti ir gailestingoji krikščionių meilė. Kaip myli Tėvas, taip myli ir jo vaikai. Kaip Jis yra gailestingas, lygiai taip ir mes pašaukti būti vienas kitam gailestingi.

10. Gailestingumas yra atraminė Bažnyčios gyvenimo sija. Visą jos pastoracinę veiklą turėtų gaubti švelnumas tikintiesiems; ji negali skelbti ir liudyti pasauliui be gailestingumo. Bažnyčios įtikimumą lemia gailestinga ir atjaučianti meilė. Bažnyčia gyvena „neišsenkamu troškimu siūlyti gailestingumą“ [8]. Galbūt jau ilgokai buvome užmiršę rodyti gailestingumo kelią ir juo eiti. Viena vertus, pagunda visada reikalauti vien teisingumo privertė mus užmiršti, kad tai tėra tik pirmas žingsnis. Šis žingsnis būtinas ir neišvengiamas, tačiau Bažnyčia turi žengti toliau bei siekti aukštesnio ir reikšmingesnio tikslo. Kita vertus, liūdna regėti, kad atleidimo patirtis mūsų kultūroje vis retesnė. Kartais atrodo, jog išnykęs net pats žodis. Bet neliudijant atleidimo telieka bergždžias, nevaisingas gyvenimas, primenantis gyvenimą nykioje dykumoje. Bažnyčiai vėl atėjo metas imti džiugiai skelbti atleidimą. Atėjo metas grįžti prie esminio dalyko ir užsikrauti savo brolių bei seserų silpnybes ir sunkumus. Atleidimas yra jėga, leidžianti prisikelti naujam gyvenimui ir įkvepianti drąsos viltingai žvelgti į ateitį.

11. Užmiršome didingą mokymą, šventojo Jono Pauliaus II išdėstytą jo antrojoje enciklikoje Dives in misericordia. Ji anuomet buvo paskelbta netikėtai ir daugelį nustebino dėl pasirinktos temos. Ypač norėčiau priminti dvi ištraukas. Iš pradžių šis šventasis popiežius pabrėžė, kad mūsų laikų kultūroje gailestingumo tema užmiršta: „Šiandienė mąstysena, turbūt labiau nei praeities žmonių, priešinasi Dievo gailestingumui, net mėgina pačią gailestingumo idėją išstumti iš gyvenimo ir išrauti iš žmogaus širdies. Pats žodis „gailestingumas“ bei jo sąvoka tarsi trikdo žmogų, kuris dėl mokslo ir technikos niekada iki tol negirdėtos plėtros tapo žemės viešpačiu, ją pajungė ir užvaldė (plg. Pr 1, 28). Toks „žemės užvaldymas“ – dažnai vienpusiškai ir paviršutiniškai suprantamas – jau nebepalieka vietos gailestingumui. <...> Todėl daugybė pavienių žmonių ir ištisos grupės, esant tokiai Bažnyčios ir pasaulio situacijai, gyvo tikėjimo vedami, beveik spontaniškai gręžiasi į Dievo gailestingumą“ [9].

Tada šventasis Jonas Paulius II pabrėžė primygtinį poreikį skelbti ir liudyti gailestingumą šiandieniame pasaulyje: „Mane skatina meilė žmogui ir viskam, kas žmogiška ir kas, daugelio mūsų amžininkų manymu, yra labai dideliame pavojuje. Kristaus slėpinys <…> mane įpareigoja skelbti gailestingumą kaip Kristaus slėpinyje apreikštą gailestingąją Dievo meilę. Kristaus slėpinys kviečia kreiptis į tąjį gailestingumą, jo šauktis šiuo sunkiu ir neramiu Bažnyčios ir pasaulio istorijos tarpsniu“ [10]. Šis jo mokymas šiandien kaip niekada aktualus ir šiais Šventaisiais metais vertas prisiminti. Iš naujo pasiklausykime jo žodžių: „Bažnyčia gyvena autentišką gyvenimą, išpažindama ir skelbdama gailestingumą – nuostabiausią Kūrėjo bei Atpirkėjo savybę, – ir vesdama žmones prie Išganytojo gailestingumo, kurį ji saugo ir dalija, versmių“ [11].

12. Bažnyčiai tenka užduotis skelbti Dievo gailestingumą, tvinksinčią Evangelijos širdį, kuri per ją turi pasiekti kiekvieno žmogaus širdį ir protą. Kristaus Sužadėtinė persiima Dievo Sūnaus, ateinančio pas visus be išimties, elgsena. Mūsų laikais, kai Bažnyčia yra įsipareigojusi naujajai evangelizacijai, gailestingumo temą būtina iš naujo siūlyti su nauju užsidegimu ir atnaujinta pastoracija. Bažnyčiai ir jos skelbimo įtikimumui esmingai svarbu, kad pirmiausia ji pati gyventų gailestingumu ir jį liudytų! Ji turėtų perteikti gailestingumą savo kalba bei veiksmais taip, kad jis įsiskverbtų į žmonių širdis ir paskatintų juos pasukti keliu, vedančiu pas Tėvą.

Pirmutinė Bažnyčios tiesa yra Kristaus meilė. Bažnyčia tampa šios meilės, vedančios iki atleidimo bei savęs dovanojimo, tarnaite ir perteikėja žmonėms. Tad kur yra Bažnyčia, visur turi būti regimas Tėvo gailestingumas. Mūsų parapijose, bendruomenėse, organizacijose ir sąjūdžiuose, t. y. visur, kur yra krikščionys, kiekvienas turi atrasti gailestingumo oazes.

13. Šiais jubiliejaus metais gyvenkime pagal mūsų Viešpaties žodį: būdami gailestingi kaip Tėvas. Evangelistas, sakydamas: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36), perteikia Jėzaus mokymą. Tai – reikli, bet ir džiaugsmo bei ramybės sklidina gyvenimo programa. Šis Jėzaus imperatyvas skirtas visiems, kurie klauso jo balso (plg. Lk 6, 27). Norėdami gyventi gailestingumu, pirma turėtume įsiklausyti į Dievo žodį. Tai reiškia, kad turėtume vėl atrasti tylos vertę, jog galėtume apmąstyti mums skirtą žodį. Tada bus įmanoma Dievo gailestingumą kontempliuoti bei persiimti juo kaip gyvensena.

14. Ypatingas ženklas Šventaisiais metais yra piligriminė kelionė, nes ji simbolizuoja kiekvieno žmogaus per gyvenimą nueinamą kelią. Piligriminė kelionė yra pats gyvenimas, o žmogus – viator, piligrimas pakeliui į trokštamą tikslą. Panašiai ir norėdamas nukakti prie Šventųjų durų Romoje ar į kurią nors kitą vietovę kiekvienas pagal savo jėgas turi atlikti piligriminę kelionę. Ši turėtų rodyti, kad ir gailestingumas yra siektinas tikslas, reikalaujantis įsipareigojimo ir aukos. Piligriminė kelionė turi skatinti atsiversti: žengdami pro Šventąsias duris, leidžiamės apkabinami Dievo gailestingumo ir įsipareigojame būti gailestingi kitiems, kaip Tėvas yra gailestingas mums.

Viešpats Jėzus nurodo piligriminės kelionės etapus, per kuriuos galima pasiekti šį tikslą: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu jums atiduos į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6, 37–38). Jis pirmiausia sako neteisti ir nesmerkti. Kas nenori užsitraukti Dievo teismo, tas neturi tapti savo brolio teisėju. Žmogus teisdamas visada žvelgia į paviršių, o Tėvas regi vidines gelmes. Kiek daug blogo pridaro žodžiai, įkvėpti pavydo! Netinkamas atsiliepimas apie brolį, kurio nėra šalia, prilygsta jo parodymui blogoje šviesoje, kenkimui jo reputacijai ir jo apkalbėjimui. Todėl neteisti ir nesmerkti pozityvia prasme reiškia kiekviename asmenyje įžiūrėti gėrio ir neleisti, kad jis dėl mūsų riboto nuosprendžio bei įsitikinimo, jog viską žinome, nukentėtų. Tačiau, norint parodyti gailestingumą, to nepakanka. Jėzus taip pat ragina atleisti ir save dovanoti, būti atleidimo įrankiais, nes mes pirmi patyrėme Dievo atleidimą, ragina būti kilniadvasiais kitiems žinant, kad ir Dievas kilniadvasiškai rodo mums savo palankumą.

Tad Šventųjų metų „šūkis“ yra būti gailestingiems kaip Tėvas. Gailestingumu įrodoma, kaip stipriai Dievas mus myli. Jis atiduoda save mums amžiams kaip dovaną ir nieko mainais iš mūsų neprašo. Ateina į pagalbą, kai tik jo šaukiamės. Puiku, kad kasdienė Bažnyčios malda prasideda žodžiais: „Teikis mane gelbėti, Dieve!“ (Ps 70, 2). Pagalba, kurios prašome, jau yra pirmasis Dievo gailestingumo žingsnis mūsų atžvilgiu. Jis ateina mūsų išgelbėti iš mūsų silpnumo. O jo pagalbos esmė yra tai, kad jis mus paskatina priimti jo artumą. Palytėti jo gailestingumo, galime diena iš dienos būti gailestingi kitiems.

15. Šiais Šventaisiais metais galime patirti, ką reiškia atverti širdį visiems, kurie gyvena įvairiausiuose egzistenciniuose paribiuose, neretai dramatiškai sukuriamuose paties šiuolaikinio pasaulio. Kiek daug mūsų pasaulyje yra keblių situacijų ir kiek daug kančios! Kiek daug žaizdų padaryta kūne tų, kurie neturi balso, nes dėl turtingųjų tautų abejingumo jų šauksmas nusilpo ar net apskritai nutilo. Šiais jubiliejaus metais Bažnyčia bus dar labiau pašaukta rūpintis šiomis žaizdomis, palengvinti jas paguodos aliejumi, aptvarstyti gailestingumu ir gydyti prideramu solidarumu bei dėmesingumu. Neįpulkime į žeminantį abejingumą, į dvasią nujautrinantį ir ką nors nauja atrasti trukdantį rutiniškumą, į griaunantį cinizmą. Išvyskime šio pasaulio vargus, gausybės brolių ir seserų, kurių orumas trypiamas, žaizdas, išgirskime jų pagalbos šauksmą ir atsiliepkime į jį. Paimkime kitus už rankų ir palaikykime, kad jie pajustų mūsų artumo, draugystės ir brolystės šilumą. Tegu jų šauksmas tampa mūsuoju, ir išvien pajėgsime nugriauti abejingumo, kuriam dažnai leidžiame karaliauti slėpdami savo veidmainiškumą bei savanaudiškumą, sienas.

Nuoširdžiai trokštu, kad krikščionys jubiliejaus metais pagalvotų apie gailestingumo darbus kūnui ir sielai. Tai bus būdas, kaip išbudinti savo sąžinę, dažnai miegančią skurdo dramos atžvilgiu, ir vis giliau skverbtis į Evangeliją, kurioje dieviškasis gailestingumas teikiamas pirmiausia vargdieniams. Jėzus šiuos gailestingumo darbus išvardija savo mokyme, kad galėtume pasitikrinti, ar gyvename kaip jo mokiniai, ar ne. Iš naujo atraskime gailestingumo darbus kūnui: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, nuogą aprengti, ateivį priimti, ligonį slaugyti, kalinį aplankyti ir mirusį palaidoti. Neužmirškime ir gailestingumo darbų sielai: nemokantį pamokyti, abejojančiam patarti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, kantriai pakęsti mus skaudinančius žmones, melstis už gyvus ir mirusius.

Negalime pabėgti nuo Viešpaties žodžių, kuriais remiantis kada nors būsime teisiami: ar pamaitinome alkstančiuosius ir ar pagirdėme ištroškusiuosius? Ar priėmėme ateivius ir aprengėme nuoguosius? Ar radome laiko aplankyti ligonius ir kalinius? (plg. Mt 25, 31–45). Lygiai taip pat būsime paklausti, ar padėjome įveikti abejonę, kuri sukelia baimę ir labai dažnai vienišumą, nugalėti nežinojimą, kurį patiria milijonai žmonių, pirmiausia vaikai, stokojantys būtinos pagalbos, kad būtų išgelbėti iš skurdo? Ar buvome artimi tiems, kurie vieniši ir prislėgti sielvarto? Ar atleidome mus įžeidusiems ir ar atmetėme visas į smurtą vedančias pykčio bei neapykantos formas? Ar buvome kantrūs pagal mums kantraus Dievo pavyzdį? Ir galiausiai, ar patikėjome maldoje Viešpačiui savo brolius ir seseris? Kiekviename iš šių „mažiausiųjų“ yra Kristus. Jo kūnas kaskart vis iš naujo regimas kiekviename kankinamų, sužeistų, nuplakdintų, iš bado sulysusių, bėgti priverstų asmenų kūne… kad Jį pažintume, palytėtume, Jam rūpestingai padėtume. Neužmirškime šventojo Kryžiaus Jono žodžių: „Savo gyvenimo vakarą būsime teisiami pagal meilę“ [12].

16. Luko evangelijoje atrandame dar vieną svarbų aspektą, padedantį tikėjimu išgyventi jubiliejaus metus. Evangelistas pasakoja, kad Jėzus, grįžęs į Nazaretą, šabo dieną nueina, kaip buvo įprasta, į sinagogą. Ten jo paprašoma, kad jis paskaitytų ir pakomentuotų Raštą. Ištrauka buvo iš pranašo Izaijo knygos: „Viešpaties Dievo dvasia su manimi, nes Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo durų kaliniams. Paskelbti Viešpaties malonės metų“ (Iz 61, 1–2). Būtent Viešpaties „malonės metus“, arba „gailestingumo metus“, paskelbė Viešpats ir būtent juos dabar norime švęsti. Šie Šventieji metai apima visą turtingą Jėzaus užduotį, išreiškiamą pranašo žodžiais: paguosti vargdienius žodžiais ir darbais, skelbti laisvę pakliuvusiems į naujas šiuolaikinės visuomenės vergijos formas, grąžinti regėjimą nebegalintiems matyti, grąžinti kilnumą tiems, iš kurių jis atimtas. Jėzaus skelbimas vėl tampa regimas per tikėjimo atsaką, t. y. gyvenimo liudijimą, kuriam pašaukti krikščionys. Mus telydi apaštalo žodžiai: kas daro gailestingumo darbus, tegu daro tai džiugiai (plg. Rom 12, 8).

17. Šių jubiliejaus metų gavėnia dar intensyviau išgyventina kaip ypatingas metas Dievo gailestingumui švęsti ir patirti. Kiek daug Šventojo Rašto puslapių siūlosi būti apmąstyti gavėnios savaitėmis siekiant iš naujo atrasti gailestingąjį Tėvo veidą! Išvien su pranašu Michėju galime ir mes sakyti: Tu, Viešpatie, esi Dievas, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą. Tavo pyktis netveria amžinai, nes tau malonu būti gailestingam. Tu, Viešpatie, vėl mūsų pasigailėsi ir kojomis sutrypsi mūsų kaltes. Taip, tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes (plg. Mch 7, 18–19).

Šiuo maldos, gavėnios ir artimo meilės laiku galima dar konkrečiau apmąstyti pranašo Izaijo knygos puslapius: „Pasninkas, kokio aš noriu, tai – nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, pavergtiesiems duoti laisvę, sulaužyt bet kokį jungą. Dalytis su alkstančiu savo duona, priglobti vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems. Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, tavoji žaizda bus greitai užgydyta. Tavasis teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė palydės iš paskos. Tada šauksies, ir Viešpats atsilieps, kai pagalbos prašysi, jis tars: Aš čia! Kai tarp savųjų pašalini priespaudą, nedarai skriaudos, ko blogo nekalbi, paduodi alkstančiam duonos, palengvini varguolio gyvenimą, tada tavoji šviesa užtekės tamsoje, – tamsa bus tau šviesi kaip dienovidis. Viešpats visuomet bus tau vadovas, sausros išdegintoje šalyje tave pasotins. Jis atnaujins tavo jėgas, – būsi tu nelyginant laistomas sodas, kaip niekad neišsenkantis šaltinis“ (Iz 58, 6–11).

Vyskupijose sustiprintina iniciatyva 24 valandos Viešpačiui, švenčiama penktadienį ir šeštadienį prieš ketvirtą gavėnios sekmadienį. Tiek daug žmonių, tarp jų jaunimo, grįžta prie Sutaikinimo sakramento ir per šią ypatingą patirtį iš naujo atranda kelią pas Viešpatį, išgyvendami intensyvios maldos akimirkas ir iš naujo aptikdami gyvenimo prasmę. Vėl padarykime centru Sutaikinimo sakramentą, nes jame galime ranka palytėti gailestingumo didybę. Kiekvienam penitentui sakramentas bus tikrasis vidinės ramybės šaltinis.

Nenuilsdamas kartoju, kad nuodėmklausiai turėtų būti tikrasis dieviškojo gailestingumo ženklas. Nuodėmklausiu nepasidaroma savaime. Juo tampama nuodėmklausiui pirmam kaip penitentui ieškant atleidimo. Niekada neužmirškime, kad būti nuodėmklausiu reiškia būti Jėzaus užduoties dalininku ir konkrečiu amžinos Dievo meilės, kuri atleidžia ir gelbėja, ženklu. Kiekvienas iš mūsų, kunigų, yra gavęs Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti ir už tai atsakome. Esame ne šio sakramento šeimininkai, bet ištikimi Dievo atleidimo valdytojai. Kiekvienas nuodėmklausys privalo tikinčiuosius sutikti taip, kaip tėvas sūnaus palaidūno palyginime sutinka savo jaunėlį: būtent tėvas bėga sūnaus pasitikti, nors tas iššvaistė visą savo turtą. Nuodėmklausiai pašaukti namo grįžtantį atgailaujantį sūnų apkabinti ir džiaugtis jo parvykimu. Nenuilsdami taip pat eikime ir prie kito, lauke pasilikusio ir džiaugtis negebančio sūnaus ir aiškinkime jam, kad jo griežtas nuosprendis neteisingas ir Tėvo begalinio gailestingumo akivaizdoje beprasmis. Nuodėmklausiai tegu akiplėšiškai neklausinėja, bet kaip tėvas iš to palyginimo nutraukia parengtą sūnaus palaidūno kalbą, kiekvieno penitento širdyje mokėdami įžvelgti pagalbos šaukimąsi ir atleidimo prašymą. Tad nuodėmklausiai pašaukti visada, bet kurioje situacijoje ir visomis aplinkybėmis būti gailestingumo pirmenybės ženklu.

18. Per šių Šventųjų metų gavėnią ketinu išsiųsti gailestingumo misionierius. Jie bus Bažnyčios motiniško rūpinimosi Dievo tauta ženklas, kad ji giliau įsiskverbtų į šio mūsų tikėjimui tokio esmingai svarbaus slėpinio turtus. Tai bus kunigai, kuriems suteiksiu galią išrišti ir iš nuodėmių, paprastai rezervuotų Apaštalų Sostui, kad per tai išryškėtų jų misijos apimtis. Jie pirmiausia bus gyvas ženklas, kad Tėvas priima visus ieškančius jo atleidimo. Jie bus gailestingumo misionieriai, nes visiems bus tikrai žmoniškumo kupino susitikimo įrankis, išlaisvinimo šaltinis, sklidinas atsakomybės, įgalinančios įveikti kliūtis ir vėl imti praktikuoti naują, per Krikštą dovanotą gyvenimą. Vykdydami savo užduotį, jie vadovausis apaštalo žodžiais: „Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų“ (Rom 11, 32). Juk visi be išimties pašaukti atsiliepti į gailestingumo kvietimą. Misionieriai šiuo pašaukimu gyvens žinodami galį savo žvilgsnį nukreipti į Jėzų, „gailestingą ir ištikimą Dievui Vyriausiąjį Kunigą“ (Žyd 2, 17).

Brolius vyskupus prašau šiuos misionierius pasikviesti ir priimti, kad jie taptų įtikinamais gailestingumo šaukliais. Vyskupijose tegu bus surengtos „misijos liaudžiai“, kad šie misionieriai galėtų būti atleidimo džiaugsmo skelbėjai. Tegu jie švenčia su žmonėmis Sutaikinimo sakramentą, kad jubiliejaus metų dovanojamu malonės laiku kuo daugiau nutolusiųjų vėl surastų kelią į Tėvo namus. Ganytojai, ypač intensyviu gavėnios laiku, turėtų kviesti tikinčiuosius artintis „prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę“ (Žyd 4, 16).

19. Tegu atleidimo žodis pasiekia visus, o kvietimas patirti gailestingumą nepalieka nė vieno abejingo. Mano kvietimas atsiversti dar labiau skirtas visiems žmonėms, kurie nuo Dievo nutolę dėl savo gyvensenos. Galvoje pirmiausia turiu vyrus ir moteris, priklausančius nusikalstamoms grupėms, kad ir kokios pastarosios būtų. Jų pačių labui prašau, kad pakeistų savo gyvenimą. Prašau Dievo Sūnaus, kuris, atmesdamas nuodėmę, niekada neatstūmė nusidėjėlio, vardu. Neįpulkite į baisias žabangas manydami, kad gyvenime viskas priklauso nuo pinigų, ir todėl visa kita neturi vertės bei kilnumo. Tai tik iliuzija! Niekas negali pasiimti pinigų į anapus. O pinigai tikros laimės neatneša. Smurtavimas kaupiant kruvinus pinigus iš tikro nepadaro jūsų nei galingų, nei nemirtingų. Anksčiau ar vėliau visų laukia Dievo teismas, kurio nė vienas neišvengs.

Tokį patį kvietimą skiriu korupcijos puoselėtojams ar bendrininkams. Ši pūliuojanti visuomenės žaizda yra sunki, dangaus keršto besišaukianti nuodėmė, nes griauna individo ir visuomenės gyvenimo pamatą. Korupcija atima iš žmonių ateities viltį, kadangi savo įžūlia galia bei godumu žlugdo silpnųjų planus ir trypia vargingiausiuosius. Ši blogybė prasideda nuo mažų kasdienių dalykų ir po to išplinta iki viešųjų skandalų. Korupcija yra užsispyrėliškas buvimas nuodėmėje, siekiant pakeisti Dievą iliuzija, jog pinigai yra galios forma. Tai – tamsybių darbas, palaikomas įtarumo bei intrigų. Corruptio optimi pessima, – pagrįstai sakė Grigalius Didysis trokšdamas atkreipti dėmesį, jog nė vienas negali jaustis apsaugotas nuo tokios pagundos. Kad tai būtų išrauta iš asmeninio ir visuomeninio gyvenimo, reikia protingumo, budrumo, sąžiningumo, skaidrumo ir drąsos tai pasmerkti. Kas atvirai su korupcija nekovoja, tas anksčiau ar vėliau tampa bendrininku ir griauna egzistenciją.

Šis metas yra palanki proga pakeisti savo gyvenimą! Tai laikas leisti palytėti savo širdį. Padaryto blogio, taip pat įvykdytų sunkių nusikaltimų atžvilgiu tai yra laikas išgirsti nekaltų žmonių, iš kurių atimta gėrybės, kilnumas, jausmai ir net pats gyvenimas, verksmą. Tolesnis žengimas blogio keliu yra tik iliuzijos ir liūdesio šaltinis. Tikrasis gyvenimas yra kai kas kita. Dievas nenuilstamai tiesia ranką. Jis visada pasirengęs išklausyti, lygiai kaip ir aš bei mano broliai vyskupai ir kunigai. Tereikia tik atsiliepti į kvietimą atsiversti ir paklusti teisingumui, Bažnyčiai siūlant gailestingumą.

20. Šiame kontekste pravartu atkreipti dėmesį į santykį tarp teisingumo ir gailestingumo. Tai – ne du vienas kitam priešingi aspektai, bet du vienos vieningos tikrovės, besiplėtojančios meilės didžiausios pilnatvės link, matmenys. Teisingumas yra pilietinės visuomenės pamatinė sąvoka, paprastai susijusi su teisine tvarka, per kurią taikomas įstatymas. Teisingumas taip pat reiškia, kad kiekvienam duodama tai, kas jam priklauso. Biblijoje daugkart kalbama apie Dievo teisingumą ir Dievą kaip teisėją. Teisingumu čia paprastai laikomas viso Įstatymo laikymasis ir kiekvieno gero izraeliečio elgesys, atitinkantis Dievo įsakymus. Tačiau toks požiūris neretai atveda prie legalizmo, paslepiančio teisingumo pirminę prasmę ir aptemdančio jo didelę vertę. Norint legalistinį požiūrį įveikti, būtina atminti, kad Šventajame Rašte teisingumas iš esmės suvokiamas kaip pasitikėjimo kupinas savęs atidavimas Dievo valiai.

Savo ruožtu Jėzus dažniau kalba apie tikėjimo svarbą nei apie Įstatymo laikymąsi. Šia prasme taip pat turėtume suprasti jo žodžius, kai jis, sėdėdamas už stalo drauge su Matu ir kitais muitininkais bei nusidėjėliais, atsako jį kritikuojantiems fariziejams: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 13). Susidūręs su požiūriu į teisingumą kaip į vien įstatymų laikymąsi, kai žmonės padalijami į teisiuosius ir nusidėjėlius, Jėzus stengiasi parodyti didžią nusidėjėlio ieškančio bei jam atleidimą ir išganymą siūlančio gailestingumo dovaną. Todėl suprantama, kodėl jis dėl tokio išlaisvinančio požiūrio, kuris yra atsinaujinimo šaltinis, yra atmetamas fariziejų ir Įstatymo mokytojų. Pastarieji, ištikimai laikydamiesi Įstatymo, tik krauna ant žmonių pečių naštas, niekais paversdami Tėvo gailestingumą. Reikalavimas laikytis Įstatymo neturi kliudyti rodyti dėmesio poreikiams, susijusiems su žmogaus kilnumu.

Šiame kontekste labai reikšminga Jėzaus nuoroda į pranašo Ozėjo žodžius: „Noriu ištikimos meilės, o ne aukos“ (Oz 6, 6). Jėzus pabrėžia, kad nuo dabar jo mokinių gyvenimo taisyklė turėtų būti pirmenybė gailestingumui, jo paties paliudytam sėdėjimu prie stalo drauge su nusidėjėliais. Gailestingumas dar kartą apreiškiamas kaip Jėzaus misijos pamatinis matmuo. Tai yra tikras iššūkis jo pašnekovams, kurie pasilieka prie formalios pagarbos Įstatymui. Jėzus, priešingai, eina anapus Įstatymo; bendravimas su pagal Įstatymą nusidėjėliais leidžia suvokti jo gailestingumo dydį.

Panašų kelią nuėjo ir apaštalas Paulius. Prieš sutikdamas Jėzų kelyje į Damaską, jis savo gyvenimą irgi buvo paskyręs nepriekaištingam Įstatymo teisingumo laikymuisi (plg. Fil 3, 6). Atsivertimas į Kristų taip perkeitė jo požiūrį, kad Laiške galatams jis teigia: „Taigi mes įtikėjome Kristų Jėzų, kad būtume nuteisinti Kristaus tikėjimu, o ne Įstatymo darbais; nes Įstatymo darbais nebus nuteisintas nė vienas žmogus“ (Gal 2, 16). Teisingumo supratimas iš pagrindų pasikeitė. Pirmenybę Paulius dabar teikia tikėjimui, o ne Įstatymui. Gelbėja ne Įstatymo laikymasis, bet tikėjimas į Jėzų Kristų, kuris savo mirtimi bei prisikėlimu atneša išganymą sykiu su nuteisinančiu gailestingumu. Dievo teisingumas dabar tampa išlaisvinimu tų, kurie yra nuodėmės ir visų jos padarinių vergai. Dievo teisingumas yra jo atleidimas (plg. Ps 51, 11–16).

21. Vadinasi, gailestingumas neprieštarauja teisingumui. Juo veikiau išreiškiamas elgesys nusidėjėlio atžvilgiu – jam siūloma galimybė pripažinti savo klaidas, atsiversti ir įtikėti. Parodyti, kaip teisingumas pranokstamas gailestingumo, mums padeda pranašo Ozėjo patirtis. Šis pranašas gyveno vienoje iš hebrajų tautos istorijos dramatiškiausių epochų. Karalystė netrukus žlugs. Tauta sulaužė sandorą, nutolo nuo Dievo ir prarado protėvių tikėjimą. Vadovaujantis žmogiškąja logika, būtų teisinga tikėtis, kad Dievas šios neištikimos tautos išsižadės: juk ji sulaužė sudarytą sutartį, taigi nusipelnė prideramos bausmės, t. y. tremties. Pranašo žodžiai tai liudija: „Jiems nebereikės grįžti į Egiptą, Asirija bus jų karalius, nes jie atsisakė grįžti pas mane“ (Oz 11, 5). Ir vis dėlto po šios reakcijos, reikalaujančios teisingumo, pranašas radikaliai pakeičia savo kalbą ir apreiškia tikrąjį Dievo veidą: „Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau yra per stiprus! Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų, – su pykčiu neateisiu“ (Oz 11, 8–9). Šventasis Augustinas, tarsi komentuodamas pranašo žodžius, sako: „Dievui lengviau sulaikyti savo pyktį nei gailestingumą“ [13]. Taip ir yra. Dievo pyktis trunka akimirką, o gailestingumas – amžinai.

Jei Dievas apsiribotų teisingumu, jis būtų nebe Dievas, bet kaip visi žmonės, reikalaujantys gerbti įstatymą. Vieno teisingumo neužtenka. Patyrimas moko, jog tas, kuris apeliuoja vien į teisingumą, rizikuoja jį sugriauti. Todėl Dievas pranoksta teisingumą gailestingumu ir atleidimu. Tai jokiu būdu nereiškia, kad teisingumas nuvertinamas ar padaromas nereikalingu, priešingai. Kas padaro klaidą, tam tenka bausmė. Tačiau tai ne pabaiga, bet atsivertimo pradžia, nes taip patiriamas atleidimo švelnumas. Dievas teisingumo neatmeta. Tačiau aprėpia ir pranoksta jį didesniu įvykiu, leidžiančiu patirti meilę, kuri yra tikrojo teisingumo pagrindas. Turime labai įsimąstyti į tai, ką rašo Paulius, kad neįpultume į apaštalo kritikuojamas jo amžininkų žydų klaidas: „Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui. Juk Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 3–4). Šis Dievo teisingumas yra gailestingumas, dovanojamas visiems kaip malonė Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo galia. Vadinasi, Kristaus kryžius yra nuosprendis mums visiems ir pasauliui, nes dovanoja mums meilės ir naujo gyvenimo tikrumą.

22. Jubiliejus taip pat apima atlaidus. Šventaisiais gailestingumo metais šie įgyja ypatingos reikšmės. Dievas atleidžia mūsų nuodėmes be galo. Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu Dievas parodo mums savo meilę, galinčią sunaikinti visas žmonių nuodėmes. Susitaikyti su Dievu įmanoma dėl Velykų slėpinio ir tarpininkaujant Bažnyčiai. Dievas visada pasirengęs atleisti ir vis naujaip bei netikėtai tai siūlo. Vis dėlto mums visiems nesvetima nuodėmės patirtis. Žinome, kad esame pašaukti būti tobuli (plg. Mt 5, 48), tačiau jaučiame sunkią nuodėmės naštą. Suvokdami mus keičiančios malonės galią, sykiu pastebime ir nuodėmės poveikį. Nepaisant atleidimo, mūsų gyvenimas išlieka paženklintas prieštaravimų, kurie yra mūsų nuodėmės padariniai. Sutaikinimo sakramentu Dievas atleidžia nuodėmes, kurios tikrai panaikinamos. Bet nedingsta neigiami įspaudai, palikti mūsų elgesyje bei mąstyme. Dievo gailestingumas stipresnis ir už juos. Jis tampa atlaidais, kuriuos Tėvas per Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę, dovanoja nusidėjėliui, kuriam atleista, ir kuriais jis išlaisvinamas iš visų nuodėmės padarinių, kad vėl galėtų veikti skatinamas meilės ir augtų meile, o ne iš naujo įpultų į nuodėmę.

Bažnyčia gyvena šventųjų bendryste. Švenčiant Eucharistiją, ši bendrystė, kuri yra Dievo dovana, tikrove tampa kaip dvasinis ryšys, mus, tikinčiuosius, jungiantis su nesuskaičiuojamu šventųjų bei palaimintųjų būriu (plg. Apr 7, 4). Jų šventumas ateina į pagalbą mūsų trapumui, todėl Motina Bažnyčia savo maldomis bei gyvenimu gali tą, kuris silpnas, paremti kitų šventumu. Vadinasi, gyventi Šventųjų metų atlaidais reiškia patikėti save Tėvo gailestingumui esant tikram, kad jo atleidimas atsiliepia visam tikinčiųjų gyvenimui. Atlaidai reiškia patirti šventumą Bažnyčios, kuri yra visų Kristaus atpirkimo dovanotų išganomųjų vaisių dalininkė, kad atleidimas aprėptų ir toliausius padarinius, pasiekiamus Dievo meilei. Intensyviai išgyvenkime šį jubiliejų prašydami Tėvą atleisti nuodėmes ir leisti paplisti jo gailestingam atlaidumui.

23. Gailestingumas reikšmingas ir už Bažnyčios ribų. Jis sieja mus su judaizmu ir islamu, kurie laiko gailestingumą viena svarbiausių Dievo savybių. Izraelio tautai pirmutinei buvo duotas šis apreiškimas, išliekantis istorijoje kaip neapsakomo lobio, siūlytino visai žmonijai, pradžia. Kaip matėme, Senojo Testamento puslapiai sklidini gailestingumo, nes juose pasakojama apie Viešpaties darbus savo tautos labui sunkiausiomis jos istorijos akimirkomis. Islamas, savo ruožtu, prie Kūrėjo vardų priduria „Gailestingasis ir Maloningasis“. Taip Dievo dažnai šaukiasi tikintys musulmonai, žinantys, jog savo kasdieniame silpnume yra lydimi ir palaikomi gailestingumo. Jie irgi tiki, kad niekas negali apriboti dieviškojo gailestingumo, nes jo durys visada atviros.

Šie jubiliejaus metai, išgyvenami gailestingumo dvasia, tegu paskatina susitikti su šiomis religijomis bei kitomis garbingomis religinėmis tradicijomis, tegu padaro mus atviresnius dialogui, kad geriau vienas kitą pažintume ir suprastume, tegu panaikina visas užsisklendimo bei nepagarbos formas ir išveja visas smurto ir diskriminacijos formas.

24. Mintys dabar krypsta į Gailestingumo Motiną. Tegu jos meilus žvilgsnis lydi mus visus šiuos Šventuosius metus, kad iš naujo atrastume Dievo švelnumo džiaugsmą. Nė vienas taip, kaip Marija, nepažino žmogumi tapusios Dievo slėpinio gelmės. Jos visas gyvenimas buvo paženklintas žmogumi tapusio Gailestingumo artumo. Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo motina įžengė į dieviškojo gailestingumo šventovę, nes artimai dalyvavo jo meilės slėpinyje.

Išrinkta būti Dievo Sūnaus motina, Marija nuo pradžių buvo Tėvo meilės rengiama būti sandoros tarp Dievo ir žmonių skrynia. Savo širdyje ji sergėjo Dievo gailestingumą tobulos darnos su savo Sūnumi Jėzumi dvasia. Jos giesmė ant Elzbietos namų slenksčio buvo skirta gailestingumui „iš kartos į kartą“ (Lk 1, 50). Šiuose pranašiškuose Mergelės Marijos žodžiuose jau glūdėjome ir mes. Tai teiks mums paguodos ir paspirties, kai žengsime pro Šventąsias duris norėdami patirti dieviškojo gailestingumo vaisių.

Kryžiaus papėdėje Marija drauge su Jonu, meilės mokiniu, liudija Jėzaus tartus atleidimo žodžius. Atleidimas tiems, kurie Jį nukryžiavo, rodo, koks didis yra Dievo gailestingumas. Marija liudija, kad Dievo Sūnaus gailestingumas yra begalinis ir pasiekia visus nė vieno neapeidamas. Kreipkimės į ją sena ir visada nauja malda Salve, Regina, kad ji nenuilstamai lydėtų mus savo gailestingomis akimis ir padarytų mus vertus kontempliuoti Gailestingumo veidą – savo Sūnų Jėzų.

Savo maldą taip pat kreipiame į šventuosius ir palaimintuosius, gailestingumą padariusius savo gyvenimo užduotimi. Ypač atmename didžiąją gailestingumo apaštalę, šventąją Faustiną Kowalską. Ji, kuri buvo pašaukta įžengti į dieviškojo gailestingumo gelmes, mus teužtaria ir telaimi mums malonę visada gyventi bei žengti gaubiamiems Dievo atleidimo ir tvirtai pasitikintiems jo meile.

25. Tad skelbiu Šventuosius metus, skirtus kasdieniame gyvenime gyventi gailestingumu, Tėvo visada rodomu mums. Šiais Jubiliejaus metais leiskime Dievui mus nustebinti. Jis nenuilstamai laikys savo širdies duris atviras ir kartos, kad mus myli ir trokšta pasidalyti su mumis savo gyvenimu. Bažnyčia jaučia primygtinį poreikį skelbti Dievo gailestingumą. Jos gyvenimas autentiškas ir įtikimas yra tada, kai ji įtikinamai skelbia gailestingumą. Ji žino, kad ypač mūsų laikais, kupinais didelių vilčių ir sykiu didelių prieštaravimų, jos pirmutinė užduotis – įvesdinti visus į didįjį Dievo gailestingumo slėpinį kontempliuojant Kristaus veidą. Bažnyčia pašaukta pirmutinė įtikimai liudyti gailestingumą, išpažindama jį bei gyvendama juo kaip Jėzaus Kristaus apreiškimo centru. Iš Trejybės širdies, iš giliausio dieviškojo slėpinio vidaus, nepaliaujamai trykšta bei teka didžiulė gailestingumo upė. Ši versmė neišseks, kad ir kiek žmonių prie jos prisiartintų. Kai tik kas nors pajunta poreikį, gali ateiti, nes Dievo gailestingumas begalinis. Tokia gili ir nesuvokiama yra jį gaubiančio slėpinio gelmė, toks didis ir neišsemiamas yra iš jo kylantis turtingumas.

Šiais jubiliejaus metais Bažnyčioje aidintis Dievo žodis teskamba garsiai ir įtikinamai kaip atleidimo, palaikymo, pagalbos ir meilės žinia bei ženklas. Tegu Bažnyčia nenuilsdama siūlo gailestingumą ir visada kantriai guodžia bei atleidžia. Tegu ji tampa kiekvieno vyro ir kiekvienos moters balsu ir kupina pasitikėjimo nuolat kartoja: „Viešpatie, neužmiršk savo gailestingumo ir ištikimos meilės, – jie taip seni kaip laikas“ (Ps 25, 6).

Duota Romoje, prie šventojo Petro, 2015-ųjų Viešpaties metų ir mano pontifikato trečiųjų metų balandžio 11-ąją, per Velykų laiko antrojo sekmadienio, arba Dievo Gailestingumo sekmadienio, vigiliją.

PRANCIŠKUS