Bulė SPES NON CONFUNDIT dėl eilinio 2025 m. Jubiliejaus paskelbimo

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė LVK, skelbė lvk.lcn.lt
TURINYS
ŽYMĖS
Jubiliejus, viltis
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1221
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: SPES NON CONFUNDIT BULL OF INDICTION OF THE ORDINARY JUBILEE OF THE YEAR 2025 FRANCIS BISHOP OF ROME SERVANT OF THE SERVANTS OF GOD TO ALL WHO READ THIS LETTER MAY HOPE FILL YOUR HEARTS
DATA: 2024-05-09
PIRMINIS ŠALTINIS: lvk.lcn.lt
BIBLIJOS NUORODA: Rom 5, 5
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

SPES NON CONFUNDIT
Bulė dėl eilinio 2025 m. Jubiliejaus paskelbimo

PRANCIŠKUS,
ROMOS VYSKUPAS,
DIEVO TARNŲ TARNAS –
TEPRIPILDO VILTIS VISŲ, KURIE SKAITO ŠĮ LAIŠKĄ, ŠIRDIS

2024 m. gegužės 9 d.

1. „Spes non confundit“, „viltis neapgauna“ (Rom 5, 5). Apaštalas Paulius vilties dvasia įkvepia drąsos Romos krikščionių bendruomenei. Viltis taip pat yra pagrindinė artėjančio Jubiliejaus, kurį pagal seną tradiciją kas dvidešimt penkerius metus skelbia popiežius, žinia. Galvoju apie visus vilties piligrimus, atvyksiančius į Romą išgyventi Šventųjų metų, taip pat apie tuos, kurie, negalėdami aplankyti apaštalų Petro ir Pauliaus miesto, švęs juos dalinėse Bažnyčiose. Tegu visiems tai būna gyvo ir asmeniško susitikimo su Viešpačiu Jėzumi, išganymo „vartais“ (plg. Jn 10, 7. 9), momentas; Bažnyčios misija yra visada, visur ir visiems jį skelbti kaip „mūsų viltį“ (1 Tim 1, 1).

Visi viliasi. Kiekvieno žmogaus širdyje glūdi viltis kaip gėrio troškimas ir lūkestis, net jei jis nežino, ką atneš rytojus. Tačiau ateities nenuspėjamumas kartais kelia prieštaringus jausmus: nuo pasitikėjimo iki baimės, nuo ramybės iki nusivylimo, nuo tikrumo iki abejonių. Dažnai susiduriame su nusivylusiais žmonėmis, žvelgiančiais į ateitį skeptiškai ir pesimistiškai, tarsi niekas negalėtų jiems suteikti laimės. Tegul Jubiliejus visiems būna proga atgaivinti viltį. Dievo žodis padeda mums surasti tam pagrindą. Vadovaukimės tuo, ką apaštalas Paulius rašė Romos krikščionims.

Vilties žodis

2. „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. [...] O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 1–2.5). Šventasis Paulius čia siūlo apmąstyti daug dalykų. Žinome, kad Laiškas romiečiams žymi lemiamą etapą jo evangelizacinėje veikloje. Iki tol jis ją vykdė rytinėje imperijos dalyje, o dabar jo laukia Roma su viskuo, ką ji reprezentuoja pasaulio akyse: tai didelis iššūkis, kurį reikia įveikti dėl Evangelijos skelbimo nepaisant jokių kliūčių ar sienų. Romos Bažnyčią įkūrė ne Paulius, tačiau jis jaučia karštą troškimą greitai ją aplankyti, kad galėtų visiems nešti mirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus Evangeliją kaip vilties žinią, kuri išpildo pažadus, veda į šlovę ir, remdamasi meile, nenuvilia.

3. Viltis gimsta iš meilės ir remiasi meile, besiliejančia iš ant kryžiaus pervertos Jėzaus Širdies: „Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti“ (Rom 5, 10). O jo gyvybė reiškiasi mūsų tikėjimo gyvenime, kuris prasideda Krikštu, vystosi per klusnumą Dievo malonei ir todėl yra gaivinamas vilties, kuri Šventosios Dvasios veikimu vis atnaujinama ir tampa nepajudinama.

Būtent Šventoji Dvasia, nuolat dalyvaudama Bažnyčios kelionėje, skleidžia vilties šviesą tikinčiuosiuose: ji šviečia kaip niekada negęstantis žiburys, palaikydama mūsų gyvenimą ir duodama gyvybinių jėgų. Krikščioniškoji viltis neapgauna ir nenuvilia, nes ji remiasi tikrumu, kad joks asmuo ar dalykas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? Ar priespauda? ar persekiojimas, ar badas, ar nuogumas, ar pavojus, ar kalavijas? [...] Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ ( Rom 8, 35. 37–39). Štai kodėl ši viltis nežlunga sunkumų akivaizdoje: ji remiasi tikėjimu ir yra maitinama meilės, todėl įgalina mus judėti pirmyn gyvenime. Šventasis Augustinas šia tema rašo: „Bet kokiame gyvenime neapsieinama be šių trijų sielos polinkių: tikėti, viltis, mylėti“ [1].

4. Šventasis Paulius yra labai realistiškas. Jis žino, kad gyvenimas susideda iš džiaugsmų ir skausmų, kad meilė išbandoma didėjant sunkumams, o viltis atrodo bežlunganti kančios akivaizdoje. Tačiau jis rašo: „Mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę, ištvermė – išbandytą dorybę, išbandyta dorybė – viltį“ (Rom 5, 3–4). Apaštalui išbandymai ir kančia yra įprastos sąlygos tiems, kurie skelbia Evangeliją nesupratimo ir persekiojimų akivaizdoje (plg. 2 Kor 6, 3–10). Tačiau tokiose situacijose pro tamsą įžvelgiama šviesa: suvokiama, kaip evangelizaciją palaiko iš Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo kylanti galia. Tai skatina ugdyti su viltimi glaudžiai susijusią dorybę – kantrybę. Pasaulyje, kuriame skubėjimas tapo nuolatiniu reiškiniu, esame įpratę norėti visko ir tuoj pat. Jau nebeturime laiko susitikimams, dažnai net šeimose darosi sunku pabūti drauge ir ramiai pasikalbėti. Skubėjimas išstūmė kantrybę ir padarė didelę žalą žmonėms. Todėl kyla nekantrumas, nervingumas, kartais nepagrįstas smurtas, o tai lemia nepasitenkinimą ir užsisklendimą.

Be to, šiame interneto amžiuje, kai erdvę ir laiką išstumia „čia ir dabar“, kantrybė tampa nepageidautina. Jei vis dar gebėtume su nuostaba žvelgti į kūriniją, geriau suprastume kantrybės svarbą. Laukti metų laikų kaitos ir jų vaisių; stebėti gyvūnų gyvenimą ir jų vystymosi ciklus; žvelgti su tokiu paprastumu kaip šventasis Pranciškus, kuris lygiai prieš 800 metų parašytoje Kūrinijos giesmėje kūriniją suvokė kaip vieną didelę šeimą ir saulę vadino „sese“, o mėnulį – „broliu“ [2]. Iš naujo atrasti kantrybę labai naudinga mums patiems ir kitiems. Šventasis Paulius dažnai mini kantrybę norėdamas pabrėžti, kaip svarbu turėti ištvermės ir pasitikėti Dievo pažadu. Tačiau pirmiausia jis liudija, kad Dievas yra kantrus su mumis, jis yra „ištvermės ir paguodos Dievas“ ( Rom 15, 5). Kantrybė, kuri taip pat yra Šventosios Dvasios vaisius, palaiko viltį ir įtvirtina ją kaip dorybę bei gyvenimo būdą. Todėl mokykimės dažnai prašyti kantrybės malonės, kuri yra vilties duktė ir kartu jos atrama.

Vilties kelias

5. Ši vilties ir kantrybės sampyna išryškina, kad krikščioniškasis gyvenimas yra kelias, kuriame taip pat reikia intensyvių momentų, maitinančių ir stiprinančių viltį, nepakeičiamą palydovę, įgalinančią įžvelgti tikslą – susitikimą su Viešpačiu Jėzumi. Man patinka manyti, kad prieš pirmojo Jubiliejaus paskelbimą 1300 m. išankstinę prielaidą tam sudarė liaudiškojo dvasingumo puoselėjamas malonės kelias. Nedera pamiršti įvairių formų, kuriomis atleidimo malonė buvo gausiai išlieta šventai tikinčiajai Dievo tautai. Prisiminkime, pavyzdžiui, didįjį „atleidimą“, šventojo Celestino V suteiktą tiems, kurie 1294 m. rugpjūčio 28 ir 29 dienomis, likus šešeriems metams iki popiežiaus Bonifaco VIII Šventųjų metų paskelbimo, lankėsi Akvilos Santa Maria di Collemaggio bazilikoje. Taigi Bažnyčia jau buvo patyrusi jubiliejinę gailestingumo malonę. O dar anksčiau, 1216 m., popiežius Honorijus III patenkino šventojo Pranciškaus prašymą suteikti atlaidus tiems, kurie lankysis Porciunkulėje per dvi pirmąsias rugpjūčio dienas. Tą patį galima pasakyti ir apie piligriminę kelionę į Santjago de Kompostelą: 1122 m. popiežius Kalikstas II leido toje šventovėje švęsti Jubiliejų kiekvieną kartą, kai apaštalo Jokūbo šventė sutapdavo su sekmadieniu. Gerai, jog šis „išplėstas“ Jubiliejaus šventimo būdas tęsiamas ir toliau, kad Dievo atleidimo galia palaikytų ir lydėtų bendruomenių ir pavienių žmonių kelionę.

Neatsitiktinai piligrimystė yra esminis kiekvieno Jubiliejaus elementas. Išsiruošimas į kelionę būdingas žmogui, einančiam ieškoti gyvenimo prasmės. Piligriminė kelionė pėsčiomis itin padeda iš naujo atrasti tylos, pastangų ir esminių dalykų vertę. Taip pat ir ateinančiais metais vilties piligrimai vėl keliaus senoviniais ir naujaisiais keliais siekdami intensyviai išgyventi Jubiliejų. Pačiame Romos mieste, greta įprasto katakombų ir Septynių bažnyčių lankymo, bus siūlomi ir kiti tikėjimo maršrutai. Keliavimas iš vienos šalies į kitą, tarsi tarp jų nebūtų sienų, iš vieno miesto į kitą, kontempliuojant kūriniją ir meno kūrinius, sudarys sąlygas branginti skirtingas patirtis ir kultūras, neštis savyje per maldą harmonizuotą grožį, skatinantį dėkoti Dievui už jo padarytus stebuklus. Piligriminių kelionių maršrutuose ir Romos mieste esančios jubiliejinės bažnyčios galės tapti dvasingumo oazėmis, kuriose bus galima atsigaivinti tikėjimo kelionėje ir atsigerti iš vilties šaltinių, visų pirma artinantis prie Sutaikinimo sakramento, nepakeičiamo tikros atsivertimo kelionės atspirties taško. Dalinėse Bažnyčiose reikėtų ypač pasirūpinti, kad kunigai ir tikintieji būtų parengti išpažinčiai ir sudaryta galimybė atlikti individualią išpažintį.

Į šią piligriminę kelionę ypač norėčiau pakviesti Rytų Bažnyčių tikinčiuosius, ypač tuos, kurie jau yra visiškoje bendrystėje su Petro Įpėdiniu. Dėl savo ištikimybės Kristui ir Bažnyčiai tiek daug – dažnai iki mirties – kentėję, jie turi jaustis ypač laukiami šiame Romos mieste, kuris yra taip pat jų Motina, kur saugoma daug jų buvimo atminimo ženklų. Katalikų Bažnyčia, praturtinta jų senovinės liturgijos, Bažnyčios tėvų, vienuolių ir teologų teologijos bei dvasingumo, nori simboliškai išreikšti svetingą jų ir jų brolių bei seserų ortodoksų priėmimą tuo metu, kai jie jau išgyvena Kryžiaus kelio piligrimystę, dažnai yra priversti palikti savo kilmės šalis, savo šventąsias žemes, iš kurių smurtas ir nestabilumas gena juos į saugesnes šalis. Viltis suvokiant, kad jie yra mylimi Bažnyčios, kuri jų nepalieka, bet seka paskui juos, kad ir kur jie eitų, dar labiau sustiprins Jubiliejaus reikšmę.

6. Šventieji 2025–ieji metai yra ankstesnių malonės įvykių tęsinys. Per paskutinį eilinį Jubiliejų buvo peržengtas dviejų tūkstančių metų sukakties slenkstis nuo Jėzaus Kristaus gimimo. Vėliau, 2015 m. kovo 13 d., paskelbiau Ypatingąjį jubiliejų, kurio tikslas – parodyti Dievo „Gailestingumo veidą“ [3], pagrindinę Evangelijos žinią kiekvienam žmogui kiekvienoje epochoje, ir įgalinti visus su juo susitikti. Dabar atėjo laikas naujam Jubiliejui, per kurį Šventosios durys vėl bus plačiai atvertos, kad būtų galima gyvai patirti Dievo meilę, sužadinančią širdyje patikimą išganymo Kristuje viltį. Kartu šie Šventieji metai ves mus į dar vieną esminę visiems krikščionims sukaktį: 2033 m. bus švenčiamas Viešpaties Jėzaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu įvykdyto Atpirkimo dviejų tūkstantmečių minėjimas. Taigi mūsų laukia didžių įvykių paženklinta kelionė, kurioje Dievo malonė iš anksto pasitinka ir lydi žmones, uoliai einančius tikėjimo keliu, pasižyminčius veiklia meile ir ištvermingai puoselėjančius viltį (plg. 1 Tes 1, 3).

Remdamasis tokia ilga tradicija ir būdamas įsitikinęs, jog šie Jubiliejiniai metai visai Bažnyčiai bus intensyvi malonės ir vilties patirtis, skelbiu, kad Šventojo Petro bazilikos Vatikane Šventosios durys bus atvertos 2024 m. gruodžio 24 d., taip pradėsime eilinį Jubiliejų. Kitą sekmadienį, 2024 m. gruodžio 29 d., atversiu Šventąsias duris savo Šventojo Jono katedroje Laterane, kurioje šių metų lapkričio 9 d. bus švenčiamos 1700-osios jos pašventinimo metinės. Po to 2025 m. sausio 1 d., per Švč. M. Marijos Dievo Gimdytojos iškilmę, bus atvertos Šventosios durys Popiežiškojoje Šventosios Marijos Didžiojoje bazilikoje. Galiausiai sausio 5 d., sekmadienį, bus atvertos Popiežiškosios Šv. Pauliaus už Mūrų bazilikos Šventosios durys. Paskutinės trejos Šventosios durys bus uždarytos ne vėliau kaip tų pačių metų gruodžio 28 d., sekmadienį.

Taip pat nustatau, kad 2024 m. gruodžio 29 d., sekmadienį, visose katedrose ir konkatedrose dieceziniai vyskupai švęstų Šventąją Eucharistiją iškilmingai pažymėdami Jubiliejinių metų pradžią pagal šiai progai parengtą apeigyną. Švenčiant iškilmes konkatedros bažnyčioje vyskupą gali pakeisti jo specialiai paskirtas delegatas. Piligriminė kelionė iš sambūriui (collectio) pasirinktos bažnyčios į katedrą tegu simbolizuoja vilties kelionę, vienijančią tikinčiuosius Dievo žodžio šviesoje. Šios piligrimystės metu bus skaitomos šio dokumento (bulės) ištraukos ir žmonėms bus skelbiami Jubiliejaus atlaidai, kuriuos galima gauti pagal tame pačiame apeigyne pateiktus nurodymus dėl Jubiliejaus šventimo dalinėse Bažnyčiose. Per Šventuosius metus, kurie dalinėse Bažnyčiose baigsis 2025 m. gruodžio 28 d., sekmadienį, reikia pasirūpinti, kad Dievo tauta galėtų visapusiškai priimti tiek žinią apie Dievo malonės viltį, tiek jos veiksmingumą liudijančius ženklus.

Eilinis Jubiliejus baigsis Popiežiškosios Šventojo Petro bazilikos Šventųjų durų uždarymu 2026 m. sausio 6 d. minint Viešpaties Apsireiškimą. Tegul krikščioniškosios vilties šviesa pasiekia kiekvieną žmogų kaip visiems skirta Dievo meilės žinia! Ir tegul Bažnyčia būna ištikima šios žinios liudytoja visuose pasaulio kraštuose!

Vilties ženklai

7. Semdamiesi vilties iš Dievo malonės taip pat esame kviečiami ją iš naujo atrasti Viešpaties mums duodamuose laiko ženkluose. Kaip teigia Vatikano II Susirinkimas, „Bažnyčia visuomet privalo ištyrinėti laiko ženklus ir aiškinti juos Evangelijos šviesoje. Ji daro tai, idant galėtų kiekvienai kartai pritaikytu būdu atsakyti į žmonių keliamus amžinuosius dabartinio ir būsimojo gyvenimo prasmės bei jų tarpusavio ryšio klausimus“ [4]. Todėl būtina atkreipti dėmesį į daugybę pasaulyje esančio gėrio apraiškų, kad nepasiduotume pagundai manyti, jog esame užvaldyti blogio ir smurto. Tačiau laiko ženklus, kuriuose glūdi gelbstinčio Dievo buvimo trokštančios žmogaus širdies ilgesys, būtina paversti vilties ženklais.

8. Tegul pirmasis vilties ženklas būna taika pasaulyje, vėl panirusiame į karo tragediją. Pamiršusi praeities tragedijas žmonija patiria naują sunkų išbandymą, kai daugybę gyventojų slegia žiaurus smurtas. Kas dar laukia tų tautų, kurios jau tiek daug iškentėjo? Kaip įmanoma, kad jų desperatiškas pagalbos šauksmas neskatina tautų vadovų nutraukti daugybės regioninių konfliktų suvokiant galimas jų pasekmes pasauliniu mastu? Ar ne per didelė būtų svajonė, kad ginklai nutiltų ir nustotų griauti bei žudyti? Jubiliejus mums primena, jog tie, kurie taps „taikdariais“, bus vadinami „Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Taikos poreikis yra iššūkis visiems ir reikalauja imtis konkrečių projektų. Diplomatijos srityje tebūnie nenuilstamai stengiamasi drąsiai ir kūrybingai kurti derybų erdves, kuriomis siekiama ilgalaikės taikos.

9. Žvelgti į ateitį su viltimi taip pat reiškia turėti entuziazmo kupiną gyvenimo viziją ir ją perduoti. Deja, su liūdesiu tenka konstatuoti, kad daugelyje situacijų tokios perspektyvos trūksta. Pirmoji to pasekmė – prarandamas troškimas perduoti gyvybę. Daugelyje šalių gimstamumas grėsmingai mažėja dėl pašėlusio gyvenimo tempo, baimės dėl ateities, darbo garantijų ir tinkamos socialinės apsaugos stokos, taip pat socialinių modelių, kurių programas lemia pelno siekis, o ne rūpinimasis santykiais. Kitomis aplinkybėmis „kaltinti demografinį augimą, o ne kai kurių kraštutinį ir selektyvų vartotojiškumą, yra vienas iš būdų, kaip nespręsti problemų“ [5].

Atvirumas gyvybei drauge su atsakinga motinyste bei tėvyste yra planas, kurį Kūrėjas įrašė į vyrų ir moterų širdis bei kūnus, misija, kurią Viešpats patikėjo sutuoktiniams ir jų meilei. Neatidėliotinai būtina, kad atsakingą valstybių teisėkūrą įtikinamai remtų tikinčiųjų bendruomenės ir visa pilietinė visuomenė su visais ją sudarančiais dėmenimis. Juk jaunų žmonių troškimas gimdyti sūnus ir dukteris išreiškia jų meilės vaisingumą ir suteikia ateitį kiekvienai visuomenei; tai vilties klausimas: jis kyla iš vilties ir kuria viltį.

Todėl krikščionių bendruomenė turi būti pirmose gretose remdama poreikį kurti socialinį aljansą dėl vilties, jis turi būti įtraukus, o ne ideologinis, ir siekti ateities, paženklintos daugybės berniukų ir mergaičių šypsenų, – jie ateis užpildyti tuščių lopšių, kurių dabar gerokai per daug daugelyje pasaulio vietų. Tačiau iš tikrųjų visiems reikia susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą, nes žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26), negali pasitenkinti tik kažkaip išgyvendamas ar vegetuodamas, prisitaikydamas prie dabarties ir tenkindamasis vien materialia tikrove. Tai veda į individualizmą ir žlugdo viltį, sukelia širdyje tvyrantį liūdesį, sužadinantį kartėlį ir nepakantumą.

10. Jubiliejaus metais būsime kviečiami tapti apčiuopiamais vilties ženklais daugeliui brolių ir seserų, gyvenančių sunkiomis sąlygomis. Galvoju apie kalinius, netekę laisvės, jie kasdien patiria ne tik įkalinimo žiaurumą, bet ir emocinę tuštumą, taikomus suvaržymus, o neretais atvejais ir pagarbos stoką. Siūlau vyriausybėms Jubiliejiniais metais imtis iniciatyvų, kurios sugrąžintų viltį; taikyti amnestijos ar bausmės sušvelninimo formas, kurios padėtų žmonėms atgauti pasitikėjimą savimi ir pasitikėjimą visuomenėje; įgyvendinti reintegracijos į bendruomenę programas, kurios atitinkamai apimtų konkretų įsipareigojimą laikytis įstatymų.

Tai senovinis, iš Dievo žodžio kylantis raginimas, išlaikantis vertingą, išminties raštijoje glūdinčią prasmę; juo raginama imtis gailestingumo ir išlaisvinimo aktų, leidžiančių pradėti viską iš naujo: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams“ (Kun 25, 10). Tai, kas buvo įtvirtinta Mozės įstatyme, perteikia pranašas Izaijas: „Viešpats patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė mane paguosti prislėgtųjų, paskelbti belaisviams laisvės ir atidaryti kalėjimo duris kaliniams. Paskelbti Viešpaties malonės metų“ ( Iz 61, 1–2). Šiuos žodžius Jėzus savo tarnystės pradžioje ištarė kaip savo paties skelbdamas, kad jame išsipildė „Viešpaties malonės metai“ (plg. Lk 4, 18–19). Tegul tikintieji, ypač ganytojai, visur pasaulyje aiškina šiuos dalykus, vienu balsu drąsiai reikalauja užtikrinti orumo nežeminančias sąlygas kaliniams, pagarbą žmogaus teisėms ir visų pirma panaikinti mirties bausmę, kuri prieštarauja krikščionių tikėjimui ir naikina bet kokią atleidimo bei atsinaujinimo viltį [6]. Siekdamas parodyti kaliniams konkretų artumo ženklą, noriu pats kalėjime atidaryti Šventąsias duris, kad jos taptų jiems simboliu, kviečiančiu žvelgti į ateitį su viltimi ir atnaujintu įsipareigojimu gyventi.

11. Vilties ženklus reikia rodyti ligoniams, esantiems namuose ar ligoninėje. Tebūna palengvintos jų kančios per juos lankančių žmonių artumą ir jiems rodomą meilę. Gailestingumo darbai taip pat yra vilties darbai, žadinantys širdyse dėkingumo jausmus. Reikia dėkoti taip pat visiems sveikatos priežiūros darbuotojams, kurie neretai sunkiomis sąlygomis vykdo savo misiją rūpestingai globodami ligonius ir pažeidžiamiausius žmones.

Taip pat dera įtraukiai ir visapusiškai rūpintis ypač sunkioje padėtyje esančiais, savo silpnumą patiriančiais žmonėmis, tais, kuriuos kamuoja ligos ar negalia, smarkiai ribojančios jų asmeninį savarankiškumą. Rūpinimasis jais yra žmogaus orumo himnas, vilties giesmė, reikalaujanti sutartinės visos visuomenės veiklos.

12. Vilties ženklų reikia ir tiems, kurie patys ją reprezentuoja, būtent jaunuoliams. Deja, dažnai jiems tenka matyti, kaip žlunga jų svajonės. Negalime jų nuvilti, nes nuo jų entuziazmo priklauso ateitis. Malonu matyti juos trykštančius energija, pavyzdžiui, kai pasiraitoja rankoves ir savanoriškai įsitraukia teikdami pagalbą nelaimių ar socialinių sunkumų atvejais. Tačiau liūdna matyti jaunuolius, netekusius vilties; kita vertus, neišvengiama, kad dabartis pažymėta melancholija ir nuoboduliu, kai ateitis neaiški ir nežadina svajonių, kai studijos nesuteikia jokių perspektyvų, o darbo ar pakankamai stabilaus užimtumo stoka grasina sunaikinti troškimus. Narkotikų iliuzija, nusižengimų rizika ir trumpalaikių dalykų vaikymasis jaunuoliams kelia sumaištį labiau nei kitiems, slepia gyvenimo grožį bei prasmę, verčia juos slysti į tamsias bedugnes ir stumia į autodestrukcinius veiksmus. Tegu Jubiliejus suteikia Bažnyčiai impulsą jų atžvilgiu: su nauju užsidegimu rūpinkimės paaugliais, studentais, jaunomis poromis, naująja karta! Artumas jaunimui yra Bažnyčios ir pasaulio džiaugsmas bei viltis!

13. Tegu netrūksta vilties ženklų migrantams, kurie palieka savo kraštą ieškodami geresnio gyvenimo sau ir savo šeimoms. Jų lūkesčių neturėtų žlugdyti išankstinės nuostatos ir uždarumas; tebūna jie priimami plačiai atvertomis rankomis, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus orumą, o šį priėmimą telydi atsakomybė, kad niekam nebūtų atimta teisė kurti geresnę ateitį. Daugybė tremtinių, perkeltųjų asmenų ir pabėgėlių dėl prieštaringų tarptautinių įvykių yra priversti bėgti, kad išvengtų karo, smurto ir diskriminacijos; tebūnie jiems užtikrintas saugumas ir galimybė dirbti bei mokytis – tai būtina jų integracijai naujoje socialinėje aplinkoje.

Tegul krikščionių bendruomenė visada būna pasirengusi ginti silpniausiųjų teises. Didžiadvasiškai ir plačiai atverkime priėmimo duris, kad niekam niekada netrūktų geresnio gyvenimo vilties. Tegul mūsų širdyse skamba Viešpaties žodis, didžiajame palyginime apie Paskutinį teismą bylojantis: „Buvau keleivis, ir mane priglaudėte“, nes „kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 35. 40).

14. Vilties ženklų nusipelno vyresnio amžiaus žmonės, dažnai patiriantys vienatvę ir apleistumą. Krikščionių bendruomenė ir pilietinė visuomenė yra pašauktos bendradarbiauti siekdamos kartų sandoros, jos turi vertinti tą turtą, kurį sudaro vyresnių žmonių buvimas, jų gyvenimo patirtis, sukaupta išmintis ir indėlis, kuriuo jie gali prisidėti. 

Ypač turiu omenyje senelius ir močiutes, kurie perduoda tikėjimą ir gyvenimo išmintį jaunesnėms kartoms. Tegul juos palaiko jų vaikų dėkingumas ir anūkų meilė: šie savo ruožtu mato seneliuose savo šaknis, randa supratimą ir sulaukia padrąsinimo.

15. Iš visos širdies meldžiu vilties milijardams vargšų, kuriems dažnai trūksta būtiniausių gyvenimo reikmenų. Susiduriant su vis naujai kylančiomis skurdo bangomis kyla grėsmė apsiprasti ir rezignuoti. Tačiau negalime nusukti akių nuo dramatiškų situacijų, su kuriomis dabar susiduriame visur, ne tik tam tikruose pasaulio regionuose. Kasdien sutinkame vargšų ar nuskurdusių žmonių, kartais jie gali būti mūsų kaimynai. Dažnai jie neturi nei gyvenamojo būsto, nei pakankamai kasdienio maisto. Jie kenčia nuo atskirties ir daugelio abejingumo. Skandalinga, kad pasaulyje, turinčiame milžiniškų išteklių, kurių didžioji dalis skiriama ginkluotei, vargšai „sudaro daugumą planetos gyventojų, jų yra milijardai. Tarptautiniuose politiniuose ir ekonominiuose debatuose jie šiandien minimi, tačiau dažniau atrodo, kad jų problemų imamasi kaip priedėlio, tarsi privalomo klausimo ar periferinio dalyko, jei apskritai tai nelaikoma šalutine žala. Konkrečiai įgyvendinant tai, kas nutarta, tos problemos dažnai lieka paskutinėje vietoje“ [7]. Nepamirškime, kad vargšai beveik visada yra aukos, o ne kaltininkai.

Šauktis vilties

16. Jubiliejus, pakartoja senovės pranašų žinią ir primena mums, kad žemės gėrybės skirtos ne nedaugeliui privilegijuotųjų, bet visiems. Turtų savininkai turi būti dosnūs ir atkreipti dėmesį į vargstančių brolių veidus. Ypač galvoju apie tuos, kuriems trūksta vandens ir maisto: badas yra skandalinga mūsų žmonijos kūno rykštė, ir jis skatina visus rimtai ištirti savo sąžinę. Pakartoju savo raginimą „už pinigus, išleidžiamus ginklams ir kitoms karinėms išlaidoms, įsteigti Pasaulio fondą, skirtą badui galutinai panaikinti ir skurdžiausioms šalims vystyti, kad jų gyventojai nesiimtų smurtinių ar apgaulingų sprendimų ir nebūtų priversti palikti savo šalių ieškodami oresnio gyvenimo“ [8].

Jubiliejaus metų proga norėčiau išsakyti dar vieną širdyje kilusį kvietimą: jis skirtas turtingiausioms valstybėms, kad jos pripažintų daugelio priimtų sprendimų mastą ir apsispręstų atleisti skolas šalims, kurios niekada negalėtų jų grąžinti. Tai ne tik didžiadvasiškumo, bet ir teisingumo klausimas, kuris šiandien iškyla dar rimčiau dėl naujos mūsų įsisąmonintos neteisingumo formos: „Tai tikra „ekologinė skola“ – pirmiausia tarp Šiaurės ir Pietų, – susijusi su prekybos disbalansu, turinčiu padarinių ekologijos srityje, ir su kai kurių šalių neproporcingu gamtinių išteklių naudojimu istorijos tėkmėje“ [9]. Kaip moko Šventasis Raštas, žemė priklauso Dievui, ir mes visi joje gyvename kaip „ateiviai ir įnamiai“ (Kun 25, 23). Jei tikrai norime nutiesti kelią taikai pasaulyje, įsipareigokime šalinti senąsias neteisingumo priežastis, grąžinkime neteisingas ir neįmanomas apmokėti skolas, pasotinkime alkstančius.

17. Artėjantys Jubiliejaus metai taip pat sutaps su visiems krikščionims reikšminga sukaktimi. Sukanka 1700 metų nuo pirmojo didžiojo ekumeninio susirinkimo – Nikėjos Susirinkimo šventimo. Verta prisiminti, kad nuo apaštalų laikų ganytojai ne kartą rinkdavosi į susirinkimus aptarti doktrinos ir disciplinos klausimų. Pirmaisiais tikėjimo amžiais tiek krikščioniškuose Rytuose, tiek Vakaruose dažnai vykdavo sinodai, ir tai rodo, kaip svarbu buvo išsaugoti Dievo tautos vienybę ir užtikrinti ištikimą Evangelijos skelbimą. Jubiliejiniai metai galės būti svarbi proga, leisianti konkrečiai išreikšti šią sinodinę formą, kurią krikščionių bendruomenė šiandien suvokia kaip vis reikalingesnę išraišką, įgalinančią geriau atsiliepti į evangelizacijos būtinybę: visi pakrikštytieji, kiekvienas su savita charizma bei tarnyste, yra drauge atsakingi, kad daugybė vilties ženklų liudytų Dievo buvimą pasaulyje.

Nikėjos Susirinkimas siekė išsaugoti Bažnyčios vienybę, kuriai didelę grėsmę kėlė Jėzaus Kristaus dieviškumo ir jo esminės lygybės su Tėvu neigimas. Jame dalyvavo apie tris šimtus vyskupų, kurie 325 m. gegužės 20 d. sukviesti imperatoriaus Konstantino nurodymu susirinko imperatoriaus rūmuose. Po įvairių diskusijų jie visi, Dvasios malonės padedami, sutarė dėl Tikėjimo simbolio, kurį ir šiandien išpažįstame sekmadieniais švęsdami Eucharistiją. Susirinkimo tėvai norėjo pradėti tą Simbolį pirmą kartą pavartodami formulę „Mes tikime“ [10], liudydami, kad tame „Mes“ visos Bažnyčios yra bendrystėje ir visi krikščionys išpažįsta tą patį tikėjimą.

Nikėjos Susirinkimas yra epochinės svarbos įvykis Bažnyčios istorijoje. Jo metinės kviečia krikščionis susivienyti šlovinant ir dėkojant Švenčiausiajai Trejybei ir ypač Jėzui Kristui, Dievo Sūnui, esančiam „vienos prigimties su Tėvu“ [11], apreiškusiam mums šį meilės slėpinį. Tačiau Nikėjos Susirinkimas taip pat yra kvietimas visoms Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms toliau keliauti link regimos vienybės ir nenuilstamai ieškoti tinkamų formų, kad būtų galima visiškai atitikti Jėzaus maldos siekį: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ ( Jn 17, 21).

Nikėjos Susirinkimas taip pat svarstė Velykų datavimo klausimą. Iki šiol skirtingi požiūriai į šį klausimą neleidžia švęsti pagrindinio mūsų tikėjimo įvykio tą pačią dieną. Apvaizdos nulemtų aplinkybių dėka tai įvyks būtent 2025 metais. Tebūnie tai raginimas visiems Rytų ir Vakarų krikščionims žengti ryžtingą žingsnį siekiant vienybės dėl bendros Velykų datos. Verta prisiminti, kad daugelis jau nebeprisimena aštrių praeities polemikų ir nesupranta, kaip gali toliau egzistuoti susiskaldymas šiuo klausimu.

Įsitvirtinti viltyje

18. Viltis kartu su tikėjimu ir meile sudaro trejetą „dieviškųjų (teologinių) dorybių“, išreiškiančių krikščioniškojo gyvenimo esmę (plg. 1 Kor 13, 13; 1 Tes 1, 3). Pagal neatsiejamą jų tarpusavio dinamiką viltis savotiškai suteikia orientaciją, nurodo tikinčiojo egzistencijos kryptį ir tikslą. Štai kodėl apaštalas Paulius mus ragina: „Džiaukitės viltyje, būkite kantrūs varge, ištvermingi maldoje“ (Rom 12, 12). Taip, reikia, jog būtume „pertekę vilties“ (plg. Rom 15, 13), kad galėtume įtikinamai ir patraukliai liudyti tikėjimą ir meilę, kuriuos nešiojamės širdyje; kad tikėjimas būtų džiaugsmingas, meilė – entuziastinga; kad kiekvienas galėtų dovanoti bent šypseną, draugystės gestą, brolišką žvilgsnį, nuoširdų išklausymą, nemokamą paslaugą, žinodamas, jog Jėzaus Dvasioje tai gali tapti vaisinga vilties sėkla tiems, kurie tai priima. Tačiau kas yra mūsų vilties pagrindas? Norint tai suprasti, pravartu apsvarstyti mūsų vilties motyvus (plg. 1 Pt 3, 15).

19. „Tikiu į [...] amžinąjį gyvenimą“ [12]: taip išpažįstamas mūsų tikėjimas, ir šie žodžiai suteikia esminį pagrindą krikščioniškajai vilčiai. „Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame [...] amžinojo gyvenimo kaip savo amžinosios laimės“ [13]. Vatikano II Susirinkimas teigia: „Neturint dieviško pagrindo ir amžinojo gyvenimo vilties, kaip šiandien dažnai regime, žmogaus orumas kuo labiausiai pažeidžiamas; lieka neišspręstos gyvenimo ir mirties, kaltės ir skausmo mįslės, neretai paskandinančios žmones neviltyje“ [14]. Tačiau mes, žvelgdami į bėgantį laiką, dėl vilties, kuria tapome išgelbėti, esame tikri, kad žmonijos ir kiekvieno iš mūsų istorija eina ne į aklavietę ar tamsią bedugnę, bet į susitikimą su šlovės Viešpačiu. Tad gyvenkime laukdami jo sugrįžimo ir vildamiesi amžinai gyventi jame: būtent tokia dvasia mes savinamės jaudinantį pirmųjų krikščionių maldos šūksnį, kuriuo baigiasi Šventasis Raštas: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ ( Apr 22, 20).

20. Miręs ir prisikėlęs Jėzus yra mūsų tikėjimo šerdis. Šventasis Paulius keliais žodžiais, pavartodamas tik keturis veiksmažodžius, išsako šį turinį ir perteikia mūsų vilties „šerdį“: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai, jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečią dieną, kaip skelbė Raštai; jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai“ (1 Kor 15, 3–5). Kristus mirė, buvo palaidotas, prisikėlė, pasirodė. Dėl mūsų jis patyrė mirties dramą. Tėvo meilė Dvasios galia jį prikėlė, paversdama jo žmogystę pirmuoju amžinybės vaisiumi dėl mūsų išganymo. Krikščioniškąją viltį sudaro būtent tai: mirties akivaizdoje, kai, atrodo, viskas baigiasi, gauname tikrumą, kad dėl Kristaus, dėl Krikštu mums perduotos jo malonės, „gyvenimas [...] tik pasikeičia, bet nenutrūksta“ [15] amžinai. Krikšte palaidoti kartu su Kristumi, jame prisikėlusiame gauname naujo gyvenimo dovaną, kuri sugriauna mirties sieną ir paverčia ją perėjimu į amžinybę.

Ir nors mirties, skausmingo išsiskyrimo, verčiančio atsisveikinti su tuo, kas mums brangu, akivaizdoje netinka jokia retorika, Jubiliejus suteiks mums galimybę su didžiuliu dėkingumu iš naujo atrasti per Krikštą gauto naujo gyvenimo, gebančio perkeisti dramą, dovaną. Žvelgiant į Jubiliejų svarbu prisiminti, kaip šis slėpinys buvo suprantamas nuo pirmųjų tikėjimo amžių. Pavyzdžiui, ilgą laiką krikščionys statydavo aštuonkampio formos krikštyklas (baptisterijas), ir net šiandien galime grožėtis daugeliu senovinių krikštyklų, išlaikiusių tokią formą, pvz., Romoje esanti Laterano baptisterija. Tai simbolizuoja, kad krikštykloje inauguruojama aštuntoji diena, prisikėlimo diena, pranokstanti įprastinį savaitės ritmą ir taip atverianti laiko ciklą amžinybės matmeniui, amžinai trunkančiam gyvenimui: tai tikslas, kurio siekiame savo žemiškoje piligrimystėje (plg. Rom 6, 22).

Įtikinamiausiai šią viltį liudija kankiniai, kurie, tvirtai tikėdami į prisikėlusį Kristų, įstengė išsižadėti žemiškojo gyvenimo, kad neišduotų savo Viešpaties. Šių nesibaigiančio gyvenimo išpažinėjų yra kiekviename amžiuje, ir mūsų dienomis jų yra daug, galbūt daugiau nei bet kada anksčiau. Turime branginti jų liudijimą, kad mūsų viltis būtų vaisinga.

Šie kankiniai, priklausantys skirtingoms krikščioniškoms tradicijoms, taip pat yra vienybės daigai, nes išreiškia kraujo ekumenizmą. Todėl labai viliuosi, jog per Jubiliejų taip pat vyks ekumeninis šventimas, kad būtų išryškintas šių kankinių liudijimo turtingumas.

21. Kas gi bus su mumis po mirties? Kartu su Jėzumi už šio slenksčio rasime amžinąjį gyvenimą, kuris yra visiška bendrystė su Dievu, jo begalinės meilės kontempliavimas ir dalyvavimas joje. Tai, ką dabar išgyvename viltimi, vėliau išvysime tikrovėje. Šventasis Augustinas šiuo klausimu rašė: „Kai aš priglusiu prie tavęs visu savimi, niekur man nebebus skausmo nei vargo, ir gyvas bus mano gyvenimas, visas pilnas tavęs“ [16]. Kas bus būdinga šiai bendrystės pilnatvei? Laimė. Laimė yra žmogaus pašaukimas, visų siekiamas tikslas.

Tačiau kas yra laimė? Kokios laimės tikimės ir trokštame? Ne praeinančio džiugesio, efemeriško pasitenkinimo, kuris, kartą pasiektas, reikalauja vis daugiau ir daugiau, įsukdamas godumo spiralę, kurioje žmogaus siela niekada nepasotinama, bet lieka vis tuštesnė. Mums reikia laimės, kuri galutinai išsipildo per tai, kas yra mūsų pilnatvė, t. y. per meilę, kad jau dabar galėtume sakyti: „Esu mylimas, todėl esu; ir amžinai būsiu Meilėje, kuri nenuvilia ir nuo kurios joks dalykas ir joks asmuo niekada negalės manęs atskirti.“ Dar kartą prisiminkime apaštalo žodžius: „Esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 8, 38–39).

22. Kita su amžinuoju gyvenimu susijusi tikrovė yra Dievo teismas tiek mūsų gyvenimo pabaigoje, tiek laikų pabaigoje. Mene dažnai mėginta tai pavaizduoti – prisiminkime Mikelandželo šedevrą Siksto koplyčioje, – vadovautasi tos epochos teologine samprata ir siekta perteikti žiūrovui baimės jausmą. Yra teisinga labai sąmoningai ir rimtai ruoštis gyvenimo visumos apibendrinimo momentui, kartu visada turime tai daryti remdamiesi viltimi – dieviškąja dorybe, palaikančia gyvenimą ir leidžiančia nepasiduoti baimei. Dievo, kuris yra meilė (plg. 1 Jn 4, 8. 16), teismas bus grindžiamas meile, ypač tuo, ką padarėme ar ko nepadarėme dėl vargstančiųjų, tarp kurių yra pats Teisėjas Kristus (plg. Mt 25, 31–46). Todėl tai yra kitoks nei žmonių ar žemiškųjų tribunolų teismas; jis turi būti suprantamas kaip tiesos santykis su Dievo meile ir su savimi pačiu nesuvokiamame dieviškojo gailestingumo slėpinyje. Šventajame Rašte sakoma: „Tokiais darbais tu pamokei savo tautą, kad teisus žmogus turi mylėti žmones, ir savo vaikams davei gerą viltį, nes suteiki vietos atgailai už nuodėmes. [...] Kad, kai esame teisiami, tikėtumės gailestingumo“ ( Išm 12, 19. 22). Kaip rašė Benediktas XVI, „Teismo akimirką patiriame bei priimame šį jo meilės perviršį viso blogio pasaulyje ir mumyse atžvilgiu. Meilės skausmas virsta mūsų išgelbėjimu ir džiaugsmu“ [17].

Taigi teismas yra susijęs su išganymu, kurio tikimės ir kurį Jėzus mums laimėjo savo mirtimi ir prisikėlimu. Todėl jis skirtas atverti mus galutiniam susitikimui su Viešpačiu. Kadangi šiuo atžvilgiu negalima manyti, kad padarytas blogis liktų paslėptas, jis turi būti nuskaistintas, kad taptų įmanomas mūsų galutinis susitikimas su Dievo meile. Šia prasme suprantama reikmė melstis už tuos, kurie baigė savo žemiškąją kelionę, solidarus maldingas užtarimas, kurio veiksmingumas grindžiamas šventųjų bendryste, bendru ryšiu, vienijančiu mus Kristuje, kūrinijos pirmagimyje. Taigi Jubiliejiniai atlaidai maldos dėka ypač skirti tiems, kurie buvo prieš mus, kad jie sulauktų visiško gailestingumo.

23. Atlaidai leidžia mums suvokti, koks beribis yra Dievo gailestingumas. Neatsitiktinai seniau sąvokos „gailestingumas“ ir „atlaidai“ vartotos pakaitomis, o pastarąja buvo siekiama išreikšti beribę Dievo atleidimo pilnatvę.

Atgailos sakramentas laiduoja, kad Dievas atleidžia mūsų nuodėmes. Psalmės žodžiai kupini paguodos: „Jis tas, kuris atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas, jis tas, kuris atperka tavo gyvastį iš Duobės ir apsupa tave meile ir gailestingumu. [...] Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimos meilės. [...] Jis elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes. Juk kaip aukštai nuo žemės yra dangūs, taip didi jo ištikima meilė pagarbiai jo bijantiesiems; kaip toli yra Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes“ (Ps 103, 3–4.8.10–12). Sakramentinis sutaikinimas yra ne tik graži dvasinė galimybė, bet ir lemiamas, esminis bei būtinas žingsnis kiekvieno žmogaus tikėjimo kelyje. Per jį leidžiame Viešpačiui sunaikinti mūsų nuodėmes, išgydyti mūsų širdis, pakelti mus ir apkabinti, per jį Viešpats mums atskleidžia savo švelnų ir gailestingą veidą. Juk nėra geresnio būdo pažinti Dievą, kaip priimti jo siūlomą susitaikinimą (plg. 2 Kor 5, 20), mėgautis jo atleidimu. Todėl neatsisakykime išpažinties, bet iš naujo atraskime šio gydančio ir džiuginančio sakramento grožį, nuodėmių atleidimo grožį!

Tačiau, kaip žinome iš asmeninės patirties, nuodėmė „palieka žymę“, ji turi pasekmes: ne tik išorines, susijusias su įvykdyto blogio padariniais, bet ir vidines, nes „kiekviena, net ir lengvoji nuodėmė sukelia nesveiką prisirišimą prie kūrinių; jį turi ištaisyti išskaistinimas arba čia žemėje, arba po mirties (skaistykloje)“ [18]. Taigi mūsų silpname, blogio paveiktame žmogiškajame būvyje lieka „nuodėmės likučiai“. Jie pašalinami per atlaidus, visada veikiančius per Kristaus malonę: šventasis Paulius VI rašė, kad Kristus yra „mūsų ’atlaidai‘“ [19]. Apaštališkoji Penitenciarija paskelbs nuostatas, kaip gauti ir veiksmingai praktikuoti Jubiliejinius atlaidus.

Tokia visiško atleidimo patirtis negali neatverti mūsų širdžių ir protų poreikiui savo ruožtu atleisti kitiems. Atleidimas nepakeičia praeities, jis negali pakeisti to, kas jau įvyko; ir vis dėlto atleidimas įgalina pakeisti ateitį ir gyventi kitaip, be apmaudo, kartėlio ir keršto. Atleidimo nušviesta ateitis leidžia praeitį matyti kitomis, giedresnėmis akimis, net jei jos vis dar užtvindytos ašarų.

Per paskutinį Ypatingąjį jubiliejų įsteigiau Gailestingumo misionierius, kurie ir toliau atlieka svarbią misiją. Tevykdys jie ir per ateinantį Jubiliejų savo tarnystę, grąžindami viltį ir atleisdami kaskart, kai nusidėjėlis kreipiasi atvira širdimi ir atgailaujančia dvasia. Tegul jie būna susitaikymo įrankiai ir padeda žvelgti į ateitį su viltimi, kylančia iš širdies, iš Tėvo gailestingumo. Tikiuosi, vyskupai galės pasinaudoti jų vertinga tarnyste, ypač siųsdami juos ten, kur viltis yra sunkiai išbandoma, pavyzdžiui, į kalėjimus, ligonines ir ten, kur trypiamas asmens orumas, į situacijas, kur daugiausia vargo ir nuosmukio, kad niekam nebūtų atimta galimybė gauti Dievo atleidimą ir paguodą.

24. Aukščiausią vilties liudijimą parodo Dievo Motina. Joje matome, kad viltis yra ne lengvabūdiškas optimizmas, bet malonės dovana gyvenimo tikrovėje. Kaip ir kiekviena mama, kaskart žvelgdama į savo Sūnų, ji galvojo apie jo ateitį ir, be abejo, jos širdyje liko įsirėžę tie žodžiai, kuriuos jai šventykloje ištarė Simeonas: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 34–35). Ir kryžiaus papėdėje, matydama kenčiantį ir mirštantį nekaltą Jėzų, nors ir kamuojama nepakeliamo skausmo, ji pakartojo savo „taip“, neprarasdama vilties ir pasitikėjimo Viešpačiu. Taip ji bendradarbiavo dėl mūsų, kad išsipildytų tai, ką skelbė jos Sūnus, „jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų“ (Mk 8, 31); per šį iš meilės paaukotą skausmą ji tapo mūsų Motina, Vilties motina. Neatsitiktinai liaudiškajame pamaldume Švenčiausioji Mergelė tradiciškai vadinama Stella maris – šiuo titulu išreiškiama tikra viltis, kad audringose gyvenimo permainose Dievo Motina ateina mums į pagalbą, palaiko mus ir kviečia pasitikėti bei toliau viltis.

Todėl norėčiau priminti, kad Gvadalupės Dievo Motinos šventovė Meksikoje ruošiasi 2031 m. švęsti Mergelės Marijos pirmojo apsireiškimo 500-ąsias metines. Per jaunąjį Joną Didaką Dievo Motina pasiuntė revoliucinę vilties žinią, kurią ir šiandien kartoja visiems piligrimams ir tikintiesiems: „Argi čia esu ne aš, tavo motina?“ [20] Panaši žinia aidi daugybėje marijinių šventovių visame pasaulyje, į kurias gausiai keliauja piligrimai, savo rūpesčius, vargus ir lūkesčius patikėdami Dievo Motinai. Tegul Jubiliejiniais metais šventovės būna šventomis priėmimo vietomis ir privilegijuotomis vilties puoselėjimo erdvėmis. Kviečiu piligrimus, atvykstančius į Romą, sustoti pasimelsti šio miesto Marijos šventovėse, pagerbti Mergelę Mariją ir šauktis jos globos. Esu įsitikinęs, kad visi, ypač kenčiantieji ir vargstantieji, galės patirti tos labiausiai iš visų mamų mylinčios, niekada savo vaikų nepaliekančios Motinos artumą, Motinos, kuri šventajai Dievo tautai yra „tikros vilties ir paguodos ženklas“ [21].

25. Keliaudami link Jubiliejaus atsigręžkime į Šventąjį Raštą ir įsiklausykime į šiuos mums skirtus žodžius, raginančius ieškoti „prieglobsčio mums duotoje viltyje. Ji mums yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus“ (Žyd 6, 18–20). Tai stiprus raginimas niekada neprarasti mums suteiktos vilties, tvirtai jos laikytis ir rasti prieglobstį Dieve.

Įtaigus inkaro įvaizdis padeda suvokti mūsų turimą stabilumą ir saugumą atsidūrus audringuose gyvenimo vandenyse, jei pasikliaujame Viešpačiu Jėzumi. Audros niekada mūsų neįveiks, nes esame įsitvirtinę malonės viltimi, įgalinančia mus gyventi Kristuje nugalint nuodėmę, baimę ir mirtį. Ši viltis, daug didesnė už kasdienį pasitenkinimą ir gyvenimo sąlygų gerėjimą, pakyli mus anapus išbandymų ir skatina keliauti neišleidžiant iš akių didingo tikslo, į kurį esame pašaukti – Dangaus.

Todėl artėjantis Jubiliejus bus Šventieji metai, paženklinti neblėstančios, Dieve glūdinčios vilties. Tegul jie padeda mums iš naujo atrasti būtiną pasitikėjimą tiek Bažnyčia, tiek visuomene, tiek tarpasmeniniais, tiek tarptautiniais santykiais, tiek puoselėjant kiekvieno žmogaus orumą ir pagarbą kūrinijai. Tegul mūsų tikėjimo liudijimas būna pasaulyje tikros vilties raugas, skelbiantis naują dangų ir naują žemę (plg. 2 Pt 3, 13), kur galėsime gyventi teisingai, tautų santarvėje laukdami Viešpaties pažado išsipildymo.

Nuo šiol leiskimės patraukiami vilties, kad ji per mus pasklistų tiems, kurie jos trokšta. Tegul mūsų gyvenimas jiems byloja: „Pasitikėk Viešpačiu ir būk stiprus! Turėk drąsos ir pasitikėk Viešpačiu!“ (Ps 27, 14). Tegul vilties stiprybė pripildo mūsų dabartį, kai su pasitikėjimu laukiame sugrįžtant Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuriam šlovė ir garbė dabar ir ateinančiais amžiais.

Paskelbta Romoje, Laterano Šv. Jono bazilikoje, 2024 m. gegužės 9-ąją, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Žengimo į dangų iškilmės dieną, dvyliktaisiais mano pontifikato metais.

PRANCIŠKUS

IŠNAŠOS

[1] Augustinas. Serm., 198 augm., 2.

[2] Plg. Fontes Franciscani, 263, 6.10.

[3] Plg. Pranciškus. Bulė dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo Misericordiae vultus, (2015 m. balandžio 11 d.), 1–3.

[4] Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes (1965 m. gruodžio 7 d.), 4.

[5] Pranciškus. Enciklika Laudato si' apie rūpinimąsi bendraisiais namais (2015 m. gegužės 24 d.), 50.

[6] Plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2267.

[7] Pranciškus. Laudato si' , 49.

[8] Pranciškus. Enciklika Fratelli tutti apie brolybę ir socialinę draugystę (2020 m. spalio 3 d.), 262.

[9] Pranciškus. Laudato si', 51.

[10] Nikėjos simbolis: H. Denzinger – A. Schönmetzer. Enchiridion Symbolorum definitionum et declarationum de rebus fidei et morum, 125.

[11] Ten pat.

[12] Apaštalų simbolis: H. Denzinger – A. Schönmetzer. Enchiridion Symbolorum definitionum et declarationum de rebus fidei et morum, 30.

[13] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1817.

[14] Vatikano II Susirinkimas. Gaudium et spes, 21.

[15] Romos mišiolas. Dėkojimo giesmė už mirusiuosius I.

[16] Augustinas. Išpažinimai, X, 28.

[17] Benediktas XVI. Enciklika Spe salvi (2007 m. lapkričio 30 d.), 47.

[18] Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1472.

[19] Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Apostolorum limina (1974 m. gegužės 23 d.), II.

[20] Nican Mopohua, 119.

[21] Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium (1964 m. lapkričio 21 d.), 68.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 1221
Adresas: https://eis.katalikai.lt/vb/popieziai/pranciskus/bules/2024-05-09_spes-non-confundit
Paskelbta: 2024-07-22 11:32:12 | Patikslinta 2024-07-22 11:36:19.