1. „Jis mus pamilo“, – sako šventasis Paulius kalbėdamas apie Kristų (plg. Rom 8, 37), kad galėtume suvokti, jog nuo šios meilės niekas negali „mūsų atskirti“ (Rom 8, 39). Paulius tai tvirtina užtikrintai, nes pats Kristus patikino savo mokinius: „Aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9. 12). Jis taip pat mums sakė: „Jus aš draugais vadinu“ (Jn 15, 15). Jo atvira širdis yra pirmesnė ir laukia mūsų besąlygiškai, nieko iš anksto nereikalaudama, kad galėtų mus mylėti ir siūlyti mums savo draugystę: jis pirmas mus pamilo (plg. 1 Jn 4, 10). Jėzaus dėka „mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16).

I. ŠIRDIES SVARBA

2. Jėzaus Kristaus meilei išreikšti dažnai naudojamas širdies simbolis. Kai kurie abejoja, ar šiandien jis vis dar reikšmingas. Tačiau kai esame gundomi plaukti paviršiumi, gyventi bėgte, galiausiai nežinodami kodėl, tapti nepasotinamais vartotojais, vergauti rinkai, kuriai nerūpi mūsų gyvenimo prasmė, – turime iš naujo atrasti širdies svarbą. [1]

Ką turime omenyje sakydami „širdis“?

3. Klasikinėje graikų kalboje sąvoka kardia reiškia žmogaus, gyvūnų ir augalų vidinę gelmę. Homero kalboje ji žymi ne tik žmogaus kūno, bet ir sielos bei dvasios centrą. Iliadoje mąstymas ir jausmai priklauso nuo širdies ir yra labai artimai tarpusavyje susiję. [2] Ten širdis suvokiama kaip troškimų centras ir kaip vieta, kur priimami svarbūs žmogaus sprendimai. [3] Platonui širdis tam tikra prasme įgyja racionalumo ir polinkių „sintezavimo“ funkciją, nes tiek aukštesniųjų gebėjimų, tiek aistrų impulsai perduodami gyslomis, kurios susilieja širdyje. [4] Taigi jau nuo antikos laikų matome, kaip svarbu į žmogų žvelgti ne kaip į skirtingų gebėjimų sumą, bet kaip į kūno ir sielos vienovę, turinčią vienijantį centrą, suteikiantį prasmę ir kryptį viskam, ką žmogus patiria.

4. Biblijoje sakoma, kad „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas [...] jis teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12). Taip kalbama apie vidinį branduolį, širdį, slypinčią už išorinių dalykų, net už mus klaidinančių paviršutiniškų minčių. Emauso mokiniai, paslaptingai eidami su prisikėlusiu Kristumi, patyrė kančios, sumaišties, beviltiškumo, nusivylimo akimirkų. Tačiau už viso to ir nepaisant viso to, kažkas vyko giliai jų viduje: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo?“ (Lk 24, 32).

5. Kartu širdis yra nuoširdumo buveinė, kur nėra vietos apgaulei ar apsimetinėjimui. Ji paprastai parodo tikruosius žmogaus ketinimus, tai, ką jis iš tikrųjų galvoja, kuo tiki ir ko nori, „paslaptis“, kurių niekam nesako, trumpai tariant – savo nuogą tiesą. Tai, kas ne išorinė regimybė ar melas, o autentiška, tikra, visiškai „sava“. Štai kodėl Delila pareiškė Samsonui, neatskleidusiam savo stiprybės paslapties: „Kaip tu gali sakyti: „Aš myliu tave“, – jei tavo širdis nėra su manimi?“ (Ts 16, 15). Tik tada, kai jis patikėjo jai savo ilgai slėptą paslaptį, ji „pamatė, kad jis atvėrė jai visą savo širdį“ (plg. Ts 16, 18).

6. Ši kiekvieno žmogaus vidinė tiesa dažnai būna paslėpta po krūva nukritusių lapų, todėl sunku būti tik­ram, kad pažįsti save, o dar sunkiau – kad pažįsti kitą žmogų: „Širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?“ (Jer 17, 9) Tad suprantame, kodėl Patarlių knyga mus ragina: „Atsidėjęs saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai. Venk kalbėti apgaulingai, suktas kalbas mesk šalin“ (Pat 4, 23–24). Parodomoji išorė, apsimetinėjimas ir apgaulė kenkia širdžiai ir ją iškreipia. Nors daugybę kartų bandome parodyti ar išreikšti tai, kas nesame, viską nulemia širdis: svarbu ne tai, ką rodome išorėje ar ką slepiame, bet tai, kas esame. Tai bet kokio tvaraus gyvenimo plano pagrindas, nes nieko vertingo negalima sukurti be širdies. Parodomoji išorė ir melas palieka tik tuštumą.

7. Kaip metaforą norėčiau priminti tai, ką esu pasakojęs kita proga: „Kai buvome vaikai, per karnavalą močiutė mums kepdavo žagarėlius, tešlą iškočiodavo labai ploną. Paskui dėdavo žagarėlius į aliejų, ir tešla labai išsipūsdavo... tačiau kai iškepto skanėsto atsikąsdavai, paaiškėdavo, kad jis tuščiaviduris. Tarmiškai kepiniai vadinti „melagiais“. Močiutė mums paaiškino to pavadinimo prasmę: „Tie žagarėliai yra kaip melas: atrodo dideli, bet juose nieko nėra, jų viduje nėra nieko tikro, nėra jokios substancijos.“ [5]

8. Užuot ieškojus paviršutiniškų pasitenkinimų ir apsimetinėjus prieš kitus, verčiau leisti, kad kiltų svarbiausi klausimai: kas iš tikrųjų esu, ko siekiu? Kaip noriu įprasminti savo gyvenimą, kokia mano sprendimų ar veiksmų prasmė? Kodėl ir kokiu tikslu esu šiame pasaulyje? Kaip ketinu vertinti savo gyvenimą žvelgdamas į jo pabaigą? Kaip noriu įprasminti visa tai, ką išgyvenu? Kuo noriu būti kitų akivaizdoje? Kas esu Dievo akivaizdoje? Šie klausimai grąžina mane į mano širdį.

Grįžti į širdį

9. Šiame takiame pasaulyje reikia iš naujo kalbėti apie širdį, nurodant vietą, kurioje kuriama savita sintezė, kad ir kokia būtų žmogaus socialinė padėtis ar gyvenimo būklė; tą versmę ir šaknį, iš kur kyla konkrečių žmonių visos galios, įsitikinimai, aistros, pasirinkimai. Tačiau mes gyvename masinių vartotojų visuomenėse, jos diena iš dienos gyvena valdomos technologijų ritmo bei triukšmo, neturėdamos kantrybės procesams, kurių reikia vidiniam gyvenimui. Šiandieninėje visuomenėje žmogui „gresia pavojus prarasti savo centrą, savo paties centrą“ [6] . „Šiuolaikinis žmogus dažnai yra sutrikęs, susiskaldęs, tarsi netekęs vidinio prado, laiduojančio jo būties ir veiksmų vienybę bei harmoniją. Deja, plačiai paplitusiuose elgsenos modeliuose pernelyg sureikšminama racionali, technologinė plotmė arba, priešingai, instinktyvioji plotmė.“ [7] Trūksta širdies.

10. Problemos, kylančios šiuolaikinei takiai (likvidžiai) visuomenei, yra plačiai diskutuojamos, tačiau žmogaus vidinio centro – širdies nuvertinimas siekia tolimesnę praeitį: tai aptinkama jau graikų ikikrikščioniškame racionalizme, krikščioniškosios eros idealizme ir įvairiais pavidalais pasireiškiančiame materializme. Širdžiai buvo skiriama mažai dėmesio antropologijoje, o didžiajai filosofinei minčiai ji yra svetima sąvoka. Pirmenybė buvo teikiama kitoms sąvokoms, pavyzdžiui, protui, valiai ar laisvei. Širdies sąvokos apibrėžtis nėra tiksli, ir jai nebuvo skirta konkreti vieta žmogaus gyvenime. Galbūt todėl, kad buvo nelengva ją priskirti prie „aiškių ir apibrėžtų“ idėjų arba dėl sunkumo pažinti save: atrodo, jog giliausia vidinė tikrovė yra kartu ir labiausiai nutolusi nuo mūsų pažinimo. Gal taip yra todėl, kad susitikimas su kitu dažnai neatveria kelio susitikimui su savimi, nes mąstysena vėl nulemia nesveiką individualizmą. Daugelis jautėsi saugūs labiau kontroliuojamoje intelekto ir valios srityje, kurdami savo mąstymo sistemas. Kadangi nerasta vietos pačiai širdžiai, sampratai, kuri skirtųsi nuo žmogaus galių ir aistrų, suvokiamų atskirai viena nuo kitos, nebuvo labiau išplėtota ir asmeninio centro idėja, kur vienintelis viską galintis suvienyti dalykas galiausiai yra meilė.

11. Jei širdis nuvertinama, tada nuvertinama ir tai, ką reiškia kalbėti iš širdies, veikti širdimi, brandinti širdį ir ja rūpintis. Kai neįvertinamas širdies savitumas, nebelieka tų atsakymų, kurių vien intelektas nepajėgia duoti, prarandame galimybę susitikti su kitais, netenkame poezijos. Prarandame istoriją ir savo istorijas, nes tikras asmeninis nuotykis yra kuriamas širdimi. Gyvenimo pabaigoje tik tai bus svarbu.

12. Turime patvirtinti, kad turime širdį, kad mūsų širdis sugyvena su kitomis širdimis, kurios padeda jai būti „tu“. Kadangi negalime išsamiai plėtoti šios temos, pasitelksime romano personažą – Dostojevskio Stavroginą. [8] Teologas Romano Guardini parodo jį kaip paties blogio įsikūnijimą, nes pagrindinis jo bruožas yra beširdiškumas: „Tačiau Stavroginas neturi širdies, todėl jo siela yra šalta ir tuščia, o kūną nuodija tingumas ir gyvuliškas juslingumas. Jis negali užmegzti artimo ryšio su kitu žmogumi, ir nė vienas negali iš tikrųjų ateiti pas jį. Nes būtent širdis sukuria galimybę patirti artumą. Būtent per širdį aš esu su kitu, o kitas yra su manimi. Tik širdis gali įsileisti ir suteikti namus. Nuoširdumas yra širdies aktas, jos sfera. Tačiau Stavroginas yra tolimas. [...] Jis toli net nuo savęs paties. Žmogus suvokia save širdies, o ne dvasinės minties lygmeniu. Susivokti savyje per dvasią nėra būdinga žmogaus jėgoms. Bet kai širdis negyva, žmogus yra ne savyje, o šalia savęs.“ [9]

13. Reikia, kad visi mūsų veiksmai būtų pavaldūs širdies „politiniam viešpatavimui“, kad agresyvumas ir įkyrūs troškimai nurimtų dėl širdies siūlomo didesnio gėrio ir jos galios pasipriešinti blogiui; kad protas ir valia taip pat tarnautų širdžiai, pajustų tiesas ir skonėtųsi jomis, o ne norėtų jas užvaldyti, kaip tai linkę daryti kai kurie mokslai; kad valia trokštų širdies atpažįstamo didesnio gėrio ir kad vaizduotė bei jausmai taip pat leistųsi būti moderuojami širdies plakimo.

14. Galiausiai galima sakyti, kad aš esu tapatus savo širdžiai, nes būtent ji mane išskiria, formuoja mano dvasinę tapatybę ir įgalina bendrauti su kitais žmonėmis. Skaitmeniniame pasaulyje veikiantys algoritmai rodo, kad mūsų mintys ir valios sprendimai yra daug „standartiškesni“ nei manėme. Jie lengvai nuspėjami ir jais galima manipuliuoti. To negalima pasakyti apie širdį.

15. Tai svarbus žodis filosofijos ir teologijos sritims, kuriose siekiama integralios sintezės. Iš tikrųjų žodžio „širdis“ negali išsamiai paaiškinti nei biologija, nei psichologija, nei antropologija, nei joks kitas mokslas. Jis yra vienas iš tų pirmapradžių žodžių, „išreiškiančių žmogiškąją tikrovę, susijusią su žmogumi kaip visuma (kaip kūnišku-dvasiniu asmeniu)“ [10] . Taigi biologas, kalbėdamas apie širdį, nėra didesnis realistas, nes mato tik dalį, o visuma yra ne mažiau tikroviška, ji netgi labiau reali. Abstrakti kalba taip pat negalėtų įgyti tokios pat konkrečios ir kartu integruojančios prasmės. Nors „širdis“ mus veda į vidinę mūsų asmens gelmę, ji taip pat įgalina mus suvokti save kaip visumą, o ne tik kaip atskirą aspektą.

16. Be to, ši unikali širdies galia padeda mums suprasti, kodėl sakoma, kad širdimi suvoktą tikrovę įmanoma geriau ir išsamiau pažinti. Tai neišvengiamai veda mus prie meilės, kuri yra širdies gebėjimas, nes „tikrovės vidinė gelmė yra meilė“ [11] . Pasak Heideggerį interpretuojančio vieno šių dienų mąstytojo, jam filosofija prasideda ne nuo grynos sąvokos ar tikrumo, bet nuo emocinės pagavos: „Prieš pradedant dirbti su sąvokomis ar jau operuojant jomis, mąstymas turi patirti pagavą. Be emocinės pagavos mąstymas negali prasidėti. Pirmasis to vaizdinys būtų žąsies oda. Emocinė pagava yra pirmas dalykas, kuris verčia mąstyti ir klausti. Filosofijos vyksmą visada lemia pamatinė dvasinė būsena/nuotaika (Grundstimmung ).“ [12] Ir čia pasirodo širdis, kuri yra „pamatinių dvasinių būsenų/nuotaikų buveinė, ji veikia kaip „pamatinės dvasinės būsenos/nuotaikos sergėtoja“. „Širdis“ nemetaforiškai girdi „tylųjį būties balsą“, kuris ją temperuoja ir apibrėžia (harmonizuoja ir vienija).“ [13]

Širdis, vienijanti fragmentus

17. Kartu širdis įgalina bet kokį autentišką ryšį, nes santykis, kuriamas ne širdimi, nepajėgus įveikti individualizmo nulemto susiskaldymo. Dvi monados gali priartėti viena prie kitos, bet jos niekada iš tikrųjų nesusijungs. Širdies antipodas – visuomenė, kurioje vis labiau dominuoja narcisizmas ir autoreferentiškumas. Galiausiai prieinama prie „troškimo praradimo“, nes kitas išnyksta iš akiračio, o mes užsisklendžiame savyje, negebėdami užmegzti sveikų santykių. [14] Todėl tampame nepajėgūs priimti Dievo. Kaip pasakytų M. Heideggeris, norėdami priimti dieviškumą, turėtume pasistatyti „svečių namus“ [15] .

18. Taigi matome, kaip kiekvieno iš mūsų širdyje atsiranda šis paradoksalus ryšys tarp savosios būties vertinimo ir atvirumo kitiems, tarp labai asmeniško susitikimo su savimi ir dovanojimosi kitiems. Žmogus tampa savimi tik tada, kai įgyja gebėjimą atpažinti kitą; jis susitinka su kitu tuomet, kai geba atpažinti ir priimti savo paties tapatybę.

19. Širdis taip pat geba suvienyti ir harmonizuoti asmeninę istoriją, kuri atrodo fragmentiška, suskaldyta į tūkstančius gabalėlių, tačiau joje viskas gali būti prasminga. Būtent tai Evangelijoje išreiškiama Marijos žvilgsniu, kai ji žvelgia širdimi. Ji gebėjo vesti dialogą su viduje saugomais išgyvenimais, apmąstydama juos savo širdyje, skirdama tam laiko: įprasmindama ir sergėdama viduje, idant juos prisimintų. Evangelijoje svarstymą širdimi geriausiai išreiškia dvi šventojo Luko ištraukos, kuriose sakoma, kad Marija „dėmėjosi (saugojo: syneterei ) visus šiuos dalykus, svarstydama (symballousa ) savo širdyje“ (plg. Lk 2, 19. 51). Veiksmažodis symballein (iš kurio kilęs žodis „simbolis“) reiškia svarstyti, mintyse sugretinti du dalykus, tirti juos ir save, apmąstyti, vesti vidinį dialogą su savimi. Lk 2, 51 sakinyje dieterei reiškia „rūpestingai saugojo“, ir tai, ką ji saugojo, buvo ne tik jos regėta „scena“, bet ir tai, ko ji dar nesuprato, bet kas liko esama ir gyva joje, tikėdamasi visa tai sujungti savo širdyje.

20. Dirbtinio intelekto laikais negalime pamiršti, kad žmogui išgelbėti reikia poezijos ir meilės. Joks algorit­mas niekada negebės perteikti, pavyzdžiui, tos švelniai prisimenamos vaikystės akimirkos, kuri, nors bėga metai, vis dar kartojasi kiekviename planetos kampelyje. Galvoju apie tai, kaip su savo mamomis ar močiutėmis šakute užspausdavome naminių kimštinių pyragaičių kraštus. Tai tas momentas, kai mokėmės gaminti maistą, kažkur pusiaukelėje tarp žaidimo ir suaugusiojo amžiaus, kai ėmėmės atsakomybės ir įsitraukėme į darbą, norėdami padėti kitam. Galėčiau išvardyti tūkstančius mažų detalių, panašių į tą su šakute, sudarančių kiekvieno žmogaus biografiją: sukelti juoką pokštu, piešti ant lango prieš šviesą, žaisti pirmąsias futbolo rungtynes su skuduriniu kamuoliu, auginti kirminus batų dėžėje, džiovinti gėles tarp knygos puslapių, rūpintis iš lizdo iškritusiu paukščiuku, išsakyti norus skabant ramunės žiedlapius. Visos tos mažos detalės, tai, kas įprasta ir drauge ypatinga, niekada negali būti išreikšta algorit­mais. Nes šakutė, pokštas, langas, kamuolys, batų dėžė, knyga, paukštelis, gėlė... siejama su švelnumu, kuris saugomas širdies prisiminimuose.

21. Tas kiekvieno žmogaus branduolys, jo giliausias vidinis centras, yra ne sielos šerdis, o viso žmogaus, kuris yra ir siela, ir kūnas, jo unikalios tapatybės branduolys. Viskas vienijama širdyje, kuri gali būti meilės – su visais jos dvasiniais, psichiniais, taip pat fiziniais komponentais – buveinė. Galiausiai, jei širdyje viešpatauja meilė, žmogus visiškai ir aiškiai suvokia savo tapatybę, nes kiekvienas žmogus visų pirma yra sukurtas meilei, savo giliausiomis skaidulomis sukurtas mylėti ir būti mylimas.

22. Todėl matydami, kaip iš naujo kyla karai, o kitos šalys prie jų prisideda, juos toleruoja ar reaguoja abejingai, arba kaip paprasčiausiai kovojama dėl valdžios siekiant grupinių interesų, galime manyti, kad pasaulio visuomenė praranda širdį. Tereikia pažvelgti ir įsiklausyti į senyvas moteris – atsidūrusias skirtingose kovų pusėse – jos yra šių niokojančių konfliktų belaisvės. Plyšta širdis matant, kaip jos gedi nužudytų anūkų, arba girdint, kaip trokšta mirties, nes neteko namų, kuriuose visada gyveno. Jos sunkiame ir pasiaukojančiame gyvenime ne kartą rodžiusios stiprybės ir ištvermės pavyzdį, dabar, pasiekusios paskutinį savo gyvenimo etapą, vietoj pelnytos ramybės išgyvena kančią, baimę ir pasipiktinimą. Perkelti kaltę kitiems nėra šios gėdingos dramos sprendimas. Jei raudančių močiučių vaizdas netampa nepakeliamas, tai yra beširdžio pasaulio ženklas.

23. Kai žmogus apmąsto, ieško, medituoja savo būtį ir tapatybę arba analizuoja iškiliuosius klausimus; kai mąsto apie savo gyvenimo prasmę ir ieško Dievo, net jei patiria jaudulį, kad užčiuopė tiesos grūdą, viso to atbaiga ir kulminacija turi būti meilė. Mylėdamas žmogus jaučiasi žinąs, kodėl ir dėl ko gyvena. Taip viskas susilieja į sąryšio ir harmonijos būklę. Todėl akistatoje su savo asmens slėpiniu bene lemtingiausias klausimas, kurį galima sau užduoti, yra toks: ar turiu širdį?

Ugnis

24. Tai turi įtakos dvasingumui. Pavyzdžiui, šventojo Ignaco Lojolos Dvasinių pratybų teologija grindžiama affectus principu. Diskursas grindžiamas pamatiniu troškimu (su visa širdies galia), kuris suteikia stiprybės ir išteklių įvykdyti užduotį – keisti gyvenimą. Ignaco pateikiamos taisyklės ir scenos yra grindžiamos skirtingu nuo jų „pagrindu“ – širdies nežinomybe. Michelis de Certeau parodo, kad „paskatos“, apie kurias kalba šventasis Ignacas, yra Dievo valios ir žmogaus širdies valios (kuri išlieka kitos plotmės nei regimoji tvarka) įsiveržimo apraiškos. Žmogaus širdyje ima kalbėti kažkas netikėto, tai, kas ateina iš nepažinios plotmės, pašalina žinomybės paviršių ir pasireiškia kaip pažintų dalykų priešprieša. Tai naujos „gyvenimo tvarkos“ pradžia, kylanti iš širdies. Kalbama anaiptol ne apie racionalius diskursus, kuriuos reikėtų praktiškai pritaikyti ir įgyvendinti, tarsi afektyvumas ir praktika būtų priklausomi nuo patikrinamo pažinimo ir būtų jo padariniai. [16]

25. Ten, kur sustoja filosofo mąstymas, tikinti širdis myli, garbina, prašo atleidimo ir siūlosi tarnauti toje vietoje, kur Viešpats leidžia pasirinkti sekti juo. Tuomet širdis suvokia, kad ji yra Dievo „tu“ ir kad gali būti „aš“, nes Dievas jai yra „Tu“. Tiesa ta, kad tik Viešpats siūlo kiekvieną iš mūsų traktuoti kaip „tu“, nuolat ir visados. Priimti jo draugystę yra širdies reikalas, ir tai mus konstitutyviai suformuoja kaip asmenis tikrąja šio žodžio prasme.

26. Šventasis Bonaventūra sakė, kad galiausiai turime prašyti „ne šviesos, bet ugnies“ [17] . Jis mokė, jog „tikėjimas yra prote taip, kad sukelia jausmą. Pavyzdžiui: pažinimas, kad Kristus mirė dėl mūsų, nelieka tik pažinimas, bet būtinai tampa jausmu, meile.“ [18] Panašiai ir šventasis Jonas Henrikas Newmanas savo šūkiu pasirinko frazę Cor ad cor loquitur , nes Viešpats, pranokdamas bet kokią dialektiką, mus gelbsti prabildamas į mūsų širdį iš savo Švenčiausiosios Širdies. Ta pati logika reiškė, kad jam, didžiajam mąstytojui, giliausio susitikimo su savimi ir su Viešpačiu vieta buvo ne skaitymas ar apmąstymas, bet maldingas dialogas, iš širdies į širdį, su gyvuoju ir esamuoju Kristumi. Štai kodėl Newmanas Eucharistijoje atrado gyvojo Jėzaus Kristaus Širdį, gebančią išlaisvinti, suteikti prasmę kiekvienai gyvenimo akimirkai ir skleisti žmoguje tikrąją ramybę: „Švenčiausioji ir labiausiai mylinčioji Jėzaus Širdie, Tu esi paslėpta Šventojoje Eucharistijoje ir vis dar plaki dėl mūsų. [...] Todėl garbinu Tave su visa savo geriausia meile ir pagarbia baime, su karštu prieraišumu, su nuolankiausia ir ryžtingiausia valia. Mano Dieve, kai Tu maloningai leidi man kentėti, kad Tave priimčiau, Tave valgyti ir gerti, ir kuriam laikui įkurdini manyje savo buveinę, padaryk, kad mano širdis plaktų kartu su Tavąja. Apvalyk ją nuo visko, kas žemiška, nuo bet kokios puikybės ir juslingumo, nuo visko, kas šiurkštu ir žiauru, nuo bet kokio iškrypimo, nuo bet kokios netvarkos, nuo bet ko, kas negyva. Pripildyk ją Savimi, kad nei šios dienos įvykiai, nei laiko aplinkybės neturėtų galios jos sutrikdyti, bet kad Tavo meilėje ir Tavo baimėje ji įgytų ramybę.“ [19]

27. Gyvo ir esamo Jėzaus Širdies akivaizdoje Dvasios apšviestas mūsų protas supranta Jėzaus žodžius. Taip mūsų valia sužadinama juos praktikuoti. Tačiau tai gali likti savitikslio moralizmo forma. Suvokti Viešpatį, gėrėtis juo ir jį gerbti yra širdies reikalas. Tik širdis geba kitas mūsų galias bei aistras ir visą mūsų asmenį nuteikti laikytis pagarbos ir meilingo klusnumo Viešpačiui nuostatos.

Pasaulis gali pasikeisti pradedant nuo širdies

28. Tik pradedant nuo širdies mūsų bendruomenėms pavyks suvienyti savo skirtingus protus bei valią ir juos nuraminti, kad Dvasia galėtų mus vesti kaip brolių tinklą, nes nuraminimas taip pat yra širdies užduotis. Kristaus Širdis yra ekstazė, ji yra išeitis, ji yra dovana, ji yra susitikimas. Joje tampame pajėgūs sveikai ir laimingai bendrauti vieni su kitais ir kurti meilės bei teisingumo karalystę šiame pasaulyje. Mūsų širdis, susivienijusi su Kristaus Širdimi, pajėgi padaryti šį socialinį stebuklą.

29. Rimtas požiūris į širdį reiškiasi socialiniais padariniais. Vatikano II Susirinkimas moko: „Visi mes turime atnaujinti savo širdis, atverti akis į visą pasaulį ir į tuos uždavinius, kurių visi išvien galime imtis žmonių giminės būklei pagerinti.“ [20] Juk „dabartinio pasaulio nedermės susijusios su ta giliau siekiančia nederme, kurios šaknys yra žmogaus širdyje“ [21] . Pasaulio dramų akivaizdoje Susirinkimas kviečia mus grįžti į širdį ir aiškina, kad savo vidujybe žmogus „iškyla virš visų daiktų; į šios vidujybės gelmę grįžta, atsigręždamas į savo širdį, kur jo laukia Dievas, tiriantis širdis (plg. 1 Sam 16, 7; Jer 17, 10), ir kur jis pats Dievo akivaizdoje nulemia savo likimą“ [22] .

30. Tai nereiškia perdėto pasitikėjimo savimi. Būkime atsargūs: žinokime, kad mūsų širdis nėra savarankiška; ji trapi ir sužeista. Jai būdingas ontologinis kilnumas, bet kartu ji privalo siekti kilniau gyventi. [23] Vatikano II Susirinkimas taip pat teigia, kad „Evangelijos raugas žadino ir tebežadina žmogaus širdyje neužgniaužiamą orumo poreikį“ [24] , tačiau, norint gyventi pagal šį orumą, mums nepakanka pažinti Evangeliją ar mechaniškai laikytis jos įsakymų. Mums reikia dieviškosios meilės pagalbos. Atsigręžkime į Kristaus Širdį, tą jo būties šerdį, kuri yra degantis dieviškosios ir žmogiškosios meilės židinys ir didžiausia pilnatvė, kokią tik gali pasiekti žmogus. Būtent ten, toje Širdyje, pagaliau atpažįstame save ir išmokstame mylėti.

31. Galiausiai ši Švenčiausioji Širdis yra tikrovę vienijantis principas, nes „Kristus yra pasaulio širdis; jo mirties ir prisikėlimo Pascha yra istorijos centras, o istorija jo dėka yra išganymo istorija“ [25] . Visos būtybės „išvien su mumis ir per mus juda link bendrojo tikslo – Dievo, transcendentinės pilnatvės, kai visa apglėbs ir apšvies Kristus“ [26] . Priešais Kristaus Širdį dar kartą prašau Viešpatį pasigailėti šios sužeistos žemės, kurioje jis norėjo apsigyventi kaip vienas iš mūsų. Tegu jis išlieja savo šviesos ir meilės lobius, kad mūsų pasaulis, išgyvenantis karus, socialinį bei ekonominį disbalansą, vartotojiškumą, taip pat antihumaniškai naudodamasis technologijomis, atgautų tai, kas svarbiausia ir reikalingiausia, – širdį.

II. MEILĖS GESTAI IR ŽODŽIAI

32. Kristaus Širdis, simbolizuojanti jo asmeninį centrą, iš kurio trykšta jo meilė mums, yra gyvas pirminio [Evangelijos] skelbimo branduolys. Ten glūdi mūsų tikėjimo pradmuo, versmė, palaikanti ir gaivinanti krikščioniškuosius įsitikinimus.

Širdį atspindintys gestai

33. Kristus nenorėjo pernelyg aiškinti, kaip jis mus myli. Jis tai parodė savo gestais. Stebėdami jį veikiantį, galime atskleisti, kaip jis traktuoja kiekvieną iš mūsų, net jei mums sunku tai suvokti. Tad žvelkime ten, kur mūsų tikėjimas gali tai atpažinti, – į Evangeliją.

34. Evangelijoje sakoma, kad Jėzus „atėjo pas savuosius“ (plg. Jn 1, 11). Mes esame jam savi, jis nelaiko mūsų svetimais. Elgiasi su mumis kaip su savais, kuriuos saugo rūpestingai, su meile. Jis laiko mus saviškiais. Tai nereiškia, kad esame jo vergai, jis pats tai neigia: „Jau nebevadinu jūsų tarnais“ (Jn 15, 15). Tai, ką Kristus siūlo, yra abipusė draugų priklausomybė. Jis atėjo, įveikė visus atstumus, tapo mums toks artimas, kaip paprasčiausi ir kasdieniai gyvenimo dalykai. Iš tikrųjų jis turi dar vieną vardą – „Emanuelis“, kuris reiškia „Dievas su mumis“, Dievas artimas mūsų gyvenimui, Dievas, gyvenantis tarp mūsų. Dievo Sūnus įsikūnijo ir „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7).

35. Tai akivaizdu, kai matome Jėzų veikiantį. Jis visada ieškantis, visada artimas, nuolat atviras susitikimui. Kontempliuojame, kaip jis prie šulinio sustoja pasikalbėti su samariete, kur ji ėjo pasisemti vandens (plg. Jn 4, 5–7). Matome, kaip vidury nakties susitinka su Nikodemu, kuris baiminosi, kad jų susitikimą kas nors pastebės (plg. Jn 3, 1–2). Su nuostaba žvelgiame, kaip jis nesigėdindamas leidžia prostitutei nuplauti jam kojas (plg. Lk 7, 36–50); kai svetimautojai sako į akis: „Nesmerkiu tavęs“ (plg. Jn 8, 11); arba kai, nepaisydamas mokinių abejingumo, su meile taria kelyje sutiktam aklajam: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ (Mk 10, 51). Kristus parodo, kad Dievas yra artumas, užuojauta ir švelnumas.

36. Gydydamas žmogų, jis nori prie jo prisiartinti: „Jėzus ištiesė ranką, palietė jį“ (Mt 8, 3); „palietė jos ranką“ (Mt 8, 15); „palietė jų akis“ (Mt 9, 29). Jis net gydydavo ligonius savo seilėmis (plg. Mk 7, 33), kaip motina, kad jie pajustų, jog jų gyvenimas nėra jam svetimas. Juk „Viešpačiui pažįstama gražioji glamonių išmonė. Tai Dievo švelnumas: jis myli mus ne žodžiais, bet prisiartina ir, būdamas arti mūsų, dovanoja mums savo meilę su visu įmanomu švelnumu.“ [27]

37. Kadangi mums sunku pasitikėti, nes buvome įskaudinti daugybės melagysčių, agresijų ir nusivylimų, jis šnabžda mums į ausį: „Pasitikėk, sūnau“ (Mt 9, 2); „Pasitikėk, dukra“ (Mt 9, 22). Jam rūpi, kad mes įveiktume baimę ir suvoktume, jog būdami su juo neturime ko prarasti. Nepasitikinčiam Petrui Jėzus ištiesė ranką, „sugriebė jį ir tarė: [...] ‘Ko suabejojai?’“ (Mt 14, 31). Nebijok. Leisk jam prieiti prie tavęs, leisk jam prisėsti šalia. Galime abejoti daugeliu žmonių, bet ne Juo. Ir nesustok dėl savo nuodėmių. Prisimink, kad daug nusidėjėlių susirinko prie stalo ir „susėdo šalia Jėzaus“ (Mt 9, 10), ir nė vienu iš jų Jėzus nepasipiktino. Religinio elito atstovai skundėsi ir laikė jį „rijūnu ir vyno gėrėju, muitininkų ir nusidėjėlių bičiuliu“ (Mt 11, 19). Kai fariziejai kritikavo jį dėl artumo žmonėms, kurie buvo žemos padėties ar laikomi nusidėjėliais, Jėzus jiems atsakė: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 13).

38. Tas pats Jėzus šiandien laukia tavęs, kad leistum jam nušviesti tavo gyvenimą, pakelti tave, pripildyti stiprybės. Prieš mirtį jis sakė savo mokiniams: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebepamatys. O jūs mane matysite“ (Jn 14, 18–19). Jis visada randa kokį nors būdą pasirodyti tavo gyvenime, kad galėtum jį sutikti.

Žvilgsnis

39. Evangelijoje pasakojama, kad pas Jėzų atėjo turtingas žmogus, kupinas idealų, bet neturintis jėgų pakeisti savo gyvenimą. Tuomet „Jėzus meiliai pažvelgė į jį“ (Mk 10, 21). Ar gali įsivaizduoti tą akimirką, kai šio žmogaus ir Jėzaus žvilgsniai susitinka? Jei jis tave pašaukia, jei kviečia atlikti misiją, pirmiausia pažvelgia į tave, perskverbia tavo esybės gelmę, priima ir pažįsta visa, kas yra tavyje, nukreipia į tave savo žvilgsnį: „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius [...]. Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius“ (Mt 4, 18. 21).

40. Daugybė Evangelijos tekstų rodo Jėzaus dėmesingumą žmonėms, jų rūpesčiams, kančioms. Pavyzdžiui: „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti“ (Mt 9, 36). Kai mums atrodo, kad visi mus ignoruoja, kad niekam neįdomu, kas mums atsitinka, kad mes niekam nesvarbūs, Jėzus atkreipia į mus dėmesį. Būtent tai jis parodė vienišam ir į savo mintis nugrimzdusiam Natanaeliui: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“ (Jn 1, 48).

41. Jėzus yra mums dėmesingas, todėl gali atpažinti kiekvieną tavo gerą ketinimą, kiekvieną mažą gerą darbą. Evangelijoje pasakojama, kad jis pamatė „vieną vargšę našlę, kuri [į aukų skrynią] įmetė du smulkius pinigėlius“ (Lk 21, 2), ir tuoj pat atkreipė į tai savo apaštalų dėmesį. Jėzus yra toks atidus, kad žavisi mumyse atpažįstamais gerais dalykais. Kai šimtininkas su visišku pasitikėjimu jį maldavo, „tai girdėdamas Jėzus stebėjosi“ (Mt 8, 10). Kaip nuostabu žinoti, kad mūsų geri ketinimai ar nuveikiami pozityvūs dalykai nelieka Jėzaus nepastebėti, jis net žavisi jais, nors kiti žmonės jų nepastebi.

42. Jis, kaip žmogus, to išmoko iš savo motinos Marijos. Ji viską rūpestingai svarstė ir „laikė visus įvykius savo širdyje“ (plg. Lk 2, 19. 51), nuo mažens kartu su Juozapu mokė Jėzų būti dėmesingą.

Žodžiai

43. Nors Šventajame Rašte Jėzaus žodis yra visada gyvas ir aktualus, kartais Jėzus prabyla mūsų viduje ir kviečia mus į geresnę vietą. Ta geresnioji vieta yra jo Širdis. Jis kviečia mus ten, kur galime atgauti jėgas ir ramybę: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Todėl ragino mokinius: „Pasilikite manyje“ (Jn 15, 4).

44. Jėzaus ištarti žodžiai rodė, kad jo šventumas nepanaikino jausmų. Kartais jie išreiškė aistringą meilę, liudijančią, jog jis dėl mūsų kenčia, jaudinasi, liūdi iki ašarų. Akivaizdu, Jėzus nebuvo abejingas įprastiems žmonių rūpesčiams ir nerimui, pavyzdžiui, nuovargiui ar alkiui: „Gaila man minios [...], jie neturi ko valgyti [...], jie nusilps kelyje, nes kai kurie yra atėję iš toli“ (Mk 8, 2–3).

45. Evangelijoje nenuslepiami Jėzaus jausmai Jeruzalei, mylimam miestui: „Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo“ (Lk 19, 41) ir išreiškė savo didžiausią troškimą: „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę“ (42 eil.). Evangelistai kartais parodo jį galingą ar šlovingą, tačiau taip pat nepamiršta atskleisti jo jausmų matant draugų sielvartą bei mirtį. Evangelijoje pasakojama, kad prie Lozoriaus kapo „Jėzus pravirko“ (Jn 11, 35); o prieš tai pabrėžiama, jog „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių“ (Jn 11, 5) ir, matydamas verkiančią Mariją ir ten buvusius žmones, „labai susigraudino ir susijaudino“ (plg. Jn 11, 33). Pasakojimas nepalieka abejonių – tai buvo nuoširdus verksmas patiriant vidinį sukrėtimą. Galiausiai nenutylima ir Jėzaus širdgėla dėl numatomos savo smurtinės mirties nuo rankos tų, kuriuos jis taip mylėjo: „Jis pradėjo nuogąstauti ir sielotis“ (Mk 14, 33), net ištarė: „Mano siela mirtinai nuliūdusi“ (Mk 14, 34). Šis vidinis sukrėtimas visa jėga išreiškiamas Nukryžiuotojo šauksme: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34).

46. Paviršutiniškai žvelgiant, visa tai gali atrodyti tik kaip religinis romantizmas. Vis dėlto tai reikšmingiausias, lemiamos svarbos dalykas. Aukščiausia to išraiška – prikaltas prie kryžiaus Kristus. Iškalbingiausias meilės žodis. Ne tuščias kiautas, ne grynas jausmas, ne dvasinis pabėgimas. Tai yra meilė. Štai kodėl šventasis Paulius, ieškodamas tinkamų žodžių savo santykiui su Kristumi apibūdinti, sakė: „[Jis] pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Tai buvo giliausias jo įsitikinimas – jis žinojo esąs mylimas. Kristaus pasiaukojimas ant kryžiaus jį patraukė, tačiau Pauliaus atsidavimas turėjo prasmę tik todėl, kad buvo kai kas dar didesnio už tą Kristaus pasiaukojimą: „Jis mane pamilo.“ Kai daugelis žmonių savo išgelbėjimo, gerovės ar saugumo ieškojo įvairiuose religiniuose pasiūlymuose, Paulius, Dvasios paliestas, gebėjo įžvelgti giliau ir gerėtis didžiausiu ir esminiu dalyku: „Jis mane pamilo.“

47. Kontempliuodami Kristų, žvelgdami į tai, ką jo gestai ir žodžiai byloja apie jo širdį, dabar prisiminkime, kaip Bažnyčia apmąsto šventąjį Viešpaties Širdies slėpinį.

III. ŠTAI ŠIRDIS, KURI TAIP PAMILO

48. Pamaldumas Kristaus Širdžiai nėra nuo Jėzaus asmens atskirto organo garbinimas. Kontempliuojame ir garbiname visą Jėzų Kristų, žmogumi tapusį Dievo Sūnų, parodomą atvaizdu, kuriame pabrėžtinai išryškėja jo Širdis. Šiuo atveju kūno širdis suvokiama kaip privilegijuotas ženklas ar atvaizdas, išreiškiantis įsikūnijusio Sūnaus giliausią vidinį centrą, taip pat jo kartu dievišką ir žmogišką meilę, nes širdis labiau nei bet kuris kitas kūno narys yra „natūralus jo didžiulės meilės ženklas ar simbolis“ [28] .

Kristaus garbinimas

49. Būtina pabrėžti, kad su Kristaus asmeniu mus sieja draugystės ir garbinimo ryšys, esame traukiami meilės, kurią išreiškia jo Širdies atvaizdas. Pagerbiame Širdį vaizduojantį paveikslą, tačiau garbinimas nukreiptas tik į gyvąjį Kristų, jo dievystę ir visavertę žmogystę, kad būtume apimti jo žmogiškosios ir dieviškosios meilės.

50. Kad ir koks atvaizdas būtų pasirinktas, neabejotinai tikra, kad garbinimo objektas yra gyvoji Kristaus Širdis, o ne atvaizdas, nes ji yra jo švenčiausiojo ir prisikėlusiojo kūno dalis, neatskiriama nuo tą kūną amžiams prisiėmusio Dievo Sūnaus. Ji garbinama kaip „Širdis to Žodžio Asmens, su kuriuo yra neatskiriamai susieta“ [29] . Ją garbiname ne atskirai, bet suvokdami, kad pats įsikūnijęs Sūnus, turėdamas šią Širdį, gyvena, myli ir priima mūsų meilę. Vadinasi, bet koks jo Širdžiai skirtas meilės aktas ar garbinimas iš tikrųjų yra „tinkamai ir tikrai aukojamas pačiam Kristui“ [30] , nes toks vaizdavimas savaime nurodo į jį ir yra „begalinės Jėzaus Kristaus meilės simbolis ir išraiškingas atvaizdas“ [31] .

51. Štai kodėl niekam nevalia manyti, kad šis pamaldumas gali mus atskirti ar nukreipti nuo Jėzaus Kristaus ir jo meilės. Spontaniškai ir tiesiogiai jis orientuoja į Jėzų ir tik į jį, kviečiantį į brangią draugystę, kuriai būdingas dialogas, meilė, pasitikėjimas ir garbinimas. Šis Kristus, perverta ir liepsnojančia širdimi, yra tas pats, kuris iš meilės gimė Betliejuje, tas pats, kuris vaikščiojo po Galilėją gydydamas, rodydamas švelnumą ir skleisdamas gailestingumą, tas pats Kristus, kuris mylėjo mus iki galo, ištiesdamas savo rankas ant kryžiaus. Galiausiai jis yra tas pats, kuris prisikėlė ir šlovingai gyvena tarp mūsų.

Jo atvaizdo gerbimas

52. Pažymėtina, kad Kristaus ir jo Širdies atvaizdas, nors kaip toks jokiu būdu nėra garbinimo objektas, taip pat nėra ir vienas iš daugelio kitų galimai pasirinktinų  atvaizdų. Jis nebuvo sugalvotas prie rašomojo stalo ar dailininko nupieštas, „tai ne vaizduotės išmonės sukurtas simbolis, tai tikras simbolis, reiškiantis centrą, versmę, iš kurios liejasi visos žmonijos išganymas“ [32] .

53. Egzistuoja visuotinė žmogiškoji patirtis, dėl kurios šis atvaizdas yra unikalus. Neabejotina, kad per visą istoriją ir įvairiuose pasaulio kraštuose širdis tapo giliausio asmeninio intymumo, taip pat meilingo prie­raišumo, jausmų ir gebėjimo mylėti simboliu. Nereikia jokio mokslinio paaiškinimo – tiesiog ranka, padėta ant draugo širdies, reiškia ypatingą prieraišumą; kai žmogus įsimyli ir yra arti mylimo žmogaus, širdies plakimas pagreitėja; kai kas nors iš mylimo žmogaus patiria apleidimą ar apgaulę, juntamas širdies suspaudimas. Kita vertus, norint išreikšti nuoširdumą, pabrėžti, kad tai tikrai kyla iš žmogaus vidaus, tvirtinama: „Sakau tau iš širdies.“ Poetinė kalba negali nepaisyti šių įtaigių patirčių. Todėl neišvengiamai istorijos būvyje širdis įgijo unikalią simbolinę galią, kuri nėra tik sąlyginė ar sutartinė.

54. Todėl suprantama, kad Bažnyčia pasirinko širdies atvaizdą Jėzaus Kristaus žmogiškajai ir dieviškajai meilei bei giliausiai jo asmens esmei išreikšti. Nors ugnimi liepsnojančios širdies atvaizdas gali būti iškalbingas simbolis, primenantis mums apie Jėzaus Kristaus meilę, vis dėlto dera, kad ši širdis būtų Jėzaus Kristaus atvaizdo dalis. Taip dar prasmingiau išreiškiamas kvietimas į asmeninį santykį, susitikimą ir dialogą. [33] Pagerbiamame Kristaus atvaizde, kuriame pabrėžtinai išsiskiria jo mylinti širdis, kartu vaizduojamas ir žvilgsnis, kviečiantis susitikti, užmegzti dialogą, pasitikėti; vaizduojamos stiprios rankos, galinčios mus paremti; matomos lūpos, prabylančios tik mums skirtais, labai asmeniškais žodžiais.

55. Ypatingas širdies pranašumas yra tai, kad ji suvokiama ne kaip atskiras organas, bet kaip vidinis vienijantis centras ir kartu kaip asmens visumos išraiška, o to negalima pasakyti apie kitus žmogaus kūno organus. Kadangi širdis yra vidinis asmens visumos centras, taigi visumą reprezentuojanti dalis, lengvai galime iškreipti jos esmę, jei kontempliuosime ją atskirai nuo Viešpaties figūros. Širdies atvaizdas turėtų mus kreipti į Jėzaus Kristaus visumą, ją vienijantį centrą, ir kartu iš to vienijančio centro paskatinti kontempliuoti Kristų visame jo žmogiškumo ir dieviškumo grožyje bei apstybėje.

56. Kalbama ne apie įvairių Kristaus Širdies atvaizdų patrauklumą, bet apie reikšmingesnį dalyką: priešais Kristaus atvaizdus „ne ko nors prašome ar pasitikime atvaizdais, kaip tai darė senieji pagonys“, bet „per atvaizdus, kuriuos bučiuojame, prieš kuriuos nusiimame galvos apdangalą ir nusilenkiame, garbiname Kristų“. [34]

57. Kai kurie iš šių atvaizdų mums gali atrodyti nepatrauklūs ir nelabai skatinantys mylėti ar melstis. Tai antraeilis dalykas, nes atvaizdas tėra pavidalas, sužadinantis motyvaciją, ir, kaip pasakytų rytiečiai, neturime likti įsistebeiliję į pirštą, kuris rodo į mėnulį. Eucharistijoje garbinama reali esatis, o šiuo atveju kalbama tik apie atvaizdą, kuris, nors ir palaimintas, kviečia pranokti jo ribas, kreipia pakelti širdį į gyvojo Kristaus širdį ir vienytis su juo. Pagerbiamas atvaizdas kviečia, nurodo, veda, idant leistume laiką susitikdami su Kristumi ir jį garbindami mums geriausiai įsivaizduojamu būdu. Žvelgdami į atvaizdą, stojame priešais Kristų, o jo akivaizdoje „meilė sustoja, kontempliuoja slėpinį, mėgaujasi juo tyloje“ [35] .

58. Šalia viso to, neturime pamiršti, kad šis Širdies atvaizdas byloja apie žmogaus kūną, žemę, todėl jis mums kalba ir apie Dievą, kuris panorėjo įžengti į mūsų istorinę būklę, tapti istorijos dalyviu ir dalytis mūsų žemiškąja kelione. Labiau abstrakti ar stilizuota pamaldumo forma nebūtinai būtų ištikimesnė Evangelijai, nes per šį juslėmis apčiuopiamą ir prieinamą ženklą atsiskleidžia būdas, kuriuo Dievas norėjo apsireikšti ir tapti mums artimas.

Meilė yra juntama

59. Meilė ir širdis nebūtinai vieningai dera tarpusavyje, nes žmogaus širdyje gali viešpatauti neapykanta, abejingumas ir savanaudiškumas. Tačiau nepasiekiame žmogiškosios būties pilnatvės, jei neatsižadame savęs, taip pat netampame visiškai savimi, jei nemylime. Vidinis mūsų asmens centras, sukurtas mylėti, įgyvendina Dievo planą tik tada, kai myli. Taigi širdis simbolizuoja ir meilę.

60. Mane be galo pranokstantis amžinasis Dievo Sūnus panorėjo mylėti žmogiška širdimi. Jo žmogiškieji jausmai tampa begalinės ir galutinės meilės sakramentu. Taigi jo Širdis nėra fizinis simbolis, išreiškiantis vien dvasinę ar nuo materijos atskirtą tikrovę. Į Viešpaties Širdį nukreiptas žvilgsnis kontempliuoja fizinę tikrovę, jo žmogiškąjį kūną, kuris įgalina Kristų išgyventi labai žmogiškus, panašius į mūsų, jausmus bei emocijas, tačiau jie yra visiškai perkeisti jo dieviškosios meilės. Pamaldumo siekis yra Dievo Sūnaus asmens begalinė meilė, tačiau dera pabrėžti, kad ji neatsiejama nuo jo žmogiškosios meilės, ir tai pasiekti mums padeda jo kūniškosios Širdies atvaizdas.

61. Ir šiandien širdis populiariai žmonių suprantama kaip kiekvieno žmogaus jausminis centras, taigi ji geriausiai gali išreikšti dieviškąją Kristaus meilę, visiems laikams neatskiriamai susietą su jo visiškai žmogiška meile. Jau Pijus XII priminė, kad Dievo žodis, kai „aprašoma Jėzaus Širdies meilė, apima ne tik dieviškąją meilę, bet ir žmogiškojo meilingo prieraišumo jausmus. [...] Nėra abejonių, kad Kristaus Širdis, hipostatiškai sujungta su dieviškuoju Žodžio Asmeniu, pulsavo meile ir juntamu švelnumu.“ [36]

62. Bažnyčios tėvai, prieštaraudami tiems, kurie neigė ar menkino tikrąją Kristaus žmogystę, primygtinai akcentavo konkrečią ir apčiuopiamą Viešpaties žmogiškųjų jausmų tikrovę. Antai šventasis Bazilijus pabrėžė, jog Viešpaties įsikūnijimas buvo ne kažkas išgalvota, bet kad „Viešpats turėjo prigimtines jusles“ [37] . Šventasis Jonas Auksaburnis pateikė pavyzdį: „Jei jis nebūtų turėjęs mūsų prigimties, nebūtų daug kartų patyręs liūdesio.“ [38] Šventasis Ambraziejus tvirtino: „Kadangi jis prisiėmė sielą, tai prisiėmė ir sielos aistras.“ [39] O šventasis Augustinas žmogiškuosius jausmus parodo kaip tikrovę, kuri, Kristui ją prisiėmus, nebėra svetima malonės gyvenimui: „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus ne iš būtinybės, bet savo valia dėl gailestingumo prisiėmė šiuos žmogiškojo silpnumo padarinius, taip pat ir žmogiškojo kūno mirtį. [...] Todėl, jei kam tektų liūdėti ar kentėti išgyvenant žmogiškas pagundas, jis neturėtų manyti esąs Kristaus malonės apleistas.“ [40] Galiausiai šventasis Jonas Damaskietis šią realią afektyviąją Kristaus žmogystės patirtį laikė ženklu, kad Jis prisiėmė visą mūsų prigimtį, o ne jos dalį, jog ją visą atpirktų ir perkeistų. Taigi Kristus prisiėmė visus žmogaus prigimtį sudarančius elementus, kad visi jie būtų pašventinti. [41]

63. Čia verta pacituoti vieno teologo mintis: pasak jo, dėl graikiškojo mąstymo įtakos teologija ilgą laiką kūną ir jausmus buvo nustūmusi į „ikižmogišką, nežmogišką ar tikrajam žmogiškumui pagundas keliančią plotmę“, tačiau „tai, ko teologija neišsprendė teoriškai, rado sprendimą dvasingumo praktikoje. Dvasingume ir liaudiškajame religingume išlaikytas gyvas santykis su somatiniais, psichologiniais ir istoriniais Jėzaus aspektais. Kryžiaus kelio stotys, Jėzaus žaizdų gerbimas, Brangiausiojo Kraujo dvasingumas, pamaldumas Jėzaus Širdžiai, eucharistinės praktikos [...] – visa tai užpildė teologijos spragas, maitino vaizduotę ir širdį, puoselėjo meilę ir švelnumą Kristui, viltį ir atminimą, troškimą ir ilgesį. Protas ir logika ėjo kitais keliais.“ [42]

Trejopa meilė

64. Neturime apsiriboti vien žmogiškaisiais jausmais, kad ir kokie gražūs ir jaudinantys jie būtų. Kontempliuodami Kristaus Širdį atpažįstame, kaip jo kilniuose ir sveikuose jausmuose, jo švelnume, jo žmogiškojo meilumo raiškoje atsiskleidžia visa jo dieviškosios ir begalinės meilės tiesa. Štai kaip tai nusakė Benediktas XVI: „Iš begalinio savo meilės horizonto Dievas panorėjo įžengti į istorijos ir žmogiškosios būklės ribotumą, jis priėmė kūną ir širdį, kad galėtume kontempliuoti ir atrasti begalybę baigtinume, neregimą ir nenusakomą slėpinį žmogiškoje Jėzaus Nazariečio Širdyje.“ [43]

65. Iš tikrųjų Viešpaties Širdies paveikslas išreiškia stulbinančią trejopą meilę. Pirmiausia tai begalinė dieviškoji meilė, kurią sutinkame Kristuje. Paskui mūsų mintys krypsta į dvasinį jo žmogiškumo aspektą. Šiuo požiūriu širdis „simbolizuoja tą karščiausią meilę, kuri išsilieja jo sieloje ir praturtina jo žmogiškąją valią“. Galiausiai „ji taip pat yra jo jausminės meilės simbolis“ [44] .

66. Šios trys meilės nėra atskiri, lygiagrečiai veikiantys ar nesusiję tarpusavyje gebėjimai, jos veikia ir reiškiasi kartu per nuolatinę gyvenimo tėkmę: „Tikėjimo šviesoje pripažindami, kad Kristaus asmenyje žmogiškoji ir dieviškoji prigimtis yra suvienyta, pajėgiame protu suvokti glaudžiausius ryšius tarp fizinės Jėzaus širdies jausminės meilės ir jo dvilypės, žmogiškosios ir dieviškosios, dvasinės meilės.“ [45]

67. Todėl, įeidami į Kristaus Širdį, jaučiamės esą mylimi žmogiška širdimi, kuri panaši į mūsiškę ir pilna meilingo prieraišumo bei jausmų. Jo žmogiškoji valia laisvai trokšta mus mylėti, ir ši dvasinė valia yra visiškai nušviesta malonės ir meilės. Kai pasiekiame tos Širdies gelmes, mus užlieja neaprėpiama amžinojo Sūnaus begalinės meilės šlovė, ir jos nebegalime atskirti nuo jo žmogiškosios meilės. Būtent jo žmogiškojoje meilėje, o ne atsiribodami nuo jos, sutinkame jo dieviškąją meilę: randame „begalybę baigtinume“ [46] .

68. Bažnyčia nuosekliai ir neatšaukiamai moko, kad Kristaus asmens garbinimas yra vienas ir nedalomas, neatskiriamai apimantis jo ir dieviškąją, ir žmogiškąją prigimtį. Nuo seniausių laikų Bažnyčia moko, kad turime „garbinti vienintelį ir tą patį Kristų, Dievo Sūnų ir žmogaus Sūnų, turintį dvi neatskiriamas ir nedalomas prigimtis“ [47] . Tai darome „vienu garbinimo aktu [...], nes Žodis tapo kūnu“ [48] . Kristaus jokiu būdu „nedera garbinti pagal dvi prigimtis, dėl to įtraukiant du garbinimo aktus“, bet „garbinama vienu garbinimo aktu, skirtu Dievui, įsikūnijusiam Žodžiui kartu su jo kūnu“ [49] .

69. Šventasis Kryžiaus Jonas norėjo atkreipti dėmesį, kad neaprėpiama Prisikėlusiojo Kristaus meilė, suvokiama mistinėje patirtyje, nėra svetima mūsų gyvenimui. Begalybė tam tikru būdu nusileidžia žemyn, kad per atvirą Kristaus Širdį galėtume patirti tikrą abipusį meilės susitikimą: „Tikėtina, kad žemai skraidantis paukštis pagautų karališkąjį aukštybių erelį, jei šis nusileistų žemyn, norėdamas būti pagautas.“ [50] Jis aiškina, jog „matydamas sužadėtinę, sužeistą jo meilės, dėl jos dejonių jis taip pat sužeidžiamas jos meilės; juk įsimylėjėliams vieno žaizda yra abiejų, ir abu jaučia tą patį“ [51] . Šis mistikas Kristaus sužeisto šono figūrą supranta kaip raginimą visiškai susivienyti su Viešpačiu. Jis yra sužeistas elnias, skaudinamas, kai nesileidžiame, kad mus paliestų jo meilė, jis eina prie sruvenančio vandens numalšinti troškulio ir randa paguodą kiekvieną kartą, kai į jį kreipiamės:

Grįžk, balandėle, nes aukštumose
pasirodė sužeistas elnias,
ir tavo skrydžio dvelksmas jį gaivina . [52]

Trejybinės perspektyvos

70. Pamaldumas Jėzaus Širdžiai yra ryškiai kristologinis; tai tiesioginis Kristaus kontempliavimas, kviečiantis mus į vienybę su juo. Tai grindžiama raginimu iš Laiško žydams – bėgti mums paskirtose lenktynėse „žvelgiant į Jėzų“ (plg. 12, 2). Tačiau negalime nepaisyti ir to, kad Jėzus prisistato kaip kelias pas Tėvą: „Aš esu kelias [...]. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Jis nori mus vesti pas Tėvą. Štai kodėl Bažnyčios skelbimas nuo pat pradžių nesustoja apsiribodamas Jėzumi Kristumi, bet veda pas Tėvą. Būtent Tėvą galiausiai dera šlovinti kaip pirminę pilnatvę. [53]

71. Pavyzdžiui, panagrinėkime Laišką efeziečiams, kur pabrėžtinai ir aiškiai atskleidžiama, kaip mūsų garbinimas nukreipiamas į Tėvą: „aš klaupiuosi prieš Tėvą“ (Ef 3, 14); „Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 6); „visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui“ (Ef 5, 20). Esame sukurti Tėvui (plg. 1 Kor 8, 6). Štai kodėl šventasis Jonas Paulius II sakė, kad „visas krikščionio gyvenimas yra tartum ilga maldinga kelionė į Tėvo namus“ [54] . Būtent tai patyrė šventasis Ignacas Antiochietis kelyje į kankinystę: „Jaučiu savyje gyvojo vandens sruvenimą, bylojantį manyje: ‘Eikš pas Tėvą’.“ [55]

72. Jis visų pirma yra Jėzaus Kristaus Tėvas: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui“ (Ef 1, 3). Jis yra „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, garbės Tėvas“ (Ef 1, 17). Sūnui tapus žmogumi, visi jo žmogiškosios širdies troškimai ir siekiai krypsta į Tėvą. Žvelgdami į Kristaus ryšį su Tėvu, pastebime jo žmogiškosios širdies susižavėjimą, šią tobulą ir nuolatinę orientaciją į Tėvą. [56] Jo gyvenimas šioje mūsų žemėje buvo kelionė, kurioje jis savo žmogiškąja širdimi jautė nuolatinį kvietimą eiti pas Tėvą. [57]

73. Žinome, kad aramėjiškas žodis, kuriuo Jėzus kreipėsi į Tėvą, buvo Aba , reiškiantis „Tėti, tėveli“. Tais laikais kai kuriuos erzino šis familiarumas (plg. Jn 5, 18). Būtent taip Jėzus kreipėsi į Tėvą sielvartaudamas prieš mirtį: „Aba, Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę! Tačiau tebūnie ne kaip aš noriu, bet kaip tu...“ (Mk 14, 36). Jis visada žinojo esąs Tėvo mylimas: „[Tu] pamilai mane prieš pasaulio įkūrimą“ (Jn 17, 24). Jėzus džiūgavo savo žmogiškąja širdimi girdėdamas Tėvą sakant jam: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ (Mk 1, 11).

74. Ketvirtojoje Evangelijoje sakoma, kad amžinasis Tėvo Sūnus visada buvo „Tėvo prieglobstyje“ (Jn 1, 18) [58] . Šventasis Ireniejus teigia, jog „Dievo Sūnus visada buvo pas Tėvą“ [59] . O Origenas tvirtina, kad Sūnus „nepaliaujamai kontempliuoja Tėvo gelmes“ [60] . Todėl tapęs žmogumi Sūnus ištisas naktis praleisdavo kalno viršūnėje bendraudamas su mylimuoju Tėvu (plg. Lk 6, 12). Jis sakė: „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ (Lk 2, 49). Pažvelkime, kaip Jėzus šlovina: „jis pradžiugo Šventąja Dvasia ir prabilo: ‘Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie’“ (Lk 10, 21). Ir paskutiniai jo žodžiai buvo kupini pasitikėjimo: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46).

75. Dabar nukreipkime žvilgsnį į Šventąją Dvasią, kuri pripildo Kristaus Širdį ir dega joje. Juk, pasak šventojo Jono Pauliaus II, Kristaus Širdis yra „Šventosios Dvasios šedevras“ [61] . Tai ne tik praeities dalykas, nes „Kristaus Širdyje gyvai veikia Šventoji Dvasia, kurią Jėzus suvokė kaip savo misijos įkvėpėją (plg. Lk 4, 18; Iz 61, 1); ją atsiųsti jis pažadėjo per Paskutinę vakarienę. Būtent Dvasia padeda mums iki galo suvokti turtus, kuriuos ženklina Kristaus pervertas šonas, iš kurio gimė Bažnyčia (plg. Konst. Sacrosanctum Concilium , 5).“ [62] Trumpai tariant, „tik Šventoji Dvasia gali atverti prieš mus šią Kristaus Širdyje glūdinčią „vidinio žmogaus“ pilnatvę. Vien tik Dvasia įgalina ir mūsų žmogiškąsias širdis palaipsniui semtis jėgų iš šios pilnatvės“ [63] .

76. Pamėginę giliau pasinerti į Dvasios veikimo slėpinį, pamatysime, kad ji dejuoja mumyse ir sako „Aba“: „kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!’“ (Gal 4, 6). Juk „pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (Rom 8, 16). Kristaus žmogiškoje širdyje veikianti Šventoji Dvasia nepaliaujamai traukia jį prie Tėvo. Ir kai Dvasia per malonę suvienija mus su Kristaus jausena, ji įgalina mus dalyvauti Sūnaus santykyje su Tėvu ir įgyti „įvaikystės dvasią, kurioje šaukiame: ‘Aba, Tėve!’“ (Rom 8, 15).

77. Taigi mūsų santykis su Kristaus Širdimi perkeičiamas veikiant Dvasiai, kuri mus veda pas Tėvą, gyvybės versmę ir galutinį malonės pradą. Pats Kristus nenori, kad mes apsiribotume tik santykiu su juo. Kristaus meilė yra „Tėvo gailestingumo apreiškimas“ [64] . Jis trokšta, kad, skatinami Dvasios, besiliejančios iš jo Širdies, „su juo ir jame“ eitume pas Tėvą. Šlovė Tėvui teikiama „per“ Kristų [65] , „su“ Kristumi [66] ir „Kristuje“ [67] . Šventasis Jonas Paulius II mokė, kad „Išganytojo Širdis kviečia mus grįžti prie Tėvo meilės: jis visokios tikros meilės versmė“ [68] . Būtent tai Šventoji Dvasia, ateidama pas mus iš Kristaus Širdies, siekia ugdyti mūsų širdyse. Todėl liturgijoje per gaivinantį Dvasios veikimą visada kreipiamasi į Tėvą iš prisikėlusio Kristaus Širdies.

Naujausi Magisteriumo pareiškimai

78. Kristaus Širdis krikščioniškojo dvasingumo istorijoje buvo suvokiama įvairiais būdais. Biblijoje ir pirmaisiais Bažnyčios amžiais ji reiškėsi perverto Viešpaties šono įvaizdžiu kaip malonės versmė arba kaip kvietimas į intymų meilės susitikimą. Taip ji pasirodo daugelio šventųjų liudijimuose iki pat šių dienų. Pastaraisiais amžiais šis dvasingumas įgavo tikro Viešpaties Širdies kulto pavidalą.

79. Ne vienas mano pirmtakas minėjo Kristaus Širdį ir labai skirtingomis ištaromis ragino vienytis su ja. XIX a. pabaigoje Leonas XIII kvietė mus pasiaukoti Švenčiausiajai Širdžiai, o kvietimą vienytis su Kristumi susiejo su nuostaba prieš jo begalinės meilės didybę. [69] Maždaug po trisdešimties metų Pijus XI šį pamaldumą pristatė kaip krikščioniškojo tikėjimo patirties santrauką. [70] Pijus XII tvirtino, kad Švenčiausiosios Širdies kultas yra tarsi didinga sintezė, puikiai išreiškianti Jėzaus Kristaus garbinimą. [71]

80. Neseniai šventasis Jonas Paulius II šio kulto raidą praėjusiais amžiais pristatė kaip atsaką į rigoristinių ir nuo kūniškumo tikrovės atsietų dvasingumo formų, kai pamirštama apie Viešpaties gailestingumą, įsigalėjimą. Jis taip pat nurodė, kad šis kultas yra aktualus kreipimasis į pasaulį, siekiantį kurti save be Dievo: „Pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai, atsiradęs Europoje prieš du šimtmečius skatinamas šventosios Margaritos Marijos Alakok (Alacoque) mistinių patirčių, tai atsakas į jansenistinį rigorizmą, kurio padarinys buvo begalinio Dievo gailestingumo nepaisymas. [...] Trečiojo tūkstantmečio žmogui reikia Kristaus Širdies, kad pažintų Dievą ir save patį; jos reikia meilės civilizacijai kurti.“ [72]

81. Benediktas XVI kvietė pažinti Kristaus Širdį kaip vidinę ir kasdienę esatį kiekvieno žmogaus gyvenime: „Kiekvienam žmogui reikia turėti gyvenimo „centrą“, tiesos ir gėrio šaltinį, iš kurio jis galėtų semtis, kad pajėgtų dorotis su įvairiomis situacijomis ir kasdienio gyvenimo vargais. Kiekvienam iš mūsų nurimus tyloje svarbu jausti ne tik savo širdies plakimą, bet ir giliau plakančią patikimą esatį, suvokiamą tikėjimo pojūčiais ir vis dėlto daug tikroviškesnę: Kristaus, pasaulio širdies, esatį.“ [73]

Gilinimasis ir aktualumas

82. Išraiškingas ir simbolinis Kristaus Širdies įvaizdis nėra vienintelė Šventosios Dvasios mums teikiama priemonė, padedanti susitikti su Kristaus meile; šį pažinimą visada reikės praturtinti, apšviesti ir atnaujinti medituojant, skaitant Evangeliją ir dvasiškai bręstant. Jau Pijus XII pabrėžė, kad Bažnyčia neteigia, jog „Jėzaus Širdyje matytinas ir garbintinas vadinamasis formalus atvaizdas, t. y. tobulas ir absoliutus jo dieviškosios meilės ženklas, nes jokiais sukurtais atvaizdais neįmanoma tinkamai perteikti giliosios šios meilės esmės“ [74] .

83. Pamaldumas Kristaus Širdžiai yra esmingas mūsų krikščioniškajam gyvenimui, nes išreiškia tikėjimo kupiną ir garbinantį atvirumą Viešpaties dieviškosios ir žmogiškosios meilės slėpiniui, – taigi galime dar kartą patvirtinti – Švenčiausioji Širdis yra Evangelijos sintezė. [75] Reikia atminti, kad regėjimai ar mistiniai apsireiškimai, apie kuriuos pasakojo kai kurie šventieji, aistringai siūlę pamaldumą Kristaus Širdžiai, nėra tikintiesiems privalomi tikėti taip, kaip privalu tikėti Dievo žodžiu. [76] Jie yra gražūs paskatinimai, galintys motyvuoti ir atnešti daug gero, tačiau niekas neturėtų jaustis verčiamas jais vadovautis, jei nemato, kad tai padeda jam dvasinėje kelionėje. Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad, pasak Pijaus XII, nevalia teigti, jog šis kultas „yra kilęs iš privačių apreiškimų“ [77] .

84. Pavyzdžiui, siūlymas priimti eucharistinę Komuniją pirmaisiais mėnesio penktadieniais buvo įtaigi žinia tuo metu, kai daugelis žmonių liovėsi priimti Komuniją, nes nepasitikėjo Dievo atleidimu ir jo gailestingumu, o Komuniją laikė savotišku tobuliesiems skirtu apdovanojimu. Jansenizmo kontekste šios praktikos skatinimas atnešė daug gero ir padėjo Eucharistijoje atpažinti neatlygintinai dovanojamą ir artimą Kristaus Širdies meilę, kviečiančią mus į vienybę su juo. Šiandien ši praktika būtų labai naudinga ir dėl kitos priežasties: įsisukę į šiandienos pasaulio sūkurį, apsėsti laisvalaikio norų, vartojimo ir pramogavimo, išmaniųjų telefonų ir socialinių tinklų, pamirštame savo gyvenimą maitinti Eucharistijos stiprybe.

85. Taip pat niekas neturėtų jaustis įpareigotas ketvirtadieniais praleisti valandą adoracijoje. Tačiau šią praktiką tikrai galima rekomenduoti. Kai kas nors karštai imasi jos kartu su daugeliu brolių bei seserų ir Eucharistijoje randa visą Kristaus Širdies meilę, „jis kartu su Bažnyčia adoruoja ženklą ir tarsi pėdsaką tos dieviškosios Meilės, kuri reiškiasi tokiu mastu, kad myli žmoniją Įsikūnijusio Žodžio Širdimi“ [78] .

86. Tai buvo sunku suprasti daugeliui jansenistų, kurie su panieka žvelgė į visa, kas žmogiška, afektyvu, kūniška, ir galiausiai manė, kad toks pamaldumas tolina mus nuo tyriausio Aukščiausiojo Dievo garbinimo. Pijus XII tokią elitistinę nuostatą pavadino „netikru misticizmu“ [79] – jos laikėsi kai kurios grupės, maniusios, kad Dievas esąs toks aukštas, toks atskiras, toks tolimas, kad jausminės liaudiškojo pamaldumo apraiškos esančios pavojingos ir reikalingos bažnytinės kontrolės.

87. Galima teigti, kad šiandien labiau susiduriame ne su jansenizmu, bet su sparčiai plintančia sekuliarizacija, siekiančia kurti pasaulį be Dievo. Be to, visuomenėje daugėja įvairių religingumo formų, kurios nesiremia asmeniniu santykiu su meilės Dievu ir yra naujos „dvasingumo be kūno“ apraiškos. Tai tiesa. Tačiau turiu pabrėžti, kad pačioje Bažnyčioje naujomis formomis vėl atgimsta žalingas jansenistinis dualizmas. Pastaraisiais dešimtmečiais jis įgavo naujos jėgos, tačiau tai yra apraiška ano gnosticizmo, kuris jau pirmaisiais krikščionių tikėjimo amžiais pakenkė dvasingumui ir nepaisė „kūno išganymo“ tiesos. Štai kodėl kreipiu žvilgsnį į Kristaus Širdį ir kviečiu atnaujinti šį pamaldumą. Viliuosi, kad jis taip pat bus patrauklus šiandienos pasaulėjautai ir padės stoti akistaton su senais ir naujais dualizmais – jų atžvilgiu šis pamaldumas siūlo veiksmingą atsaką.

88. Norėčiau pridurti, kad Kristaus Širdis sykiu išlaisvina mus nuo kito dualizmo, kai bendruomenės ir ganytojai susitelkia tik į išorinę veiklą, į su Evangelija nesusijusias struktūrines reformas, pasineria į obsesyvų organizavimą, imasi pasaulinių projektų, sekuliarizuotų apmąstymų, įvairių pasiūlymų, kurie pateikiami kaip reikalavimai, ir kartais juos bandoma primesti visiems. To rezultatas dažnai būna tas, kad krikščionybėje pamirštama apie tikėjimo švelnumą, atsidavimo tarnystei džiaugsmą, užsidegimą vykdant misiją veidas į veidą, žavintį Kristaus grožį, jaudinantį dėkingumą už jo siūlomą draugystę ir gyvenimui suteikiamą galutinę prasmę. Tai dar viena apgaulingo transcendentalizmo forma, taip pat atsieta nuo kūniškumo tikrovės.

89. Būtent turėdamas galvoje šias labai aktualias ligas, nuo kurių, sykį jomis užsikrėtę, net nejaučiame noro pasveikti, noriu pasiūlyti visai Bažnyčiai naujai apmąstyti Kristaus meilę, išreiškiamą jo Šventojoje Širdyje. Ten randame visą Evangeliją, apibendrintą tiesą, kuria tikime, ten randame viską, ką garbiname ir ko ieškome tikėjimu, ten yra tai, ko mums labiausiai reikia.

90. Kristaus Širdies akivaizdoje galima grįžti prie įsikūnijusios Evangelijos sintezės ir gyventi tuo, ką prieš kurį laiką pasiūliau primindamas mylimą šventąją Kūdikėlio Jėzaus Teresę: „Tinkamiausia nuostata yra kreipti širdies pasitikėjimą anapus savęs, į begalinį Dievo gailestingumą: jis myli be ribų ir viską atidavė ant Jėzaus Kristaus kryžiaus.“ [80] Ji tai intensyviai išgyveno, nes Kristaus Širdyje atrado, kad Dievas yra meilė: „Jis davė man savo begalinį gailestingumą, ir per tai aš kontempliuoju bei garbinu kitas dieviškąsias tobulybes.“ [81] Štai kodėl populiariojoje maldoje, kuri tarsi strėlė nukreipta į Kristaus Širdį, tiesiog sakoma: „Pasitikiu Tavimi.“ [82] Jokių kitų žodžių nereikia.

91. Tolesniuose skyriuose išryškinsime du esminius aspektus, kuriuos pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai šiandien turėtų apimti, kad ir toliau mus maitintų ir priartintų prie Evangelijos, – asmeninę dvasinę patirtį ir bendruomeninį bei misionierišką įsipareigojimą.

IV. MEILĖ, KURI PAGIRDO

92. Grįžkime prie Šventojo Rašto, prie įkvėptųjų tekstų, tai yra pagrindinė vieta, kur randame Apreiškimą. Juose ir gyvojoje Bažnyčios Tradicijoje randame tai, ką pats Viešpats per visą istoriją norėjo mums pasakyti. Skaitydami Senojo ir Naujojo Testamento tekstus, apmąstysime kai kuriuos Žodžio padarinius ilgoje Dievo tautos dvasinėje kelionėje.

Dievo meilės troškulys

93. Biblijoje atskleidžiama, kad dykumoje klaidžiojusiai ir išlaisvinimo laukusiai tautai buvo paskelbta apie gyvybę teikiančio vandens gausą: „Džiaugdamiesi semsite vandenį iš versmių išganingų“ (Iz 12, 3). Mesijiniai pažadai vaizduojami kaip apvalomojo vandens versmė: „Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai [...]. Atnaujinsiu jus nauja dvasia“ (Ez 36, 25–26). Tai vanduo, kuris sugrąžins tautai būties pilnat­vę, tarsi versmė, trykštanti iš šventyklos ir savo tėkmėje liejanti gyvybę bei sveikatą: „Mačiau ant upės kranto daugybę medžių vienoje ir kitoje pusėje. [...] O kai įtekės į jūrą, [...] jos vanduo pasidarys sveikas. [...] Kur tik ta upė nutekės, visa, kas gyva ir kruta, gaus iš jos gyvybę (Ez 47, 7. 9).

94. Žydų palapinių šventėje (Sukkot ), kuri skirta keturiasdešimčiai dykumoje praleistų metų atminti, vanduo pamažu tapo pagrindiniu simboliniu elementu; tai reiškėsi per vandens aukojimo apeigas, kurios paskutinę šventės dieną būdavo labai iškilmingos: vykdavo didelė procesija į šventyklą, kur galiausiai septynis kartus apėjus altorių su dideliu klegesiu vanduo būdavo aukojamas Dievui. [83]

95. Mesijinių laikų atėjimas buvo apibūdinamas kaip tautai skirta atvira versmė: „Ant Dovydo namų ir Jeruzalės išliesiu malonės ir maldavimo dvasią taip, kad žvelgdami į tą, kurį jie pervėrė, raudos [...]. Tą dieną Dovydo namams ir visiems Jeruzalės gyventojams bus atviras šaltinis nuodėmei ir nešvarumui nuvalyti“ (Zch 12, 10; 13, 1).

96. Pervertasis, atvira versmė, malonės ir maldos dvasia. Pirmieji krikščionys akivaizdžiai matė, kad šis pažadas išsipildė pervertame Kristaus šone, versmėje, iš kurios trykšta naujas gyvenimas. Skaitydami Jono evangeliją matome, kaip ši pranašystė išsipildė Kristuje. Kontempliuojame Jo atvirą šoną, iš kurio ištryško Dvasios vanduo: „Vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Ten pat evangelistas priduria: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“ (Jn 19, 37). Evangelistas primena pranašystę apie tautai žadėtą atvirą versmę Jeruzalėje, kai jie pažvelgs į pervertąjį (plg. Zch 12, 10). Atvira versmė yra sužeistas Jėzaus Kristaus šonas.

97. Atkreipiame dėmesį, kad pačioje Evangelijoje šis sak­ralus momentas pateikiamas būtent per Palapinių šventę, „paskutinę, iškilmingiausią šventės dieną“ (Jn 7, 37). Ten Jėzus šaukė švenčiančiai tautai, einančiai didingoje procesijoje: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria [...] iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 37–38). Tam turėjo ateiti jo „valanda“, nes Jėzus „dar nebuvo pašlovintas“ (Jn 7, 39). Viskas išsipildė nuo Kryžiaus gausingai ištryškusioje versmėje.

98. Apreiškimo knygoje vėl minimas Pervertasis: „... išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė“ (Apr 1, 7); taip pat minima atvira versmė: „Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apr 22, 17).

99. Pervertasis šonas kartu yra meilės buveinė – šią meilę Dievas paskelbė savo tautai daugybe įvairių žodžių, tad verta juos priminti:

„Esi man brangus ir vertingas, ir mylimas mano“ (Iz 43, 4).

„Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu. Štai! Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“ (Iz 49, 15–16).

„Nors kalnai imtų kilnotis ir kalvos svirduliuoti, tačiau manoji meilė niekada nuo tavęs nesitrauks, manoji ramybės sandora nesusvyruos“ (Iz 54, 10).

„Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile“ (Jer 31, 3).

„Viešpats, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas yra tavyje: jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giesme“ (Sof 3, 17).

100. Pranašas Ozėjas net prabyla apie Dievo širdį: „Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais“ (Oz 11, 4). Dėl tos paniekintos meilės jis galėjo sakyti: „Mano širdis neleidžia man to padaryti. Mano gailestingumas tau yra per stiprus!“ (Oz 11, 8). Visada nugali gailestingumas (plg. Oz 11, 9), kuris savo aukščiausią išraišką pasieks Kristuje, galutiniame meilės žodyje.

101. Pervertoje Kristaus Širdyje sutelktos visos Raštuose esančios meilės ištaros, jos įrašytos į kūną. Tai ne šiaip deklaruojama meilė; atvertas Kristaus šonas yra gyvybės šaltinis jo mylimiesiems, tai versmė, malšinanti jo tautos troškulį. Šventasis Jonas Paulius II mokė: „Esminiai šio pamaldumo elementai priklauso Bažnyčios dvasingumui nuolatinai per visą jos istoriją, nes nuo pat pradžių Bažnyčia nukreipė savo žvilgsnį į Kristaus Širdį, pervertą ant kryžiaus.“ [84]

Žodžio atgarsiai istorijoje

102. Apžvelkime šio Dievo žodžio poveikį krikščionių tikėjimo istorijoje. Daugelis Bažnyčios tėvų, ypač Mažojoje Azijoje, nurodė žaizdą Jėzaus šone kaip Dvasios vandens versmę: Žodį, jo malonę ir ją perteikiančius sakramentus. Kankinių stiprybė kyla iš „gyvojo vandens dangiškosios versmės, tekančios iš Kristaus vidaus“ [85] , arba, kaip rašoma Rufino vertime, iš „dangiškųjų ir amžinųjų versmių, kylančių iš Kristaus vidaus“ [86] . Mes, tikintieji, atgimę iš Dvasios, esame kilę iš tos uolos ertmės, „išėjome iš Kristaus įsčių“ [87] . Jo sužeistas šonas, kurį suprantame kaip jo širdį, yra pilnas Šventosios Dvasios, ir iš ten į mus plūsta tarsi gyvojo vandens upės: „Visa Dvasios versmė yra Kristuje.“ [88] Tačiau Dvasia, kurią gauname, neatitraukia mūsų nuo prisikėlusio Viešpaties, bet pripildo mus juo, nes gerdami Dvasią, geriame patį Kristų: „Gerkite Kristų, nes jis yra uola, iš kurios trykšta vanduo. Gerkite Kristų, nes jis yra gyvybės versmė. Gerkite Kristų, nes jis yra upė, kurios galybė džiugina Dievo miestą. Gerkite Kristų, nes jis yra ramybė. Gerkite Kristų, nes iš jo vidaus srūva gyvasis vanduo.“ [89]

103. Šventasis Augustinas atvėrė kelią pamaldumui Švenčiausiajai Širdžiai, kuri suvokiama kaip asmeninio susitikimo su Viešpačiu vieta. Kristaus krūtinė jam yra ne tik malonės ir sakramentų šaltinis, bet jis ją ir suasmenina, pateikdamas kaip intymaus susivienijimo su Kristumi simbolį, kaip meilės susitikimo vietą. Iš čia kyla vertingiausia išmintis, kurios esmė – Kristaus pažinimas. Augustinas rašo, kad mylimasis Jonas, per Paskutinę vakarienę padėjęs galvą ant Jėzaus krūtinės, prisiartino prie išminties šventovės. [90] Tai nėra vien intelektualinis teologinės tiesos kontempliavimas. Pasak šventojo Jeronimo, kontempliuoti gebantis žmogus „džiaugiasi ne vandens sruvenimo grožiu, bet geria gyvąjį vandenį iš Viešpaties šono“ [91] .

104. Šventasis Bernardas vėl pasitelkia perverto Viešpaties šono simboliką, aiškiai suprasdamas ją kaip Kristaus Širdies meilės apreiškimą ir dovaną. Per tą žaizdą didysis meilės ir gailestingumo slėpinys tampa mums prieinamas, ir mes galime savintis didįjį meilės ir gailestingumo slėpinį: „Su pasitikėjimu imu tai, ko man trūksta, iš Viešpaties įsčių, nes jos sklidinos gailestingumo, ir netrūksta žaizdų, pro kurias jis galėtų lietis. Priešai perdūrė jam kojas ir rankas, o šoną pervėrė ietimi; pro šiuos plyšius galiu pasisemti medaus iš akmens ir aliejaus iš kiečiausios uolos; galiu skonėtis ir matyti, koks švelnus ir saldus yra Viešpats. [...] Geležis pervėrė jo sielą ir pasiekė širdį, kad jis mokėtų atjausti mano silpnybes. Per sužeistą kūną buvo atverta jo širdies paslaptis; dabar galime kontempliuoti didįjį gailestingumo slėpinį.“ [92]

105. Šią mintį ypač atskleidžia Vilhelmas Sen Tjerietis, kuris kviečia mus įžengti į Jėzaus Širdį: jis maitina mus iš savo krūtinės. [93] Tai nestebina, jei prisiminsime, kad šiam autoriui „menų menas yra meilės menas [...]. Meilę žadina gamtos Kūrėjas [...]. Meilė yra sielos jėga, kuri, kaip natūrali trauka, veda ją į jos vietą ar tikslą.“ [94] Ta jai derama vieta, kur meilė pilnatviškai viešpatauja, yra Kristaus Širdis: „Kur, Viešpatie, vedi tuos, kuriuos apkabini ir laikai savo glėbyje, jei ne į savo širdį? Tavo širdis yra saldi tavo dievystės mana (plg. Žyd 9, 4), kurią tu, Jėzau, saugai savo išminties kupinos sielos auksiniame inde. Palaiminti tie, kuriuos apkabinimas ten atveda . Palaiminti panirusieji tose gelmėse, kuriuos tu paslėpei savo širdies paslaptyje.“ [95]

106. Šventasis Bonaventūra sujungia dvi dvasines gijas, susijusias su Kristaus Širdimi: parodo ją kaip sakramentų ir malonės šaltinį, taip pat siūlo, kad ši kontempliacija taptų draugystės santykiu, asmeniniu meilės susitikimu.

107. Pirmiausia tai padeda mums iš sužeisto Viešpaties šono, tos gyvybės versmės, atpažinti besiliejančios malonės ir sakramentų grožį: „Idant iš užmigusio ant kryžiaus Kristaus šono gimtų Bažnyčia ir išsipildytų Rašto žodžiai: ‘Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė’, vienas iš kareivių smogė jam ietimi ir perdūrė šoną. Dieviškosios Apvaizdos buvo leista, kad iš žaizdos ištekėjęs kraujas ir vanduo lietųsi kaip mūsų išganymo kaina, kad tėkmė iš slėpiningos širdies versmės įgalintų Bažnyčios sakramentus teikti malonės gyvenimą, o gyvenantiems Kristuje ji būtų tarsi taurė, pripildyta gyvosios versmės, trykštančios į amžinąjį gyvenimą.“ [96]

108. Bonaventūra kviečia žengti dar vieną žingsnį, kad prieiga prie malonės būtų suvokiama ne kaip kažkoks magiškas dalykas ar savotiška neoplatoniška emanacija, bet kaip tiesioginis santykis su Kristumi, gyvenimas jo Širdyje, nes tas, kuris geria [iš jos], yra Kristaus draugas, mylinti širdis: „Kelkis, siela, Kristaus drauge, būk kaip balandis, kuris suka lizdą uolos plyšyje; būk žvirblis, kuris rado namus ir nuolat juos saugo; būk purplelis, kuris slepia savo tyros meilės jauniklius toje švenčiausioje angoje.“ [97]

Pamaldumo Kristaus Širdžiai plitimas

109. Pamažu sužeistas Kristaus šonas, jo meilės buveinė, iš kurios savo ruožtu plaukia malonės gyvastis, imtas tapatinti su širdies pavidalu, ypač vienuoliniame gyvenime. Žinome, kad per visą istoriją Kristaus Širdies kultas reiškėsi nevienodai ir kad moderniaisiais laikais susiformavusių jo apraiškų, susijusių su įvairiomis dvasinėmis patirtimis, negalima tiesiog perkelti ir lyginti su viduramžių formomis ir juo labiau biblinėmis formomis, kuriose galime įžvelgti šio kulto užuomazgų. Vis dėlto šiandien Bažnyčia neatmeta nieko iš to gero, ką Šventoji Dvasia mums dovanojo per šimtmečius; Bažnyčia suvokia, kad visada bus galima aiškiau ir išsamiau įžvelgti tam tikrų šio pamaldumo detalių prasmę arba suprasti ir atskleisti naujus jo aspektus.

110. Daug šventųjų moterų pasakojo apie savo susitikimo su Kristumi patirtis, kurioms būdingas poilsis Viešpaties Širdyje, gyvybės ir vidinės ramybės versmėje. Tai patyrė šventoji Liutgarda, šventoji Matilda Hakebornietė, šventoji Angelė Folinjietė, šventoji Julijona Noridžietė ir kitos. Šventoji Gertrūda Didžioji iš Helftos, cistersų vienuolė, pasakojo apie maldos momentą, kai ji padėjo galvą ant Kristaus Širdies ir klausėsi jo širdies plakimo. Kalbėdamasi su šventuoju Jonu Evangelistu ji klausė, kodėl jis savo Evangelijoje nepapasakojo, ką jautė turėdamas tokią pačią patirtį. Gertrūda daro išvadą, jog „šis saldus plakimas buvo paliktas šiems laikams, idant pasenęs ir Dievo meilei atšalęs pasaulis jo klausydamasis atsinaujintų“ [98] . Ar galėtume tai laikyti mūsų laikams skirta žinia, raginimu pripažinti, koks „senas“ tapo šis pasaulis, kuriam reikia suvokti visuomet naują Kristaus meilės žinią? Šventoji Gertrūda ir šventoji Matilda buvo laikomos vienomis iš „artimiausių Švenčiausiosios Širdies patikėtinių“ [99] .

111. Kartūzų vienuoliai, pirmiausia skatinami Liudviko Saksoniečio, pamaldume Švenčiausiajai Širdžiai įžvelgė būdą, kaip savo ryšį su Jėzumi Kristumi pripildyti meilės ir artumo. Kas įžengia per jo Širdies žaizdą, tas užsidega meile. Šventoji Kotryna Sienietė rašė, jog mums neįmanoma dalyvauti Viešpaties patirtose kančiose, tačiau atvira Kristaus Širdis atveria galimybę aktualioje dabartyje ir asmeniškai susitikti su didžiule meile: „Norėjau, kad pamatytumėte mano Širdies paslaptį, parodžiau ją atvirą, kad pamatytumėte, jog myliu jus labiau, nei galėčiau jums atskleisti savo baigtinėmis kančiomis.“ [100]

112. Pamaldumas Kristaus Širdžiai palaipsniui peržengė vienuolinio gyvenimo ribas ir įsiliejo į šventųjų mokytojų, pamokslininkų ir vienuolinių kongregacijų steigėjų dvasingumą – jie skleidė jį atokiausiuose žemės kampeliuose. [101]

113. Ypač įdomi buvo šventojo Jono Eudo iniciatyva: jis „su savo misionieriais entuziastingai vykdęs misiją Rene, įtikino vyskupą patvirtinti, kad toje vyskupijoje būtų švenčiama garbintinos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Širdies šventė. Tai buvo pirmas kartas, kai ši šventė buvo oficialiai patvirtinta Bažnyčioje. Vėliau, 1670–1671 m., tą pačią šventę savo vyskupijose leido švęsti Kutanso, Evrė, Bajė, Lizjė ir Ruano vyskupai.“ [102]

Šventasis Pranciškus Salezas

114. Naujaisiais laikais dera paminėti šventojo Pranciškaus Salezo indėlį. Jis dažnai kontempliuodavo atvertą Kristaus Širdį, kviečiančią mus apsigyventi joje per asmeninį meilės ryšį, nušviečiantį jo gyvenimo slėpinius. Šio šventojo Bažnyčios mokytojo mintyse galime įžvelgti, kad, susidūrus su rigoristine morale ar vien formaliu religingumu, Kristaus Širdis kviečia visiškai pasitikėti slėpiningu jo malonės veikimu. Štai kaip jis tai išreiškė savo pasiūlyme baronienei Joanai de Šantal: „Mano nuomone, mes daugiau nebegyvensime savyje, [...] amžinai apsigyvensime pervertame Išganytojo šone, nes be jo ne tik negalime, bet net jei ir galėtume, nieko nenorėtume daryti.“ [103]

105. Jam šis pamaldumas anaiptol netapo prietaru ar netinkamu malonės sudaiktinimu, nes reiškė kvietimą į asmeninį santykį, kai Kristaus akivaizdoje kiekvienas žmogus jaučiasi esąs unikalus, priimamas su visa jam būdinga nepakartojama tikrove; jis yra Kristaus mintyje, tiesiogiai ir išskirtinai jo vertinamas: „Ši labiausiai garbintina ir mylimiausia mūsų Mokytojo Širdis, deganti meile, kuria jis mus myli, Širdis, kurioje matome įrašytus visų mūsų vardus [...]. Labai guodžia tai, kad esame taip mylimi mūsų Viešpaties, kuris visada nešiojasi mus savo Širdyje.“ [104] Tuo Kristaus Širdyje įrašytu asmeniniu vardu šventasis Pranciškus Salezas siekė simboliškai parodyti, jog Kristaus meilė kiekvienam žmogui yra ne abstrakti ar bendrinė, bet suasmeninta, kai tikintysis tiesiog kaip asmuo jaučiasi vertinamas ir pripažįstamas: „Koks gražus šis dangus dabar, kai Išganytojas yra jo saulė, o jo krūtinė – meilės versmė, iš kurios palaimintieji geria, kiek nori! Kiekvienas ten žvelgia ir mato savo vardą, užrašytą meilės raštu, kurį tik tikra meilė gali perskaityti ir kurį tikra meilė išraižė. Dieve! Mano brangioji dukra, argi ten nebus mūsų vardų? Be jokios abejonės, bus; nors mūsų širdyje nėra meilės, vis dėlto joje yra meilės troškimas ir meilės pradas.“ [105]

116. Tokią patirtį jis laikė pamatiniu dvasinio gyvenimo dalyku, todėl šį įsitikinimą priskyrė prie didžiųjų tikėjimo tiesų: „Taip, mano brangioji dukra, Jis galvoja apie jus, ir ne tik apie jus, bet ir apie mažiausią jūsų galvos plaukelį: tai yra tikėjimo teiginys, kuriuo jokiu būdu nevalia abejoti.“ [106] Vadinasi, tikintysis tampa pajėgus visiškai atsiduoti Kristaus Širdžiai, kur randa poilsį, paguodą ir stiprybę: „O Dieve, kokia laimė šitaip būti [Išganytojo] glėbyje ir ant krūtinės! [...] Pasilikite taip, brangioji dukra, ir, tarsi būtumėt mažas šventasis Jonas, kol kiti valgo prie Išganytojo stalo įvairius valgius, su paprastu pasitikėjimu pailsėkit, padėkit savo galvą, savo sielą, savo dvasią ant brangiojo Viešpaties mylinčios krūtinės.“ [107] „Viliuosi, kad [dvasia] būsit balandėlės oloje ir mūsų brangaus Išganytojo pervertame šone. [...] Koks geras yra Viešpats, mano brangioji dukra, kaip mylėtina jo Širdis! Pasilikime čia, šioje šventoje buveinėje.“ [108]

117. Pranciškus Salezas lieka ištikimas savo mokymui apie įprastinio gyvenimo pašventinimą ir siūlo tuo gyventi tarp kasdienės veiklos, užduočių ir pareigų: „Klausiate manęs, kaip sielos, maldoje patrauktos į šį šventą paprastumą ir tobulą atsidavimą Dievui, turėtų elgtis visuose savo veiksmuose? Atsakau, kad ne tik maldoje, bet ir visame savo gyvenime jos turi nuolat gyventi paprastumo dvasia, atsiduodamos Dievo valiai ir pavesdamos jam visą savo sielą, savo veiksmus ir sėkmę, su meile, kupina tobulo ir visiško pasitikėjimo, atsiduodamos dieviškosios Apvaizdos teikiamos amžinosios meilės gailestingumui ir globai.“ [109]

118. Dėl visų šių motyvų, svarstydamas apie simbolį, kuris galėtų apibendrinti jo siūlomą dvasinio gyvenimo viziją, Pranciškus Salezas padarė išvadą: „Manau, brangioji motina, jei jums tai priimtina, mūsų emblema turėtų būti viena širdis, perverta dviem strėlėmis, apgaubta erškėčių vainiku.“ [110]

Naujas meilės pareiškimas

119. Šv. Pranciškaus Salezo dvasingumo sveika įtaka paveikė XVII a. pabaigoje Pare le Monjalyje buvusių įvykių raidą. Šventoji Margarita Marija Alakok papasakojo apie svarbius apsireiškimus, vykusius nuo 1673 m. gruodžio pabaigos iki 1675 m. birželio. Esminis yra meilės išpažinimas, išsiskiriantis pirmajame didžiajame apsireiškime. Jėzus sako: „Mano dieviškoji Širdis taip aistringai dega meile žmonėms, ypač tau, kad ji nebegali savyje sulaikyti karštos meilės liepsnų; reikia, jog tos liepsnos būtų perduotos per tave ir apreikštos žmonėms, kad jie praturtėtų įgiję brangių lobių, kuriuos tau atskleidžiu.“ [111]

120. Šventoji Margarita Marija viską apibendrina galingai ir karštai: „Jis man atskleidė savo meilės stebuklus ir neapsakomas savo Švenčiausiosios Širdies paslaptis, kurias nuo manęs buvo paslėpęs, o dabar pirmą kartą man jas atvėrė taip veiksmingai ir jautriai, kad nepaliko vietos abejonėms.“ [112] Vėlesniuose pasirodymuose dar kartą patvirtinamas šios žinios grožis: „Jis atskleidė man neapsakomus savo tyros meilės stebuklus ir tos meilės neapsakomą apstumą.“ [113]

121. Šventosios Margaritos Marijos mums perduotas įtaigus Jėzaus Kristaus meilės atpažinimas yra brangi paskata vienytis su juo. Tai nereiškia, kad jaučiamės įpareigoti priimti ar įsisavinti visas šio dvasinio pasiūlymo detales, kur, kaip dažnai būna, dieviškasis veikimas yra sumišęs su žmogiškaisiais elementais, susijusiais su subjekto troškimais, rūpesčiais ir vidiniais vaizdiniais. [114] Tokį pasiūlymą visada reikia iš naujo perskaityti Evangelijos ir visos turtingos Bažnyčios dvasinės tradicijos šviesoje, kartu pripažįstant, kiek daug gero jis davė daugeliui seserų ir brolių. Tai leidžia toje tikėjimo ir meilės patirtyje atpažinti Šventosios Dvasios dovanas. Svarbiau už detales yra mums perduotos žinios esmė, kurią galima apibendrinti šventosios Margaritos girdėtais žodžiais: „Štai ši Širdis, kuri taip pamilo žmones, kad niekaip netausojo savęs, iki išsekimo atsidavė, kad liudytų savo meilę jiems.“ [115]

122. Šis apsireiškimas kviečia mus augti per susitikimą su Kristumi, suvis pasitikint jo meile, kol pasieksime visišką ir galutinę vienybę su juo: „Dieviškoji Jėzaus Širdis turi taip užimti mūsų širdies vietą, kad tik ji viena gyventų ir veiktų mumyse ir dėl mūsų; kad jo valia [...] veiktų absoliučiai be mūsų pasipriešinimo; pagaliau, kad jo jausmai, mintys ir troškimai užimtų mūsiškių vietą, o pirmiausia – jo meilė, kad ja jis būtų mylimas mumyse ir dėl mūsų. Ir šitaip ši mylinti Širdis tampa mums viskuo visuose dalykuose, ir kartu su šventuoju Pauliumi galime sakyti, kad nebe mes gyvename, bet jis gyvena mumyse.“ [116]

123. Pirmojoje šventosios Margaritos patirto apreiškimo žinioje šis išgyvenimas perteikiamas asmeniškiau, konkrečiau, jis ugningas ir kupinas švelnumo: „Jis paprašė mano širdies, kurią meldžiau, kad paimtų, jis ją paėmė ir įdėjo į savo nuostabiąją Širdį. Joje man parodė manąją širdį kaip mažą atomą, sudeginamą toje liepsnojančioje krosnyje.“ [117]

124. Kitoje vietoje matome, kad mums save dovanojantysis yra prisikėlęs Kristus, kupinas šlovės, pilnas gyvybės ir šviesos. Nors jis ne kartą kalba apie kančias, kurias iškentėjo dėl mūsų, taip pat apie patiriamą nedėkingumą, čia labiau išryškėja ne kraujas ar kančios žaizdos, bet Gyvojo šviesa ir ugnis. Kančios žaizdos neišnyksta, bet yra perkeičiamos. Velykų slėpinys čia išreiškiamas visa didybe: „Kartą, kai buvo išstatytas Švenčiausiasis Sakramentas [...], man pasirodė Jėzus Kristus, mano romusis Mokytojas, visas švytintis šlove, su savo penkiomis žaizdomis, kurios spindėjo tarsi penkios saulės, ir iš šios šventosios jo žmogystės, iš visų pusių, ypač iš jo nuostabios, panašios į krosnį krūtinės tryško liepsnos; ji buvo atvira, ir jis parodė man savo labiausiai mylinčią ir mylėtiną Širdį, kuri buvo gyvas liepsnojantis židinys. Būtent tada jis man atskleidė neapsakomus savo tyros meilės stebuklus, parodė neribotą meilę žmonėms, nors iš jų sulaukė tik nedėkingumo ir nesupratimo.“ [118]

Šventasis Klaudijus Kolombjeras

125. Kai šventasis Klaudijus de La Kolombjeras sužinojo apie šventosios Margaritos patirtis, iškart tapo jų gynėju ir skleidėju. Jam teko ypatingas vaidmuo ne tik suprantant ir skleidžiant šį pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai, bet ir aiškinant jį Evangelijos šviesoje.

126. Nors kai kurie šventosios Margaritos pasakymai, jei jie būtų neteisingai suprasti, galėtų paskatinti pernelyg pasikliauti asmeninio atsižadėjimo aktais bei aukomis, šventasis Klaudijus parodo, kad Kristaus Širdies kontempliavimas, jei jis autentiškas, neveda į pasitenkinimą savimi ar tuščią puikavimąsi žmogiškomis patirtimis ar pastangomis, bet skatina neapsakomą atsidavimą Kristui, kuris pripildo žmogaus gyvenimą ramybės, saugumo ir apsisprendimo. Šį absoliutų pasitikėjimą jis labai gerai išreiškė garsioje maldoje:

„Mano Dieve, esu taip įsitikinęs, kad saugai tuos, kurie tavimi viliasi, ir kad nieko negali trūkti tiems, kurie visko tikisi iš tavęs, jog pasiryžau nuo šiol gyventi be jokio rūpesčio, atiduodamas tau visokį nerimastingumą [...]. Niekada neprarasiu savo vilties, išsaugosiu ją iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos, o tada visi pragaro demonai veltui stengsis ją iš manęs išplėšti [...]. Vieni tikisi laimės iš savo turtų ar talentų, kiti pasikliauja savo gyvenimo nekaltumu ar atgailos griežtumu, ar išmaldų kiekiu, ar maldų karštumu, [...] o aš, Viešpatie, pasitikiu tik savo pasitikėjimu: toks pasitikėjimas niekada nėra apvylęs. [...] Todėl esu tikras, jog būsiu amžinai laimingas, nes tvirtai to tikiuosi, nes to tikiuosi iš tavęs, Dieve.“ [119]

127. Šventasis Klaudijus 1677 m. sausį parašė pastabą keliomis eilutėmis užsimindamas apie tikrumą, kurį jautė dėl savo misijos: „Supratau, kad Dievas nori, jog jam tarnaučiau įgyvendindamas jo troškimus, susijusius su pamaldumu, kurį jis patarė asmenybei, su kuria bendrauja labai konfidencialiai ir kurios labui maloniai norėjo pasinaudoti mano silpnumu. Aš jau įkvėpiau šį pamaldumą daugeliui.“ [120]

128. Svarbu įsidėmėti, kaip Klaudijaus Kolombjero dvasingume pasiekiama puiki turtingos ir gražios šventosios Margaritos dvasinės patirties ir labai konkrečios ignaciškųjų Pratybų kontempliacijos sintezė. Mėnesinių Pratybų trečiosios savaitės pradžioje jis rašė: „Du dalykai mane labai sujaudino. Pirmasis – tai nusiteikimas, su kuriuo Jėzus Kristus išėjo pasitikti ieškojusiųjų jį suimti [...]. Jo Širdis panirusi baisiame kartėlyje, sukyla visos aistros, visa gamta sukrėsta, ir nepaisant viso chaoso, visų pagundų, jo Širdis nukreipta tiesiogiai į Dievą; Jis nežengia klaidingo žingsnio, nedvejodamas pasirenka tą kelią, kurį siūlo dorybė – pati didžiausia iš visų dorybių. [...] Antras dalykas – tos pačios Širdies nusiteikimas žvelgiant į jį išdavusį Judą, bailiai palikusius apaštalus, jo persekiojimą išprovokavusius kunigus ir kitus. Neabejotina, kad visa tai negalėjo sukelti nė menkiausios jo neapykantos ar pasipiktinimo [...]. Todėl įsivaizduoju šią Širdį be apmaudo, be kartėlio, kupiną tikro švelnumo savo priešams.“ [121]

Šventasis Karolis de Fuko ir šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė

129. Šventasis Karolis de Fuko ir šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, patys to tiesiogiai nesiekdami, naujai perteikė tam tikrus pamaldumo Kristaus Širdžiai elementus, padėdami jį suprasti dar labiau Evangeliją atitinkančia dvasia. Pažvelkime, kaip šis pamaldumas reiškėsi jų gyvenime. Kitame skyriuje grįšime prie jų ir parodysime, kaip originaliai per juos reiškėsi misionieriškasis šio pamaldumo aspektas, kurį jie abu plėtojo skirtingais būdais.

Iesus Caritas

130. Gyvendamas Lujė šventasis Karolis de Fuko drauge su savo pussesere p. de Bondy lankydavo Švenčiausiąjį Sakramentą, ir vieną dieną ji parodė jam Švenčiausiosios Širdies atvaizdą. [122] Karolis pats pripažįsta, kad ši jo pusseserė atliko labai svarbų vaidmenį jo atsivertimo kelyje: „Kadangi Dievas padarė jus pirmuoju įrankiu parodyti man savo gailestingumą, visos jo gailestingumo apraiškos kyla iš jūsų: jei nebūtumėt manęs atvertusi, atvedusi pas Jėzų ir po truputį, žodis po žodžio mokiusi viso to, kas pamaldu ir gera, ar būčiau ten, kur esu šiandien?“ [123] Ji pažadino būtent tą deginantį Jėzaus meilės suvokimą, kuriame glūdėjo visa, kas svarbiausia. Tai ypač koncentravosi į pamaldumą Kristaus Širdžiai, kurioje jis pažino beribį gailestingumą: „Turėkime viltį pasitikėdami jo begaliniu gailestingumu: jūs padėjote man pažinti jo Širdį.“ [124]

131. Vėliau jo dvasinis vadovas tėvas Henri Huvelinas padės jam giliau suvokti šį brangų slėpinį. Karolis jam rašė: „Ši palaimintoji Širdis, apie kurią man taip dažnai kalbėdavote“ [125] . 1889 m. birželio 6 d. jis pasiaukojo Švenčiausiajai Širdžiai, kurioje rado absoliučią meilę. Jis sakė Kristui: „Apipylei mane tokiomis gėrybėmis, jog atrodyčiau nedėkingas tavo Širdžiai, jei netikėčiau, kad ji pasirengusi apipilti mane visomis gėrybėmis, kad ir kokios didelės jos būtų, ir kad jos meilė bei dosnumas neturi ribų.“ [126]    Jis tapsiąs eremitu Jėzaus Širdies vardu. [127]

132. 1906 m. gegužės 17 d., tą pačią dieną, kai brolis Karolis, likęs vienas, nebegalėjo švęsti Mišių, jis parašė pasižadąs „leisti Jėzaus Širdžiai gyventi manyje, kad nebe aš gyvenčiau, bet Jėzaus Širdis gyventų manyje, kaip jis [Jėzus] gyveno Nazarete“ [128] . Jo draugystė su Jėzumi širdis į širdį neturėjo nieko bendra su privačiu intymistiniu pamaldumu. Ja buvo grindžiamas apnuogintas gyvenimas Nazarete, kuriuo Karolis norėjo sekti Kristų ir būti į jį panašus. Šis švelnus pamaldumas Kristaus Širdžiai turėjo labai konkrečių padarinių jo gyvenimo būdui, ir jo Nazaretą maitino šis labai asmeniškas santykis su Kristaus Širdimi.

Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė

133. Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė, panašiai kaip ir šventasis Karolis de Fuko, patyrė XIX a. Prancūziją galingai apėmusio pamaldumo poveikį. Jos šeimos dvasinis vadovas kunigas Almiras Pichonas buvo laikomas didžiu Švenčiausiosios Širdies apaštalu. Viena iš jos seserų priėmė Švenčiausiosios Širdies Marijos vienuolinį vardą, o vienuolynas, į kurį šventoji įstojo, buvo dedikuotas Švenčiausiajai Širdžiai. Tačiau šios šventosios pamaldumas įgijo savitų bruožų, kuriais išsiskyrė iš įprastų to meto pamaldumo formų.

134. Būdama penkiolikos Teresė taip apibendrino savo santykį su Jėzumi: „Tas, kurio širdis plakė vienu ritmu su manąja.“ [129] Po dvejų metų, girdėdama žmones kalbant apie Širdį, vainikuotą erškėčiais, viename laiške ji rašė: „Juk žinai, aš ne taip suprantu Švenčiausiąją Širdį kaip visi, aš manau, kad mano Sužadėtinio širdis yra man vienai, o manoji – jam vienam, ir aš kalbu jam toje palaimingosios širdies į širdį vienumoje, kol vieną dieną kontempliuosiu jį veidas į veidą.“ [130]

135. Viename eilėraštyje ji išreiškė savo pamaldumo prasmę: jis grindžiamas labiau draugyste ir pasitikėjimu, o ne pasikliovimu savo [atsižadėjimų] aukomis:

Man reikia širdies, degančios švelnumu,
kuria galėčiau remtis nedvejodama,
kuri mylėtų viską manyje, net mano silpnumą...
kuri niekada neapleis, dieną ir naktį. [...]
Man reikia Dievo, priimančio mano prigimtį,
tampančio mano broliu ir galinčio kentėti! [...]
Ak! Aš tai gerai žinau, visas mūsų teisumas
neturi jokios vertės tavo akyse [...].
Todėl renkuosi savo skaistyklos vieta
Tavo degančią meilę, mano Dievo Širdie! [131]

136. Turbūt svarbiausias tekstas, padedantis suprasti Teresės pamaldumo Kristaus Širdžiai prasmę, yra laiškas, kurį ji, likus trims mėnesiams iki mirties, parašė savo draugui Maurice’ui Bellière’ui: „Kai regiu Mariją Magdaleną, gausių svečių akivaizdoje laistančią ašaromis savo garbinamojo Mokytojo kojas, jaučiu, kad jos širdis suprato Jėzaus Širdies meilės bei gailestingumo gelmę. Ir, kad ir kokia nusidėjėlė ji būtų, ta mylinti Širdis ne tik pasirengusi jai atleisti, bet ir gausiai apdovanoti savo dieviškosios artumos lobiais, iškelti ją į aukščiausias kontempliacijos viršūnes. Ak, brangus Broleli, nuo tada, kai ir man buvo duota suprasti Jėzaus Širdies meilę, prisipažįstu jums, ji išvijo iš mano širdies bet kokią baimę. Prisiminimas apie mano padarytas klaidas padeda man nusižeminti, skatina niekada nesiremti savo jėgomis, kurios yra tik silpnumas; o dar stipriau šis prisiminimas kalba man apie gailestingumą ir meilę.“ [132]

137. Moralistai, pretenduojantys kontroliuoti gailestingumą ir malonę, tartų, jog ji galėjo taip parašyti, nes buvo šventoji, o nusidėjėlis negalėtų taip kalbėti. Vadovaudamiesi tokia mąstysena jie atimtų iš šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės dvasingumo gražųjį naujumą, atspindintį Evangelijos širdį. Deja, kai kuriuose krikščionių sluoksniuose dažnai bandoma įsprausti Šventąją Dvasią į schemą, kad būtų galima viską kontroliuoti. Tačiau ši išmintinga Bažnyčios mokytoja juos sustabdo ir tiesiogiai prieštarauja tokiam redukcionistiniam požiūriui šiais labai aiškiais žodžiais: „Net jei būčiau padariusi visus įmanomus nusikaltimus, vis tiek turėčiau tą patį pasitikėjimą; žinau, kad visa ši įžeidimų gausa būtų tarsi vandens lašas, įmestas į liepsnojančią ugnį.“ [133]

138. Seseriai Marijai, gyrusiai Teresę už didžiadvasišką meilę Dievui ir pasirengimą kankinystei, ji išsamiai atsakė laiške, kuris šiandien laikomas viena iš reikšmingųjų dvasingumo istorijos gairių. Šį tekstą dėl jo gilumo, aiškumo ir grožio derėtų perskaityti tūkstantį kartų. Laiške ji padeda Švenčiausiosios Širdies seseriai nesutelkti šio pamaldumo į skausmingąjį aspektą, nes, kai kurių žmonių supratimu, atsiteisimas pirmiausia apima aukas ar moralistinius nuopelnus. Vietoj to ji viską sukoncentruoja į pasitikėjimą kaip geriausią atnašą, malonią Kristaus Širdžiai: „Mano kankinystės troškimai yra niekis, ne jie suteikia man beribį pasitikėjimą, kurį jaučiu savo širdyje. Tiesą sakant, būtent dvasiniai turtai mus padaro neteisius, jei su pasitenkinimu ant jų užmiegame ir manome, kad tai kažin kas didaus [...] [Jėzui] patinka tai, kad myliu savo mažumą ir neturtą ir aklai viliuosi Jo gailestingumo... Štai mano vienintelis lobis. [...] Jei trokštate jausti džiaugsmą, potraukį kančiai, jūs ieškote paguodos tik sau [...]. Supraskite, kad norint mylėti Jėzų, būti jo meilės auka, juo esi silpnesnis, be troškimų ir be dorybių, juo labiau pasiduodi veikiamas šios deginančios ir keičiančios Meilės... [...] O! Kaip norėčiau padėti jums suprasti tai, ką jaučiu!.. Pasitikėjimas ir tik pasitikėjimas turi vesti mus į Meilę...“ [134]

139. Daugelyje Teresės tekstų matome jos kovą su dvasingumo formomis, kuriose pernelyg koncentruojamasi į žmogiškąsias pastangas, nuopelnus, aukas, tam tikras praktikas siekiant „pelnyti dangų“. Pasak jos, „nuopelnai įgyjami ne daug darant ar daug duodant, bet daug priimant“ [135] . Dar kartą įsiskaitykime į keletą labai reikšmingų tekstų, kur ji primygtinai pabrėžia šį kelią, padedantį paprastai ir greitai laimėti Viešpatį per širdį.

140. Štai taip ji rašė savo seseriai Leonei: „Patikėk, gerasis Dievas daug geresnis, negu manai. Jis pasitenkina žvilgsniu, meilės atodūsiu... Man labai lengva siekti tobulumo, nes aš supratau, kad reikia tik laimėti Jėzų širdimi... Pažvelk į vaikutį, kuris supykdė savo mamą [...], jei pribėgęs tiesia rankeles ir šypsodamasis prašo: „Pamyluok mane, aš daugiau taip nedarysiu“, argi mama nepriglaus jo švelniai prie krūtinės ir nepamirš jo vaikiškų išdaigų?.. Vis dėlto ji labai gerai žino, kad jos brangusis mažylis ir toliau taip darys pirmai progai pasitaikius, bet tai visai nesvarbu, jei tik jis ir vėl laimės ją širdimi, niekada nebus baudžiamas...“ [136]

141. Laiške tėvui Adolphe’ui Roullandui ji rašo: „Manasis kelias yra pasitikėjimo ir meilės kelias, nesuprantu sielų, kurios bijo tokio mylinčio Bičiulio. Kartais, kai skaitau kai kuriuos dvasinius traktatus, kurie aiškina, kad norint pasiekti tobulybę reikia pereiti daugybę kliūčių, įveikti aibę iliuzijų, mano varganas protelis labai greitai pavargsta, užverčiu tą mokslišką knygą, kuri man kvaršina galvą ir džiovina širdį, ir pasiimu Šventąjį Raštą. Tada man viskas nušvinta, vienas vienintelis žodis atveria mano sielai begalinius tolius, tobulybė man atrodo lengvai pasiekiama, matau, kad užtenka pripažinti savo niekumą ir kaip mažam vaikui atsiduoti į gerojo Dievo rankas.“ [137]

142. O laiške kunigui Maurice’ui Bellière’ui ji taip rašė apie vieną šeimos tėvą: „Nemanau, jog laimingas tėvas atsispirs sūniškam vaiko, kurio meilės nuoširdumą jis pažįsta, pasitikėjimui. Nors jis žino, kad sūnus ir toliau darys tas pačias klaidas, bet jam visada atleis, jei tik sūnus jį laimės širdimi...“ [138]

Atgarsiai Jėzaus Draugijoje

143. Matėme, kaip šventasis Klaudijus de La Kolombjeras susiejo šventosios Margaritos dvasinę patirtį su tuo, kas siūloma Dvasinėse pratybose. Manau, kad dera trumpai paminėti, kokia vieta Jėzaus Draugijos istorijoje tenka Švenčiausiosios Širdies [pamaldumui].

144. Jėzaus Draugijos dvasingume visada siūloma prašyti „vidujai pažinti Viešpatį [...], kad galėčiau jį labiau mylėti ir juo sekti“ [139] . Dvasinėse pratybose šventasis Ignacas kviečia mus stoti Evangelijos akivaizdon: joje pasakojama, kad „ietimi perdūrė jam [Jėzui] šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ [140] . Kai rekolekcijų dalyvis apmąstydamas atsiduria priešais sužeistą Kristaus šoną, Ignacas siūlo jam įžengti į Kristaus Širdį. Tai būdas brandinti savo širdį „afektų mokytojo“ rankomis – taip rašė šventasis Petras Faberis viename iš savo laiškų šventajam Ignacui. [141] Apie tai užsimena ir jėzuitas Juanas Alfonso de Polanco savo surašytoje šventojo Ignaco biografijoje, kurioje pripažino, kad „[kardinolas Contarinis] tėvą Ignacą laikė jausmų mokytoju (magister affectuum )“ [142] . Šventojo Ignaco siūlomi pasikalbėjimai yra esminė šio širdies ugdymo dalis, nes širdimi jaučiame ir skonėjamės Evangelijos žinia ir kalbamės su Viešpačiu. Šventasis Ignacas sako, kad galime išsakyti Viešpačiui, kas mums rūpi, ir prašyti jo patarimo. Kiekvienas rekolektantas dvasinėse pratybose gali atpažinti, kaip vyksta dialogas – širdis kalbasi su širdimi.

145. Šventasis Ignacas baigia apmąstymus prie Nukryžiuotojo kojų, Kryžiaus papėdėje, kviesdamas rekolektantą su didele meile kreiptis į nukryžiuotą Viešpatį, kalbėtis su juo, „kaip draugas kalbasi su draugu ar tarnas su šeimininku“, ir klausti, ką galėtų dėl Jo padaryti. [143] Pratybų kelionę vainikuoja „Kontempliacija meilei pasiekti“, joje skatinama dėkoti ir aukoti savo „atmintį, supratimą ir valią“ Širdžiai, kuri yra visų gėrybių versmė ir pradmuo. [144] Toks vidinis Viešpaties pažinimas grindžiamas ne mūsų žiniomis ir pastangomis; jo prašoma kaip dovanos.

146. Ta pati patirtis būdinga virtinei kunigų jėzuitų, aiškiai nurodžiusių savo ryšį su Jėzaus Širdimi: tarp jų, pavyzdžiui, šventasis Pranciškus Bordžija, šventasis Petras Faberis, šventasis Alfonsas Rodrigesas, tėvas Alvarezas de Pazas, tėvas Vicente Karafa, tėvas Kasperis Drużbickis ir daugybė kitų. 1883 m. jėzuitai pareiškė, kad „Jėzaus Draugija su džiaugsmo ir dėkingumo kupina dvasia ir pritarimu priima mieliausią mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus jai patikėtą užduotį praktikuoti, skatinti ir skleisti pamaldumą jo dieviškajai Širdžiai“ [145] . 1871 m. gruodį tėvas Piteris Janas Beckxas paaukojo Draugiją Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai, o 1972 m. tėvas Pedro Arupė atnaujino šį paaukojimą pabrėždamas, jog tai tebėra aktualus Draugijos gyvenimo elementas; šį įsitikinimą jis paaiškino tokiais žodžiais: „Noriu pasakyti Draugijai tai, apie ką, manau, nedera nutylėti. Nuo pat savo noviciato buvau įsitikinęs, kad vadinamajame „pamaldume Švenčiausiajai Širdžiai“ simboliškai išreiškiama giliausia ignaciškosios dvasios esmė, jis taip pat yra ypač veiksmingas – ultra quam speraverint – tiek dėl mūsų pačių tobulėjimo, tiek dėl apaštališkojo vaisingumo. Aš vis dar tebesu tuo įsitikinęs. [...] Šiame pamaldume randu vieną giliausių savo vidinio gyvenimo versmių.“ [146]

147. Kai šventasis Jonas Paulius II pakvietė „visus Draugijos narius dar uoliau skatinti šį pamaldumą, labiau nei bet kada atitinkantį mūsų laikų lūkesčius“, jis suvokė glaudų pamaldumo Kristaus Širdžiai ir ignaciškojo dvasingumo ryšį; juk „troškimas „artimai pažinti Viešpatį“ ir „kalbėtis“ su juo širdis į širdį dėl Dvasinių pratybų yra būdingas ignaciškajam dvasiniam ir apaštališkajam dinamizmui, ir visa tai tarnauja Dievo Širdies meilei“. [147]

Plati vidinio gyvenimo srovė

148. Pamaldumas Kristaus Širdžiai naujaip reiškiasi daugelio labai tarpusavyje skirtingų šventųjų dvasiniame kelyje, ir kiekviename iš jų šis pamaldumas įgyja naujų aspektų. Pavyzdžiui, šventasis Vincentas Paulietis sakė, kad tai, ko Dievas trokšta, yra būtent širdis: „Dievas pirmiausia prašo širdies – širdies, – ir tai yra esmė. Kodėl neturintis jokių gėrybių įgis daugiau nuopelnų nei tas, kuris, turėdamas daug turto, jo atsisako? Todėl, kad tas, kuris nieko neturi, ateina pas jį su didesne meile; o to Dievas ypač nori.“ [148] Tai reiškia sutikimą suvienyti savo širdį su Kristaus širdimi: „Sesuo, kuri daro viską, ką gali, kad jos širdis būtų pasirengusi susivienyti su mūsų Viešpaties Širdimi [...], – kiek daug palaiminimų ji gali tikėtis iš Dievo.“ [149]

149. Kartais susiduriame su pagunda laikyti šį meilės slėpinį nuostabiu praeities faktu, gražiu anų laikų dvasingumu, tad turime vis iš naujo prisiminti, kad, pasak vieno šventojo misionieriaus, „ši dieviškoji Širdis, leidusi, kad ją pervertų priešo ietis, idant pro tą šventą angą išlietų sakramentus, iš kurių kilo Bažnyčia, anaiptol nepaliovė mylėti“ [150] . Kiti naujųjų laikų šventieji, kaip antai šventasis Pijus Pietrelčinietis, šventoji Kalkutos Teresė ir daugelis kitų, su nuoširdžiu pamaldumu kalba apie Kristaus Širdį. Taip pat norėčiau priminti šventosios Faustinos Kovalskos patirtį, kur naujaip atskleidžiamas pamaldumas Kristaus Širdžiai, stipriai pabrėžiant šlovingą Prisikėlusiojo gyvenimą ir dieviškąjį gailestingumą. Paskatintas šios šventosios patirties ir remdamasis šventojo vyskupo Juozapo Sebastijono Pelčaro (1842–1924) dvasiniu paveldu [151] , šventasis Jonas Paulius II savo refleksiją apie gailestingumą glaudžiai susiejo su pamaldumu Kristaus Širdžiai: „Bažnyčia ypatingu būdu išpažįsta Dievo gailestingumą ir garbina jį atsigręždama į Kristaus Širdį. Būtent artinimasis prie Kristaus per jo Širdies slėpinį leidžia mums tarsi stabtelėti šiame momente [...], kur apreiškiama gailestingoji Tėvo meilė, sudaranti pagrindinį Žmogaus Sūnaus mesijinės misijos turinį.“ [152] Pats šventasis Jonas Paulius II, kalbėdamas apie Švenčiausiąją Širdį, labai asmeniškai pripažino: „Ji kalbėjo man nuo pat jaunystės.“ [153]

150. Pamaldumo Kristaus Širdžiai aktualumą ypač rodo daugybės vyrų ir moterų vienuolinių kongregacijų evangelizacinė ir auklėjamoji veikla – šioms vienuolijoms nuo pat pradžių būdinga toji kristologinė dvasinė patirtis. Vargiai įmanoma jas visas išvardyti. Pažvelkime tik į du atsitiktinai pasirinktus pavyzdžius: „Įkūrėjas [šventasis Danielius Kombonis] Jėzaus Širdies slėpinyje sėmėsi stip­rybės savo misionieriškam įsipareigojimui.“ [154] „Jėzaus Širdies meilės skatinamos, siekiame, kad būtų ugdomas žmonių, kaip Dievo sūnų bei dukterų, žmogiškasis orumas remiantis Evangelija ir jos meilės, atleidimo, teisingumo bei solidarumo su vargšais bei atstumtaisiais reikalavimais.“ [155] Lygiai taip pat daugybė visame pasaulyje esančių Kristaus Širdžiai dedikuotų šventovių yra patrauklios dvasingumą ir užsidegimą skleidžiančios versmės. Visiems, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja šiose tikėjimo ir meilės vietose, teikiu tėvišką palaiminimą.

Paguodos pamaldumas

151. Prisikėlusiame Kristuje tebėra atvira šono žaizda, iš kurios liejasi gyvasis vanduo. Ši didžiulė ietimi padaryta žaizda, taip pat erškėčių vainiko žaizdos, dažnai matomos Švenčiausiosios Širdies atvaizduose, neatsiejamos nuo šio pamaldumo. Juk joje kontempliuojame iki galo pasiaukoti pajėgusio Jėzaus Kristaus meilę. Prisikėlusiojo širdyje išliko ženklai, rodantys visišką atsidavimą, pareikalavusį didžiulės kančios už mus. Todėl tam tikra prasme neišvengiama, kad tikintieji nori reaguoti ne tik į šią didelę meilę, bet ir į skausmą, kurį Kristus sutiko iškęsti dėl tokios meilės.

Su Juo ant kryžiaus

152. Verta paminėti ir Kristaus Širdies pamaldumo aplinkoje susiformavusią dvasinės patirties išraišką: vidinį troškimą Jėzų paguosti. Nesigilinsiu į „atsiteisimo“ praktiką, kuri, mano manymu, veikiau priskirtina šio pamaldumo socialinio matmens kontekstui, ją nagrinėsiu kitame skyriuje. Dabar norėčiau sutelkti dėmesį į tą troškimą, kuris dažnai kyla mylinčio tikinčiojo širdyje, kai jis kontempliuoja Kristaus kančios slėpinį ir išgyvena jį ne tik kaip atmenamą, bet ir per malonę sudabartinamą slėpinį, tiksliau tariant, skatinantį mus mistiškai dalyvauti šiame atperkamajame momente. Jei Mylimasis yra pats svarbiausias, tai kaip galėtume netrokšti jo paguosti?

153. Popiežius Pijus XI siekė pagrįsti šią patirtį, kviesdamas mus pripažinti, kad per Kristaus kančią įvykdyto atpirkimo slėpinys Dievo malonės dėka pranoksta visas laiko ir erdvės ribas; tad jei ant Kryžiaus jis pasiaukojo ir už būsimas nuodėmes, t. y. mūsų nuodėmes, lygiai taip pat jo paguodos intencija mūsų šiandien aukojami veiksmai, pranokdami laiko ribas, pasiekia jo sužeistą Širdį: „Jei dėl mūsų būsimų, bet numatytų nuodėmių Jėzaus siela buvo mirtinai nuliūdusi, tai, be abejo, dėl mūsų būsimo, taip pat numatyto atsiteisimo jis gavo tam tikros paguodos, kai jam pasirodė angelas iš dangaus (Lk 22, 43), kad paguostų jo Širdį, prislėgtą liūdesio ir kančios. Taigi ir dabar šiuo nuostabiu, bet tikru būdu mes galime ir privalome guosti tą Švenčiausiąją Širdį, nepaliaujamai įžeidinėjamą žmonių nuodėmių bei nedėkingumo.“ [156]

Širdies motyvai

154. Gali atrodyti, kad ši pamaldumo išraiška neturi pakankamo teologinio pagrindo, tačiau širdis turi savo motyvus. Per sensus fidelium nuovoką intuityviai nujaučiama, kad čia yra kažkas slėpiningo, pranokstančio mūsų žmogiškąją logiką ir kad Kristaus kančia nėra vien praeities faktas: tikėjimu galime joje dalyvauti. Kristaus pasiaukojimo ant kryžiaus apmąstymas tikinčiųjų pamaldumui yra daug daugiau nei vien tik prisiminimas. Šis įsitikinimas turi tvirtą teologinį pagrindą [157] . Prie to prisideda ir suvokimas apie mūsų nuodėmę, kurią jis prisiėmė ant savo sužeistų pečių, taip pat mūsų nepajėgumą tokios didelės, visada mus be galo pranokstančios meilės akivaizdoje.

155. Bet kuriuo atveju klausiame savęs, kaip įmanoma sieti save su gyvu, prisikėlusiu, visiškai laimingu Kristumi ir kartu guosti jį kančioje. Apsvarstykime tai, kad prisikėlusi Širdis išlaiko savo žaizdą kaip nuolatinį atminimą ir kad malonės veikimas sužadina patirtį, kuri negali sutilpti vien tik į chronologinį momentą. Šie du įsitikinimai duoda galimybę pripažinti, kad susiduriame su mistiniu keliu, pranokstančiu proto bandymus ir išreiškiančiu tai, ką mums siūlo pats Dievo žodis. Popiežius Pijus XI rašo: „Tačiau kaip šie atiteisimo aktai gali paguosti Kristų, palaimingai viešpataujantį danguje? Atsakome šventojo Augustino žodžiais: „Duokite man mylinčią širdį, ir ji supras, ką sakau.“ Dievo meile deganti siela, apmąstydama praeitį, gali matyti ir kontempliuoti Jėzų Kristų: besidarbuojantį, sielvartaujantį, kenčiantį sunkius išbandymus „dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo“, prislėgtą liūdesio, nerimo, paniekos, „sužalotą dėl mūsų nusižengimų“ (Iz 53, 5) ir gydantį mus savo žaizdomis. Kuo giliau pamaldžios sielos visa tai apmąsto, tuo aiškiau mato, kad visais laikais padarytos žmonių nuodėmės buvo priežastis, dėl kurios Kristus leidosi atiduodamas mirčiai.“ [158]

156. Verta apsvarstyti šį Pijaus XI mokymą. Juk kai Šventajame Rašte tvirtinama, kad tikintieji, kurie negyvena pagal savo tikėjimą, „sau kryžiuoja Dievo Sūnų“ (Žyd 6, 6), arba kad, kentėdamas už kitus, „savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams“ (Kol 1, 24), arba kad Kristus savo kančioje meldėsi ne tik už savo tuometinius mokinius, bet ir „už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės“ (Jn 17, 20), tie Rašto teiginiai griauna mūsų ribotas schemas. Jie mums parodo, kad neįmanoma visiškai atsieti „prieš tai“ ir „po to“ vykstančių dalykų, net jei mūsų mąstymas nežino, kaip tai paaiškinti. Evangeliją įvairiais jos aspektais reikia ne tik apmąstyti ar atminti, bet ir išgyventi – tiek meilės darbais, tiek vidine patirtimi, ir tai ypač pasakytina apie Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Atrodo, kad mūsų protui įprasti skirstymai laiko požiūriu neaprėpia šios tikėjimo patirties tiesos, kai vienybė su kenčiančiu Kristumi susilieja kartu su ta galybe, paguoda ir draugyste, kuria džiaugiamės su Prisikėlusiuoju.

157. Pažvelkime į Velykų slėpinio vienybę dviem neat­skiriamais, vienas kitą nušviečiančiais aspektais. Šis vienintelis slėpinys, malonės dėka sudabartinamas dviem aspektais, reiškia, kad tuo pat metu, kai stengiamės ką nors paaukoti Kristui siekdami jį paguosti, mūsų pačių kentėjimai nušvinta ir yra perkeičiami velykinės meilės šviesos. Šiame slėpinyje mes dalyvaujame savo konkrečiame gyvenime, nes pats Kristus iš pradžių norėjo dalyvauti mūsų gyvenime, norėjo iš anksto kaip Galva išgyventi tai, ką išgyvens jo bažnytinis kūnas per žaizdas ir paguodas. Kai gyvename Dievo malonėje, šis abipusis dalyvavimas tampa dvasine patirtimi. Galiausiai būtent Prisikėlusysis savo malonės veikimu leidžia mums slėpiningai vienytis su jo kančia. Tai žino tikinčios širdys – jos patiria prisikėlimo džiaugsmą, bet kartu nori dalyvauti savo Viešpaties likime. Jos pasirengusios tokiam dalyvavimui su kančiomis, nuovargiu, nusivylimais ir baimėmis, kurios yra jų gyvenimo dalis. Jos išgyvena šį Slėpinį ne vienatvėje, nes šios žaizdos taip pat reiškia dalyvavimą mistinio Kristaus kūno likime, – kūno, keliaujančio kaip šventa Dievo tauta ir nešančio savyje Kristaus likimą visais istorijos laikais ir visose vietose. Paguodos pamaldumas anaiptol nėra aistoriškas ar abstraktus, jis tampa kūnu ir krauju Bažnyčios kelionėje.

Gailestis

158. Nenumaldomas troškimas paguosti Kristų, kylantis iš skausmo kontempliuojant tai, ką jis dėl mūsų iškentėjo, dar sustiprėja nuoširdžiai pripažįstant mus pavergiančius ryšius, prisirišimus, tikėjimo džiaugsmo stoką, tuščius siekius ir, greta konkrečių nuodėmių, mūsų širdies nedermę atsiliepiant į Jo meilę ir planą. Ta patirtis mus nutyrina, nes meilei reikia nutyrinimo ašaromis, kurios galiausiai padaro mus labiau ištroškusius Dievo ir nebe taip obsesyviai susitelkusius į save.

159. Taigi matome, kad kuo labiau trokštama paguosti Viešpatį, tuo labiau didėja tikinčios širdies gailestis, kuris „yra ne mus parklupdantis ant žemės kaltės jausmas, ne paralyžiuojantys skrupulai, bet išganingas dyglys, deginantis viduje ir gydantis, nes širdis, pamačiusi savo blogį ir pripažinusi save nusidėjėle, atsiveria, priima Šventosios Dvasios veikimą, gyvąjį vandenį, kuris ją sujudina ir veidą užlieja ašaromis. [...] Tai nėra savęs gailėjimas, tuo dažnai esame gundomi. [...] Verkti gailesčio ašaromis reiškia nuoširdžiai atgailauti dėl to, kad nuliūdinome Dievą nuodėme; tai pripažinimas, kad visada esame skolingi, o ne kreditoriai [...]. Kaip krentantys lašai pratašo akmenį, taip ašaros pamažu tašo užkietėjusias širdis. Taip išvystame liūdesio stebuklą, gero liūdesio, kuris veda į romumą. [...] Gailestis nėra mūsų pastangų vaisius, tai malonė, ir kaip tokios jos reikia prašyti maldoje.“ [159]   Reikia „prašyti kenčiančio Kristaus skausmo, sielvartaujančio Kristaus sielvarto, ašarų ir vidinės kančios dėl tos didelės kančios, kurią Kristus iškentė dėl mūsų“ [160] .

160. Todėl prašau, kad niekas nesišaipytų iš šventos tikinčiųjų Dievo tautos karšto tikėjimo apraiškų: savo liaudišku pamaldumu tikintieji stengiasi paguosti Kristų. Ir kviečiu kiekvieną paklausti savęs, ar tam tikrose šios meilės, kuria stengiamasi paguosti Viešpatį, apraiškose nėra daugiau racionalumo, tiesos ir išminties, negu tuose šaltuose, tolimuose, apskaičiuotuose ir minimaliuose meilės aktuose, kuriuos mes – pretenduojantys į labiau apmąstytą, išugdytą ir brandų tikėjimą – gebame atlikti.

Esame paguosti, idant guostume

161. Kontempliuodami iki galo pasiaukojančią Kristaus Širdį patiriame paguodą. Skausmas, kurį jaučiame širdyje, užleidžia vietą visiškam pasitikėjimui, ir galiausiai lieka dėkingumas, švelnumas, ramybė; lieka Jo meilė, viešpataujanti mūsų gyvenime. Gailestis „nesukelia nerimo, bet palengvina sielos naštas, nes paveikia nuodėmės žaizdą ir parengia mus būtent ten priimti Viešpaties glamonę“ [161] . Ir mūsų kančia vienijasi su Kristaus kančia ant kryžiaus, nes kai sakome, kad malonė įgalina mus įveikti bet kokius atstumus, tai taip pat reiškia, jog kentėdamas Kristus vienijosi su visomis savo mokinių kančiomis per visą istoriją. Taigi, jei kenčiame, galime patirti vidinę paguodą žinodami, kad pats Kristus kenčia kartu su mumis. Trokšdami jį paguosti, galiausiai patys būname paguosti.

162. Tačiau kažkuriuo metu šioje tikinčios širdies kontempliacijoje turi nuskambėti dramatiškas Viešpaties šauksmas: „Paguoskite mano tautą, [...] – guoskite ją“ (Iz 40, 1). Ir mintyse aidi šventojo Pauliaus žodžiai, primenantys, kad Dievas mus guodžia, „kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 4).

163. Dėl to dabar esame kviečiami kiekviename autentiškame pamaldume Kristaus Širdžiai siekti gilinti bendruomeninį, socialinį ir misionieriškąjį matmenį. Juk Kristaus Širdis, vesdama mus pas Tėvą, tuo pat metu siunčia mus pas mūsų brolius ir seseris. Kristaus Širdies per mus kildinamais tarnavimo, brolybės ir misijos vaisiais įgyvendinama Tėvo valia. Taip ratas apsisuka: „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių“ (Jn 15, 8).

V. MEILĖ DĖL MEILĖS

164. Šventosios Margaritos Marijos dvasinėje patirtyje kartu su karšta Jėzaus Kristaus meilės išraiška užčiuopiame ir vidinį atgarsį, raginantį dovanoti savo gyvenimą. Žinojimas, kad esame mylimi, ir visiškas pasitikėjimas ta meile nereiškia, jog dėl to atsisakome visų savo gebėjimų aukotis ar nenumaldomai trokšti kaip nors atsiliepti pagal savo menkas ir ribotas galimybes.

Gailingas skundas ir prašymas

165. Per antrą didįjį apsireiškimą šventajai Margaritai Marijai Jėzus išreiškia savo širdgėlą dėl to, kad už jo didžiulę meilę žmonėms šie atsimoka „tik nedėkingumu ir nepaisymu“, „šaltumu ir atmetimu“; Viešpats sako: „Tai man daug skaudžiau už viską, ką patyriau per savo kančią.“ [162]

166. Jėzus kalba apie savo troškulį būti mylimas, parodydamas mums, kad jo Širdis nėra abejinga tam, kaip mes į šį troškimą atsiliepiame: „Aš trokštu, taip deginančiai trokštu būti žmonių mylimas Švenčiausiajame Sakramente, kad šis troškulys mane sudegina; ir nerandu nė vieno, kuris pagal mano troškimą stengtųsi jį numalšinti, kaip nors atsiliepdamas į mano meilę.“ [163] Jėzus prašo meilės. Kai tikinti širdis tai suvokia, joje spontaniškai kylantis atsakas nėra varginantis ieškojimas, ką paaukoti ar kaip atlikti sunkią pareigą; tai meilės klausimas: „Iš Dievo gavau be galo daug jo meilės malonių, ir mane jaudino troškimas kaip nors į tai atsiliepti ir atsilyginti jam meile už meilę.“ [164] To moko Leonas XIII rašydamas, kad per Švenčiausiosios Širdies atvaizdą Kristaus meilė „skatina mus atsilyginti jam meile už meilę“ [165] .

Perteikti jo meilę broliams

167. Turime grįžti prie Dievo žodžio, kad pripažintume, jog geriausias atsakas į jo Širdies meilę yra meilė broliams; nėra didingesnio akto, kurį galėtume jam paaukoti atsilygindami meile už meilę. Dievo žodis tai sako visiškai aiškiai:

„Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Visas Įstatymas telpa viename sakinyje: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Gal 5, 14).

„Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius. Kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje“ (1 Jn 3, 14).

„Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).

168. Meilės broliams neįmanoma pagaminti, ji nėra mūsų natūralių pastangų vaisius, bet reikalauja mūsų savanaudiškos širdies perkeitimo. Tada spontaniškai kyla žinomas maldavimas: „Jėzau, padaryk mūsų širdį panašią į Tavo.“ Todėl šventasis Paulius neragino žodžiais: „Stenkitės daryti gerus darbus.“ Jo kvietimas nusakytas tiksliau: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5).

169. Verta prisiminti, kad Romos imperijoje daugybė vargšų, svetimšalių ir daug kitų visuomenės atstumtųjų patirdavo krikščionių pagarbą, meilę ir rūpestį. Tai leidžia suprasti [krikščionybės atsisakiusio] imperatoriaus Julijono Apostatos samprotavimus – jis svarstė, kodėl krikščionys taip gerbiami ir turi sekėjų; jo manymu, viena iš priežasčių buvo jų pagalba vargšams ir svetimšaliams, nes imperija anų nepaisė ir juos niekino. Šiam imperatoriui buvo nepakenčiama, kad jo vargšai iš jo nesulaukia jokios pagalbos, o nekenčiami krikščionys „maitina ne tik saviškius, bet ir mūsų vargšus“ [166] . Viename laiške jis nurodo steigti labdaros įstaigas, kad būtų galima konkuruoti su krikščionimis ir pelnyti visuomenės pagarbą: „Kiekviename mieste atidaryk daug užeigos namų, kad svetimšaliai gėrėtųsi mūsų svetingumu [...]. Pratink helenistus daryti labdaros darbus.“ [167] Tačiau Julijonas nepasiekė savo tikslo, veikiausiai todėl, kad tie darbai nebuvo grindžiami krikščioniškąja meile, pripažįstančia kiekvieno žmogaus unikalų orumą.

170. Tapatindamasis su mažiausiais visuomenės nariais (plg. Mt 25, 31–46), „Jėzus atnešė didžiulę naujovę – pripažino kiekvieno žmogaus orumą, taip pat ir ypač orumą tų, kurie buvo laikomi „nevertais“. Šis naujas žmonijos istorijoje principas, pagal kurį žmonės tuo labiau „verti“ pagarbos ir meilės, kuo jie silpnesni, vargingesni ir labiau kenčiantys, net praradę savo žmogiškąjį „pavidalą“, pakeitė pasaulio veidą ir davė pradžią institucijoms, kuriose rūpinamasi sunkioje padėtyje atsidūrusiais žmonėmis: paliktais kūdikiais, našlaičiais, vienišais seneliais, psichikos ligoniais, sergančiais nepagydomomis ligomis ar turinčiais sunkių apsigimimų, gyvenančiais gatvėje.“ [168]

171. Žvilgsnis į sužeistą Viešpaties Širdį ir suvokimas, kad „jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17), padeda mums būti dėmesingesniems kitų žmonių kančioms bei poreikiams ir suteikia pakankamai stiprybės dalyvauti jo išlaisvinimo darbe kaip jo meilės skleidimo įrankiams. [169] Kai kontempliuojame Kristaus pasiaukojimą už visus, neišvengiamai kyla klausimas, kodėl negebame atiduoti savo gyvybės už kitus: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16).

Kai kurie atgarsiai dvasingumo istorijoje

172. Šis ryšys tarp pamaldumo Jėzaus Širdžiai ir įsipareigojimo broliams bei seserims reiškiasi per visą krikščioniškojo dvasingumo istoriją. Štai keletas pavyzdžių.

Būti versme kitiems

173. Pradedant Origenu, įvairūs Bažnyčios tėvai Jono evangelijos 7, 38 tekstą – „iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ – aiškino kaip nuorodą į tikintįjį, nors kalbama apie pasekmę, apie tai, kad pats tikintysis gėrė iš Kristaus. Taigi vienybės su Kristumi tikslas – ne tik numalšinti savo troškulį, bet ir tapti gaivinančio vandens versme kitiems. Origenas sakė, kad Kristus išpildo savo pažadą, iš mūsų tekindamas vandens sroves: „Pagal Dievo paveikslą sukurtoje žmogaus sieloje gali tilpti šuliniai ir iš jos lietis versmės ir upės.“ [170]

174. Šventasis Ambraziejus siūlė gerti iš Kristaus, „kad tavyje gausiai lietųsi vandens versmė, trykštanti į amžinąjį gyvenimą“ [171] . O Gajus Marijus Viktorinas tvirtino, kad Šventoji Dvasia dovanojasi taip gausiai, jog „kas ją priima, tampa įsčiomis, iš kurių trykšta gyvojo vandens upės“ [172] . Pasak šventojo Augustino, šis iš tikinčiojo tekantis srautas yra geranoriškumas. [173] Šventasis Tomas Akvinietis dar kartą pakartojo šią mintį ir teigė: kai kas nors „skuba perduoti kitiems įvairias iš Dievo gautos malonės dovanas, iš jo vidaus teka gyvasis vanduo“ [174] .

175. Taigi „meilės ir klusnumo dvasia atnašauta Kryžiaus auka be galo gausingai išreiškia atsiteisimą už žmonių giminės nuodėmes“ [175] , o iš Kristaus Širdies gimstanti Bažnyčia visais laikais ir visur tęsia ir perteikia tos vienintelės atperkamosios Kančios, vedančios žmones į tiesioginę vienybę su Viešpačiu, poveikį.

176. Marijos, Užtarėjos ir Motinos, tarpininkavimas Bažnyčioje gali būti suprantamas „tik kaip dalyvavimas vienintelėje Kristaus tarpininkavimo versmėje“ [176] – jis yra vienintelis Atpirkėjas; „tokį priklausomą [subordinuotą] Marijos vaidmenį Bažnyčia nedvejodama pripažįsta“ [177] . Pamaldumu Marijos Širdžiai nesiekiama sumenkinti vienintelio Kristaus Širdžiai deramo garbinimo, jis kaip tik skatinamas: „Marijos motiniškas vaidmuo žmonėms jokiu būdu netemdo ir nemažina šio vienatinio Kristaus tarpininkavimo, bet parodo jo galią.“ [178] Dėl galingos versmės, trykštančios iš atviro Kristaus šono, Bažnyčia, Marija ir visi tikintieji įvairiais būdais tampa gyvojo vandens kanalais. Taip pats Kristus atskleidžia savo šlovę per mūsų menkumą.

Brolybė ir mistika

177. Šventasis Bernardas kvietė vienytis su Kristaus Širdimi ir pasitelkė šį turtingą pamaldumą, siūlydamas keisti gyvenimą remiantis meile. Jis tikėjo, kad malonumų pavergtą juslingumą galima perkeisti ir išlaisvinti ne aklai paklūstant įsakymui, bet atsiliepiant į Kristaus meilės saldumą. Blogis nugalimas gėriu, blogis nugalimas augant meilei: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa ir gilumine savo širdies meile; mylėk jį visa išmintimi ir proto budrumu; mylėk jį visa dvasios galia, nebijodamas net mirti dėl jo [...]. Tegul Viešpats Jėzus būna saldus tavo meilės siekis, kad sunaikintų nusikalstamą kūniško gyvenimo malonumų saldybę: viena saldybė įveikia kitą, kaip viena vinis išmuša kitą vinį.“ [179]

178. Šventąjį Pranciškų Salezą ypač nušvietė Jėzaus raginimas: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29). Pasak jo, taip galime „pavogti“ Viešpaties širdį per paprasčiausius ir įprastus dalykus: „Turime stengtis Jam tarnauti tiek dideliuose ir svarbiuose, tiek mažuose ir nereikšminguose dalykuose, nes ir per vienus, ir per kitus galime „pagrobti“ Jo širdį per meilę. [...] Tai daug mažų kasdienių meilės apraiškų: tas galvos ar danties skausmas, negalavimas, vyro ar žmonos savotiškumas, sudužusi stiklinė, panieka ar nepasitenkinimo grimasa, pamestos pirštinaitės, žiedas ar nosinaitė, menkas nepatogumas, kai anksti einama miegoti ir anksti keliamasi norint pasimelsti ir priimti Komuniją, drovėjimasis viešai atlikti tam tikrus pamaldumo veiksmus, trumpai tariant – visi šie maži kentėjimai, kai jie priimami ir praktikuojami su meile, ypač džiugina dieviškąjį Gerumą.“ [180] Tačiau galiausiai mūsų svarbiausias atliepas į Kristaus Širdies meilę yra artimo meilė: „tvirta, atspari, pastovi, nekintanti meilė, kuri nesureikšmina smulkmenų, asmens savybių ar statuso, nesiduoda paveikiama pokyčio ar priešiškumo [...]. Mūsų Viešpats myli mus nepaliaujamai, jis pakenčia mūsų ydas ir netobulumus; [...] todėl ir mes turime taip elgtis su savo broliais, niekada nepavargdami juos pakęsti.“ [181]

179. Šventasis Karolis de Fuko stengėsi sekti Jėzų Kristų, gyvendamas ir elgdamasis taip, kaip Jis, nuolat stengdamasis daryti tai, ką Jėzus būtų daręs jo vietoje. Siekiant šio tikslo jam reikėjo prisitaikyti prie Kristaus Širdies jausenos. Jis dar kartą pavartoja frazę „meile [atsilyginti] už meilę“: „Trokštu kentėti, atsilyginti meile už meilę, sekti Juo, [...] dalyvauti Jo darbe, – nors esu tik niekas – aukotis kartu su Juo kaip atnaša ir auka dėl žmonių pašventinimo.“ [182] Troškimas per misionierišką veiklą nešti Jėzaus meilę skurdžiausiems ir labiausiai užmirštiems žemės gyventojams paskatino jį pasirinkti šūkį Iesus Caritas ir simbolį – Kristaus Širdį su kryžiumi. [183] Tai nebuvo paviršutiniškas sprendimas: „Iš visų jėgų stengiuosi parodyti ir įrodyti šiems vargšams pasiklydusiems broliams, kad mūsų religija yra vien meilė, vien brolystė, kad jos emblema yra Širdis.“ [184] Jis norėjo Maroke įsikurti su kitais broliais „vardan Jėzaus Širdies“ [185] . Evangelizacinė veikla turėjo būti panaši į spinduliavimą: „Brolijos privalo spinduliuoti meile, panašiai kaip meilė spinduliuoja iš Jėzaus širdies.“ [186] Šis troškimas pamažu padarė jį broliu visuotine prasme, nes jis pats leidosi būti Kristaus Širdies ugdomas ir norėjo savo broliška širdimi apimti visą kenčiančią žmoniją: „Mūsų širdis, kaip ir Bažnyčios širdis, kaip Jėzaus Širdis, turi apglėbti visus žmones.“ [187] „Jėzaus Širdies meilė žmonėms, meilė, kurią jis parodė savo kančioje, – štai kokia turi būti mūsų meilė visiems žmonėms.“ [188]

180. Šventojo Karolio de Fuko dvasinis vadovas tėvas Henri Huvelinas sakė: „Kai mūsų Viešpats apsigyvena širdyje, jis įkvepia jai šiuos jausmus, ir ši širdis atsiveria mažutėliams. Toks buvo Vincento Pauliečio širdies nusiteikimas [...]. Kai mūsų Viešpats gyvena kunigo sieloje, jis palenkia ją prie vargšų.“ [189] Svarbu pabrėžti, kad šį tėvo Huvelino aprašytą šventojo Vincento pasiaukojimą taip pat skatino pamaldumas Kristaus Širdžiai. Vincentas ragino „semtis iš mūsų Viešpaties Širdies paguodos žodžių sergantiems vargšams“ [190] . Kad tai taptų tik­rove, reikia, jog žmogaus širdis būtų perkeista Kristaus Širdies meilės ir švelnumo. Šventasis Vincentas savo pamoksluose bei patarimuose dažnai kartojo šį įsitikinimą, jis net buvo įrašytas į jo kongregacijos konstituciją kaip svarbus elementas: „Visi tesistengia išmokti šią Jėzaus Kristaus mums duotą pamoką: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“; turime suvokti, kad, pasak Jėzaus, romumu įgyjama žemė, nes vadovaujantis šia mintimi laimimos žmonių širdys ir jie atgręžiami į Dievą, o šiurkštus elgesys tam trukdo.“ [191]

Atsiteisimas: statyti ant griuvėsių

181. Visa tai padeda mums Dievo žodžio šviesoje suprasti, kaip turėtume įprasminti Kristaus Širdžiai aukojamą „atsiteisimą“, ko iš tikrųjų Viešpats tikisi, kad mes, jo malonės padedami, atitaisytume. Apie tai daug diskutuota, tačiau šventasis Jonas Paulius II pateikė aiškų atsakymą, kuris mus, šiandienos krikščionis, turėtų nukreipti į labiau atitinkančią Evangeliją atsiteisimo dvasią.

Atsiteisimo Kristaus Širdžiai socialinė reikšmė

182. Šventasis Jonas Paulius II aiškino, kad per mūsų bendrą pasiaukojimą Kristaus Širdžiai, „ant neapykantos ir smurto paliktų griuvėsių bus galima pastatyti trokštamą meilės civilizaciją, Kristaus Širdies karalystę“; žinoma, tuo numanoma, kad gebėsime „sujungti sūnišką meilę Dievui su artimo meile“; nes „tai ir yra tikrasis atsiteisimas, kurio reikalauja Išganytojo Širdis“ [192] . Esame pašaukti kurti naują meilės civilizaciją kartu su Kristumi – ant griuvėsių, kuriuos šiame pasaulyje palikome dėl savo nuodėmės. Tai yra atitaisymas, kokio iš mūsų tikisi Kristaus Širdis. Kristaus Širdis panorėjo, kad bendradarbiautume blogio nuniokotoje aplinkoje atkurdami gėrį ir grožį.

183. Tikrai, kiekviena nuodėmė kenkia Bažnyčiai ir visuomenei, todėl „galima sakyti, kad kiekvienai nuodėmei būdingas socialinės nuodėmės pobūdis“, nors tai ypač pasakytina apie kai kurias nuodėmes, kurios „savo turiniu yra tiesioginė agresija prieš artimą“. [193] Šventasis Jonas Paulius II aiškino, jog šių nuodėmių kartojimas kitų atžvilgiu dažnai lemia tai, kad įtvirtinama „nuodėmės struktūra“, daranti poveikį tautų vystymuisi. [194] Tai dažnai reiškiasi vyraujančioje pasaulėžiūroje, kai normaliu ar racionaliu dalyku laikoma tai, kas yra ne kas kita, kaip savanaudiškumas ir abejingumas. Šį reiškinį galima apibrėžti kaip „socialinį susvetimėjimą“: „Visuomenė susvetimėja, kai per visuomenines organizacijas, gamybos ir vartojimo formomis trukdo įgyvendinti šį dovanojimąsi ir žmonių solidarumo formavimąsi.“ [195] Pasipriešinti šioms susvetimėjusioms socialinėms struktūroms, jas demaskuoti ir žadinti gėrį atkuriančią bei kuriančią socialinę dinamiką mus skatina ne tik moralinė norma, bet ir tas pats „širdies atsivertimas“, kuris „didina pareigą“ [196]   šias struktūras taisyti. Tai mūsų atsakas į mylinčią Jėzaus Kristaus Širdį, mokančią mus mylėti.

184. Būtent todėl, kad evangeliniam atitaisymui būdinga tokia stipriai akcentuojama socialinė reikšmė, mūsų meilės, tarnystės, susitaikinimo veiksmus, kad jie būtų veiksmingai atitaisantys, turi skatinti, motyvuoti ir įgalinti Kristus. Šventasis Jonas Paulius II taip pat sakė, kad „norint kurti meilės civilizaciją“, žmonijai šiandien reikia Kristaus Širdies. [197] Krikščioniškasis atitaisymas negali būti suprantamas vien kaip rinkinys išorinių darbų, kurie, beje, yra būtini ir kartais verti susižavėjimo. Jam reikia mistikos, sielos, prasmės, suteikiančios jėgų, veržlumo, nenuilstamo kūrybingumo. Atsiteisimui reikia gyvybės, ugnies ir šviesos, kylančios iš Kristaus Širdies.

Atitaisymas sužeistų širdžių atžvilgiu

185. Kita vertus, vien išorinio atitaisymo nepakanka nei pasauliui, nei Kristaus Širdžiai. Jei kiekvienas susimąstys apie savo nuodėmes ir jų padarinius kitiems, suvoks, kad atitaisyti šiam pasauliui padarytą žalą reiškia ir troškimą atitaisyti tai, kas padaryta sužeistoms širdims, – joms padarytą didžiausią žalą, skaudžiausią žaizdą.

186. Atsiteisimo dvasia „kviečia mus turėti viltį, kad kiekviena žaizda, kad ir kokia gili ji būtų, gali būti užgydyta. Visiškas atitaisymas kartais atrodo neįmanomas, kai visam laikui prarandamas turtas ar mylimi žmonės arba kai neįmanoma sugrąžinti tam tikrų situacijų. Tačiau ketinimas atsiteisti ir tą atitaisymą konkrečiai vykdyti yra esmingai svarbus susitaikymo procesui ir širdies ramybės sugrąžinimui.“ [198]

Atleidimo prašymo grožis

187. Nepakanka vien gerų ketinimų; būtinas vidinis dinamiškas troškimas, pasireiškiantis išoriniais padariniais. Trumpai tariant, „kad atsiteisimas būtų krikščioniškas, paliestų įskaudinto žmogaus širdį ir nebūtų tik paprastas atlyginamojo teisingumo aktas, būtina laikytis dviejų įpareigojančių nuostatų: pripažinti savo kaltę ir prašyti atleidimo [...]. Būtent per broliui padarytos žalos atvirą pripažinimą ir gilų bei nuoširdų jausmą, liudijantį, kad meilė buvo sužeista, gimsta troškimas atsiteisti.“ [199]

188. Neturime manyti, kad savo nuodėmės pripažinimas kitų akivaizdoje būtų žeminantis ar menkinantis mūsų žmogiškąjį orumą. Priešingai, tai reiškia nustoti meluoti sau, pripažinti savo istoriją tokią, kokia ji yra, paženklintą nuodėmės, ypač kai esame padarę žalos savo broliams: „Apkaltinti save yra krikščioniškosios išminties dalis. [...] Tai patinka Viešpačiui, nes Viešpats priima atgailaujančią širdį.“ [200]

189. Šiai atsiteisimo dvasiai priklauso ir įpratimas prašyti brolių atleidimo: atsižvelgiant į mūsų trapumą tai yra labai kilnu. Prašymas atleisti yra būdas gydyti santykius, nes „atnaujina dialogą ir parodo troškimą atkurti broliškos meilės ryšį. [...] Jis paliečia brolio širdį, jį paguodžia ir įkvepia suteikti atleidimą, kurio prašoma. Taigi, jei neįmanoma visiškai atitaisyti to, kas nepataisoma, meilė visada gali atgimti ir padaryti žaizdą pakenčiamą.“ [201]

190. Širdis, gebanti atgailauti, gali augti brolybėje ir solidarume, nes „kas neverkia, viduje sensta, o bręsta tas, kieno malda tampa paprastesnė ir nuoširdesnė, apimanti garbinimą ir pagavą Dievo akivaizdoje. Žmogus vis mažiau prisiriša prie savęs ir vis labiau šliejasi prie Kristaus, tampa dvasios vargdienis. Taip jis jaučiasi artimesnis vargšams, Dievo numylėtiniams.“ [202] Todėl kyla autentiška atsiteisimo dvasia, nes „kas gailisi širdyje, tas labiau jaučiasi esąs broliu visiems pasaulio nusidėjėliams, labiau jaučiasi esąs broliu, nerodydamas jokio pranašumo ar griežto teisimo, bet visada trokšdamas mylėti ir atsiteisti“ [203] . Šis iš gailesčio kylantis solidarumas kartu daro įmanomą susitaikymą. Žmogus, kuris gailisi, „užuot pykęs ar piktinęsis dėl brolių padaryto blogio, verkia dėl jų nuodėmių. Jis nesipiktina. Tuomet įvyksta savotiškas virsmas, kai perkeičiamas natūralus polinkis būti atlaidžiam sau ir kietam kitų atžvilgiu, ir Dievo malonės dėka žmogus tampa griežtas sau, o gailestingas kitiems.“ [204]

Atsiteisimas: Kristaus Širdies tęstinis veikimas

191. Atsiteisimą galima suvokti dar vienu būdu, leidžiančiu jį dar labiau tiesiogiai susieti su Kristaus Širdimi, neatmetant jau minėto konkretaus įsipareigojimo broliams.

192. Kitame kontekste esu teigęs, kad Dievas „panoro save tam tikru būdu apriboti“ ir „daugelis dalykų, mūsų laikomų blogybėmis, pavojais ar kančios šaltiniais, iš tikrųjų yra gimdymo kančios, skatinančios bendradarbiauti su Kūrėju“. [205] Mūsų bendradarbiavimas gali leisti Dievo galybei ir meilei skleistis mūsų gyvenime ir pasaulyje, o atmetimas ar abejingumas – sutrukdyti. Kai kurios biblinės ištaros tai išreiškia metaforiškai, pavyzdžiui: „Jei nori sugrįžti, Izraeli, – Viešpaties žodis, – pas mane turi sugrįžti“ (Jer 4, 1). Arba, kai atstumtas savo tautos, Jis sako: „Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau yra per stiprus!“ (Oz 11, 8).

193. Nors neįmanoma kalbėti apie naują šlovingojo Kristaus kančią, „Kristaus Velykų slėpinys [...] visa, kas yra Kristus, visa, ką jis yra padaręs ir iškentėjęs už visus žmones, dalyvauja Dievo amžinybėje ir dėl to pranoksta visokį laiką, visada yra dabar“ [206] . Galime sakyti, kad jis pats sutiko apriboti savo prisikėlimo perteklinę šlovę, sulaikyti savo didžiulės ir deginančios meilės sklaidą, kad paliktų vietos mūsų laisvam bendradarbiavimui su jo Širdimi. Tai yra taip tikra, kad mūsų atmetimas sustabdo jo dovanoti linkusį postūmį, lygiai kaip mūsų pasitikėjimas ir pasiaukojimas atveria erdvę, nutiesia nekliudomą kanalą jo meilei išsilieti. Mūsų atmetimas ar abejingumas riboja jo galios poveikį ir meilės vaisingumą mumyse. Jei jis neranda manyje pasitikėjimo ir atvirumo, jo meilė netenka – nes jis pats to norėjo – tąsos mano unikaliame ir nepakartojamame gyvenime bei pasaulyje, kuriame jis kviečia mane jo meilę įgyvendinti. Tai kyla ne iš jo silpnumo, bet iš jo begalinės laisvės, paradoksalios galios ir jo tobulos meilės kiekvienam iš mūsų. Kai Dievo visagalybė pasireiškia tame mūsų laisvės silpnume, „vien tikėjimu galima ją įžvelgti“ [207] .

194. Šventoji Margarita Marija pasakojo, kad Kristus per vieną iš apsireiškimų jai kalbėjo apie savo aistringai mus mylinčią Širdį, kuri, „nebegali savyje sulaikyti degančios meilės liepsnos, turi ją skleisti“ [208] . Kadangi Viešpats, kuris yra visagalis, būdamas dieviškai laisvas panorėjo, kad mes būtume jam reikalingi, atsiteisimą galima suprasti kaip išsilaisvinimą iš kliūčių, kuriomis trukdome Kristaus meilei plėstis pasaulyje stokodami pasitikėjimo, dėkingumo ir gebėjimo dovanoti save.

Auka Meilei

195. Geriau apmąstyti šį slėpinį mums vėl padeda šviesus šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės dvasingumas. Ji žinojo, kad kai kurie žmonės, turėdami geros valios intenciją atiduoti save už kitus, praktikavo kraštutinį atsiteisimo būdą, jo esmė buvo pasiaukoti tampant savotišku „žaibolaidžiu“, kad būtų įvykdytas dieviškasis teisingumas: „Galvojau apie sielas, kurios atnašauja save kaip aukas Dievo teisingumui, idant nukreiptų ar užsitrauktų ant savęs bausmes, skirtas kaltiesiems.“ [209] Nors tokia auka galėjo atrodyti pasigėrėtina, Teresei ji nebuvo įtikinama: „Aš toli gražu nesijaučiau linkusi taip aukotis.“ [210] Toks primygtinis dieviškojo teisingumo pabrėžimas galiausiai vedė prie minties, esą Kristaus auka buvo nepakankamai tobula arba tik iš dalies veiksminga, arba kad jo gailestingumas nepakankamai didis.

196. Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė savo dvasine intuicija įžvelgė, kad esama kitokio aukojimosi būdo, kai nereikia maldyti dieviškojo teisingumo, bet leisti begalinei Viešpaties meilei netrukdomai lietis: „O mano Dieve, argi tavo paniekinta meilė turi likti užsklęsta tavo Širdyje? Tikiu, kad jei rastum sielų, kurios aukotųsi tavo Meilei kaip deginamosios aukos, greitai šias aukas priimtum. Tikiu, kad būtum laimingas, galėdamas nesulaikyti tavyje slypinčių begalinio švelnumo srautų.“ [211]

197. Prie vienintelės atperkamosios Kristaus aukos nereikia nieko pridėti, tačiau tiesa, kad laisve grindžiamas mūsų atsisakymas neleidžia Kristaus Širdžiai šiame pasaulyje lieti savo „begalinio švelnumo srautų“. Taip yra todėl, kad pats Viešpats nori gerbti šią galimybę. Būtent tai, labiau nei dieviškasis teisingumas, jaudino šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės širdį: jai atrodė, jog teisingumas gali būti suprantamas tik meilės šviesoje. Matėme, kad ji kontempliavo visas dieviškąsias tobulybes per gailestingumą, todėl matė jas perkeistas, spinduliuojančias meile. Ji sakė: „Netgi teisingumas (galbūt dar labiau nei visa kita) man atrodo apsivilkęs meile.“ [212]

198. Taip gimė jos pasiaukojimo aktas, atsiduodant ne dieviškajam teisingumui, bet gailestingajai Meilei: „Aukoju save kaip deginamąją auką tavo gailestingajai Meilei ir meldžiu, kad nepaliaujamai mane atnašautum, idant tavyje esantys begalinio švelnumo srautai užlietų mano sielą ir taip tapčiau tavo meilės kankine, o mano Dieve.“ [213] Svarbu pažymėti, kad kalbama ne tik apie tai, jog per visišką pasitikėjimą reikia leisti Kristaus Širdžiai skleisti jo meilės grožį mūsų širdyje, bet ir apie tai, kad per mūsų gyvenimą ji [Kristaus meilė] pasiektų kitus ir perkeistų pasaulį: „Mano Motinos Bažnyčios širdyje aš būsiu Meilė. [...] Taip išsipildys mano svajonė.“ [214] Šie du aspektai neatskiriamai susiję.

199. Viešpats priėmė jos auką. Matome, kad po kurio laiko ji pati išreiškė stiprią meilę kitiems ir tvirtino, kad ji kyla iš Kristaus Širdies ir plinta per ją. Ji sakė savo seseriai Leonei: „Myliu tave tūkstantį kartų švelniau negu paprastai seserys myli viena kitą, nes galiu tave mylėti mūsų dangiškojo Sužadėtinio Širdimi.“ [215] Kiek vėliau Maurice‘ui Bellièrui sakė: „Kaip norėčiau, kad suprastum Jėzaus Širdies švelnumą ir tai, ko Jis iš tavęs tikisi!“ [216]

Integralumas ir harmonija

200. Seserys ir broliai, siūlau plėtoti šį atsiteisimo būdą – jo esmė yra paaukoti Kristaus Širdžiai naują galimybę skleisti šiame pasaulyje jo karšto švelnumo liepsną. Išlieka tiesa, kad atsiteisimas reiškia troškimą „atsilyginti už tas nuoskaudas, kuriomis nesukurtoji Meilė kaip nors buvo įskaudinta dėl užmaršumo ar įžeidimų“ [217] ; ir tinkamiausias būdas tai padaryti – savo meile dovanoti Viešpačiui jo veikimo sklaidos galimybę atsilyginant už visus tuos atvejus, kai Jo meilė buvo atmesta ar jos nepaisyta. Taip nutinka, kai neapsiribojama paprasta „paguoda“ Kristui, apie kurią kalbėjome ankstesniame skyriuje, ir tai tampa broliškos meilės veiksmais, kuriais gydome Bažnyčios ir pasaulio žaizdas. Šitaip mes skleidžiame naujas Kristaus Širdies atkuriamosios galios apraiškas.

201. Atsižadėjimai ir kentėjimai, kurių reikalauja šie artimo meilės aktai, vienija mus su Kristaus kančia, o kentėdami kartu su Kristumi „per tą mistinį nukryžiavimą, apie kurį kalba apaštalas, gausime gausesnių permaldavimo ir atpirkimo vaisių sau ir kitiems“ [218] . Tik Kristus mus gelbsti aukodamasis už mus ant kryžiaus, tik jis vienas atperka, nes „Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris ir atidavė save kaip išpirką už visus“ (1 Tim 2, 5–6). Mūsų siūlomas atsiteisimas yra laisvai priimamas dalyvavimas Kristaus atperkamojoje meilėje ir jo vienintelėje aukoje. Taip mes savo kūnu papildome tai, „ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24), o pats Kristus per mus tęsia savo meilės kupino pasiaukojimo poveikį.

202. Kentėjimai dažnai būna susiję su mūsų pačių sužeistu ego, ir būtent Kristaus Širdies nuolankumas rodo mums nusižeminimo kelią. Dievas panoro ateiti pas mus nusižeminęs, tapęs mažu. Senasis Testamentas to mus moko įvairiomis metaforomis ir parodo Dievą, kuris įžengia į menkas istorijos detales ir leidžiasi būti savo tautos atstumtas. Jo meilė įsilieja į mylimos tautos kasdienybę ir maldauja atsako, tarsi prašydama leidimo parodyti savo šlovę. Kita vertus, „Viešpats Jėzus galbūt tik kartą savo žodžiais užsiminė apie savo širdį. Jis pabrėžė vieną bruožą: „romumą ir nuolankumą“. Tarsi norėdamas pasakyti, kad tik tokiu būdu jis nori laimėti žmogų“. [219] Sakydamas: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29), Kristus parodė mums, kad „jam reikia mūsų mažumo, mūsų nuolankumo, idant galėtų reikštis [per tai]“ [220] .

203. Svarstant tai, kas pasakyta, svarbu atkreipti dėmesį į kelis neatsiejamus dalykus, nes šie artimo meilės veiksmai – su visomis juos lydinčiomis atsisakymo, savęs išsižadėjimo pastangomis, kančiomis ir vargais – atlieka tokią funkciją, jei juos maitina paties Kristaus meilė. Kristus įgalina mus mylėti taip, kaip jis mylėjo, ir tokiu būdu pats myli ir tarnauja per mus. Viena vertus, atrodo, kad Kristus sumažėdamas ir nusižemindamas norėjo parodyti savo meilę per mūsų veiksmus, kita vertus, jo Širdis pašlovinama ir parodo visą savo didybę paprasčiausiuose gailestingumo darbuose. Žmogaus širdis, kuri su visišku pasitikėjimu padaro erdvės Kristaus meilei ir leidžia jai ugningai plisti savo gyvenime, pasidaro pajėgi mylėti kitus kaip Kristus, tampa maža ir visiems artima. Taip Kristus malšina savo troškulį ir šlovingai skleidžia mumyse ir per mus savo ugningo švelnumo liepsnas. Atkreipkime dėmesį į gražią viso to harmoniją.

204. Galiausiai norint suprasti šį pamaldumą ir visą jo turtingumą, tęsiant tai, ką sakėme apie jo trejybinį matmenį, būtina pridurti, kad Kristaus, kaip žmogaus, atsiteisimas aukojamas Tėvui per Šventosios Dvasios veikimą mumyse. Todėl mūsų atsiteisimas Kristaus Širdžiai galiausiai kreipiamas į Tėvą, kuriam malonu matyti mus susivienijusius su Kristumi, kai aukojame save per jį, su juo ir jame.

Uždegti pasaulį meile

205. Krikščioniškoji žinia patraukli, kai ją galima išgyventi ir išreikšti integraliai; tai nėra tik paprastas prieglobstis, kur pabėgama ieškant religinių jausmų ar prašmatnių apeigų. Kaip pagarbintume Kristų, jei pasitenkintume tik asmeniniu santykiu su juo, nesiekdami padėti kitiems mažiau kentėti ir geriau gyventi? Ar galėtų patikti Širdžiai, kuri mus taip pamilo, jei mes apsiribotume vien vidine religine patirtimi, kuri neturi jokios įtakos broliškiems ar socialiniams santykiams? Būkime sąžiningi ir skaitykime Dievo žodį kaip visumą. Todėl tvirtiname, kad joks socialinės gerovės siekis nepriimtinas be religinio prasminio pagrindo, nes tai galiausiai reikštų linkėti žmonėms mažiau, negu tai, ką Dievas nori jiems duoti. Štai kodėl šį skyrių turime užbaigti primindami misionieriškąjį mūsų meilės Kristaus Širdžiai matmenį.

206. Šventasis Jonas Paulius II, kalbėdamas apie socialinį pamaldumo Kristaus Širdžiai matmenį, minėjo „atsiteisimą, kuris yra apaštališkas bendradarbiavimas dėl pasaulio išganymo“ [221] . Taip pat ir pasiaukojimas Kristaus Širdžiai „turi būti siejamas su pačios Bažnyčios misionieriška veikla, nes jis atsiliepia į Jėzaus Širdies troškimą per jo Kūno narius visame pasaulyje skleisti visišką Bažnyčios atsidavimą dėl Karalystės“ [222] . Taigi per krikščionis „į žmonių širdis bus išlieta meilė, kad būtų statydinamas Kristaus Kūnas, kuris yra Bažnyčia, ir kuriama teisingumo, taikos bei brolybės visuomenė“ [223] .

207. Misionieriškoje Bažnyčios veikloje, kuria skelbiama Kristuje apreikšta Dievo meilės žinia, taip pat yra plečiama Kristaus Širdies meilės liepsna. Šventasis Vincentas Paulietis to labai gerai mokė kviesdamas savo mokinius prašyti Viešpaties „tos širdies, kuri įgalina mus visur eiti, tos Dievo Sūnaus širdies, mūsų Viešpaties širdies, kuri mus nuteikia eiti taip, kaip jis norėtų eiti [...], ir siunčia mus, kaip siuntė juos [apaštalus], visur nešti jo ugnį“ [224] .

208. Šventasis Paulius VI, kreipdamasis į vienuolines kongregacijas, skleidžiančias pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai, priminė, kad „pastoracinis ir misionieriškas uolumas neabejotinai bus karštesnis, jei kunigai ir tikintieji pasauliečiai, siekdami skleisti Dievo garbę, kontempliuos Kristaus mums parodytą amžinosios meilės pavyzdį, visaip stengdamiesi visiems perduoti neišsemiamus Kristaus turtus“ [225] . Švenčiausiosios Širdies šviesoje misija tampa meilės klausimu, o didžiausias pavojus šioje misijoje yra tai, kad nepaisant daugelio sakomų ir daromų dalykų, neįstengiama pasiekti palaimingo susitikimo su apglėbiančia ir gelbstinčia Kristaus meile.

209. Kai misija suvokiama kaip Kristaus Širdies meilės spinduliavimas, jai reikia mylinčių misionierių, kurie leidžiasi būti Kristaus pagaunami ir nenuilsdami perduoda šią jų gyvenimą perkeitusią meilę. Tuomet jiems skaudu gaišti laiką svarstant antraeilius klausimus ar primetant tiesas bei taisykles, nes jų pagrindinis rūpestis yra perteikti tai, kuo jie gyvena, o svarbiausia – kad kiti per jų varganas pastangas įžvelgtų Mylimojo gerumą ir grožį. Argi ne taip nutinka kiekvienam įsimylėjėliui? Kaip pavyzdį verta pasitelkti žodžius, kuriais įsimylėjęs Dantė Aligjeris siekė išreikšti šią mąstyseną:

Vien pagalvojęs apie brangenybę šią
jaučiu užplūstant tokią saldžią meilę,
kad jei tuomet prabilti aš išdrįsčiau,
žmones visus uždegčiau meile . [226]

210. Visa siela atsidavusio misionieriaus didžiausias troškimas yra liudyti Kristų ar kalbėti apie jį taip, kad kitiems nereikėtų labai stengtis jį pamilti. Šioje meilės dinamikoje nėra prozelitizmo, mylinčiojo žodžiai nevargina, neprimeta, neverčia, tik skatina kitus klausti savęs, kaip įmanoma tokia meilė. Išlaikydamas didžiausią pagarbą kito laisvei ir orumui įsimylėjėlis tiesiog viliasi, kad jam bus leista papasakoti apie draugystę, teikiančią jo gyvenimui pilnatvę.

211. Kristus tavęs prašo, kad, nepamiršdamas apdairumo ir pagarbos, nesigėdytum pripažinti savo draugystę su Juo. Jis prašo, kad išdrįstum kitiems pasakyti, jog tau buvo gera jį sutikus: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 32). Tačiau mylinčiai širdžiai tai ne prievolė, o nesulaikomas poreikis: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16); „Jis yra kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje, užsklęsta mano kūne. Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti, bet nepajėgiu“ (Jer 20, 9).

Tarnavimo bendrystėje

212. Nereikėtų galvoti, kad ši Kristaus liudijimo misija yra tik mane ir Jį liečiantis dalykas. Misija išgyvenama bendrystėje su savo bendruomene ir Bažnyčia. Jei nutolsime nuo bendruomenės, nutolsime ir nuo Jėzaus. Jei bendruomenę pamiršime ir ja nesirūpinsime, mūsų draugystė su Jėzumi atšals. Šios paslapties niekada nevalia pamiršti. Meilė broliams savo bendruomenėje – vienuolijoje, parapijoje, vyskupijoje ir t. t. – yra tarsi kuras, palaikantis mūsų draugystę su Jėzumi. Meilės veiksmai bendruomenės broliams gali būti geriausias, o kartais ir vienintelis įmanomas būdas išreikšti Jėzaus Kristaus meilę kitiems. Pats Viešpats sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35).

213. Ši meilė tampa tarnyste bendruomenei. Niekada nepavargstu priminti, kad Jėzus labai aiškiai pasakė: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Jis kviečia, kad jį sutiktum kiekviename brolyje ir kiekvienoje seseryje, ypač vargingiausiuose, labiausiai paniekintuose ir apleistuose visuomenės nariuose. Koks gražus susitikimas!

214. Todėl jei įsipareigojame kam nors padėti, tai nereiškia, kad pamirštame Jėzų. Priešingai, susitinkame su Juo kitu būdu. Ir kai stengiamės ką nors pakelti ar kuo nors pasirūpinti, Jėzus yra šalia mūsų. Pravartu prisiminti, kad siųsdamas mokinius į misiją, „Viešpats veikė drauge“ (plg. Mk 16, 20). Jis yra šalia, jis dirba, kovoja ir daro gera kartu su mumis. Paslaptingu būdu per mūsų tarnystę pasireiškia jo meilė, jis pats kalba pasauliui ta kalba, kuriai kartais nereikia žodžių.

215. Jis tave siunčia daryti gera ir skatina iš vidaus. Todėl kviečia tave pašaukdamas į tarnystę: darysi gera kaip gydytojas, kaip motina, kaip mokytojas, kaip kunigas. Kad ir kur būtum, gali jausti, kad esi jo šaukiamas vykdyti šią misiją žemėje. Jis pats mums sako: „Aš siunčiu jus“ (Lk 10, 3). Tai yra draugystės su juo dalis. Kad ši draugystė galėtų bręsti, turi leistis jo siunčiamas vykdyti misiją šiame pasaulyje su pasitikėjimu, didžiadvasiškai, laisvai ir be baimės. Užsisklendimas savo patogumų erdvėje nesuteiks tau saugumo, visada rasis baimių, liūdesio ir sielvarto. Tas, kuris neatlieka savo misijos šioje žemėje, negali būti laimingas, jis patiria nusivylimą. Taigi leiskis būti siunčiamas, leiskis būti jo vedamas ten, kur jis nori, kad eitum. Nepamiršk, jis eina drauge. Jis neįmeta tavęs į bedugnę ir nepalieka likimo valiai. Jis tave veda ir lydi. Jis pažadėjo ir savo pažado laikosi: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).

216. Tam tikra prasme turi būti toks misionierius, kokie buvo Jėzaus apaštalai ir pirmieji mokiniai, kurie išėjo skelbti Dievo meilės, išėjo pasakyti, kad Kristus yra gyvas ir verta jį pažinti. Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė tai išgyveno kaip savo pasiaukojimo gailestingajai Meilei neatskiriamą dalį: „Norėjau duoti atsigerti savo Mylimajam, o ir mane pačią degino troškulys dėl sielų.“ [227] Tokia yra ir tavo misija. Kiekvienas ją vykdo savaip, ir pamatysi, kaip galėsi būti misionierius. Jėzus to nusipelnė. Jei pasiryši, jis tave apšvies. Jis tave lydės ir stiprins, ir išgyvensi vertingą patirtį, kuri duos daug gero. Nesvarbu, matysi kokius nors rezultatus ar ne, palik tai Viešpačiui, kuris veikia širdžių slaptoje; tik nesiliauk gyventi džiaugsmu dėl to, kad sieki perteikti Kristaus meilę kitiems.

UŽBAIGA

217. Šio dokumento turinys leidžia mums suvokti, kad tai, kas parašyta socialinėse enciklikose Laudato si’ ir Fratelli tutti , nėra atsieta nuo mūsų susitikimo su Jėzaus Kristaus meile: gerdami iš šios meilės [versmės] mes tampame pajėgūs megzti broliškus ryšius, pripažinti kiekvieno žmogaus orumą ir kartu rūpintis mūsų bendraisiais namais.

218. Šiandien viskas perkama ir už viską mokama, ir atrodo, kad pati orumo prasmė priklauso nuo dalykų, kuriuos galima įgyti pasinaudojant pinigų galia. Esame raginami tik kaupti, vartoti ir pramogauti, esame įkalinti žeminančios sistemos, neleidžiančios žvelgti toliau, pranokstant savo tiesioginius ir varganus poreikius. Kristaus meilė nesutalpinama į šį perversišką mechanizmą, ir tik Jis gali mus išlaisvinti iš šios karštinės, kurioje nebėra vietos neatlygintinai dovanojamai meilei. Jis gali suteikti širdį šiai žemei ir iš naujo atgaivinti meilę ten, kur, atrodo, gebėjimas mylėti galutinai prarastas.

219. To reikia ir Bažnyčiai, kad Kristaus meilės neatstotų pakaitalai: pasenusios struktūros, kitų laikų manijos, gėrėjimasis savo pasaulėjauta, įvairūs fanatizmai, galiausiai atsirandantys vietoj tos neatlygintinai dovanojamos Dievo meilės, kuri išlaisvina, gaivina, džiugina širdį ir maitina bendruomenes. Iš Kristaus šono žaizdos ir toliau teka ta upė, kuri niekada neišsenka, neišnyksta, kuri vis iš naujo atsiveria tiems, kas nori mylėti. Tik Jo meilė atveria naujos žmonijos galimybę.

220. Prašau Viešpatį Jėzų Kristų, kad iš jo Švenčiausios Širdies mums visiems tekėtų gyvojo vandens srovės, gydančios žaizdas, kurias patys sau padarome, stiprinančios mūsų gebėjimą mylėti ir tarnauti, skatinančios mus mokytis kartu eiti teisingo, solidaraus ir broliško pasaulio link. Tebūnie taip iki tol, kai palaimingai susivieniję švęsime dangiškosios Karalystės pokylyje. Ten bus Prisikėlęs Kristus, kuris harmonizuoja visus mūsų skirtumus savo šviesa, nepaliaujamai sklindančia iš jo atviros Širdies. Tebūnie Jis palaimintas.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 2024 metų spalio 24 dieną, dvyliktaisiais mano pontifikato metais.

PRANCIŠKUS