[Pradžia]

1. Tikėjimo šviesa – taip Bažnyčia pavadino didžią dovaną, atneštą Jėzaus, Jono evangelijoje save apibūdinusio šiais žodžiais: „Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad visi, kurie mane tiki, neliktų patamsyje“ (Jn 12, 46). Panašiai kalba ir šventasis Paulius: „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse“ (2 Kor 4, 6). Pagoniškame, šviesos išalkusiame pasaulyje išsirutuliojo Saulės dievo, Sol invictus, kurio šauktasi saulei tekant, kultas. Net kasdien saulei prisikeliant, gerai suvokta, kad ji neįstengia savo šviesa aprėpti visos žmogaus egzistencijos. Juk saulė neapšviečia visos tikrovės, jos spindulys nepajėgia įsiskverbti į mirties šešėlį, ten, kur žmogaus akys užsimerkia jos šviesai. Šventasis kankinys Justinas teigia: „Nebuvo nė vieno, kuris būtų pasirengęs mirti dėl tikėjimo saule“ [1]. Suvokdami platų horizontą, jiems atvertą tikėjimo, krikščionys vadindavo Kristų tikrąja Saule, „kurios spinduliai dovanoja gyvybę“ [2]. Mortai, raudančiai dėl savo brolio Lozoriaus mirties, Jėzus taria: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ (Jn 11, 40). Kas tiki, tas regi; regi šviesą, apšviečiančią visą gyvenimo kelią, nes toji šviesa mums sklinda iš prisikėlusio Kristaus, niekada nenusileidžiančios ryto žvaigždės.

Apgaulinga šviesa?

2. Ir vis dėlto, kalbėdami apie šią tikėjimo šviesą, girdime prieštaraujant daugelį mūsų amžininkų. Mūsų laikais manoma, kad antikinėms visuomenėms tokios šviesos pakako, tačiau naujiesiems laikams, suaugusiam žmogui, besididžiuojančiam savo protu ir trokštančiam naujaip tirti ateitį, ji netinkama. Šia prasme tikėjimas ėmė atrodyti apgaulinga šviesa, trukdančia žmogui drąsiai žengti pažinimo keliu. Jaunasis Nietzsche ragino savo seserį Elisabeth išdrįsti leistis „naujais keliais“, lydimai „savarankiško žengsmo netikrumo“. Jis dar pridūrė: „Čia žmonijos keliai persiskiria; jei trokšti sielos ramybės ir laimės – tikėk, jei trokšti būti tiesos mokine – tirk“ [3]. Tikėjimas nesuderinamas su ieškojimu. Tuo remdamasis Nietzsche kritikavo krikščionių mokymą, kad tas, atimdamas iš gyvenimo naujybę bei nuotykį, susiaurinęs žmogaus egzistenciją. Tad tikėjimas esąs tartum šviesos iliuzija, trukdanti mums, kaip laisviems žmonėms, žengti į ateitį.

3. Šiame procese tikėjimas galop buvo susietas su tamsa. Tikėtasi, jog jį bus galima išsaugoti suradus erdvę, leisiančią jam sugyventi su proto šviesa. Erdvė tikėjimui atsivėrė ten, kur proto šviesa neįstengia įsiskverbti, kur žmogus nepajėgia įgyti tikrumo. Tad tikėjimą imta laikyti šuoliu į tuštumą, kuris daromas dėl šviesos stokos ir yra skatinamas aklo jausmo, arba subjektyvia šviesa, ji galbūt sušildo širdį ir teikia asmeniui paguodą, bet niekada nesisiūlo kitiems kaip objektyvi ir bendra šviesa keliui apšviesti. Tačiau pamažu paaiškėjo, kad savarankiško proto šviesa nepajėgia apšviesti ateities, ji galiausiai lieka tamsi ir neišlaisvina žmogaus iš nežinomybės baimės. Tad žmogus atsisakė ieškoti didžiosios tiesos, kad galėtų tenkintis nedideliais šviesuliais, šviečiančiais tik akimirką, bet negebančiais parodyti kelio. Kai trūksta šviesos, visa tampa painu ir nebeįmanoma atskirti gėrio nuo blogio, į tikslą vedančio kelio nuo to, kuris verčia vis sukti ratais neturint krypties.

Šviesa, kurią reikia atrasti iš naujo

4. Todėl neatidėliotinai būtina atgauti tikėjimui būdingą šviesą, nes jo liepsnai užgesus, pritems ir visi kiti šviesuliai. Juk būtent tikėjimo šviesa išsiskiria ypatinga prigimtimi, nes geba apšviesti visą žmogaus egzistenciją. Kad būtų tokia stipri, šviesa negali kilti pati iš savęs, ji turi ateiti iš pirmapradiškesnio šaltinio, galiausiai iš Dievo. Tikėjimas gimsta tada, kai susitinkame su gyvuoju Dievu, kviečiančiu mus bei apreiškiančiu mums savo pirmesnę už mus meilę, į kurią galime atsiremti trokšdami tvirtai stovėti bei statydinti gyvenimą. Perkeisti tos meilės, įgyjame naują matymą, suvokiame, kad ji didžiulės pilnatvės pažadas bei atveria žvilgsnį į ateitį. Tikėjimas, gaunamas iš Dievo kaip antgamtinė dovana, pasirodo kaip šviesa, apšviečianti kelią į ateitį. Viena vertus, ji ateina iš praeities, yra pamatinio atminimo, Jėzaus gyvenimo atminimo šviesa, kuri sušvinta jo absoliučiai patikima meile, gebėjusia įveikti mirtį. Bet kadangi Kristus prisikėlė ir traukia mus būdamas anapus mirties, ši šviesa sykiu sklinda iš ateities, atveria mums didingus horizontus ir mus iš mūsų izoliuotojo „aš“ išveda į bendrystės platybę. Tada suprantame, kad tikėjimas gyvena ne tamsoje, jis yra šviesa mūsų tamsybei. Dantė, „Dieviškojoje komedijoje“ šventajam Petrui išpažinęs savo tikėjimą, tą šviesą nusako kaip „kibirkštį, virstančią gyva liepsna, kaip dangaus žvaigždę, blyksinčią manyje“ [4]. Kaip tik apie šią tikėjimo šviesą norėčiau kalbėti, kad ji augtų ir apšviestų dabartį galop virsdama žvaigžde, parodančia mūsų kelio horizontus laikais, kai žmogui šviesos ypač reikia.

5. Prieš savo kančią Viešpats patikino Petrą: „Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“ (Lk 22, 32). Ir tada paliepė stiprinti savo brolių tikėjimą. Suvokdamas Petro įpėdiniui patikėtą užduotį, Benediktas XVI šiuos metus paskelbė Tikėjimo metais. Šis malonės metas padeda mums pajusti didelį tikėjimo džiaugsmą ir vėl suvokti tikėjimo atveriamą horizonto platybę, kad, likdami ištikimi Viešpaties atminimui ir palaikomi jo artumo bei Šventosios Dvasios veikimo, išpažintume tikėjimą visą ir nepažeistą. Tikėjimas, gyvenimą darantis didį bei pilnatvišką ir kreipiantis į Kristų ir jo malonės galią, įkvėpdavo pirmųjų krikščionių misiją. Kankinių aktuose pateikiamas šis Romos prefekto Rustiko ir krikščionio Hierakso dialogas: „Kas tavo tėvai?“ – paklausė teisėjas kankinio, o šis atsakė: „Mūsų tikrasis tėvas yra Kristus, o mūsų motina – tikėjimas į jį“ [5]. Aniems krikščionims tikėjimas kaip susitikimas su Kristuje apreikštu gyvuoju Dievu buvo „motina“, nes jis leisdavo jiems išvysti šviesą, pagimdydavo juos dieviškajam gyvenimui, dovanodavo naują patyrimą, šviesų požiūrį į egzistenciją, kurį jie būdavo pasirengę viešai liudyti iki mirties.

6. Tikėjimo metai prasidėjo per penkiasdešimtąsias Vatikano II Susirinkimo pradžios metines. Šis sutapimas padeda mums suvokti, jog Vatikano II Susirinkimas buvo Susirinkimas apie tikėjimą [6] ta prasme, kad paragino mus savo bažnytinio ir asmeninio gyvenimo centru vėl padaryti Dievo Kristuje primatą. Juk Bažnyčia niekada nelaiko tikėjimo savaime suprantamu dalyku, bet žino, jog šią Dievo dovaną, kad ji ir toliau vestų ją keliu, būtina maitinti bei stiprinti. Vatikano II Susirinkimas leido tikėjimui suspindėti žmogaus patirtyje, taip žengdamas šiandienių žmonių keliais. Per tai iškilo aikštėn, jog tikėjimas praturtina žmogaus gyvenimą visais matmenimis.

7. Šios mintys apie tikėjimą – toliau tolygiai pratęsiant visa, ką Bažnyčios Magisteriumas yra pareiškęs apie šią dieviškąją dorybę [7], – tepapildo tai, ką Benediktas XVI yra parašęs enciklikose apie meilę ir viltį. Jis jau beveik turėjo parengęs enciklikos apie tikėjimą pirmąją redakciją. Už tai jam esu labai dėkingas ir brolystės Kristuje dvasia priimu jo vertingą darbą papildydamas tekstą keliomis savo ištaromis. Petro įpėdinis visada – vakar, šiandien ir rytoj – įpareigotas stiprinti brolių tikėjimą – neįkainojamą lobį, kiekvienam žmogui Dievo dovanojamą kaip šviesą keliui apšviesti.

Tikėjimas – Dievo dovana, jo įlietoji antgamtinė dorybė – įgalina suvokti, jog mums pasiūlyta didelė Meilė, gerasis Žodis, kad mes, priėmę tą Žodį, kuris yra Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Žodis, būtume perkeisti Šventosios Dvasios. Jis apšviečia kelią į ateitį ir suteikia mums vilties sparnus džiugiai tam keliui įveikti. Įstabi tikėjimo, vilties ir meilės sampyna yra krikščioniškosios egzistencijos dinaminė jėga, kreipianti visiškos bendrystės su Dievu link. Koks tas tikėjimo mums atveriamas kelias? Iš kur ta jo galinga šviesa, apšviečianti pavykusio ir vaisingo gyvenimo kelią?

Pirmas skyrius
MES ĮTIKĖJOME MEILĘ (plg. 1 Jn 4, 16)

Abraomas – mūsų tikėjimo tėvas

8. Tikėjimas atveria kelią ir lydi mūsų žingsnius istorijoje. Todėl, norėdami suvokti, kas yra tikėjimas, turime papasakoti tai, kas iš pradžių paliudyta Senajame Testamente. Ypatinga vieta tenka Abraomui, mūsų tikėjimo tėvui. Jo gyvenime nutinka sukrečiantis dalykas: jam žodį taria Dievas, apsireikšdamas kaip kalbantis ir jį vardu pašaukiantis Dievas. Tikėjimas susijęs su klausymusi. Abraomas neregi Dievo, bet girdi jo balsą. Šitaip tikėjimas įgyja asmeninį pobūdį. Dievas pasirodo ne kaip tam tikros vietos ir ne kaip su tam tikru šventuoju laiku susijęs Dievas, bet kaip asmens Dievas, būtent Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, gebantis užmegzti ryšį su žmogumi ir sudaryti su juo sandorą. Tikėjimas yra atsakas į žodį, mus asmeniškai užkalbinantį, atsakas į „Tu“, pašaukiantį mus vardu.

9. Šis Abraomui skirtas žodis yra kvietimas ir pažadas. Pirmiausia tai kvietimas iškeliauti iš savo žemės, raginimas atsiverti naujam gyvenimui, išėjimo į nelauktą ateitį pradžia. Žvilgsnis, Abraomui suteikiamas tikėjimo, nuo tada visada bus susietas su šiuo pirmyn žengtinu žingsniu: tikėjimas „regi“ tiek, kiek eina pirmyn, kiek įžengia į Dievo žodžio atvertą erdvę. Šis žodis, be to, apima pažadą: gausūs bus tavo palikuonys, tu tapsi didelės tautos tėvu (plg. Pr 13, 16; 15, 5; 22, 17). Tiesa, kad Abraomo tikėjimas kaip atsakas į pirmiau ištartą žodį visada bus atminimo aktas. Tačiau tas atminimas neįkalina praeityje, nes sykiu yra pažado atminimas, gebantis atverti ateičiai, apšviesti mūsų gyvenimo žingsnius. Taigi tikėjimas kaip ateities atminimas, memoria futuri, artimai susijęs su viltimi.

10. Iš Abraomo reikalaujama šiuo žodžiu patikėti. Tikėjimas suvokia, kad žodis, tariamai netvari, praeinanti tikrovė, ištartas ištikimojo Dievo, yra patikimiausias ir nepajudinamiausias dalykas, tai, kas įgalina mus nenutrūkstamai keliauti laiku. Tikėjimas šį žodį laiko patikima uola, ant kurios galima kloti tvirtus pamatus. Todėl Biblijoje tikėjimas žymimas hebrajišku žodžiu ’emûnah, kilusiu iš veiksmažodžio ’amàn, kurio šaknis reiškia „remti, palaikyti“. Sąvoka ’emûnah gali reikšti ir Dievo ištikimybę, ir žmogaus tikėjimą. Tikintis žmogus jėgos gauna save patikėdamas ištikimojo Dievo rankoms. Žaisdamas šiomis dviem reikšmėmis – atrandamomis ir atitinkamose graikų (pistós) ir lotynų (fidelis) sąvokose, – šventasis Kirilas Jeruzalietis aukština krikščionio, gaunančio paties Dievo vardą, kilnumą: abu vadinami „fidelis“ [8]. Šventasis Augustinas tai aiškina šitaip: „Žmogus yra tikintis (fidelis), tikėdamas žadančiu Dievu; Dievas yra ištikimas (fidelis), duodantis tai, ką žmogui pažadėjo“ [9].

11. Norint suprasti Abraomo tikėjimą, svarbus paskutinis jo istorijos aspektas. Net jei Dievo žodis žada nauja ir nelaukta, tai nėra svetima protėvio patyrimo sričiai. Balse, kuris į jį kreipiasi, Abraomas atpažįsta gilų šauksmą, amžinai įrašytą jo būties šerdyje. Dievas savo pažadą susieja su žmogaus egzistencijos aspektu, kuris visada atrodė labiausiai trokštamas, – su tėvyste, naujos gyvybės gimsmu: „Sara pagimdys tau sūnų, ir tu pavadinsi jį Izaoku“ (Pr 17, 19). Dievas, reikalaujantis iš Abraomo visiškai juo pasitikėti, pasirodo kaip versmė, iš kurios išplaukia visa gyvybė. Taip tikėjimas susiejamas su Dievo tėvyste, iš kurios kyla visa kūrinija: Dievas, pašaukiantis Abraomą, yra Dievas Kūrėjas, tas, kuris „iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Rom 4, 17), tas, kuris mus išsirinko „prieš pasaulio sukūrimą“ ir „paskyrė“ „tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 4–5). Abraomui tikėjimas į Dievą atidengia giliausias jo būties šaknis, leidžia jam pažinti gėrio versmę, kuri yra visų daiktų ištaka, ir patvirtina, kad jo gyvenimas kyla ne iš nieko ar atsitiktinumo, bet iš asmeninio pašaukimo ir meilės. Jį pašaukęs slėpiningasis Dievas yra ne svetimas Dievas, bet tas, iš kurio visa kyla ir kuris visa palaiko. Didysis Abraomo tikėjimo išbandymas, sūnaus Izaoko aukojimas, vėliau parodo, kokiu mastu ši pirmapradė meilė geba garantuoti gyvenimą už mirties ribos. Žodis, sužadinęs sūnų „apmirusiame“ kūne ir nevaisingos Saros „apmirusiose“ įsčiose (plg. Rom 4, 19), gebės laiduoti ir pažadėtą ateitį anapus bet kurių grėsmių ar pavojų (plg. Žyd 11, 19; Rom 4, 21).

Izraelio tikėjimas

12. Izraelio istorija Išėjimo knygoje teka Abraomo tikėjimo vaga. Tikėjimas vėl gimsta iš pirmesnės dovanos: Izraelis atsiveria Dievo, norinčio išvaduoti jį iš vargo, veikimui. Tikėjimas pašaukia ilgon kelionėn pagarbinti Viešpaties prie Sinajaus kalno ir paveldėti pažadėtosios žemės. Dieviškoji meilė įgyja tėvo, rodančio savo sūnui kelią, veidą (plg. Įst 1, 31). Izraelio tikėjimo išpažinimas skleidžiasi kaip pasakojimas apie Dievo gerus darbus, jo pastangas išlaisvinti ir vesti tautą (plg. Įst 26, 5–11), kaip pasakojimas, tautos perduodamas iš kartos į kartą. Dievo šviesa Izraeliui šviečia per Viešpaties padarytų darbų, primenamų bei išpažįstamų per kultą ir tėvų perduodamų vaikams, atminimą. Tai mums parodo, kad tikėjimo nešama šviesa susieta su konkrečiais gyvenimo pasakojimais, su dėkingu Dievo gerų darbų atminimu ir laipsnišku pažadų išpildymu. Tai puikiai išreiškė gotikinė architektūra: didžiosiose katedrose šviesa iš dangaus į vidų skverbiasi pro langų stiklus, vaizduojančius šventąją istoriją. Dievo šviesa ateina pas mus per jo Apreiškimo pasakojimą ir mūsų kelią laike gali apšviesti primindama gerus Dievo darbus ir rodydama, kaip išsipildo pažadai.

13. Izraelio istorija, be to, rodo netikėjimo pagundą, kuriai tauta nekart pasiduoda. Tikėjimo priešingybė čia reiškiasi kaip stabmeldystė. Mozei ant Sinajaus kalno kalbantis su Dievu, tauta nepakelia paslėpto dieviškojo veido slėpinio, nepakelia laukimo. Tikėjimas iš prigimties reikalauja atsisakyti to, ką tiesiogiai siūlo regėjimas, kviečia atsiverti šviesos šaltiniui gerbiant slėpinį Veido, norinčio apsireikšti asmeniškai ir tinkamu laiku. Martinas Buberis cituoja žodžius, kuriais Kocko rabinas apibrėžė stabmeldystę: stabmeldystė yra tai, kai „veidas pagarbiai kreipiasi į veidą, kuris nėra veidas“ [10]. Užuot tikėjus į Dievą, garbinamas stabas, kurio veidą galima matyti, o kilmė žinoma, nes jis padarytas mūsų. Stabo akivaizdoje išvengiama rizikos išgirsti pašaukimą atsisakyti susikurto saugumo, nes stabai „burnas turi, bet nekalba“ (Ps 115, 5). Tada suvokiame, jog stabas yra dingstis, garbinant savo rankų darbą, pačiam save padaryti tikrovės centru. Žmogus, netekęs pagrindinės krypties, teikiančios jo egzistencijai vienybės, paklysta savo troškimų gausoje; atsisakydamas laukti pažado meto, subyra į tūkstantį savo istorijos akimirkų. Todėl stabmeldystė visada yra politeizmas, betikslis blaškymasis nuo vieno šeimininko prie kito. Stabmeldystė siūlo ne vieną kelią, bet daug takų, kurie, užuot vedę į patikimą tikslą, veikiau yra labirintas. Kas nenori patikėti savęs Dievui, tam tenka klausytis daugybės stabų balsų, šaukiančių: „Pasitikėk manimi!“ Tikėjimas, susijęs su atsivertimu, yra stabmeldystės priešingybė ir reiškia stabų atsižadėjimą siekiant per asmeninį susitikimą grįžti pas Dievą. Tikėti reiškia patikėti save gailestingajai meilei, kuri visada priima ir atleidžia, remia egzistenciją ir teikia jai kryptį, kuri galingai pasireiškia gebėjimu pataisyti tai, kas mūsų istorijoje iškreipta. Tikėjimas yra pasirengimas visada vis iš naujo leistis būti perkeičiamam pagal Dievo pašaukimą. Štai paradoksas: vis iš naujo gręždamasis į Viešpatį žmogus atranda tvirtą kelią, išlaisvinantį jį iš padriko judėjimo, kurį jam primeta stabai.

14. Izraelio tikėjime taip pat iškyla Mozės, tarpininko, figūra. Tauta negali regėti Dievo veido; ant kalno kalbėtis su JHVH ir visiems pranešti Viešpaties valią tenka Mozei. Padedamas tokio tarpininko, Izraelis išmoko sutartinai eiti savo keliu. Individo tikėjimo aktas įsirikiuoja į bendruomenę, į bendrąjį tautos „mes“, kuris tikėjimui yra kaip vienas žmogus, „mano pirmgimis sūnus“, kaip Dievas vadina visą Izraelį (plg. Iš 4, 22). Tarpininkavimas čia tampa ne kliūtimi, bet atvėrimu: susitikdamas su kitais, žvilgsnis atsiveria tiesai, didesnei už mus pačius. Jeanas Jacques‘as Rousseau apgailestavo negalįs asmeniškai regėti Dievo: „Kiek žmonių tarp Dievo ir manęs!“ [11]. „Argi atrodo paprasta ir natūralu, jog Dievas susiieškojo Mozę, kad pasikalbėtų su Jeanu Jacques‘u Rousseau?“ [12]. Remiantis individualistine ir ribota pažinimo samprata, tarpininkavimo, gebėjimo žvelgti kito akimis, šio pasidalyto žinojimo, koks ir yra būdingas meilei, prasmės neįmanoma suprasti. Tikėjimas yra neužtarnauta Dievo dovana, reikalaujanti nuolankumo ir drąsos pasitikėti bei save patikėti siekiant regėti šviesų Dievo ir žmogaus susitikimo kelią – išganymo istoriją.

Krikščioniškojo tikėjimo pilnatvė

15. „Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją Dieną; jis ją išvydo ir džiaugėsi“ (Jn 8, 56). Anot šių Jėzaus žodžių, Abraomo tikėjimas krypo jo link, tam tikra prasme buvo jo slėpinio numatymas. Taip šitai supranta šventasis Augustinas sakydamas, jog protėviai išgelbėti tikėjimu – tikėjimu ne į jau atėjusį Kristų, bet į ateisiantį Kristų, tikėjimu, besistiebiančiu į būsimą Jėzaus įvykį [13]. Krikščionių tikėjimo centras yra Kristus, tai – išpažinimas, kad Jėzus yra Viešpats ir kad Dievas prikėlė jį iš numirusių (plg. Rom 10, 9). Visos Senojo Testamento gijos sueina į Kristų, jis tampa galutinis „taip“ visiems pažadams, mūsų galutinio „Amen“ Dievui pamatas (plg. 2 Kor 1, 20). Jėzaus istorija yra tobula Dievo patikimumo apraiška. Izraelis tik minėdavo didžius Dievo meilės darbus, sudariusius jo išpažinimo šerdį ir atverdavusius jo tikėjimo žvilgsnį, o dabar Jėzaus gyvenimas priešais akis iškyla kaip Dievo galutinio įsikišimo vieta, kaip aukščiausia jo meilės mums apraiška. Tai, ką Dievas mums sako per Jėzų, yra ne dar vienas žodis tarp daugelio kitų, bet jo amžinasis Žodis (plg. Žyd 1, 1–2). Kad mus myli, niekas negali geriau garantuoti už Dievą, kaip primena šventasis Paulius (plg. Rom 8, 31–39). Tad krikščioniškasis tikėjimas yra tikėjimas tobula meile, jos veiksminga galia, jos gebėjimu perkeisti pasaulį ir apšviesti laiką. „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli“ (1 Jn 4, 16). Tikėjimas suvokia, kad Dievo Jėzuje apreikšta meilė yra pamatas, kuriuo remiasi tikrovė ir jos galutinė paskirtis.

16. Aukščiausias Kristaus meilės patikimumo įrodymas yra jo mirtis dėl žmogaus. Jei didžiausias meilės įrodymas yra atiduoti savo gyvybę už draugus (plg. Jn 15, 13), tai Jėzus savąją paaukojo už visus, taip pat ir už savo priešus, kad taip perkeistų širdis. Štai kodėl evangelistai kryžiaus valandą laikė tikėjimo žvilgsnio viršūne – juk tą valandą suspindi visa Dievo meilės didybė ir platybė. Kartu su Jėzaus Motina žvelgdamas į tą, kurį jie perdūrė (plg. Jn 19, 37), šventasis Jonas šioje vietoje pateikia savo iškilmingą liudijimą: „Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte“ (Jn 19, 35). F. M. Dostojevskis savo kūrinyje „Idiotas“ leidžia pagrindiniam veikėjui kunigaikščiui Myškinui, išvydusiam Hanso Holbeino Jaunesniojo paveikslą, kuriame vaizduojamas negyvas Kristus kape, ištarti: „Tačiau pamatęs tokį paveikslą, kai kas gali prarasti savo tikėjimą“ [14]. Paveiksle labai šiurkščiai perteiktas griaunamasis mirties poveikis Kristaus negyvam kūnui. Ir sykiu kaip tik kontempliuojant Jėzaus mirtį tikėjimas stiprėja ir suspindi akinama šviesa, atsiskleisdamas kaip tikėjimas jo nepajudinama meile mums, gebančia žengti į mirtį, kad išgelbėtų mus. Šia meile, nevengusia mirties, kad man parodytų, kaip mane myli, galiu pasitikėti; jos totalumas nugali bet kokį įtarimą ir leidžia man visiškai patikėti save Kristui.

17. Tačiau visišką Dievo meilės patikimumą Kristaus mirtis atveria jo prisikėlimo šviesoje. Kaip Prisikėlusysis, Kristus yra patikimas, įtikimas liudytojas (plg. Apr 1, 5; Žyd 2, 17), tvirtas mūsų tikėjimo ramstis. „O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias“, – teigia šventasis Paulius (1 Kor 15, 17). Jei Tėvo meilė nebūtų prikėlusi Jėzaus iš numirusių, jei nebūtų įstengusi jo kūnui grąžinti gyvybės, tai tada ji nebūtų visiškai patikima meilė, gebanti apšviesti mirties tamsą. Kalbėdamas apie savo naują gyvenimą Kristuje, šventasis Paulius galvoje turi tikėjimą „į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Tas „tikėjimas į Dievo Sūnų“ neabejotinai yra tautų apaštalo tikėjimas į Jėzų, tačiau taip pat suponuoja Jėzaus patikimumą, besiremiantį ne tik jo meile ligi mirties, bet ir tuo, kad jis yra Dievo Sūnus. Kaip tik todėl, kad yra Sūnus, kad visas šaknijasi Tėve, Jėzus galėjo įveikti mirtį ir leisti gyvybei pilnatviškai suspindėti. Mūsų kultūra prarado šį Dievo konkretaus artumo, jo veikimo pasaulyje suvokimą. Manome, kad Dievas yra tik anapus, kitoje tikrovės plotmėje, atskirtoje nuo mūsų konkrečių santykių. Jeigu taip būtų, Dievas negebėtų veikti pasaulyje, jo meilė nebūtų tikrai galinga, tikrai reali ir, vadinasi, nebūtų tikra meilė, įstengianti suteikti žadamą laimę. Tada nebūtų visiškai jokio skirtumo – tikime ja ar ne. Bet krikščionys išpažįsta konkrečią ir galingą tikrai istorijoje veikiančio, jos galutinę baigtį lemiančio Dievo meilę, kurią galima sutikti ir kuri pilnatviškai apreikšta Kristaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu.

18. Pilnatvei, kurią tikėjimui teikia Jėzus, būdingas dar vienas esmingai svarbus aspektas. Tikint Kristus yra ne tik tas, į kurį tikime, didysis Dievo meilės apreiškimas, bet ir tas, su kuriuo vienijamės, kad galėtume tikėti. Tikėjimas ne vien žvelgia į Jėzų, bet ir žvelgia iš Jėzaus perspektyvos, regi jo akimis: tikėjimas yra buvimas jo regėsenos dalininku. Daugelyje gyvenimo sričių pasitikime kitais žmonėmis, geriau išmanančiais kokį nors dalyką už mus. Pasitikime mūsų namą projektuojančiu architektu, vaistus nuo ligos siūlančiu vaistininku, mus teisme ginančiu advokatu. Drauge mums reikia ir patikimo Dievo dalykų žinovo. Jėzus, Dievo Sūnus, siūlosi kaip tas, kuris mums „aiškina“ Dievą (plg. Jn 1, 18). Kristaus gyvenimas – jo būdas pažinti Tėvą ir jo visa apimantis gyvenimo santykis su juo – atveria žmogaus patyrimui naują erdvę, ir mes galime į ją įžengti. Šventasis Jonas asmeninio ryšio su Jėzumi svarbą mūsų tikėjimui išreiškė skirtinga veiksmažodžio „tikėti“ vartosena. Be to, jog „tikėti, kad“ tai, ką mums sako Jėzus, yra tiesa (plg. Jn 14, 10; 20, 31), Jonas kalba ir apie būtinybę „tikėti jį [Jėzų]“ ir „tikėti į jį“: „Tikime Jėzų“, kai priimame jo žodį ir liudijimą, nes tai tiesa (plg. Jn 6, 30). „Tikime į Jėzų“, kai asmeniškai įsileidžiame jį į savo gyvenimą ir save jam patikime pritardami meile ir sekdami jo pėdomis (plg. Jn 2, 11; 6, 47; 12, 44).

Kad galėtume jį pažinti, priimti ir juo sekti, Dievo Sūnus prisiėmė mūsų kūną bei regėjo Tėvą ir kaip žmogus keliaudamas laiku. Krikščioniškasis tikėjimas yra tikėjimas Žodžio įsikūnijimą ir jo prisikėlimą kūnu, tikėjimas į vieną Dievą, kuris taip prisiartino prie mūsų, kad net įžengė į mūsų istoriją. Tikėjimas į Jėzuje žmogumi tapusį Dievo Sūnų neatskiria mūsų nuo tikrovės, bet leidžia mums suvokti jos gilesnę reikšmę ir atrasti, kad Dievas šį pasaulį labai myli ir nepaliaujamai kreipia į save, o tai skatina krikščionis įsipareigoti dar intensyvesnei žemiškajai kelionei.

Išganymas tikėjimu

19. Būdamas Jėzaus regėsenos dalininkas, apaštalas Paulius savo raštuose mums paliko tikinčiojo egzistencijos aprašymą. Tikintysis, gaudamas tikėjimo dovaną, tampa nauju kūriniu, gauna naują, sūniškąją prigimtį, Sūnuje tampa sūnumi. Šūksnis: „Abba, Tėve!“ geriausiai išreiškia Jėzaus patirtį, tampančią krikščioniškosios patirties šerdimi (plg. Rom 8, 15). Gyventi tikėjimu, jei ta egzistencija sūniška, reiškia pripažinti pirmapradę ir radikalią dovaną, kuria remiasi žmogaus gyvenimas ir kurią galima glaustai išreikšti šventojo Pauliaus ištara: „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7). Būtent tai yra šventojo Pauliaus polemikos su fariziejais ašis – diskusija dėl išganymo tikėjimu ar įstatymo darbais. Šventasis Paulius atmeta nuostatą to, kuris Dievo akivaizdoje nori pasiteisinti savo darbais. Net vykdydamas įstatymus, net darydamas gerus darbus, jis pats save laiko centru ir nepripažįsta, kad gėrio ištaka yra Dievas. Kas taip elgiasi, kas trokšta pats būti savo teisumo šaltiniu, patiria, jog tas šaltinis greitai išsenka, ir atranda, kad jis net nepajėgia ištikimai laikytis įstatymo. Toks žmogus užsisklendžia savyje, izoliuodamasis nuo Dievo ir kitų, todėl jo gyvenimas tampa tuščias, o jo darbai – bevaisiai, kaip medis toli nuo vandens. Šventasis Augustinas glaustai ir įtaigiai tai išreiškia šitaip: „Ab eo qui fecit te, noli deficere nec ad te – nuo to, kuris tave sukūrė, neatitolk net gręždamasis į save“ [15]. Žmogaus, manančio atrasti save atitolstant nuo Dievo, egzistencija žlunga (plg. Lk 15, 11–24). Išganymo pradžia yra atsivėrimas pirmesnei už mus, pirmapradei dovanai, sutvirtinančiai ir būtyje išlaikančiai gyvenimą. Tik atsiveriant šiai pradžiai ir ją pripažįstant, įmanoma būti perkeistam – leidžiant, kad išganymas mumyse veiktų ir per tai padarytų mūsų gyvenimą vaisingą, gausų gerų vaisių. Išganymo per tikėjimą esmė yra pripažinti Dievo dovanos pirmenybę. Šventasis Paulius šitai apibendrina taip: „Jūs gi esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana“ (Ef 2, 8).

20. Naujoji tikėjimo logika remiasi Kristumi. Tikėjimas į Kristų mus išgelbėja, nes Jame gyvenimas visiškai atsiveria Meilei, kuri pirma mūsų ir mus perkeičia iš vidaus, veikia mumyse ir su mumis. Tai ypač aikštėn iškyla tautų apaštalui aiškinant vieną Pakartoto Įstatymo knygos tekstą; jo aiškinimas atitinka giliausią Senojo Testamento dinamiką. Mozė sako tautai, kad Dievo įsakymas yra nei per aukštai, nei per toli nuo žmogaus. Negalima sakyti: „Kas užkops į kalną ir mums jį atneš?“ arba: „Kas nuplauks už jūrų ir mums jį pargabens?“ (plg. Įst 30, 11–14). Tą Dievo žodžio artumą šventasis Paulius susieja su Kristaus artumu krikščionyje: „Nesakyk savo širdyje: Kas įžengs į dangų? – tai yra Kristaus atsivesti; arba: Kas nusileis į bedugnę – būtent Kristaus iš numirusių atsiimti“ (Rom 10, 6–7). Kristus nužengė į žemę ir prisikėlė iš numirusių. Tapdamas žmogumi ir prisikeldamas Dievo Sūnus aprėpė visą žmogaus kelią ir per Šventąją Dvasią gyvena mūsų širdyse. Tikėjimas žino, kad Dievas prie mūsų visiškai priartėjo, kad Kristus mums duotas kaip didžiulė dovana, keičianti mus iš vidaus, gyvenanti mumyse ir taip dovanojanti mums šviesą, kuri apšviečia gyvenimo pradžią ir pabaigą, visą žmogaus kelią.

21. Taip galime suvokti tikėjimo atnešamą naujybę. Tikintysis perkeičiamas Meilės, kuriai atsiveria tikėjimu, o atsiveriant siūlomai Meilei, jo egzistencija išsiplečia pranokdama savo ribas. Šventasis Paulius sako: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 20) ir ragina: „Kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse“ (Ef 3, 17). Per tikėjimą tikinčiojo „aš“ išsiplečia, kad jame apsigyventų Kitas, kad jis gyventų Kitame, ir taip jo gyvenimas Meilėje pasidaro erdvesnis. Čia ypatingas vaidmuo tenka Šventosios Dvasios veikimui. Krikščionis gali regėti Jėzaus akimis, jausti kaip jis, turėti jo sūnišką nuostatą todėl, kad yra jo Meilės, kuri yra Šventoji Dvasia, dalininkas. Šioje Meilėje tam tikru būdu įgyja Jėzaus regėseną. Be tokio supanašėjimo Meilėje, be mūsų širdyse jo išliejamos Dvasios (plg. Rom 5, 5) Jėzaus neįmanoma išpažinti kaip Viešpaties (plg. 1 Kor 12, 3).

Bažnytinis tikėjimo pavidalas

22. Šitaip tikėjimo kupinas gyvenimas virsta bažnytiniu gyvenimu. Šventasis Paulius, Romos krikščionims kalbėdamas apie vieną Kūną ir sakydamas, kad visi tikintieji yra Kristuje, ragina nesigirti, bet vertinti save „pagal Dievo duotąjį tikėjimo laipsnį“ (Rom 12, 3). Tikintysis moka pažvelgti į save remdamasis tikėjimu, kurį išpažįsta: Kristaus pavidalas yra veidrodis, kuriame jis regi visiškai tobulą savo paties atvaizdą. Ir kaip Kristus aprėpia visus tikinčiuosius, sudarančius jo Kūną, lygiai taip krikščionis suvokia save kaip to Kūno narį, pirmapradžiu ryšiu susaistytą su Kristumi ir kitais tikėjimo broliais. Kūno įvaizdžiu nenorima tikinčiųjų susiaurinti iki anoniminės visumos dalies, paprasto didelio mechanizmo sraigtelio, bet, priešingai, trokštama pabrėžti gyvą Kristaus vienybę su tikinčiaisiais ir visų tikinčiųjų tarpusavio vienybę (plg. Rom 12, 4–5). Krikščionys yra „viena“ (plg. Gal 3, 28) neprarasdami savo individualybės ir, tarnaudami kitiems, kiekvienas įgyja savo būtį ligi galo. Tada taip pat tampa suprantama, kodėl už šio Kūno, šios Bažnyčios vienybės Kristuje – Bažnyčios, kuri, pasak Romano Guardini, yra „istorinė pilnatviško Kristaus žvilgsnio į pasaulį nešėja“ [16], – ribų tikėjimas praranda savo „matą“, nebesuranda pusiausvyros, reikiamos erdvės išsilaikyti. Tikėjimas neišvengiamai turi bažnytinį pavidalą, išpažįstamas Kristaus Kūne kaip konkrečioje tikinčiųjų bendrystėje. Šioje bažnytinėje vietoje jis pavienį krikščionį atveria visiems žmonėms. Kartą išgirstas Dievo žodis, veikiamas savaiminės dinamikos, krikščionio širdyje virsta atsaku, skelbiamu žodžiu, tikėjimo išpažinimu. Pasak šventojo Pauliaus, tikima širdimi ir išpažįstama lūpomis (plg. Rom 10, 10). Tikėjimas nėra privatus reikalas, individualistinė samprata, subjektyvi nuomonė, bet gimsta iš klausymosi, kad reikštųsi žodžiais ir taptų skelbimu. Juk „kaipgi žmonės įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaipgi išgirs be skelbėjo?!“ (Rom 10, 14). Tad tikėjimas krikščionyje ims veikti dėl gautosios dovanos, dėl Meilės, traukiančios prie Kristaus (plg. Gal 5, 6) ir leidžiančios jam dalyvauti Bažnyčios, per istoriją keliaujančios atbaigimo link, kelionėje. Tam, kas šitaip perkeistas, atsiveria nauja regėsena, tikėjimas tampa šviesa jo akims.

Antras skyrius
JEI NETIKĖSITE, NESUPRASITE (plg. Iz 7, 9)

Tikėjimas ir tiesa

23. Jei netikėsite, nesuprasite (plg. Iz 7, 9). Taip hebrajų Biblijos graikiškojoje versijoje, Egipto Aleksandrijoje atsiradusioje Septuagintoje, išversti pranašo Izaijo žodžiai karaliui Ahazui. Šitaip tikėjimo centre atsidūrė tiesos pažinimo klausimas. Tačiau hebrajiškajame tekste parašyta kitaip. Ten pranašas sako karaliui: „Jei netikėsite, nebūsite tvirti.“ Čia žaidžiama dviem veiksmažodžio ’amàn formomis: „tikėsite“ (ta’aminu) ir „būsite tvirti“ (te‘amenu). Išsigandęs savo priešų galios, karalius ieško saugumo, kurį gali suteikti sutartis su didžiąja asirų imperija. Tada pranašas paragina jį patikėti save tikrajai uolai, kuri nesvyruoja, Izraelio Dievui. Kadangi Dievas patikimas, protinga į jį tikėti, savo saugumą statydinti ant jo žodžio. Tai – Dievas, kurį Izaijas vėliau dukart pavadins „Dievu, kurio vardas Amen“ (plg. Iz 65, 16), nepajudinamas ištikimybės sandorai pamatas. Gali atrodyti, kad graikiškojoje Biblijos versijoje frazę „būti tvirtam“ išvertus veiksmažodžiu „suprasti“ tekstas visiškai pakeistas, nes biblinė pasitikėjimo Dievu sąvoka pakeista graikiškąja supratimo sąvoka. Tačiau toks vertimas, neabejotinai atspindėjęs dialogą su helenistine kultūra, nėra svetimas giliajai hebrajiškojo teksto dinamikai. Mat tvirtumas, Izaijo žadamas karaliui, ateina per Dievo veikimo ir vienybės, jo dovanojamos žmogaus gyvenimui ir tautos istorijai, supratimą. Pranašas ragina suprasti Viešpaties kelius Dievo ištikimybėje atrandant amžius vairuojantį išmintingą planą. Šventasis Augustinas „suprasti“ ir „būti tvirtam, stovėti“ sintezę savo „Išpažinimuose“ išreiškė kalbėdamas apie tiesą, kuriai galima save patikėti, kad galėtum stovėti: „Tada stovėsiu tvirtai remdamasis tavimi, <...> tiesa, kuri tu esi“ [17]. Iš konteksto paaiškėja, kad šventasis Augustinas nori parodyti, kokiu būdu ši patikima Dievo tiesa, išplaukianti iš Biblijos, reiškia jo ištikimą buvimą amžių tėkmėje, jo gebą vienu metu aprėpti laikus, surinkti išsibarsčiusias žmogaus dienas [18].

24. Šioje šviesoje skaitomas Izaijo tekstas atveda prie išvados: žmogui reikia pažinimo, reikia tiesos, nes be jos jis neturi atramos, nežengia pirmyn. Tikėjimas be tiesos negelbėja, nesuteikia mūsų žingsniams saugumo. Jis lieka gražia pasaka, mūsų laimės troškimo projekcija, kažkas, kas mus patenkina tik tiek, kiek norime pasiduoti iliuzijai. Arba susiaurėja iki gražaus jausmo, paguodžiančio ir sušildančio, bet pavaldaus mūsų nuotaikos kaitai bei laikų permainingumui ir nepajėgiančio palaikyti mūsų nuolatiniame gyvenimo kelyje. Jei tikėjimas toks būtų, karalius Ahazas būtų buvęs teisus, jog nerizikavo savo karalystės saugumo ir savo gyvenimo grįsti jausmingumu. Bet kaip tik dėl savo sąsajos su tiesa tikėjimas geba pasiūlyti naują šviesą, pranokstančią karaliaus apskaičiavimus, nes regi toliau, supranta Dievo, ištikimo savo sandorai ir pažadams, veikimą.

25. Priminti tikėjimo sąsają su tiesa šiandien svarbiau nei kada nors anksčiau kaip tik dėl tiesos krizės, kurią išgyvename. Šiuolaikinėje kultūroje dažnai linkstama tiesa pripažinti tik technologijos tiesą: tiesa tai, ką žmogus įstengia sukonstruoti ir išmatuoti savo mokslu, tiesa, nes tai veikia ir daro gyvenimą patogesnį bei lengvesnį. Šiandien tai atrodo vienintelė patikima tiesa, vienintelė, kuria galima pasidalyti su kitais, vienintelė, kurią galima aptarti ir bendrai priimti. Kita vertus, yra individo tiesų, kurios autentiškos atžvilgiu to, ką kiekvienas jaučia viduje; jos galioja tik individui ir negali būti perteikiamos kitiems tikinant, jog tarnauja bendrajam gėriui. Į didžiąją tiesą, tiesą, paaiškinančią asmeninio ir visuomeninio gyvenimo visumą, žvelgiama įtariai. Argi ne tokios tiesos, – klausiama, – siekė didžiosios totalitarinės praėjusio amžiaus sistemos, tiesos, primetančios savo pasaulėžiūrą, kad sugniuždytų konkrečią individo istoriją? Tad belieka reliatyvizmas, kuriam visuotinės tiesos klausimas, kuris iš esmės yra ir klausimas dėl Dievo, nebeįdomus. Laikantis šio požiūrio, atrodo logiška stengtis pertraukti religijos sąsają su tiesa, nes ta sąsaja yra fanatizmo, trokštančio engti visus, nepritariančius jo įsitikinimams, šaknis. Šiuo atžvilgiu galima kalbėti apie didžiulę užmarštį mūsų šiandieniame pasaulyje. Juk klausimas dėl tiesos yra klausimas dėl atminimo, gilaus atminimo, nes krypsta į tai, kas pirma mūsų, ir todėl gali vienyti anapus mūsų mažo bei siauro „aš“ ribų. Tai – klausimas dėl visa ko kilmės, jo šviesoje galima išvysti tikslą ir per tai bendrojo kelio prasmę.

Tiesos pažinimas ir meilė

26. Ar tokioje situacijoje krikščioniškasis tikėjimas gali prisidėti prie bendrojo gėrio padėdamas teisingai suprasti tiesą? Norint į tai atsakyti, būtina apmąstyti tikėjimui būdingą pažinimą. Tam gali padėti šventojo Pauliaus ištara, kad tikima širdimi (plg. Rom 10, 10). Širdis Biblijoje yra žmogaus centras, kur vienas su kitu susipina visi jo matmenys – kūnas ir dvasia, asmens vidujiškumas ir atvirumas pasauliui bei kitiems, intelektas, valia, jausmingumas. Širdis šiuos matmenis išlaikyti drauge įstengia tik todėl, kad yra vieta, kur mes atsiveriame tiesai ir meilei ir leidžiame joms mus palytėti ir gilumoje perkeisti. Tikėjimas perkeičia visą žmogų, bet tik tada, kai jis atsiveria meilei. Turint priešais akis šią tikėjimo ir meilės sampyną, tampa aišku, kad tikėjimas yra savita pažinimo forma, jis įtikina ir geba apšviesti mūsų žingsnius. Tikėjimas pažįsta, nes susijęs su meile, kuri pati neša šviesą. Tikėjimo supratimas gimsta tada, kai priimame didžiąją Dievo meilę, mus viduje perkeičiančią ir dovanojančią mums naujas akis tikrovei regėti.

27. Žinome, kaip filosofas Ludwigas Wittgensteinas aiškino sąsają tarp tikėjimo ir tikrumo. Tikėjimas, jo nuomone, panašus į buvimo įsimylėjusiam patirtį, kuri suvokiama kaip kažkas subjektyvu, ko negalima laikyti visiems galiojančia tiesa [19]. Šiuolaikiniam žmogui juk ir atrodo, kad meilės klausimas neturi nieko bendra su tiesa. Meilė šiandien laikoma patirtimi, susijusia su nepastoviais jausmais, o ne su tiesa.

Tačiau ar tai teisingas meilės apibūdinimas? Iš tikrųjų meilės negalima susiaurinti iki ateinančio ir praeinančio jausmo. Ji, tiesa, palyti mūsų jausmingumą, bet tik tam, kad atvertų mylimam žmogui ir per tai keliautų jo link, t. y. išeitų iš savo užsisklendusio „aš“ ir artintųsi prie kito siekdama megzti tvarų santykį. Meilė trokšta vienybės su mylimu žmogumi. Per tai paaiškėja, kokia prasme meilei reikia tiesos. Tik remdamasi tiesa, meilė gali gyvuoti laiko tėkmėje, įveikti bėglią akimirką ir likti nepajudinama, kad palaikytų bendrame kelyje. Neturėdama sąsajos su tiesa, meilė pavaldi jausmams ir neatlaiko laiko išbandymo. O tikroji meilė, priešingai, suvienija visus mūsų asmens elementus ir tampa nauja šviesa pakeliui į didų ir pilnatvišką gyvenimą. Be tiesos meilė negali suteikti tvirto ryšio, neįstengia „aš“ išvesti iš jo atskirties bei išlaisvinti iš trumpos akimirkos ir todėl negali statydinti gyvenimo bei būti vaisinga.

Meilei reikia tiesos, o tiesai – meilės. Meilės ir tiesos negalima vienos nuo kitos atsieti. Be meilės tiesa tampa šalta, beasmenė ir slegianti konkretų žmogaus gyvenimą. Tiesa, kurios ieškome ir kuri mūsų žingsniams suteikia prasmę, mus apšviečia tada, kai esame palytimi meilės. Kas myli, tas suvokia, kad meilė yra tiesos patyrimas, ji pati atveria mūsų akis, jog vienybėje su mylimu žmogumi naujaip regėtume visą tikrovę. Šia prasme Grigalius Didysis rašė, kad „amor ipse notitia est – pati meilė yra pažinimas“, atneša su savimi naują logiką [20]. Galvoje turimas su santykiu susijęs žvelgimo į pasaulį būdas, tampantis bendru pažinimu, žvilgsniu kito akimis ir bendru žvilgsniu į visus dalykus. Šios tradicijos viduramžiais laikėsi Vilhelmas iš Sen Tjeri komentuodamas vieną Giesmių giesmės eilutę, kurioje mylimasis mylimajai sako: „tavo akys kaip balandžių!“ (Gg 1, 15) [21]. Šios abi akys, – aiškina Vilhelmas, – tai tikintis protas ir meilė, tampantys viena akimi, kad galėtų kontempliuoti Dievą, intelektui virstant „meilės apšviestu intelektu“ [22].

28. Šis meilės kaip pažinimo šaltinio, priklausančio kiekvieno žmogaus pirmapradei patirčiai, atradimas autoritetingai išreikštas bibline tikėjimo samprata. Džiaugdamasis meile, kurios kupinas Dievas jį išsirinko ir pagimdė kaip tautą, Izraelis galop suvokia dieviškojo plano nuo pradžios iki atbaigos vienybę. Per tai, kad kyla iš Dievo, sudarančio sandorą, meilės, tikėjimo pažinimas yra kelią istorijoje apšviečiantis pažinimas. Dėl šios priežasties Biblijoje tiesa ir ištikimybė neperskiriamos: tikrasis Dievas yra ištikimas Dievas, toks, kuris laikosi pažadų ir leidžia laike suprasti savo planą. Per pranašų patirtį, tremties skausmą ir galutinio sugrįžimo į Šventąjį miestą viltį Izraelis nuvokė, kad ši Dievo tiesa pranoksta jo paties istoriją ir aprėpia visą pasaulio istoriją nuo sukūrimo. Tikėjimo pažinimas apšviečia ne tik ypatingą vienos tautos kelią, bet ir visą sukurto pasaulio raidą nuo jo pradžios iki pabaigos.

Tikėjimas kaip klausymasis ir regėjimas

29. Kaip tik todėl, kad susijęs su sandora ištikimo Dievo, užmezgančio su žmogumi meilės santykį ir jam skiriančio savo žodį, tikėjimo pažinimas Biblijoje pateikiamas kaip klausymasis ir susiejamas su klausos jusle. Šventasis Paulius vartoja klasikine tapusią formuluotę: fides ex auditu – tikėjimas iš klausymosi (plg. Rom 10, 17). Su žodžiu susijęs pažinimas visada yra asmeninis pažinimas, kai išgirstamas balsas, jam laisvai atsiveriama ir juo klusniai sekama. Todėl šventasis Paulius kalbėjo apie „tikėjimo klusnumą“ (plg. Rom 1, 5; 16, 26) [23]. Tikėjimas, be to, yra pažinimas, susijęs su laiko tėkme, reikalinga žodžiui ištarti: tai – pažinimas, pasiekiamas tik sekant iš paskos. Klausymasis padeda gerai perteikti pažinimo ir meilės ryšį.

Kai kalbama apie tiesos pažinimą, klausymasis kartais priešpriešinamas regėjimui, būdingam graikų kultūrai. Šviesa, viena vertus, leidžia kontempliuoti visumą, o to žmogus visada ir siekė, tačiau, kita vertus, regis, nepalieka erdvės laisvei, nes nusileidžia iš dangaus tiesiai į akį nereikalaudama akies atsako. Be to, atrodo, jog ji kviečia statiškai kontempliacijai, atsietai nuo konkretaus laiko, kuriame žmogus išgyvena džiaugsmą ir kančią. Vadovaujantis tokiu supratimu, biblinis požiūris į pažinimą priešingas graikiškajam, kuris, trokšdamas suprasti tikrovės visumą, pažinimą susiejo su regėjimu.

Tačiau akivaizdu, kad ši tariama priešprieša neatitinka biblinių duomenų. Senajame Testamente sujungti abu pažinimo būdai, nes su Dievo žodžio klausymusi susijęs troškimas regėti jo veidą. Šitaip galėjo išsirutulioti dialogas su helenistine kultūra, dialogas, priklausantis pačiai Rašto šerdžiai. Klausymasis patvirtina asmeninį pašaukimą ir klusnumą, taip pat tai, kad tiesa apsireiškia laike; regėjimas leidžia išvysti visą kelią ir įsitraukti į didįjį Dievo planą; to nematydami disponuotume tik atskirais nesuprantamos visumos fragmentais.

30. Sąsaja tarp regėjimo ir klausymosi kaip tikėjimo pažinimo būdų labiausiai išryškėja Jono evangelijoje. Tikėti ketvirtojoje evangelijoje reiškia klausytis ir sykiu regėti. Tikėjimo klausymasis iškyla kaip meilei būdinga pažinimo forma: tai asmeninis klausymasis, skiriantis balsą ir atpažįstantis Gerojo Ganytojo balsą (plg. Jn 10, 3–5); klausymasis, reikalaujantis sekti taip, kaip sekė pirmieji mokiniai: „Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų“ (Jn 1, 37). Kita vertus, tikėjimas susijęs ir su regėjimu. Kartais pirma tikėjimo eina regimas Jėzaus ženklas – štai žydai, išvydę prikeltą Lozorių, pamatę, „ką Jėzus padarė, įtikėjo jį“ (Jn 11, 45). Kitais atvejais giliau matyti padeda tikėjimas: „Jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę“ (Jn 11, 40). Galop tikėjimas ir regėjimas susipina: „Kas mane tiki, tiki <...> tą, kuris mane siuntė. Ir kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė“ (Jn 12, 44–45). Vienydamasis su klausymusi, regėjimas virsta Kristaus sekimu, o tikėjimas priešais akis iškyla kaip žvelgimas, kurio metu akys įpranta regėti gelmę. Tai Velykų rytą ir vyksta: iš pradžių Jonas dar tamsoje išvydęs tuščią kapą „pamatė ir įtikėjo“ (Jn 20, 8), paskui Marija Magdalietė, jau matanti Jėzų (plg. Jn 20, 14) ir norinti jį sulaikyti, paraginama kontempliuoti jo žengimą pas Tėvą, pagaliau ta pati Magdalietė mokiniams tvirtai išpažįsta, kad matė Viešpatį (plg. Jn 20, 18).

Kaip atsiranda ši klausymosi ir regėjimo sintezė? Ją įgalina konkretus Jėzaus asmuo, kuris matomas ir girdimas. Jis kūnu tapęs Žodis, kurio šlovę regėjome (plg. Jn 1, 14). Tikėjimo šviesa yra Veido šviesa, kurioje išvystamas Tėvas. Tiesa, suvokiama tikėjimo, ketvirtojoje evangelijoje yra Tėvo apreiškimas Sūnuje, jo kūne ir jo žemiškais darbais, – tiesa, kurią galima apibrėžti kaip Jėzaus „švytintį gyvenimą“ [24]. Tai reiškia, kad tikėjimo pažinimas nekviečia mūsų žvelgti į grynai vidinę tiesą. Tikėjimo mums atveriama tiesa kreipia į susitikimą su Kristumi, į jo gyvenimo kontempliavimą, jo artumo suvokimą. Šia prasme šventasis Tomas Akvinietis kalba apie apaštalų, fiziškai regėjusių Prisikėlusįjį, oculata fides – regintį tikėjimą [25]! Jie išvydo prisikėlusį Jėzų savo akimis ir įtikėjo, t. y. galėjo prasiskverbti į gilumą to, ką regi, kad išpažintų Tėvo dešinėje sėdintį Dievo Sūnų.

31. Tik taip, per įsikūnijimą, per dalijimąsi mūsų žmogyste meilei būdingas pažinimas galėjo pasiekti pilnatvę. Juk meilės šviesa gimsta tada, kai palytima mūsų širdis ir mes per tai įsileidžiame vidun mylimąjį, kuris atveria mums savo slėpinį. Tada taip pat suprantame, kodėl šventasis Jonas tikėjimu, greta klausymosi ir regėjimo, laiko ir palytėjimą; savo pirmajame laiške jis tvirtina: „Ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį“ (1 Jn 1, 1). Įsikūnydamas, ateidamas pas mus Jėzus mus palytėjo, o per sakramentus palyti ir šiandien. Perkeisdamas mūsų širdį, jis šitaip mus įgalino ir toliau įgalina pažinti bei išpažinti jį kaip Dievo Sūnų. Per tikėjimą galime jį palytėti ir gauti jo malonės galios. Aiškindamas pasakojimą apie kraujoplūdžiu sergančią moterį, kuri palytėjo Jėzų, kad pasveiktų (plg. Lk 8, 45–46), šventasis Augustinas sako: „Palytėti širdimi yra tikėti“ [26]. Aplink Jėzų grumdosi žmonių minia, tačiau jie jo nepasiekia, nes asmeniškai nepalyti tikėjimu, pažįstančiu jo slėpinį, – tai, kad jis yra Tėvą apreiškiantis Sūnus. Tik tapę panašūs į Jėzų, gauname akis, reikalingas jam regėti.

Tikėjimo ir proto dialogas

32. Skelbdamas Dievo tobulos meilės tiesą ir atverdamas šios meilės galiai, krikščioniškasis tikėjimas pasiekia žmogaus patyrimo giliausią šerdį – žmogaus, meilės dėka išvystančio šviesą ir pašaukto mylėti, kad liktų šviesoje. Genamiems troškimo visą tikrovę apšviesti Jėzuje apreikšta Dievo meile ir patiems besistengiant mylėti ta pačia meile pirmiesiems krikščionims graikų pasaulis, kamuojamas tiesos alkio, buvo idealus dialogo partneris. Evangelijos žinios susitikimas su antikos filosofiniu mąstymu buvo lemiamas žingsnis, kad Evangelija pasiektų visas tautas. Tas susitikimas įgalina vaisingą tikėjimo ir proto sąveiką, mainantis amžiams besiplėtojusią iki mūsų dienų. Palaimintasis Jonas Paulius II savo enciklikoje Fides et ratio parodė, kaip tikėjimas ir protas vienas kitą sustiprina [27]. Suradę pilnatvišką Jėzaus meilės šviesą, aptinkame, kad kažkiek tos šviesos būta visoje mūsų meilėje, ir suvokiame jos galutinį tikslą. Tai, kad mūsų meilę lydi šviesa, sykiu padeda mums išvysti meilės kelią, vedantį į Dievo Sūnaus visiško savęs atidavimo dėl mūsų pilnatvę. Tokioje cirkuliacijoje tikėjimo šviesa apšviečia visus mūsų žmogiškus santykius, kuriuos galima įgyvendinti vienybėje su švelnia Kristaus meile.

33. Šventojo Augustino gyvenime atrandame reikšmingą šio kelio pavyzdį, kai tiesos ir aiškumo besiilginčio proto ieškojimai buvo įterpti į tikėjimo horizontą, iš kurio gauta naujo supratimo. Viena vertus, Augustinas persiima graikiškąja šviesos filosofija, primygtinai pabrėžiančia vizualumą. Susitikęs su neoplatonizmu, jis susipažino su šviesos, ateinančios iš viršaus, kad apšviestų daiktus, ir todėl simbolizuojančios Dievą, paradigma. Per tai šventasis Augustinas suvokė dieviškąją transcendenciją ir atrado, kad visi daiktai yra savaime skaidrūs, t. y. gali atspindėti Dievo gerumą, Gėrį. Taip jis išsilaisvino iš manichėjizmo, kuriuo pirma gyveno ir kuris vertė manyti, kad gėris ir blogis be paliovos vienas su kitu grumiasi, be aiškių kontūrų vienas su kitu yra susipynę bei susimaišę. Įžvalga, kad Dievas yra šviesa, suteikė jo gyvenimui naują kryptį bei dovanojo jam gebėjimą atpažinti blogį, kuriuo nusikalto, ir atsigręžti į gėrį.

Tačiau, kita vertus, kalbant apie šventojo Augustino konkretų patyrimą, jo paties pasakojamą „Išpažinimuose“, lemiamas momentas jo tikėjimo kelyje buvo ne Dievo regėjimas anapus šio pasaulio, bet veikiau sode išgirstas balsas, sakantis: „Imk ir skaityk.“ Jis paėmė šventojo Pauliaus laiškų knygą ir apsistojo ties tryliktuoju Laiško romiečiams skyriumi [28]. Štai taip jam pasirodė asmeninis Biblijos Dievas, gebantis kalbėtis su žmogumi ir nužengti, kad kartu su žmogumi gyventų bei lydėtų jį istorijos kelyje pasirodydamas klausymosi bei atsako laiku.

Ir vis dėlto tas susitikimas su Dievo žodžiu šventojo Augustino nepaskatino atmesti šviesos ir regėjimo. Visada vadovaudamasis Dievo meilės apreiškimu Jėzuje, jis sujungė abu aspektus. Ir taip išrutuliojo šviesos filosofiją, apimančią žodžiui būdingą abipusiškumą ir atveriančią erdvę laisvei žvelgti į šviesą. Kaip žodį atitinka laisvas atsakas, taip šviesai atsakas yra jos atspindimas vaizdas. Tad susiejęs klausymąsi ir regėjimą šventasis Augustinas gali prabilti apie „žodį, švytintį žmogaus viduje“ [29]. Šitaip šviesa, taip sakant, virsta žodžio šviesa, nes yra asmeninio Veido šviesa, šviesa, kuri apšviesdama mus kviečia bei trokšta atsispindėti mūsų veide, kad švytėtų iš mūsų vidaus. Apskritai troškimas regėti visumą, o ne istorijos fragmentus išlieka ir bus išpildytas pabaigoje, kai žmogus, pasak Hipono šventojo, regės ir mylės [30]. Ir ne todėl, kad gebės turėti visą šviesą, kuri visada liks neišsemiama, bet dėl to, jog visas įžengs į šviesą.

34. Tikėjimui būdinga meilės šviesa gali apšviesti mūsų laikų klausimus dėl tiesos. Šiandien tiesa dažnai susiaurinama iki to, kas individui subjektyviai autentiška ir galioja tik jo gyvenimui. Visuotinė tiesa mums kelia baimę, nes ją neišvengiamai tapatiname su totalitarizmu. Tačiau jei tiesa yra meilės tiesa, jei tai yra tiesa, atsiverianti per asmeninį susitikimą su Kitu ir kitais, tuomet ji išlaisvinama iš užsisklendimo individe ir gali būti bendrojo gėrio dalis. Būdama meilės tiesa, ji nėra imanti viršų prievarta, individą gniuždanti tiesa. Kadangi kyla iš meilės, ji gali pasiekti širdį, kiekvieno žmogaus asmens centrą. Taip paaiškėja, kad tikėjimas nėra nepakantus, bet auga bendrabūvyje, paženklintame pagarbos kitam. Tikintysis nėra arogantiškas, priešingai, tiesa verčia jį nusižeminti, nes jis žino, kad ne mes turime tiesą, bet veikiau ji mus aprėpia bei turi. Ji toli gražu nepadaro mūsų kietaširdžių, bet įkvepia tikėjimo tikrumo ir įgalina liudyti bei puoselėti dialogą su visais.

Kita vertus, tikėjimo šviesa, susivienijusi su meilės tiesa, nėra svetima materialiam pasauliui, nes meilė visada reiškiasi kūne ir sieloje. Tikėjimo šviesa yra įkūnyta šviesa, sklindanti iš Jėzaus švytinčio gyvenimo. Ji apšviečia ir materiją, patiki save jos tvarkai, suvokia, jog joje atsiveria darnos ir vis platesnio supratimo kelias. Tad iš mokslo žvilgsnio tikėjimas gauna naudos: pirmasis kviečia mokslininką, kad jis liktų atviras visai be galo turtingai tikrovei. O tikėjimas budina kritinę sąmonę, neleisdamas tyrėjui tenkintis savo formulėmis ir padėdamas suvokti, jog gamta jas visada pranoksta. Kviesdamas stebėtis kūrinijos slėpinio akivaizdoje, tikėjimas išplečia proto horizontus, kad geriau apšviestų pasaulį, atsiveriantį moksliniam tyrimui.

Tikėjimas ir Dievo ieškojimas

35. Tikėjimo į Jėzų šviesa tai pat apšviečia visų Dievo ieškančiųjų kelią ir savitu krikščionišku indėliu prisideda prie dialogo su įvairių religijų sekėjais. Laiške žydams kalbama apie teisiųjų, dar prieš sandorą su Abraomu tikėjimu ieškojusių Dievo, liudijimą. Apie Henochą sakoma, kad jis „patikęs Dievui“ (Žyd 11, 5), o taip nebūtų buvę be tikėjimo, nes „kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir kad jo ieškantiems atsilygina“ (Žyd 11, 6). Tad nesunku suprasti, jog religingo žmogaus kelias eina per išpažinimą vieno Dievo, kuris juo rūpinasi ir kurį surasti nėra neįmanoma. Kokį kitą atlygį Dievas galėtų pasiūlyti jo ieškantiesiems, jei ne savo suradimą? Dar anksčiau sutinkame Abelį. Jo tikėjimas irgi giriamas: būtent dėl to tikėjimo Dievas patvirtino jo dovanas, jo kaimenės rinktines pirmienas (plg. Žyd 11, 4). Religingas žmogus stengiasi atpažinti Dievo ženklus kasdienėje savo gyvenimo patirtyje, metų laikų cikle, žemės vaisingume ir visame kosmoso judėjime. Dievas yra kupinas šviesos ir gali būti surastas tų, kurie nuoširdžiai jo ieško.

Tokio ieškojimo įvaizdis yra išminčiai, žvaigždės atvesti į Betliejų (plg. Mt 2, 1–12). Jiems Dievo šviesa pasirodė kaip kelias, kaip žvaigždė, vedanti atradimų keliu. Žvaigždė liudija Dievo kantrumą mūsų akims, turinčioms priprasti prie jo spindesio. Religingas žmogus yra pakeliui ir turi būti pasirengęs būti vedamas, išeiti iš savęs, kad surastų Dievą, kuris visada kelia nuostabą. Tokia Dievo atožvalga į mūsų akis rodo, jog žmogiškoji šviesa, žmogui artinantis prie Dievo, nepranyksta akinančiai šviesioje Dievo begalybėje, kaip blėstanti žvaigždė auštant rytui, bet spindi juo stipriau, juo arčiau atsiduria prie pirmapradės ugnies, kaip veidrodis, atspindintis spindesį. Krikščioniškuoju Jėzaus kaip vienatinio Gelbėtojo išpažinimu sakoma, kad visa Dievo šviesa susitelkė jame, jo „švytinčiame“ gyvenime, kuriuo apreiškiama istorijos pradžia ir pabaiga [31]. Nėra jokios žmogiškosios patirties, jokio žmogaus kelio Dievop, kuris nebūtų gaubiamas, apšviečiamas ir skaistinamas tos šviesos. Juo labiau krikščionis įžengia į atvirą Kristaus šviesos ratą, juo labiau geba suvokti kiekvieno žmogaus kelią Dievop ir jame lydėti.

Kadangi tikėjimas reiškiasi kaip kelias, jis svarbus ir gyvenimui tų žmonių, kurie, nors ir netiki, mielai tikėtų ir nepaliaujamai ieško. Jei nuoširdžiai atsiveria meilei ir leidžiasi į kelią su šviesa, kurią pajėgia suvokti, jie to patys nežinodami jau yra pakeliui į tikėjimą. Jie stengiasi elgtis taip, tarsi Dievas būtų, – kartais todėl, jog supranta jo svarbą ieškant patikimų bendro gyvenimo gairių, arba todėl, kad tamsoje ilgisi šviesos, arba taip pat todėl, kad pastebi, koks didis ir gražus yra gyvenimas, ir nujaučia, jog Dievo buvimas padarytų jį dar didingesnį. Šventasis Ireniejus Lijonietis pasakoja, kad Abraomas, prieš išgirsdamas Dievo balsą, jo ieškojo jau „karštu širdies troškimu“ ir, „klausinėdamas, kur Dievas, klaidžiojo po visą pasaulį“, kol „Dievas pasigailėjo to, kuris vienas tyliai jo ieškojo“ [32]. Kas leidžiasi į kelią daryti gera, jau artinasi prie Dievo ir Dievas jam jau padeda, nes dieviškosios šviesos dinamikai būdinga apšviesti mūsų akis, kai žengiame meilės pilnatvės link.

Tikėjimas ir teologija

36. Kadangi tikėjimas yra šviesa, jis kviečia mus skverbtis į jį, vis labiau tirti jo apšviečiamą horizontą, kad geriau pažintume tai, ką mylime. Iš to troškimo gimsta krikščioniškoji teologija. Tada akivaizdu, kad teologija be tikėjimo neįmanoma ir kad ji pati priklauso tikėjimui, mėginančiam giliau suprasti Dievo savęs apreiškimą, kurio viršūnė – Kristaus slėpinys. Iš to pirmiausia išplaukia tai, jog teologijoje tirti ir pažinti stengiasi ne tik protas, kaip eksperimentiniuose moksluose. Dievo negalima susiaurinti iki objekto. Jis yra Subjektas, leidžiantis save pažinti ir pasirodantis kaip Asmuo asmeniui. Teisingas tikėjimas kreipia protą atsiverti iš Dievo ateinančiai šviesai, kad, vedamas meilės tiesai, jis galėtų Dievą labiau pažinti. Didieji viduramžių mokytojai ir teologai atkreipdavo dėmesį, jog teologija kaip tikėjimo mokslas yra Dievo žinojimo apie save patį dalininkė. Vadinasi, teologija yra ne tik žodis apie Dievą, bet pirmiausia Dievo mums adresuojamo žodžio, Dievo apie save ištariamo žodžio priėmimas ir mėginimas jį geriau suprasti, nes Dievas yra amžinas bendrystės dialogas bei įsileidžia žmogų į to dialogo vidų [33]. Todėl nuo teologijos neatsiejamas nusižeminimas, įgalinantis būti „palytėjamam“ Dievo, pripažinti savo ribotumą Slėpinio akivaizdoje ir skatinantis neišsemiamus to Slėpinio turtus tirti su protui būdinga drausme.

Teologijai taip pat būdingas bažnytinis tikėjimo pavidalas; jos šviesa yra ir tikinčio subjekto – Bažnyčios šviesa. Tai, viena vertus, reiškia, kad teologija tarnauja krikščionių tikėjimui, nuolankiai saugo ir gilina visų, įskaitant paprasčiausiųjų, tikėjimą. Be to, teologija, kadangi gyva tikėjimu, popiežiaus ir su juo vienybėje esančių vyskupų Magisteriumą laiko ne kokiu nors išorišku dalyku, savo laisvės apribojimu, bet, priešingai, vienu iš savo vidinių, esminių elementų, nes Magisteriumas laiduoja sąlytį su pirmaprade versme ir, vadinasi, teikia tikrumą, jog semiama iš nepažeisto Kristaus žodžio.

Trečias skyrius
AŠ JUMS PERDAVIAU, KĄ ESU GAVĘS (plg. 1 Kor 15, 3)

Bažnyčia – mūsų tikėjimo motina

37. Tas, kuris atsivėrė Dievo meilei, išgirdo jo balsą ir priėmė jo šviesą, negali tos dovanos pasilaikyti sau. Kadangi tikėjimas yra klausymasis ir regėjimas, jis kitiems irgi perduodamas kaip žodis ir šviesa. Kreipdamasis į korintiečius, apaštalas Paulius vartoja abu šiuos įvaizdžius. Viena vertus, sako: „Mes turime tą pačią tikėjimo dovaną, apie kurią parašyta: Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau. Taigi mes tikime ir todėl kalbame“ (2 Kor 4, 13). Priimtas žodis virsta atsaku, išpažinimu ir todėl vėl suskamba kitiems kviesdamas juos įtikėti. Kita vertus, šventasis Paulius mini ir šviesą: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą“ (2 Kor 3, 18). Veidas veidui atspindi šviesą taip, kaip Mozė švytėjo Dievo spindesiu po pokalbio su juo: „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4, 6). Jėzaus šviesa krikščionio veide suspindi kaip veidrodyje ir taip atsklinda iki mūsų, pasiekia mus, kad ir mes galėtume dalyvauti tame regėjime ir kitiems atspindėti Jo šviesą, lygiai kaip per Velykų liturgiją Velykų žvakės liepsna uždega daug kitų žvakių. Tikėjimas perduodamas asmens asmeniui, taip sakant, per kontaktą, kaip ugnis, įsižiebianti nuo kitos liepsnos. Krikščionys savo neturtu sėja tokią vaisingą sėklą, kad ji virsta didžiuliu medžiu, pripildančiu pasaulį savo vaisių.

38. Visur visiems žmonėms švytintis tikėjimas taip pat perduodamas laiko ašimi iš kartos į kartą. Kadangi tikėjimas kyla susitikimo istorijoje ir apšviečia mūsų kelią laike, jis perduotinas ir amžių tėkmėje. Jėzaus veidas pasiekia mus per nepertraukiamą liudytojų grandinę. Kaip tai įmanoma? Kaip galime būti tikri, kad, nors skiria šimtmečiai, palytime „tikrąjį Jėzų“? Jei žmogus būtų izoliuotas, jei norėtume remtis tik savo individualiuoju „aš“, trokštančiu savo pažinimo patikimumą atrasti savyje, toks tikrumas būtų neįmanomas. Savo išgalėmis negaliu pamatyti, kas įvyko tokioje tolimoje epochoje. Tačiau tai ne vienintelis žmogaus pažinimo būdas. Jo gyvenimas neatsiejamas nuo santykio. Jis kyla iš kitų, priklauso kitiems, susitinkant su kitais žmogaus gyvenimas tampa didesnis. Ir net savęs pažinimas bei suvokimas yra santykio pobūdžio, susiję su kitais, už mus pirmesniais, – pirmiausia su tėvais, suteikusiais mums gyvybę ir vardą. Pati kalba, žodžiai, kuriais aiškiname savo gyvenimą ir tikrovę, irgi ateina pas mus per kitus, išsaugota kitų gyvojoje atmintyje. Pažinti save galime tik būdami didesnės atminties dalininkais. Taip yra ir tikėjimo, teikiančio žmogaus supratimo būdui pilnatvę, atveju. Tikėjimo praeitis, tas Jėzaus meilės aktas, davęs pasaulyje pradžią naujam gyvenimui, pasiekia mus per kitų, liudytojų, atmintį ir yra gyvas nepakartojamame atminties subjekte – Bažnyčioje. Ji yra motina, mokanti mus tikėjimo kalbos. Sujungdamas tikėjimą ir atmintį bei abu susiedamas su Šventosios Dvasios, kuri, pasak Jėzaus, „viską primins“ (Jn 14, 26), veikimu, šį aspektą savo evangelijoje pabrėžė šventasis Jonas. Meilė, kuri yra Dvasia ir gyvena Bažnyčioje, laiko visus laikus suvienytus ir daro mus Jėzaus „amžininkais“, taip vesdama tikėjimo keliu.

39. Tikėti vienam neįmanoma. Tikėjimas nėra vien asmeniškas tikinčiojo pasirinkimas, nėra izoliuotas ryšys tarp tikinčiojo „aš“ ir dieviškojo „Tu“, tarp autonominio subjekto ir Dievo. Tikėjimas iš prigimties atviras „mes“ ir visada tikrove tampa Bažnyčios bendrystėje. Šitai mums primena Krikšto liturgijoje Tikėjimo išpažinimas dialogo forma. Tikėjimas reiškiasi kaip atsakas į kvietimą, į žodį, kuris turi būti išgirstas ir nekyla iš manęs, vadinasi, yra susijęs su dialogu ir negali būti išpažinimu, gimstančiu vien individo viduje. Atsakyti pirmuoju asmeniu: „Aš tikiu“ įmanoma tiktai priklausant didesnei bendruomenei ir sakant: „Mes tikime.“ Šiam Bažnyčios „mes“ atsiveriama taip, kaip atsiveriama Dievo meilei, kuri yra ne tik santykis tarp Tėvo ir Sūnaus, tarp „Aš“ ir „Tu“, bet Dvasioje yra ir „Mes“, asmenų bendrystė. Todėl, kas tiki, tas nėra vienas, ir todėl tikėjimas sklinda, kviečia į šį džiaugsmą kitus. Kas įtiki, atranda, kad jo „aš“ erdvė tampa erdvesnė, kad skeidžiasi nauji, gyvenimą praturtinantys santykiai. Tertulijonas tai įtaigiai išreiškė kalbėdamas apie katechumeną, po „atgimimo maudynės“ priimamą į motinos namus, kad kartu su broliais melstųsi mūsų Tėvui tarsi naujoje šeimoje [34].

Sakramentai ir tikėjimo perdavimas

40. Bažnyčia, kaip kiekviena šeima, savo atminties turinį perduoda savo vaikams. Kaip padaryti, kad niekas iš tikėjimo paveldo nepražūtų, o jis taptų vis gilesnis? Per Apaštalų Tradiciją, saugomą Bažnyčioje padedant Šventajai Dvasiai, palaikome gyvą sąlytį su pamatine atmintimi. „O tai, ką perdavė apaštalai, – teigia Vatikano II Susirinkimas, – apima visa, kas padeda Dievo tautai šventai gyventi ir auginti savo tikėjimą. Taip Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kuo ji yra, ir visa, kuo ji tiki“ [35].

Tikėjimui išties reikia aplinkos, kurioje jis būtų liudijamas bei perteikiamas ir kuri atitiktų tai, kas perteikiama, ir su tai derėtų. Mokymo turiniui, idėjai perteikti galbūt pakaktų knygos ar sakytinės žinios pakartojimo. Tačiau Bažnyčioje perteikiama jos gyvosios Tradicijos perduodama naujoji šviesa, kylanti iš susitikimo su gyvuoju Dievu; ta šviesa paliečia žmogaus vidų, širdį, kartu įtraukia jo protą, valią bei jausmus ir atveria jį gyviems bendrystės su Dievu ir kitais santykiams. Šiai pilnatvei perteikti skirta ypatinga priemonė, aprėpianti visą žmogų – jo kūną ir dvasią, vidujybę ir santykius. Ši priemonė – tai sakramentai, švenčiami Bažnyčios liturgijoje. Sakramentais perteikiama įsikūnijusi atmintis, susijusi su gyvenimo erdvėmis bei laikais ir su visomis juslėmis; per sakramentus žmogus kaip gyvojo subjekto narys įtraukiamas į bendruomeninių santykių audinį. Jei tiesa, kad sakramentai yra tikėjimo sakramentai [36], tuomet taip pat pasakytina, jog tikėjimui būdinga sakramentinė struktūra. Tikėjimas atnaujinamas per žmogaus gyvenimo ir krikščioniškosios egzistencijos sakramentinio jausmo atnaujinimą pamatant, kaip tai, kas regima ir materialu, atsiveria amžinybės slėpiniui.

41. Tikėjimas pirmiausia perduodamas per Krikštą. Gali atrodyti, kad Krikštas tėra būdas simboliškai išreikšti tikėjimo išpažinimą, pedagoginis aktas tam, katram reikia įvaizdžių bei gestų, kurių iš esmės būtų galima ir atsisakyti. Šventojo Pauliaus žodžiai apie Krikštą primena mums, jog yra ne taip. Jis sako: „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4). Per Krikštą tampame nauju kūriniu ir Dievo įvaikiais. Toliau apaštalas sako, kad krikščionys buvo patikėti „mokslo pavyzdžiui“ (typos didachés), kuriam iš širdies pakluso (plg. Rom 6, 17). Per Krikštą žmogus gauna išpažintiną mokymą ir konkrečią gyvenimo formą, reikalaujančią viso asmens įsitraukimo ir vedančią jį keliu į gėrį. Jis perkeliamas į naują aplinką, patikimas naujai aplinkai, naujam bendro veikimo būdui Bažnyčioje. Tad Krikštas mums primena, kad tikėjimas yra ne paskiro individo darbas, ne žmogaus vien savo išgalėmis atlikti įmanomas aktas, bet turi būti gaunamas įžengiant į Dievo dovaną perduodančią bažnytinę bendrystę: niekas savęs nepakrikštija, lygiai kaip ir pats savo išgalėmis neišvysta pasaulio šviesos. Esame pakrikštijami.

42. Kokie tie Krikšto elementai, įvesdinantys mus į šį naują „mokslo pavyzdį“? Pirmiausia šaukiamasi Trejybės vardo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Tad nuo pat pradžių pateikiama tikėjimo kelio santrauka. Dievas, pašaukęs Abraomą ir norėjęs būti vadinamas jo Dievu; Dievas, apreiškęs savo vardą Mozei; Dievas, patikėjęs mums savo Sūnų ir per tai pilnatviškai apreiškęs savo Vardo slėpinį, – tas Dievas dovanoja krikštijamajam naują Dievo vaiko tapatybę. Šitaip išryškėja per Krikštą atliekamo veiksmo – panardinimo į vandenį prasmė: vanduo yra mirties simbolis, kviečiantis mus „aš“ atsivertimu atverti šį „aš“ didesniajam „Aš“; tačiau vanduo yra ir gyvybės, įsčių, kuriose, sekdami Kristumi, atgimstame naujai egzistencijai, simbolis. Šiuo požiūriu per panardinimą į vandenį Krikštas mums kalba apie įkūnytą tikėjimo struktūrą. Kristus savo veiksmu paliečia mūsų asmeninę tikrovę ir per tai mus iš pagrindų perkeičia bei padaro Dievo įvaikiais, dieviškosios prigimties dalininkais, ir, atverdamas mus savo paties bendrystės gyvenimui, pakeičia visus mūsų santykius, mūsų konkrečią padėtį pasaulyje ir kosmose. Krikštui būdinga perkeitimo dinamika padeda mums suvokti katechumenato reikšmę: net seniai krikščioniškąją tradiciją turinčiose visuomenėse, kur Krikšto sakramentą priima vis daugiau suaugusiųjų, jis ir šiandien yra itin svarbus evangelizacijai. Tai rengimosi Krikštui, visos egzistencijos perkeitimui Kristuje kelias.

Kad geriau suprastume Krikšto ir tikėjimo sąsają, naudinga priminti vieną pranašo Izaijo tekstą, ankstyvųjų krikščionių raštijoje susietą su Krikštu: „Neprieinamų uolų tvirtovė bus jo pilis, <...> jam netrūks vandens“ (Iz 33, 16) [37]. Mirties vandeniu išlaisvintas pakrikštytasis galėjo įsitaisyti ant tvirtos uolos, nes atrado tvirtybę, kuria galima pasitikėti. Tad mirties vanduo virto gyvybės vandeniu. Graikiškajame tekste vanduo apibūdinamas kaip pistós, kaip „patikimas“ vanduo. Krikšto vanduo yra patikimas: juo galima pasitikėti, nes jo srovė neša su Jėzaus meilės – tikrumo versmės mūsų gyvenimo kelyje – jėga.

43. Krikšto struktūra, jo kaip atgimimo, suteikiančio mums naują vardą ir naują gyvenimą, pavidalas padeda suprasti kūdikių Krikšto reikšmę ir svarbą. Kūdikis negeba laisvu aktu priimti tikėjimo, dar negali jo pats išpažinti, būtent todėl jo vardu tikėjimą išpažįsta jo tėvai ir krikštatėviai. Tikėjimu gyvenama Bažnyčios bendruomenėje, jis įtrauktas į bendruomeninį „mes“. Tad kūdikis gali būti palaikomas kitų, savo tėvų bei krikštatėvių, ir priimtas į jų tikėjimą, kuris yra Bažnyčios tikėjimas, simbolizuojamas žvakės šviesos, kurią Krikšto liturgijoje tėvas uždega nuo Velykų žvakės. Tokia Krikšto struktūra išryškina Bažnyčios ir šeimos sąveiką perduodant tikėjimą. Pasak šventojo Augustino, tėvai pašaukti ne tik duoti vaikams gyvybę, bet ir atnešti juos pas Dievą, kad per Krikštą atgimtų kaip Dievo vaikai ir gautų tikėjimo dovaną [38]. Taip jiems kartu su gyvybe suteikiama pamatinė egzistencijos kryptis ir laiduojama gera ateitis; vėliau ta pamatinė kryptis per Sutvirtinimo sakramentą sustiprinama Šventosios Dvasios antspaudu.

44. Tikėjimo sakramentinės prigimties iškiliausia apraiška yra Eucharistija. Ji yra brangus tikėjimo maistas, susitikimas su Kristumi, realiai esančiu savo aukščiausiuoju meilės aktu, gyvenimą teikiančiu dovanojimusi. Eucharistijoje susieina abi ašys, kuriomis žengia tikėjimas. Pirmoji ašis – istorijos: Eucharistija yra atminimo aktas, slėpinio sudabartinimas, kai praeitis kaip mirties ir prisikėlimo įvykis pasirodo gebanti atverti ateitį, nuvokti galutinę pilnatvę. Liturgija mums tai primena savuoju išganymo slėpinio hodie, „šiandien“. Antra, čia taip pat aptinkame ašį, vedančią iš regimojo pasaulio į neregimybę. Eucharistijoje išmokstame regėti tikrovės gelmę. Duona ir vynas perkeičiami į kūną ir kraują Kristaus, kuris sudabartinamas savo velykiniame kelyje pas Tėvą: šis judėjimas mus kūnu ir siela įtraukia į visos kūrinijos judėjimą savo pilnatvės Dieve link.

45. Švęsdama sakramentus, Bažnyčia perduoda savo atmintį, pirmiausia per Tikėjimo išpažinimą. Kalbant apie pastarąjį, svarbu ne tiek pritarimas abstrakčių tiesų visumai, kiek tai, kad Tikėjimo išpažinimas visą gyvenimą įtraukia į kelią link visiškos bendrystės su gyvuoju Dievu. Galime sakyti, kad Credo tikintysis kviečiamas įžengti į slėpinį, kurį išpažįsta, ir būti perkeistas to, ką išpažįsta. Norėdami suprasti šios ištaros prasmę, pirmiausia prisiminkime Credo turinį. Jam būdinga trejybinė struktūra: Tėvas ir Sūnus susivieniję meilės Dvasioje. Tad tikintysis sako, kad būties centras, visų daiktų giliausia paslaptis, yra dieviškoji bendrystė. Be to, Credo apima ir kristologinį išpažinimą: išvardijami Jėzaus gyvenimo slėpiniai iki jo mirties, prisikėlimas ir įžengimas į dangų bei jo šlovingojo sugrįžimo lūkestis. Vadinasi, sakoma, kad tas Dievas, kuris yra bendrystė – Tėvo ir Sūnaus meilės mainai Dvasioje, – aprėpia visą žmogaus istoriją ir geba įtraukti jį į savąją bendrystės dinamiką, kurios ištaka ir galutinis tikslas yra Tėvas. Kas išpažįsta tikėjimą, tas mato, jog yra įtrauktas į tiesą, kurią išpažįsta. Jis negali nuoširdžiai tarti Credo žodžių, nebūdamas jų perkeičiamas, neįsitraukdamas į istoriją meilės, kuri jį aprėpia, išplečia jo gyvenimą ir padaro jį didesnės bendrystės, tikrojo subjekto, tariančio Credo, būtent Bažnyčios, dalimi. Visos tiesos, kuriomis tikima, kalba apie naują gyvenimą tikint slėpinį kaip apie bendrystės su gyvuoju Dievu kelią.

Tikėjimas, malda ir Dekalogas

46. Ištikimai perduodant Bažnyčios atmintį, svarbūs dar du elementai. Pirmiausia – Viešpaties malda, „Tėve mūsų“. Šia malda krikščionis mokosi dvasinės Kristaus patirties ir pradeda regėti Kristaus akimis. Būtent remdamiesi juo, Šviesa iš Šviesos, vienatiniu Tėvo Sūnumi, mokomės pažinti Dievą ir galime kitiems įžiebti troškimą artintis prie jo.

Be to, lygiai taip pat svarbi yra tikėjimo ir Dekalogo sąsaja. Sakėme, kad tikėjimas reiškiasi kaip kelionė, kaip nueitinas kelias, atviras susitikti su gyvuoju Dievu. Todėl tikėjimo, visiško savęs patikėjimo išgelbstinčiam Dievui, šviesoje Dekalogas įgyja gilesnę tiesą, glūdinčią žodžiuose, kuriais pradedami Dešimt įsakymų: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės“ (Iš 20, 2). Dekalogas yra visuma ne negatyvių priesakų, bet konkrečių nurodymų išeiti iš į save atsigręžusio, savyje užsisklendusio „aš“ dykumos ir pradėti dialogą su Dievu, leidžiantis būti apglėbiamam jo gailestingumo, kad pats galėtum būti gailestingas kitiems. Taip tikėjimas išpažįsta Dievo meilę, iš kurios visa kyla ir kuri visa remia, yra šios meilės išjudinamas leistis kelionėn pilnatviškos bendrystės su Dievu link. Dekalogas tada iškyla kaip padėkos, meilės atsako kelias, galimas todėl, kad tikėdami atsiveriame Dievo perkeičiančios meilės mums patirčiai. Ir tas kelias iš naujo apšviečiamas to, ko Jėzus moko Kalno pamoksle (plg. Mt 5–7).

Paminėjau keturis elementus, apimančius Bažnyčios perduodamo atminimo lobį, – Tikėjimo išpažinimą, sakramentų šventimą, Dekalogo kelią, maldą. Šiais elementais tradiciškai remiasi Bažnyčios katechezės struktūra, įskaitant Katalikų Bažnyčios katekizmą, pagrindinį įrankį, kuriuo Bažnyčia vieningai perteikia visą tikėjimo turinį, būtent „visa, kuo ji yra, ir visa, kuo ji tiki“ [39].

Tikėjimo vienybė ir vientisumas

47. Bažnyčios vienybė laike ir erdvėje susijusi su tikėjimo vienybe: „Vienas kūnas ir viena Dvasia <...> vienas tikėjimas“ (Ef 4, 4–5). Šiandien galima įsivaizduoti žmonių vienybę, besireiškiančią bendromis pastangomis, abipusišku geranoriškumu, dalijimusi tuo pačiu likimu, bendro tikslo siekimu. Tačiau labai sunku įsivaizduoti vienybę laikantis tos pačios tiesos. Atrodo, jog tokia vienybė prieštarauja mąstymo laisvei ir subjekto autonomijai. Tačiau meilės patirtis rodo, kad bendrą požiūrį galima turėti būtent mylint, kai išmokstama tikrovę regėti kito akimis, ir suvokiant, jog mūsų tai nenuskurdina, bet, priešingai, mūsų žvilgsnį praturtina. Tikroji meilė pagal dieviškosios meilės matą reikalauja tiesos, o bendras tiesos – Jėzaus Kristaus regėjimas teikia jai gilumo ir tvirtumo. Tad štai didysis tikėjimo džiaugsmas: vieningas regėjimas viename kūne ir vienoje Dvasioje. Šia prasme šventasis Leonas Didysis yra pareiškęs: „Jei tikėjimas ne vienas, jis nėra tikėjimas“ [40].

Kas tos vienybės paslaptis? Tikėjimas yra vienas, pirma, dėl pažinto bei išpažįstamo Dievo vienybės. Su juo susiję visi tikėjimo straipsniai yra keliai į jo paties bei jo veikimo pažinimą. Todėl jiems būdinga vienybė, pranokstanti bet kurią galimą pasiekti mūsų mąstymu vienybę, kuri mus praturtina, nes mums duodama ir mus suvienija.

Tikėjimas, be to, yra vienas, nes krypsta į vieną Viešpatį, į Jėzaus gyvenimą, jo konkrečią istoriją, kuria jis su mumis dalijasi. Šventasis Ireniejus Lijonietis tai išryškino kovodamas su gnostikų erezija. Šie skyrė dvi tikėjimo rūšis – šiurkštų, netobulą tikėjimą, paprastų žmonių tikėjimą, nepranokstantį Kristaus kūno ir jo slėpinių kontempliacijos lygio, ir gilesnį, tobulesnį tikėjimą, tikrąjį tikėjimą, rezervuotą nedideliam pašvęstųjų būreliui ir protu pakylantį virš Kristaus kūno iki nepažįstamos dievystės slėpinių. Šios išlikusios patrauklios ir net mūsų dienomis šalininkų sulaukiančios pretenzijos akivaizdoje šventasis Ireniejus patvirtina, kad tikėjimas yra vienas vienintelis, nes visada eina per konkretų Įsikūnijimo tašką, niekada nepranokdamas Kristaus kūno ir istorijos dėl to, kad per tai Dievas panoro save tobulai apreikšti. Todėl tarp tikėjimo to, „kuris turi apie jį daug pasakyti“, ir to, „kuris pasakyti turi nedaug“, tarp daugiau ir mažiau gebančiojo nėra jokio skirtumo: nei pirmasis gali tikėjimą padidinti, nei antrasis sumažinti [41].

Galiausiai tikėjimas yra vienas, nes juo dalijasi visa Bažnyčia, kuri yra vienas kūnas ir viena Dvasia. Vieno subjekto – Bažnyčios bendrystėje gauname bendrą žvilgsnį. Išpažindami tą patį tikėjimą, remiamės ta pačia uola, esame perkeičiami tos pačios meilės Dvasios, skleidžiame tą pačią vieną šviesą ir vienodai žvelgiame į tikrovę.

48. Kadangi yra vienas, tikėjimas išpažintinas visiškai grynas ir nepažeistas. Kaip tik todėl, kad visi tikėjimo straipsniai sujungti į vienalytę visumą, vieno iš jų, net ir ne tokio svarbaus, neigimas prilygsta visų sulaužymui. Kiekvienoje epochoje galima aptikti, kad kai kuriuos tikėjimo straipsnius priimti yra lengviau ar sunkiau: todėl svarbu rūpintis perduoti visą tikėjimo paveldą (plg. 1 Tim 6, 20), prideramai pabrėžiant visus Tikėjimo išpažinimo aspektus. Kadangi tikėjimo vienybė yra Bažnyčios vienybė, tai ką nors iš tikėjimo atimti reiškia atimti tai iš bendrystės tiesos. Bažnyčios tėvai, pasitelkdami analogiją su Kristaus kūnu ir jo tąsa Bažnyčioje, tikėjimą apibūdino kaip vieną kūną, turintį įvairius narius, kaip tiesos kūną [42]. Tikėjimo vientisumas sietas ir su Bažnyčios kaip mergelės įvaizdžiu, su jos ištikima sužadėtiniška meile Kristui: pažeisti tikėjimą reiškia kenkti bendrystei su Viešpačiu [43]. Tad tikėjimo vienybė prilygsta gyvo organizmo vienybei. Tai labai gražiai aikštėn iškėlė palaimintasis Johnas Henry Newmanas tarp mokymo tolydumo laiko tėkmėje skiriamųjų požymių paminėdamas jo gebėjimą asimiliuoti viską, ką jis atranda įvairiose aplinkose, kuriose atsiduria, ir skirtingose kultūrose, su kuriomis susitinka [44], visa apvalant ir geriausiai išreiškiant. Taip tikėjimas priešais akis iškyla kaip visuotinis, katalikiškas, nes švyti vis labiau, kad apšviestų visą kosmosą ir visą istoriją.

49. Kaip tikėjimo vienybės ir nepažeisto tikėjimo perdavimo laidą Viešpats Bažnyčiai dovanojo apaštališkąją įpėdinystę. Ja garantuojama Bažnyčios atminties tąsa ir galimybė patikimai semti iš grynojo šaltinio, iš kurio trykšta tikėjimas. Taigi ryšį su ištakomis laiduoja gyvi asmenys, o tai atitinka Bažnyčios perduodamą gyvąjį tikėjimą. Tikėjimas remiasi Viešpaties šiai užduočiai pasirinktų liudytojų ištikimybe. Todėl Magisteriumas visada kalba vadovaudamasis klusnumu pirmapradžiam Žodžiui – tikėjimo pagrindui, ir yra patikimas, nes patiki save Žodžiui, kurį girdi, saugo ir aiškina [45]. Šventojo Luko Apaštalų darbuose perteikiamoje atsisveikinimo kalboje Efezo, netoli Mileto, vyresniesiems šventasis Paulius liudija atlikęs Viešpaties patikėtą užduotį paskelbti „visus Dievo nutarimus“ (Apd 20, 27). Bažnyčios Magisteriumo dėka ši Dievo valia gali mus pasiekti nepažeista, o kartu su ja ir džiaugsmas, jog ją galima visapusiškai vykdyti.

Ketvirtas skyrius
DIEVAS RENGIA JIEMS MIESTĄ (plg. Žyd 11, 16)

Tikėjimas ir bendrasis gėris

50. Pateikiant protėvių ir Senojo Testamento teisiųjų istoriją, Laiške žydams pabrėžiamas esminis jų tikėjimo aspektas. Tikėjimas aikštėn išnyra ne tik kaip kelias, bet ir kaip statydinimas, rengimas vietos, kur žmogus galėtų gyventi kartu su kitais. Pirmasis statytojas yra Nojus, išgelbėjęs savo šeimą arkoje (plg. Žyd 11, 7). Tada pasirodo Abraomas, apie kurį sakoma, kad jis dėl tikėjimo gyveno palapinėse, nes laukė miesto su tvirtais pamatais (plg. Žyd 11, 9–10). Su tikėjimu randasi naujas pasitikėjimas, naujas tvirtumas, kokį dovanoti gali tik Dievas. Jei žmogaus tikėjimas remiasi Dievu, kurio vardas „Amen“, ištikimuoju Dievu (plg. Iz 65, 16), ir dėl to tampa tvirtas, tai galėtume pridurti, kad tikėjimo tvirtumas susijęs ir su miestu, kurį Dievas rengia žmogui. Tikėjimas atskleidžia, kokie tvirti saitai gali sieti žmones, kai tarp jų yra Dievas. Tikėjimas žadina ne tik tikinčiojo vidinį tvirtumą, tvirtą įsitikinimą; tikėjimas taip pat apšviečia žmonių santykius, nes gimsta iš meilės ir vadovaujasi Dievo meilės dinamika. Patikimas Dievas dovanoja žmogui patikimą miestą.

51. Dėl šios savo sąsajos su meile (plg. Gal 5, 6) tikėjimo šviesa konkrečiai tarnauja teisingumui, teisei ir taikai. Tikėjimas gimsta iš susitikimo su pirmaprade Dievo meile, kurioje atsiskleidžia mūsų gyvenimo prasmė ir gerumas; tas gyvenimas apšviečiamas tiek, kiek įžengia į tos meilės atvertą dinamiką, nes tampa keliu bei praktika meilės pilnatvės link. Tikėjimo šviesa brangina žmogiškųjų santykių turtus, kad jie geba išlikti, būti patikimi ir praturtinti gyvenimą. Tikėjimas nenutolina nuo pasaulio ir abejingai nežvelgia į mūsų amžininkų konkrečias pastangas. Be patikimos meilės žmonių niekas nevienytų. Jų vienybę tada reikėtų suvokti kaip grįstą naudingumu, interesų sutapimu ar baime, bet ne bendro gyvenimo gerumu ir džiaugsmu dėl vienas kito artumo. Tikėjimas žmogiškųjų santykių architektūrą daro suprantamą, nes suvokia, kad jų galutinis pagrindas ir galutinė paskirtis yra Dievas, jo meilė, ir per tai parodo, kaip statydintina, šitaip virsdamas tarnavimu bendrajam gėriui. Taip, tikėjimas yra gėris visiems, bendrasis gėris; jo šviesa apšviečia ne tik Bažnyčios vidų ir tarnauja ne vien anapusinio amžinojo miesto statybai, bet ir padeda taip statydinti mūsų visuomenes, kad jos galėtų žengti į ateitį kupinos vilties. Šiuo atžvilgiu Laiške žydams pateikiamas pavyzdys tarp tikėjimo vyrų paminint Samuelį ir Dovydą, kuriuos tikėjimas įgalino vykdyti „teisingumą“ (11, 33). Čia galvoje turimas teisingumas valdant, ta tautai taiką nešanti išmintis (plg. 1 Sam 12, 3–5; 2 Sam 8, 15). Tikėjimo rankos pakeltos į dangų, bet sykiu artimo meilės dvasia statydina miestą, besiremiantį santykiais, kurių pagrindas yra Dievo meilė.

Tikėjimas ir šeima

52. Abraomo kelyje į būsimąjį miestą Laiške žydams minimas palaiminimas, tėvų perduodamas vaikams (plg. 11, 20–21). Pirmutinė aplinka, kurioje tikėjimas apšviečia žmonių miestą, yra šeima. Galvoje pirmiausia turiu tvarų santuokinį vyro ir moters ryšį. Jis gimsta iš jų meilės, kuri yra Dievo meilės ženklas bei artumas, iš pripažinimo bei priėmimo lytinio skirtingumo gėrio, leidžiančio sutuoktiniams susijungti į vieną kūną (plg. Pr 2, 24) ir duoti pradžią naujai gyvybei, kuri yra Kūrėjo gerumo, išminties ir meilės plano apraiška. Remdamiesi šia meile, vyras ir moteris gali pažadėti vienas kitam meilę aktu, aprėpiančiu visą jų gyvenimą ir daugeliu bruožų primenančiu tikėjimą. Pažadėti meilę visam laikui įmanoma tik atradus už kitus planus didesnį planą, kuris mus remtų ir leistų mylimam asmeniui dovanoti visą ateitį. Tikėjimas tada padeda suvokti vaikų pradėjimo visą gelmę ir turtingumą, nes leidžia jame atpažinti Kūrėjo meilę, dovanojančią ir patikinčią mums naujo žmogaus slėpinį. Taip Sara tapo motina, nes tikėjo Dievo ištikimybe duotiems pažadams (plg. Žyd 11, 11).

53. Šeimoje tikėjimas lydi visus amžiaus tarpsnius, pradedant nuo vaikystės: vaikai mokosi pasitikėti tėvų meile. Todėl svarbu, kad tėvai šeimoje puoselėtų bendras tikėjimo praktikas, padedančias bręsti vaikų tikėjimui. Ypač jaunuoliai, išgyvenantys tokį sudėtingą, turtingą ir tikėjimui svarbų gyvenimo tarpsnį, tikėjimo brendimo kelyje turi pajusti šeimos ir bažnytinės bendruomenės artumą bei dėmesingumą. Visi regėjome, kaip Pasaulio jaunimo dienose jauni žmonės džiaugiasi bei stengiasi gyventi vis tvirtesniu ir dosnesniu tikėjimu. Jaunimas gyvenime trokšta didžių dalykų. Susitikimas su Kristumi, leidimasis būti pagautam ir vedamam jo meilės išplečia gyvenimo horizontą ir suteikia jam tvirtą, žlugti neleidžiančią viltį. Tikėjimas nėra nedrąsių žmonių priebėga, priešingai, jis gyvenimą išplečia, įgalina atrasti didį pašaukimą, pašaukimą mylėti, ir laiduoja, kad ta meilė patikima, verta, kad jai save patikėtum, nes jos pagrindas – Dievo ištikimybė, tvirtesnė už visas mūsų silpnybes.

Gyvenimo visuomenėje šviesa

54. Šeimoje gautas ir gilinamas tikėjimas tampa šviesa, apšviečiančia visus socialinius santykius. Iš pradžių išgyventas kaip Dievo tėviškumo bei gailestingumo patirtis, vėliau jis praplatėja virsdamas broliškumo keliu. „Modernybėje“ mėginta visuotinę žmonių brolystę statydinti ant jų lygybės pagrindo. Bet pamažu suvokėme, kad tokia brolystė, neturinti sąsajos su vienu bendru Tėvu kaip jos galutiniu pagrindu, negali egzistuoti. Vadinasi, būtina grįžti prie brolystės tikrosios šaknies. Tikėjimo istorija nuo pradžių buvo brolystės istorija, nors ir neapsaugota nuo konfliktų. Dievas pašaukia Abraomą iškeliauti iš savo krašto ir pažada, kad jis tapsiąs didele tauta, kurią lydės dieviškasis palaiminimas (plg. Pr 12, 1–3). Išganymo istorijos tėkmėje žmogus atranda, jog Dievas trokšta, kad visi broliškai dalytųsi vienatiniu palaiminimu, pilnatvę pasiekiančiu Jėzuje, kad visi taptų viena. Neišsemiama Tėvo meilė mums Jėzuje teikiama ir per brolio artumą. Tikėjimas moko kiekviename žmoguje įžvelgti palaiminimą, tai, kad Dievo meilės šviesa mane apšviečia per brolio veidą.

Kiek daug naudos krikščioniškojo tikėjimo požiūris davė žmogaus miesto bendruomeniniam gyvenimui! Tikėjimas padėjo suvokti kiekvieno asmens nepakartojamą kilnumą, ne taip aiškiai įsisąmonintą antikiniame pasaulyje. Antrajame amžiuje pagonis Celsas krikščionims prikišo tai, ką pats laikė iliuzija ir apgaule, būtent manymą, kad Dievas sukūrė pasaulį žmogui ir jį užkėlė į pačią kosmoso viršūnę. Tada savęs paklausė: „Kodėl sakai, jog tai [augalai] auga labiau žmonėms, o ne proto neturintiems laukiniams gyvūnams?“ [46]. „Jei kas nors pažvelgtų iš dangaus į žemę, ar pastebėtų kokį nors skirtumą tarp to, ką veikia žmonės, ir to, ką daro skruzdės ir bitės?“ [47]. Biblinio tikėjimo centre yra Dievo meilė, jo konkretus rūpinimasis kiekvienu žmogumi, jo išganymo planas, aprėpiantis visą žmoniją bei visą kūriniją ir savo viršūnę pasiekiantis Jėzaus Kristaus įsikūnijimu, mirtimi ir prisikėlimu. Jei ši tikrovė užtemdoma, pranyksta ir kriterijus, kuris įgalina atpažinti tai, kas žmogaus gyvenimą daro brangų ir nepakartojamą. Žmogus praranda savo vietą visatoje, pražūva gamtoje, išsižadėdamas savo moralinės atsakomybės arba įsivaizduodamas esąs absoliutus šeimininkas, prisiskiriantis sau galią nevaržomai manipuliuoti.

55. Be to, tikėjimas, atskleisdamas mums Dievo Kūrėjo meilę, skatina labiau paisyti gamtos, nes leidžia pažinti joje Dievo įrašytą gramatiką ir mums patikėtus puoselėtinus bei saugotinus namus. Jis padeda mums surasti vystymosi modelius, ne vien grįstus nauda ir pelnu, bet ir laikančius kūriniją dovana, dėl kurios esame skolininkai. Moko mus įžvelgti teisingas valdymo formas ir pripažinti, jog valdžia Dievo duodama tarnauti bendrajam gėriui. Tikėjimas taip pat teikia atleidimo, dažnai reikalaujančio laiko, pastangų, kantrumo ir įsipareigojimo, galimybę; atleidimo, kuris galimas atradus, kad gėris visada pirmesnis ir stipresnis už blogį, kad žodis, kuriuo Dievas pastiprina mūsų gyvenimą, yra gilesnis nei visas mūsų „ne“. Apskritai ir grynai antropologiniu požiūriu vienybė yra viršesnė už konfliktą; tenka prisiimti ir konfliktą, bet įsitraukdami į jį turime stengtis konfliktą išspręsti, įveikti, paversdami jį grandinės grandimi, raida vienybės link.

Menkstant tikėjimui, kyla pavojus, jog pranyks ir gyvenimo pagrindai, kaip įspėjo poetas T. S. Eliotas: „Argi dar būtina jums sakyti, kad net tie kuklūs pasiekimai, kuriais mandagiai giriatės, nepragyvens tikėjimo, kurio reikšmės nepripažįstate?“ [48]. Jei tikėjimą į Dievą pašalinsime iš savo miestų, susilpnės ir tarpusavio pasitikėjimas, mus vienys tiktai baimė, ir stabilumui iškils pavojus. Laiške žydams sakoma: „Todėl nėra Dievui negarbės vadintis jų Dievu: jis prirengė jiems Miestą!“ (Žyd 11, 16). Ištara „nėra negarbės“ siejama su viešuoju pripažinimu. Norima pasakyti, kad Dievas savo konkrečiu veikimu viešai išpažįsta savo buvimą tarp mūsų, savo troškimą sutvirtinti žmonių santykius. O galbūt mes laikome negarbe Dievą vadinti savo Dievu? Galbūt jo kaip tokio neišpažįstame savo viešajame gyvenime ir nesiūlome bendro gyvenimo didybės, kurią jis įgalina? Tikėjimas apšviečia visuomenės gyvenimą, turi kūrybingos šviesos kiekvienai istorijos akimirkai, nes visus įvykius susieja su visko pradžia ir tikslu – su mus mylinčiu Tėvu.

Paguodžianti jėga kančioje

56. Korinto krikščionims rašydamas apie savo sunkumus ir rūpesčius, šventasis Paulius savo tikėjimą susieja su Evangelijos skelbimu. Jis sako, kad jame išsipildė Rašto žodžiai: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“ (2 Kor 4, 13). Apaštalas galvoje turi 116-osios psalmės ištarą, kur psalmininkas sušunka: „Pasitikėjau, net kai skundžiaus: Esu baisiai kančios prislėgtas!“ (eil. 10). Kalbėti apie tikėjimą dažnai reiškia kalbėti ir apie skausmingus išbandymus, tačiau kaip tik čia šventasis Paulius regi galimybę įtikinamai skelbti Evangeliją, nes būtent silpnume ir kančioje aikštėn iškyla ir atrandama Dievo jėga, nugalinti mūsų silpnumą ir kančią. Pats apaštalas išgyvena merdėjimą, krikščionims tampantį gyvenimu (plg. 2 Kor 4, 7–12). Išbandymų valandą mums šviečia tikėjimas, ir būtent kančioje bei silpnume paaiškėja: „Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį“ (2 Kor 4, 5). Vienuoliktasis Laiško žydams skyrius užbaigiamas nuoroda į tuos, kurie kentėjo dėl tikėjimo (plg. eil. 35–38). Tarp jų ypatinga vieta tenka Mozei, prisiėmusiam Mesijo paniekinimą (plg. eil. 26). Krikščionis žino, kad kančios neįmanoma panaikinti, bet jai galima suteikti prasmę, žino, kad ji gali virsti meilės ir savęs patikėjimo niekada mūsų neapleidžiančiam Dievui aktu ir per tai tikėjimo bei meilės augimo pakopa. Kontempliuodamas Kristaus ir Tėvo vienybę net didžiausios kančios ant kryžiaus akimirką (plg. Mk 15, 34), krikščionis mokosi regėti paties Jėzaus akimis. Net mirtis tampa šviesi ir gali būti išgyvenama kaip tikėjimo šūksnis, kaip Tėvo tariamas galutinis: „Eik iš savojo gimtojo krašto“ (Pr 12, 1), galutinis „Ateik.“ Jam save atiduodame kupini pasitikėjimo, kad jis mus palaikys ir mums žengiant galutinį žingsnį.

57. Tikėjimo šviesa neleidžia užmiršti pasaulio kančių. Daugybei vyrų ir moterų kenčiantieji buvo šviesos tarpininkai! Pavyzdžiui, raupsuotieji šventajam Pranciškui Asyžiečiui ar vargšai palaimintajai Motinai Teresei iš Kalkutos. Jie suvokė slėpinį, glūdintį tuose, kurie kenčia. Žinoma, artindamiesi prie jų, jie nepašalino visų jų kančių ir neįstengė paaiškinti kiekvieno blogio. Tikėjimas yra ne visą mūsų tamsą išsklaidanti šviesa, bet šviestuvas, naktyje rodantis mūsų žingsniams kelią, ir to mūsų kelionei pakanka. Kenčiančiajam Dievas duoda ne viską paaiškinančius argumentus, bet atsako lydinčiojo artumu, gėrio istorija, susijungiančia su kiekviena kančios istorija, kad joje atvertų vartus į šviesą. Kristuje Dievas pats panoro dalytis su mumis šiuo keliu ir dovanoti mums savo regėjimą, jog tame kelyje išvystume šviesą. Kristus, iškentėjęs sopulius, yra „tikėjimo vadovas ir ištobulintojas“ (Žyd 12, 2).

Kančia mums primena, kad tikėjimo tarnystė bendrajam gėriui visada yra priekin žvelgiančios vilties tarnystė, žinant, jog mūsų visuomenės tvirtas ir tvarus pagrindas yra vien Dievas, ateitis, teikiama prisikėlusio Jėzaus. Šia prasme tikėjimas susijęs su viltimi, nes mes net ir tada, kai mūsų žemiškoji buveinė suirs, turėsime amžinąją buveinę, Dievo jau pastatydintą Kristuje, jo kūne (plg. 2 Kor 4, 16–5, 5). Tikėjimo, vilties ir meilės dinamika (plg. 1 Tes 1, 3; 1 Kor 13, 13) šitaip skatina mus kelyje į miestą, „kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas“ (Žyd 11, 10), imtis visų žmonių rūpesčių, nes „viltis neapgauna“ (Rom 5, 5).

Išvien su tikėjimu ir meile viltis veda mus į tikrą ateitį, esančią kitame horizonte nei tas, į kurį kreipia apgaulingi pasaulio stabų siūlymai, bei kasdieniam gyvenimui suteikiančią naujo polėkio ir jėgos. Neleiskime iš savęs pavogti vilties ar ją sužlugdyti skubiais sprendimais ir pasiūlymais, sustabdančiais mūsų kelionę ir laiką „suskaidančiais į fragmentus“ bei paverčiančiais erdve. Laikas visada pranoksta erdvę. Erdvė procesus sustingdo, o laikas, priešingai, veda juos į ateitį ir skatina keliauti su viltimi.

Laiminga įtikėjusi (plg. Lk 1, 45)

58. Palyginime apie sėjėją šventasis Lukas perteikia mums žodžius, kuriais Viešpats aiškina, ką reiškia „gera žemė“: „Nukritusi į gerą žemę sėkla – tai tie, kurie klauso žodžio, išsaugo jį taurioje ir geroje širdyje ir duoda vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15). Luko evangelijos kontekste tauri ir gera širdis yra nuoroda į išgirstą bei saugomą žodį, netiesioginis Mergelės Marijos tikėjimo paveikslas. Tas pats evangelistas kalba apie Marijos atmintį, apie tai, jog ji visa, ką išgirdo ir pamatė, saugojo širdyje, kad žodis jos gyvenime duotų vaisių. Viešpaties Motina yra tobula tikėjimo ikona, pasak šventosios Elzbietos: „Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45).

Marija, Siono dukra, atbaigiama ilga Senojo Testamento tikėjimo istorija, kupina, pradedant Sara, tikinčių moterų, per kurias, šalia protėvių, išsipildydavo Dievo pažadas ir išsiskleisdavo nauja gyvybė. Atėjus laiko pilnatvei, Dievas tarė Žodį Marijai, ir ji visa esybe priėmė jį į savo širdį, kad jis joje taptų kūnu ir iš jos gimtų kaip šviesa žmonėms. Šventasis kankinys Justinas „Pokalbyje su Trifonu“ pavartoja gražią ištarą sakydamas, jog Marija, priimdama angelo žinią, pažino „tikėjimą ir džiaugsmą“ [49]. Jėzaus Motinos tikėjimas išties davė daug vaisių; jei mūsų dvasinis gyvenimas duoda vaisių, tampame kupini džiaugsmo, o tai aiškiausias didelio tikėjimo ženklas. Marija savo gyvenime atliko tikėjimo piligriminę kelionę sekdama paskui savo Sūnų [50]. Tad per Mariją Senojo Testamento tikėjimo kelias buvo įjungtas į sekimą Jėzumi, jo perkeistas ir įtrauktas į žmogumi tapusiam Dievo Sūnui būdingą regėseną.

59. Galima sakyti, kad palaimintojoje Mergelėje Marijoje išpildoma tai, ką anksčiau primygtinai pabrėžiau, būtent – tikintysis visas įtraukiamas į savąjį tikėjimo išpažinimą. Marija per savo santykį su Jėzumi artimai susijusi su tuo, ką tikime. Mergeliškasis Jėzaus pradėjimas Marijoje – aiškus Kristaus dieviškosios sūnystės ženklas. Amžinoji Kristaus pradžia yra Tėvas; Kristus – Sūnus visiška ir nepakartojama šio žodžio prasme, todėl jis laike gimsta be vyro įsikišimo. Būdamas Sūnus, Jėzus gali dovanoti pasauliui naują pradžią ir naują šviesą, žmogui save atiduodančio Dievo ištikimos meilės pilnatvę. Kita vertus, tikroji Marijos motinystė laidavo, kad Dievo Sūnaus žmogiškoji istorija bus autentiška ir jis turės tikrą kūną, galintį mirti ant kryžiaus ir prisikelti iš numirusių. Marija lydėjo jį iki kryžiaus (plg. Jn 19, 25), kur jos motinystė išsiplėtė aprėpdama kiekvieną jos Sūnaus mokinį (plg. Jn 19, 26–27). Jėzui prisikėlus ir įžengus į dangų, ji drauge su apaštalais Vakarienės menėje meldė Šventosios Dvasios dovanos (plg. Apd 1, 14). Meilės tėkmė tarp Tėvo ir Sūnaus Dvasioje palytėjo mūsų istoriją; Kristus traukia mus prie savęs, kad išgelbėtų (plg. Jn 12, 32). Tikėjimo centras yra Jėzaus, iš moters gimusio Dievo Sūnaus, per Šventosios Dvasios dovanojimą vedančio mus į įvaikystę (plg. Gal 4, 4–6), išpažinimas.

60. Malda kreipkimės į Mariją, Bažnyčios ir mūsų tikėjimo Motiną.

Padėk, o Motina, mūsų tikėjimui!

Atverk mūsų klausą Žodžiui, kad atpažintume mus šaukiantį Dievo balsą.

Sužadink mūsų norą sekti jo pėdomis ir palikti gimtąjį kraštą atsiliepiant į jo pažadą.

Padėk mums leisti save palytėti jo meilei, kad jį galėtume palytėti tikėjimu.

Padėk mums visą save jam patikėti, tikėti jo meile, ypač išbandymų ir kryžiaus akimirkomis, kai mūsų tikėjimas pašauktas bręsti.

Pasėk mūsų tikėjime Prisikėlusiojo džiaugsmą.

Primink mums: kas tiki, niekada nėra vienas.

Pamokyk mus regėti Jėzaus akimis, kad jis būtų šviesa mūsų kelyje ir ta tikėjimo šviesa mumyse nuolatos augtų, kol ateis diena be pabaigos, pats Jėzus Kristus, tavo Sūnus, mūsų Viešpats!

Duota Romoje, prie šventojo Petro, 2013-ųjų, mano pirmųjų pontifikato metų, birželio 29-ąją, Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės dieną.

PRANCIŠKUS