Šiuose trijuose skaitiniuose įžvelgiu bendrą dalyką – judėjimą. Pirmajame skaitinyje – tai judėjimas kelyje, antrajame – judėjimas statydinant Bažnyčią, trečiajame – judėjimas išpažįstant. Eiti, statydinti, išpažinti.

Eiti: „O Jokūbo namai! Ateikite, gyvenkime Viešpaties šviesoje“ (Iz 2, 5). Būtent šitai Dievas pirmiausia pasakė Abraomui: „Eik mano keliu ir būk be priekaišto“ (plg. Pr 17, 1). Eiti: mūsų gyvenimas yra kelias, ir jei sustojame, reikalai prasti. Visada eiti Viešpaties keliu, Viešpaties šviesoje stengiantis gyventi taip nepriekaištingai, kaip duodamas pažadą Dievas reikalavo iš Abraomo.

Statydinti. Statydinti Bažnyčią. Skaitinyje kalbama apie akmenis: akmenys tvirti, tačiau gyvi akmenys, patepti Šventosios Dvasios. Statydinti Bažnyčią, Kristaus Sužadėtinę, ant kertinio akmens, kuris yra pats Viešpats. Štai antrasis mūsų gyvenimo judėjimas: statydinti.

Trečia, išpažinti. Galime eiti, kiek norime, galime statydinti daug ką, bet jei neišpažįstame Jėzaus Kristaus, nieko nebus. Tapsime humanitarine nevyriausybine organizacija, bet ne Bažnyčia, Viešpaties Sužadėtine. Kai neinama, sustojama. Kai nestatydinama ant akmenų, kas nutinka? Tas pat, kas ir vaikams, paplūdimyje statantiems smėlio pilį, – viskas griūva, yra netvirta. Kai neišpažįstamas Kristus – man į galvą ateina Leono Bloy žodžiai: „Kas nesimeldžia Viešpačiui, meldžiasi velniui.“ Taigi kas neišpažįsta Jėzaus Kristaus, išpažįsta velnio pasaulietiškumą, demono pasaulietiškumą.

Eiti, statydinti, išpažinti. Tačiau tai nelengva, nes ėjimas, statydinimas, išpažinimas, kartais lydimi sukrėtimų, yra ne tik judėjimas į priekį, bet ir atgal traukiantis judėjimas.

Ši Evangelija pratęsiama ypatinga situacija. Tas pats Petras, kuris išpažino Jėzų Kristų, jam sako: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Seku paskui tave, bet nekalbėk apie kryžių. To neturi būti. Einu paskui tave tikėdamasis kitokių galimybių, ne kryžiaus.“ Kai einame be kryžiaus, kai statydiname be kryžiaus ir kai išpažįstame Kristų be kryžiaus, nesame Viešpaties mokiniai: esame pasaulietiški, esame vyskupai, kunigai, kardinolai, popiežiai, bet ne Viešpaties mokiniai.

Norėčiau, kad po šių malonės dienų visi turėtume drąsos, tikros drąsos eiti Viešpaties keliu su Viešpaties kryžiumi; statydinti Bažnyčią ant kryžiaus pralieto Viešpaties kraujo; ir išpažinti vienintelę šlovę – nukryžiuotą Kristų. Tik taip Bažnyčia eis pirmyn.

Linkiu, kad Šventoji Dvasia, užtariant Mergelei Marijai, mūsų Motinai, mums suteiktų malonę eiti, statydinti, išpažinti nukryžiuotą Jėzų Kristų. Taip ir tebūnie!