Brangūs broliai ir seserys!

Dėkoju Viešpačiui, kad šias šventąsias Mišias, pradėdamas savo Petro tarnybą, galiu švęsti Šv. Juozapo, Mergelės Marijos vyro ir visuotinės Bažnyčios globėjo, iškilmės dieną. Reikšmingas sutapimas – tai taip pat mano garbingojo pirmtako vardo diena; esame su juo meilės ir dėkingumo kupina malda.

Nuoširdžiai sveikinu brolius kardinolus ir vyskupus, kunigus, diakonus, vienuolius bei vienuoles ir visus tikinčius pasauliečius. Dėkoju už dalyvavimą kitų Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių, žydų bendruomenės ir kitų religinių bendruomenių atstovams. Nuoširdžiai sveikinu valstybių ir vyriausybių vadovus, daugelio pasaulio šalių oficialias delegacijas ir diplomatinį korpusą.

Evangelijoje girdėjome, kad „Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save“ (Mt 1, 24). Šiuose žodžiuose jau glūdi Dievo Juozapui patikėta užduotis būti custos, globėju. Kieno globėju? Marijos ir Jėzaus; tačiau ta globa vėliau apima ir visą Bažnyčią, pasak palaimintojo Jono Pauliaus II: „Kaip šv. Juozapas su meile globojo Mariją ir su džiaugsmu augino Jėzų Kristų, taip jis globoja ir saugo savo mistinį kūną – Bažnyčią, kurios pirmavaizdis yra Švenčiausioji Mergelė“ (Apaštališkasis paraginimas Redemptoris custos, 1).

Kaip Juozapas vykdo šią globėjo veiklą? Santūriai, nuolankiai, tyliai, bet sykiu nuolatos budriai ir visiškai ištikimai net tada, kai jos nesupranta. Nuo Marijos parsivedimo namo iki dvylikamečio Jėzaus atradimo šventykloje epizodo jis nepaliaujamai lydi juos rūpestinga meile. Būna greta Marijos, savo žmonos, giedromis ir sunkiomis gyvenimo akimirkomis, keliaudamas Betliejun į gyventojų surašymą ir neramiomis bei džiugiomis gimdymo valandomis, dramatiškomis bėgimo į Egiptą akimirkomis ir tada, kai jie, genami rūpesčio, ieško šventykloje pasilikusio sūnaus, paskui Nazareto kasdienybėje, kur Jėzų dirbtuvėje moko amato.

Kaip Juozapas atsiliepia į pašaukimą būti Marijos, Jėzaus ir Bažnyčios globėju? Nuolatos kreipdamas dėmesį į Dievą, būdamas atviras jo ženklams, pasirengęs daryti ne tai, ko pats norėtų, bet ko nori Dievas. Būtent to, kaip girdėjome pirmajame skaitinyje, Dievas reikalauja iš Dovydo: Dievas nori ne žmogaus pastatyto namo, bet ištikimybės jo Žodžiui, jo planui, ir pats Dievas pastatydina namą, bet iš gyvų, Dvasios paženklintų akmenų. Juozapas yra globėjas, nes moka klausytis Dievo, vadovautis jo valia. Ir todėl yra dar jautresnis jam patikėtiems žmonėms, moka realistiškai skaityti įvykius, atsižvelgti į tai, kas jį supa, ir priimti išmintingiausius sprendimus. Jis, brangūs bičiuliai, mums rodo, kaip reikia atsiliepti į Dievo pašaukimą – pasirengus paklusti, nedelsiant, tačiau išvystame, kas yra krikščioniškojo pašaukimo centras – Kristus! Sergėkime Kristų savo gyvenime, kad galėtume sergėti kitus, sergėti kūriniją!

Tačiau pašaukimas sergėti skirtas ne tik mums, krikščionims, tai pirmesnis, tiesiog žmogiškas pašaukimas, skirtas visiems. Sergėti visą kūriniją, kūrinijos grožį, kaip sakoma Pradžios knygoje ir kaip mums parodė šventasis Pranciškus Asyžietis: gerbti kiekvieną Dievo kūrinį ir aplinką, kurioje gyvename. Globoti žmones, su meile rūpintis visais, kiekvienu, ypač vaikais, pagyvenusiais žmonėmis, tais, kurie silpnesni ir dažnai yra nustumti į mūsų širdies pakraštį. Taip pat rūpintis vienam kitu šeimoje: sutuoktiniams globoti vienam kitą, tėvams rūpintis savo vaikais, kurie ilgainiui tampa savo tėvų globėjais. Nuoširdžiai draugauti – su pasitikėjimu, pagarba ir gerumu vienam kitą globoti. Iš esmės visa patikėta žmogaus globai, ir ta atsakomybė tenka visiems. Būkite Dievo dovanų sergėtojai!

Kai tos atsakomybės žmogui trūksta, kai nesirūpiname kūrinija ir broliais, plinta griovimas ir širdis darosi akmeninė. Kiekvienoje istorijos epochoje yra „erodų“, rezgančių mirties planus, griaunančių ir darkančių vyro ir moters veidą.

Visų, kurie eina atsakingas pareigas ekonominėje, politinėje ir socialinėje srityje, visų geros valios vyrų ir moterų norėčiau nuoširdžiai paprašyti: būkime kūrinijos, gamtoje įrašyto Dievo plano sergėtojai, vieni kitų, aplinkos sergėtojai; neleiskime, kad griovimo ir mirties ženklai lydėtų šio mūsų pasaulio kelią! Tačiau, kad „sergėtume“, turime rūpintis ir savimi pačiais! Prisiminkime, jog mūsų gyvenimą teršia neapykanta, pavydas ir puikybė. Tad sergėti reiškia prižiūrėti savo jausmus, širdį, nes iš ten kyla mūsų blogi ir geri ketinimai – ir tie, kurie statydina, ir tie, kurie griauna! Neturime bijoti gerumo, netgi švelnumo!

Čia dar pridursiu paskutinę pastabą: rūpinimasis, sergėjimas reikalauja gerumo, reikalauja, kad tai būtų daroma švelniai. Evangelijose Juozapas pasirodo kaip tvirtas, narsus, darbštus vyras, tačiau viduje labai švelnus, ir tas švelnumas nėra silpnojo dorybė, ne, priešingai: jis liudija dvasios tvirtumą ir gebėjimą rodyti dėmesį, atjausti, tikrai atsiverti kitiems, mylėti. Neturime bijoti gerumo, švelnumo!

Šiandien visi švenčiame Šventojo Juozapo šventę, naujo Romos vyskupo, Petro įpėdinio, tarnybos pradžią. Ta tarnyba susijusi ir su valdžia. Iš tiesų Jėzus suteikė Petrui valdžią, bet kokia ta valdžia? Tris Jėzaus klausimus Petrui, ar jis myli, lydi trys paraginimai: ganyk mano avinėlius, ganyk mano avis. Niekada neužmirškime, kad tikroji valdžia yra tarnystė ir kad popiežius, vykdydamas savo valdžią, turi vis labiau įsitraukti į tarnystę, kurios švytinti viršūnė – kryžius; popiežius turi žvelgti į nuolankią, konkrečią, tikėjimo kupiną šventojo Juozapo tarnystę ir kaip jis išskėsti rankas, kad globotų visą Dievo tautą ir, kupinas meilės ir švelnumo, priimtų visą žmoniją, pirmiausia vargšus, silpniausiuosius, mažiausiuosius, ištroškusius, ateivius, nuoguosius, ligonius, kalinius (plg. Mt 25, 31–46). Tik tas, kas tarnauja mylėdamas, moka globoti!

Antrajame skaitinyje šventasis Petras kalba apie Abraomą, kuris, „nematydamas jokios vilties“, „patikėjo viltimi“ (Rom 4, 18). Nematydamas jokios vilties, patikėjo viltimi! Ir šiandien, taip dažnai matydami apniukusį dangų, norėtume išvysti vilties šviesą, patys liudyti viltį. Sergėti kūriniją, globoti kiekvieną žmogų žvelgiant į jį meilės ir švelnumo kupinu žvilgsniu reiškia atverti vilties horizontą, reiškia atverti debesyse šviesos properšą, nešti karštą viltį! Tikintiesiems, mums, krikščionims, kaip Abraomui ir šventajam Juozapui, mūsų nešama viltis turi Dievo horizontą, atsivėrusį mums Kristuje, remiasi uola, kuri yra Dievas.

Globoti Jėzų ir Mariją, sergėti visą kūriniją, globoti kiekvieną žmogų, pirmiausia vargšus, sergėti save pačius – štai kokiai tarnystei pašauktas Romos vyskupas ir sykiu visi tam, kad sušvytėtų vilties žvaigždė: su meile sergėkime tai, ką mums dovanojo Dievas!

Prašau Mergelės Marijos, šventojo Juozapo, šventųjų Petro ir Pauliaus, šventojo Pranciškaus užtarimo, kad Šventoji Dvasia lydėtų mano tarnystę, ir visų jūsų – melskitės už mane! Amen.