<...> Šiandien, kaip ir daugybė piligrimų, irgi atvykau pašlovinti Tėvo už tai, ką jis panoro apreikšti vienam iš tų „mažutėlių“, apie kuriuos kalbama Evangelijoje, – Pranciškui, Asyžiaus turtingo prekybininko sūnui. Susitikimas su Jėzumi paskatino jį atsisakyti lengvo ir nerūpestingo gyvenimo, susižadėti su „neturtu“ ir gyventi kaip tikram dangiškojo Tėvo sūnui. Taip apsispręsdamas šv. Pranciškus radikaliai sekė Kristumi, apsirengė tuo, kuris, būdamas turtingas, tapo neturtėliu, kad per savo neturtą padarytų mus turtingus (plg. 2 Kor 8, 9). Visą Pranciškaus gyvenimą meilė vargšams ir sekimas neturtinguoju Kristumi buvo neperskiriami dalykai, dvi vieno medalio pusės.

Ką šiandien liudija šv. Pranciškus? Ką mums sako ne žodžiais – šitai lengva, – bet gyvenimu?

1. Pirma, ką jis mums sako, pamatinė tikrovė, kurią liudija, yra tai, kad būti krikščioniu reiškia turėti gyvą ryšį su Jėzaus asmeniu, apsirengti Juo, tapti panašiam į Jį.

Nuo ko prasidėjo Pranciškaus kelias Kristaus link? Nuo nukryžiuoto Kristaus žvilgsnio. Nuo leidimo Kristui pažvelgti į mus tą akimirką, kai jis atiduoda savo gyvybę dėl visų ir patraukia mus prie savęs. Pranciškus tai ypatingu būdu patyrė Šv. Damijono bažnytėlėje melsdamasis priešais kryžių, kurį šiandien irgi turėsiu galimybę pagerbti. Ant to kryžiaus Jėzus vaizduojamas ne miręs, bet gyvas! Kraujas teka iš jo sužeistų rankų, pėdų ir šono, bet tas kraujas reiškia gyvybę. Jėzaus akys plačiai atmerktos: jo žvilgsnis palyti mūsų širdį. Iš Nukryžiuotojo sklinda ne pralaimėjimas ir nesėkmė, paradoksalu, bet jis kalba mums apie mirtį, kuri yra gyvybė, duoda pradžią gyvybei, nes kalba apie meilę, įsikūnijusio Dievo meilę, kuri nemiršta, bet nugali blogį ir mirtį. Leisdami nukryžiuotam Jėzui žvelgti į mus, esame atkuriami, tampame „nauja kūrinija“. Iš to kyla visa kita: perkeičiančios malonės patyrimas, patyrimas, jog esi mylimas be jokių nuopelnų, nepaisant to, kad esi nusidėjėlis. Štai kodėl šv. Pranciškus drauge su šv. Pauliumi sako: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi“ (Gal 6, 14).

Kreipiamės į tave, Pranciškau, prašydami: pamokyk mus būti priešais Nukryžiuotąjį, leisti nukryžiuotam Kristui pažvelgti į mus, priimti atleidimą ir būti atkurtiems jo meilės.

2. Šiandienėje Evangelijoje girdėjome šiuos žodžius: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 28–29).

O štai antrasis Pranciškaus liudijimas mums: kas seka paskui Kristų, tas atranda tikrąją taiką, kurią gali dovanoti tik Jis, o ne pasaulis. Daugelis Pranciškų sieja su taika, ir tai teisinga, bet tik retas skverbiasi giliau. Kokią taiką Pranciškus atrado, patyrė ir perteikia mums? Tai – Kristaus taika, suteikta per didžiausią meilę, kryžiaus meilę, taika, Jėzaus Kristaus dovanota mokiniams, kai jis pasirodė tarp jų (plg. Jn 20, 19–20).

Pranciškaus taika nėra pasaldintas jausmas. Tikrai ne! Ne toks yra tikrasis šventasis Pranciškus! Nėra tai nė kokia nors panteistinė darna su kosmoso jėgomis... Ir šitai nėra būdinga Pranciškui! Tai susigalvota kai kurių žmonių. Šv. Pranciškaus taika yra Kristaus taika, o ją atranda tik tie, kurie „ima ant pečių“ savo „jungą“, t. y. Kristaus įsakymą: mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus mylėjau (plg. Jn 13, 34; 15, 12). Šis jungas neštinas ne arogantiškai, pasipūtus ar išdidžiai, bet romiai ir nuolankia širdimi.

Kreipiamės į tave, Pranciškau, prašydami: išmokyk mus būti „taikos įrankiais“, tos taikos, kuri kyla iš Dievo ir kurią mums atnešė Kristus.

3. Kūrinijos giesmę Pranciškus pradėjo šiais žodžiais: „Aukščiausiasis Visagali, geras Viešpatie... Būk pagarbintas... su visa savo kūrinija“ (FF, 1820). Meilė visai kūrinijai, jos darnai! Šventasis Pranciškus Asyžietis liudija būtinybę gerbti visa, ką ir kaip Dievas sukūrė, kūrinija neeksperimentuoti ir jos negriauti, padėti jai augti, tapti gražesnei ir panašesnei į tai, kuo būti ją sukūrė Dievas. O pirmiausia šventasis Pranciškus liudija pagarbą kiekvienam, liudija, kad žmogus pašauktas saugoti žmogų, kad žmogus yra kūrinijos centre, toje vietoje, kur būti jam panoro paskirti Dievas, mūsų Kūrėjas. Nesame sukurti tarnauti stabams! Darna ir taika! Pranciškus buvo darnos ir taikos žmogus. Iš šio Taikos miesto galingai ir su meilės nuolankumu kartoju: gerbkime kūriniją, nebūkime griovimo įrankiai! Gerbkime kiekvieną žmogų. Tegu liaujasi žemę kruvinantys ginkluoti konfliktai, tenutyla ginklai ir neapykanta visur teužleidžia vietą meilei, įžeidimas – atleidimui, nesantarvė – vienybei. Įsiklausykime į šauksmą tų, kurie, kamuojami smurto, terorizmo ar karo, verkia, kenčia ir miršta šventojo Pranciškaus taip mylėtoje Šventojoje Žemėje, Sirijoje, visuose Artimuosiuose Rytuose ir visame pasaulyje.

Kreipiamės į tave, Pranciškau, prašydami: išprašyk mums iš Dievo darnos, taikos ir pagarbos kūrinijai dovaną! <...>