Šiandiene Kristaus, Visatos Karaliaus, iškilme užbaigiami liturginiai ir popiežiaus Benedikto XVI paskelbti Tikėjimo metai. Į jį dabar krypsta nuoširdžios padėkos už šią dovaną kupinos mūsų mintys. Savo apvaizdinga iniciatyva jis suteikė mums progą iš naujo atrasti tikėjimo kelio, prasidėjusio mūsų Krikšto dieną, kai tapome Dievo vaikais bei broliais ir seserimis Bažnyčioje, grožį. Šio kelio galutinis tikslas yra susitikimo su Dievu pilnatvė. Kad įžengtume į laimę, kurios ilgisi mūsų širdis, pakeliui mus valo, kelia ir šventina Šventoji Dvasia.

Nuoširdžiai ir broliškai sveikinu Rytų katalikų Bažnyčių patriarchus ir didžiuosius arkivyskupus. Ramybės palinkėjimas, kuriuo su jais pasikeisiu, pirmiausia reikš Romos vyskupo pripažinimą bendruomenių, pavyzdingai ištikimai ir dažnai brangia kaina išpažinusių Kristaus vardą.

Per juos šiuo gestu norėčiau pasiekti visus Šventojoje Žemėje, Sirijoje ir visuose Rytuose gyvenančius krikščionis ir perduoti taikos bei santarvės dovaną.

Girdėtų Biblijos skaitinių bendra tema yra Kristaus centriškumas. Kristus yra centre ir Kristus yra centras. Kristus yra kūrinijos, tautos ir istorijos centras.

1. Antrajame skaitinyje apaštalas Paulius pateikia labai gilią Kristaus centriškumo viziją. Vadina jį visos kūrinijos pirmgimiu: visa sukurta jame ir jam. Jis – visa ko centras, pradas: Jėzus Kristus Viešpats. Dievas jam atidavė pilnatvę, viską, kad per jį visa sutaikintų (plg. Kol 1, 12–20). Kūrinijos Viešpats ir sutaikinimo Viešpats.

Šiuo įvaizdžiu pasakoma, kad Jėzus yra kūrinijos centras, ir mes, tikintieji, jei trokštame tikrai tokie būti, savo gyvenimu, mintimis, žodžiais ir darbais turime Jėzaus Kristaus centriškumą pripažinti bei priimti. Tik tada mūsų mintys bus krikščioniškos mintys, Kristaus mintys, mūsų darbai – krikščioniški darbai, Kristaus darbai. Tokio centro netekę, pakeitę jį kuo nors kitu, sulauksime tik žalos savo aplinkai bei pačiam žmogui.

2. Kristus yra ne tik kūrinijos ir sutaikinimo centras, jis taip pat yra Dievo tautos centras. Kaip tik šiandien ir čia jis yra tarp mūsų. Čia, dabar – žodyje, ant altoriaus, gyvas, tarp mūsų, savo tautoje. Tai mums rodoma pirmajame skaitinyje, kuriame pasakojama apie dieną, kai Izraelio giminės leidžiasi ieškoti Dovydo ir Viešpaties akivaizdoje patepa jį Izraelio karaliumi (plg. 2 Sam 5, 1–3). Ieškodami idealaus karaliaus, tie žmonės ieškojo paties Dievo – Dievo, kuris būtų artimas žmogui, lydėtų jį kelyje, būtų jam brolis.

Kristus, karaliaus Dovydo palikuonis, kaip tik yra „brolis“, apie kurį buriasi Dievo tauta, kuris negailėdamas net savo gyvybės rūpinasi savo tauta, mumis visais. Jame mes esame viena, su juo susivienijusi, tuo pačiu keliu žengianti, ten pat keliaujanti tauta. Tiktai jis, centras, sudaro mūsų kaip tautos tapatybės esmę.

3. Galiausiai Kristus yra žmonijos ir kiekvieno žmogaus istorijos centras. Jam galime išsakyti savo džiaugsmus ir viltis, rūpesčius ir būgštavimus, neatsiejamus nuo mūsų gyvenimo. Kai Jėzus yra centras, šviesa šviečia net tamsiausiomis mūsų gyvenimo akimirkomis; jis mums suteikia viltį, kaip gerajam plėšikui šiandienėje Evangelijoje.

Visiems iš Jėzaus tyčiojantis – „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“, – tas žmogus, gyvenime padaręs klaidų, bet dėl jų besigailintis, kreipiasi į Jėzų ir prašo: „Prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ (Lk 23, 42). Ir Jėzus jam pažada: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (43 eil.), jo Karalystėje. Jėzus ištaria atleidimo, ne pasmerkimo žodį. Žmogui išdrįsus paprašyti atleidimo, Viešpats niekada nenuleidžia tokio prašymo negirdom. Šiandien galime pamąstyti apie savo istoriją, savo kelią. Kiekvienas iš mūsų turi savą istoriją: kiekvienas esame padarę klaidų, nuodėmių, patyrę laimingų ir tamsių akimirkų. Būtų gerai šią dieną peržvelgti savo asmeninę istoriją, pažvelgti į Jėzų ir nuoširdžiai bei tyliai jam vis kartoti: „Viešpatie, prisimink mane dabar, kai esi savo Karalystėje! Jėzau, prisimink mane, nes troškau būti geras, bet nepajėgiau: esu nusidėjėlis, esu nusidėjėlis. Bet prisimink mane, Jėzau! Juk gali mane prisiminti, nes esi centre, tikrai esi savo Karalystėje!“ Kaip gražu! Padarykim tai šiandien visi, kiekvienas savo širdyje, dar kartą: „Prisimink mane, Viešpatie, kuris esi centre, kuris esi savo Karalystėje.“

Jėzaus pažadas gerajam plėšikui teikia mums didelę viltį: juo parodoma, kad Dievo malonė visada smarkiai pranoksta tai, ko mes melsdamiesi prašome. Viešpats visada dovanoja daugiau, yra toks dosnus: prašai tave prisiminti, o jis nuveda tave į savo Karalystę! Jėzus tikrai yra mūsų džiaugsmo bei išganymo troškimo centras. Visi drauge eikime šiuo keliu.