Brangūs broliai kunigai!

Didžiojo ketvirtadienio „šiandienoje“, kai Jėzus parodė mums savo meilę iki galo (plg. Jn 13, 1), atmename laimingą kunigystės ir mūsų įšventinimo į kunigus dieną. Viešpats patepė mus Kristuje džiaugsmo aliejumi, ir tas patepimas kviečia priimti ir branginti šią didžią dovaną – buvimo kunigu džiaugsmą, linksmumą. Kunigiškasis džiaugsmas yra brangi gėrybė ne tik pačiam kunigui, bet ir visai tikinčiai Dievo tautai – iš tos tautos kunigas yra pašaukiamas būti pateptas ir į ją siunčiamas teikti patepimo.

Patepti džiaugsmo aliejumi, kad pateptų džiaugsmo aliejumi kitus. Kunigiškojo džiaugsmo versmė yra Tėvo Meilė, o Viešpats trokšta, kad tas džiaugsmas būtų mumyse ir kad jam „nieko netrūktų“ (plg. Jn 15, 11). Mėgstu apmąstyti džiaugsmą kontempliuodamas Dievo Motiną: Marija, „gyvosios Evangelijos motina, yra džiaugsmo mažutėliams versmė“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 288). Manau, jog nėra perdėta sakyti, kad kunigas yra labai mažas: neapsakomai didi dovana, duota mūsų tarnybai, nukelia mus tarp mažiausiųjų. Kunigas yra neturtingiausias iš žmonių, jei Jėzus jo nepraturtina savo neturtu; nenaudingiausias tarnas, jei Jėzus nevadina jo savo draugu; kvailiausias iš žmonių, jei Jėzus jo kantriai nepamoko kaip Petro; bejėgiškiausias iš krikščionių, jei Gerasis Ganytojas nesustiprina jo kaimenėje. Nė vieno nėra mažesnio už kunigą, kuris paliktas verstis vien savo išgalėmis. Todėl mūsų malda, kai prašome apginti nuo piktojo žabangų, tapati mūsų Motinos maldai: esu kunigas, nes Jis maloniai pažvelgė į mane mažutėlį (plg. Lk 1, 48). Ir iš to mažumo kyla mūsų džiaugsmas. Džiaugsmas dėl savo mažumo!

Mūsų kunigiškajame džiaugsme atrandu tris reikšmingus bruožus: tas džiaugsmas mus patepa (bet nepadaro „slidžių“, mėgstančių prabangą ir arogantiškų), yra nenykstantis ir misionieriškas, pasiekiantis ir patraukiantis visus priešinga seka – pradedant nuo toliausiųjų.

Mus patepantis džiaugsmas. Tai reiškia, kad jis prasiskverbia giliai į mūsų širdį, ją formuoja ir sakramentiškai sustiprina. Šventimų liturgijos ženklai – rankų uždėjimas, patepimas šventąja krizma, aprengimas šventaisiais drabužiais, tiesioginis dalyvavimas pirmojoje konsekracijoje – kalba apie Bažnyčios motinišką troškimą perduoti bei perteikti tai, ką jai davė Viešpats. Malonė pripildo mus iki kraštų ir į kiekvieną kunigą išsilieja visa, gausiai ir pilnatviškai. Patepti ligi pat kaulų... ir mūsų džiaugsmas, trykštantis iš vidaus, yra to patepimo aidas.

Niekada nepraeinantis džiaugsmas. Ta pilnatviška Dovana, kurios niekas negali atimti ar padidinti, yra nepaliaujamas džiaugsmo šaltinis – nenykstantis džiaugsmas, kurio, kaip pažadėjo Viešpats, niekas negali atimti (plg. Jn 16, 22). Nuodėmė ar gyvenimo rūpesčiai jį gali „užmigdyti“ ar nuslopinti, bet gilumoje jis išlieka gyvas, kaip rusenanti žarija po pelenais, ir visada gali būti atgaivintas. Visada aktualus lieka Pauliaus patarimas Timotiejui: „Todėl tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu“ (2 Tim 1, 6).

Misionieriškas džiaugsmas. Šiuo trečiu bruožu ypač norėčiau su jumis pasidalyti jį pabrėždamas: kunigiškasis džiaugsmas artimai susijęs su Dievo šventa ir tikinčia tauta, nes tas džiaugsmas itin misionieriškas. Mūsų patepimas skirtas Dievo šventai ir tikinčiai tautai patepti: jos nariams krikštyti ir sutvirtinti, gydyti ir šventinti, laiminti, guosti ir evangelizuoti.

O kadangi tas džiaugsmas atsiranda tik ganytojui esant savo kaimenėje (nes ir maldos tyloje ganytojas garbina Tėvą tarp savo avių), jis yra tos kaimenės „sergimas džiaugsmas“. Net liūdesio akimirkomis, kai viskas aplink atrodo tamsu ir kyla gundantis vienatvės svaigulys, tomis apatijos bei vangumo akimirkomis, kartais užklumpančiomis kunigo gyvenimą (kurių ir pats esu patyręs), net ir tomis akimirkomis Dievo tauta geba sergėti džiaugsmą, gali tave apginti, apkabinti, padėti atverti širdį ir iš naujo atrasti džiaugsmą.

Kaimenės „sergimą“ džiaugsmą taip pat sergi jį supantys, saugantys, ginantys du broliai ir sesuo: brolis neturtas, sesuo ištikimybė ir brolis klusnumas.

Kunigiškasis džiaugsmas yra džiaugsmas, kurio brolis – neturtas. Kunigas yra neturtingas kalbant grynai apie žmogiškąjį džiaugsmą: jis tiek daug atsisakė! Ir todėl neturtingas – jis, kuris tiek daug duoda kitiems, džiaugsmo sau turi prašyti iš Viešpaties ir Dievo tikinčios tautos, nesistengdamas susikurti jo sau pats. Žinome, kad mūsų tauta labai dosniai dėkoja kunigams už menkiausius laiminimo veiksmus ir ypač už sakramentus. Kalbėdami apie kunigiškosios tapatybės krizę, daugelis neatsižvelgia, kad tapatybė suponuoja priklausomybę. Nėra tapatybės – ir todėl gyvenimo džiaugsmo – be veiklios ir atsidavusios priklausomybės Dievo tikinčiai tautai (plg. Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium). Kunigas, įsivaizduojantis galįs atrasti kunigiškąją tapatybę savistaba panirdamas į savo paties vidų, veikiausiai aptiks ten tiktai ženklus, akinančius „išeiti“: išeik iš savęs paties, išeik ieškodamas Dievo adoracijoje, išeik ir duok savo tautai tai, kas tau patikėta, ir tavo tauta pasirūpins, kad pajustum ir patirtum, kas esi, koks tavo vardas, kokia tavo tapatybė, ir suteiks tau šimteriopo džiaugsmo, savo tarnams pažadėto Viešpaties. Jei iš savęs neišeisi, aliejus pasidarys gaižus ir patepimas nebegalės būti vaisingas. Išėjimas iš savęs reikalauja savęs apiplėšimo, apima neturtą.

Kunigiškasis džiaugsmas yra džiaugsmas, kurio sesuo – ištikimybė. Ne tiek ta prasme, kad visi esame „tyri“ (būtų gerai, jei tokie būtume padedami Dievo malonės!), kiek vis naujos ištikimybės vienatinei Sužadėtinei – Bažnyčiai prasme. Būtent tai lemia vaisingumą. Dvasiniai vaikai, Viešpaties dovanojami kiekvienam kunigui, tie, kuriuos jis pakrikštijo, jo laiminamos ir kelyje palaikomos šeimos, jo stiprinami ligoniai, jo katechizuojami ir ugdomi jaunuoliai, jo remiami vargšai – visi jie yra ta „Sužadėtinė“, kurią kunigas džiugiai laiko už viską brangesne, vienintele mylimąja ir visada yra jai ištikimas. Ir būtent vardą bei pavardę turinti gyvoji Bažnyčia, kuria kunigas rūpinasi savo parapijoje ar atlikdamas jam patikėtą užduotį, teikia jam džiaugsmą, kai jis yra jai ištikimas, kai daro viską, ką privalo daryti, ir atsisako visko, ko turi atsisakyti, kad išliktų tarp Viešpaties jam patikėtų avių: „Ganyk mano aveles“ (Jn 21, 16. 17).

Kunigiškasis džiaugsmas yra džiaugsmas, kurio brolis – klusnumas. Klusnumas hierarchinei Bažnyčiai, kuri mums teikia ne tik išorinę klusnumo aplinką – parapiją, į kurią esame paskirti, kunigiškąsias galias, ypatingas užduotis, – bet ir vienybę su Dievu Tėvu, iš kurio kyla bet kuri tėvystė. Tačiau taip pat klusnumas tarnaujančiajai Bažnyčiai, apimantis disponuojamumą ir pasirengimą skubiai tarnauti kitiems, visada ir kuo geriau, pagal „Skubančiosios Dievo Motinos“ (plg. Lk 1, 39: meta spoudes) pavyzdį, taip, kaip ji skuba patarnauti savo pusseserei Elzbietai ir rūpinasi Kanos virtuve, kai pritrūkstama vyno. Kunigo pasirengimas patarnauti paverčia Bažnyčią atlapotų durų namais, prieglobsčiu nusidėjėliams, prieglauda gyvenantiems gatvėje, slaugos namais ligoniams, stovykla jaunuoliams, katechizacijos auditorija besirengiantiems priimti pirmąją Komuniją... Kur Dievo tauta ko nors pageidauja ar jai ko nors reikia, ten yra ir kunigas, mokantis išklausyti ir jaučiantis pareigą mylėti – pareigą, duotą Kristaus, kuris siunčia jį gailestingai atsiliepti į tą poreikį ar kūrybine meile palaikyti tuos gerus norus.

Kas pašauktas, tas žino, jog šiame pasaulyje egzistuoja tikras ir pilnatviškas džiaugsmas – džiaugsmas, kylantis iš to, kad esi paimtas iš mylimos tautos ir pasiųstas teikti jai dovanas bei paguodą vienintelio Gerojo Ganytojo Jėzaus. Jis, kupinas didelės atjautos visiems šios žemės mažutėliams ir atstumtiesiems, nuvargusiems ir prislėgtiems lyg avims be piemens, panoro daugelį kitų įtraukti į savo tarnybą, kad liktų su mumis ir per savo kunigus veiktų savo tautos gerovės labui.

Šį Didįjį ketvirtadienį prašau Viešpaties Jėzaus, kad leistų daugybei jaunuolių atrasti širdies žėrėjimą, įžiebiantį džiaugsmo ugnį, vos tik išdrįstama nedelsiant atsiliepti į jo pašaukimą.

Šį Didįjį ketvirtadienį prašau Viešpaties Jėzaus išsaugoti džiugų spindesį, kuris sklinda iš akių naujai įšventintųjų, iškeliaujančių, kad būtų „suvalgyti“ pasaulio, pasiruošusių visiškai atiduoti save tikinčiai tautai, džiugiai besirengiančių pirmam pamokslui, pirmoms šv. Mišioms, pirmam krikštui, pirmai išpažinčiai... Tai džiaugsmas pirmąkart kaip pateptiesiems – kupiniems nuostabos – pasidalyti Evangelijos lobiais ir pajusti, kad tikinčioji tauta tave patepa vėl, bet kitaip: savo prašymais, galvos nulenkimu tavo palaiminimui, tavo rankų paspaudimu, savo vaikų prie tavęs atvedimu, meldimusi už savo ligonius... Išsaugok, Viešpatie, savo jaunų kunigų iškeliavimo daryti viską tartum pirmą kartą džiaugsmą, sudeginti savo gyvenimą dėl Tavęs džiaugsmą.

Šį Kunigystės ketvirtadienį prašau Viešpaties Jėzaus sutvirtinti jau daug metų tarnaujančiųjų kunigiškąjį džiaugsmą, džiaugsmą, kuris, nepranykdamas iš akių, taip pat guli ant pečių tų, kurie neša savo tarnybos naštą, – kunigų, pažįstančių darbo ritmą, sukaupiančių jėgas ir vėl apsiginkluojančių: „giliai įkvepiančių oro“, kaip sako sportininkai. Išsaugok, Viešpatie, pagyvenusių kunigų džiaugsmo gilumą ir išminties paženklintą brandą. Teišmoksta jie melstis kaip Nehemijas: džiugesys Viešpatyje yra mano stiprybė (plg. Neh 8, 10).

Galiausiai šį Kunigystės ketvirtadienį prašau Viešpaties Jėzaus leisti suspindėti garbaus amžiaus kunigų, sveikų ir sergančių, džiaugsmui. Tai – kryžiaus džiaugsmas, kylantis iš suvokimo, kad irstančiuose žemiškuose induose nešiojamas negendantis lobis. Tegu jie moka būti patenkinti bet kuriame poste, laiko bėgsme jausdami amžinybės skonį (Guardini). Tepajunta, Viešpatie, fakelo perdavimo kitiems džiaugsmą, matydami augančias naujas savo dvasinių vaikų kartas ir ramia šypsena sutikdami pažadus, kupini niekada nenuviliančios vilties.