Evangelija apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą pradedama moterų keliavimu prie kapo auštant dienai po šabo. Jos eina prie kapo pagerbti Viešpaties kūno, tačiau kapą atranda atvertą ir tuščią. Galingas angelas taria: „Jūs nebijokite!“ (Mt 28, 5) ir liepia joms eiti ir pranešti apaštalams žinią: „Jis prisikėlė iš numirusių ir eina pirma jūsų į Galilėją“ (7 eil.). Moterys greitai nuskuba ir pakeliui sutinka patį Jėzų, kuris joms sako: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“ (10 eil.). „Nebijokite“ – tai balsas, raginantis mus atverti širdis ir priimti tą žinią.

Mokytojui mirus, mokiniai išsilakstė; jų tikėjimas sudužo, viskas atrodė baigta, tikrumas pranyko, viltys užgeso. Tačiau dabar ta moterų žinia, nors ir neįtikima, pasiekė juos tarsi šviesos spindulys. Žinia pasklinda: Jėzus prisikėlė, kaip išpranašavo... Ir taip pat paliepė eiti į Galilėją. Moterys išgirdo tai du kartus, pirmąkart iš angelo, paskui iš paties Jėzaus: „Kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys.“ „Nebijokite“ ir „eikite į Galilėją“.

Galilėja yra pirmojo pašaukimo vieta, kur viskas prasidėjo! Grįžti ten, kur jie buvo pirmą kartą pašaukti. Jėzus ėjo ežero krantu, kai žvejai metė savo tinklus. Jis pašaukė juos, ir jie, viską palikę, nuėjo paskui jį (plg. Mt 4, 18–22).

Grįžti į Galilėją reiškia iš naujo perskaityti viską remiantis kryžiumi ir pergale, be baimės, „nebijokite!“. Iš naujo perskaityti viską – skelbimą, stebuklus, naująją bendruomenę, užsidegimą ir pasitraukimą ligi pat išdavystės – remiantis pabaiga, kuri yra nauja pradžia, remiantis šiuo aukščiausiu meilės aktu.

„Galilėja“ ir kiekvienam iš mūsų yra kelionės su Jėzumi pradžia. „Eiti į Galilėją“ reiškia kai ką gražaus, tai iš naujo atrasti krikštą kaip gyvąją versmę, pasisemti naujų jėgų iš mūsų tikėjimo bei krikščioniškosios patirties šaknų. Grįžti į Galilėją pirmiausia reiškia grįžti į tą žėrintį tašką, kur mane mano kelio pradžioje palytėjo Dievo malonė. Ir iš tos kibirkšties galiu uždegti ugnį šiandienai ir nešti šilumą bei šviesą savo broliams ir seserims. Iš tos kibirkšties įsižiebia nuolankus džiaugsmas, džiaugsmas, kurio negali užgauti skausmas ir neviltis, geras ir švelnus džiaugsmas.

Krikščionio gyvenime po krikšto esama ir dar vienos „Galilėjos“, egzistenciškesnės „Galilėjos“: tai asmeninio susitikimo su Jėzumi Kristumi, pašaukusio mane juo sekti ir dalyvauti jo misijoje, patirtis. Šia prasme grįžti į Galilėją reiškia sergėti širdyje gyvą šio pašaukimo atminimą – pašaukimo, kai Jėzus, sutiktas kelyje, gailestingai pažvelgė į mane ir pakvietė sekti paskui jį; grįžti į Galilėją reiškia atgaivinti tos akimirkos, kai jo žvilgsnis susitiko su manuoju, atminimą, akimirką, kai jis leido man pajusti, kad mane myli.

Šiandien, šią naktį, kiekvienas iš mūsų gali savęs paklausti: kas yra manoji Galilėja? Svarbu atminti, grįžti atgal ir prisiminti. Kur yra manoji Galilėja? Ar atmenu? O gal užmiršau? Ieškok ir atrasi! Ten tavęs laukia Viešpats. Nuklydau keliais ir takais, privertusiais mane užmiršti? Viešpatie, padėk: pasakyk man, kas yra manoji Galilėja. Juk žinai, noriu ten grįžti, kad sutikčiau tave ir būčiau apglėbtas tavo gailestingumo. Nebijokite, grįžkite į Galilėją!

Evangelija aiški: norint pamatyti prisikėlusį Jėzų ir tapti jo prisikėlimo liudytoju, būtina ten grįžti. Tai ne ėjimas atgal, ne nostalgija, bet grįžimas prie pirmosios meilės gauti ugnies, Jėzaus įžiebtos pasaulyje, ir nešti ją visiems ligi žemės pakraščių. Grįžkite į Galilėją be baimės.

„Pagonių Galilėja“ (Mt 4, 15; Iz 8, 23): Prisikėlusiojo horizontas, Bažnyčios horizontas, karštas troškimas susitikti... Leiskimės į kelią!