Ką tik girdėjome vieną žinomiausių visos Evangelijos pasakymų: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21).

Provokuojamas fariziejų, norėjusių, taip sakant, surengti jam religijos egzaminą ir sugauti kalboje, Jėzus atsako ironiškai ir genialiai. Šis veiksmingas posakis skiriamas visiems, kuriuos kamuoja sąžinė, pirmiausia tada, kai iškyla pavojus jų patogumui, turtui, prestižui, galiai ir reputacijai. Taip nutinka visados.

Jėzus neabejotinai pabrėžia antrą posakio dalį: „kas Dievo – Dievui“. Tai reiškia pripažinti ir išpažinti – bet kokio pobūdžio galios akivaizdoje, – kad vienintelis Dievas yra žmogaus Viešpats ir niekas kitas. Ši amžina naujybė atrastina kiekvieną dieną nugalint baimę, kurią mes dažnai pajuntame Dievo siurprizų akivaizdoje.

Dievas nebijo to, kas nauja! Štai kodėl jis nuolatos stebina atverdamas ir vesdamas mus netikėtais keliais. Jis mus atnaujina, tai yra nuolatos daro mus „naujus“. Krikščionis, gyvenantis Evangelija, yra „Dievo naujybė“ Bažnyčioje ir pasaulyje. Ir Dievas tą „naujybę“ labai myli! Žodžiai „Atiduokite, kas Dievo – Dievui“ reiškia atsiverti jo valiai ir paskirti jam savo gyvenimą, bendradarbiauti su juo siekiant jo gailestingumo, meilės ir taikos Karalystės.

Būtent tai yra mūsų jėga, fermentas, skatinantis ją augti, ir druska, teikianti skonį visoms žmogaus pastangoms kovoti su vyraujančiu pesimizmu, kurį siūlo pasaulis. Būtent tai yra mūsų viltis, nes dėdami savo viltis į Dievą nei bėgame nuo realybės, nei ieškome alibi, bet uoliai stengiamės atiduoti Dievui tai, kas jam priklauso. Krikščionys žvelgia į ateitį, Dievo ateitį, kad gyventų pilnatviškai – tvirtai stovėdami ant žemės – ir drąsiai atsilieptų į nesuskaičiuojamus naujus iššūkius.

Šitai regėjome šiomis dienomis per neordinarinį Vyskupų sinodą – „sinodas“ reiškia „keliavimą drauge“. Ir iš tiesų, ganytojai ir pasauliečiai iš viso pasaulio atnešė į Romą savo dalinių Bažnyčių balsą, norėdami padėti šiandienėms šeimoms žengti Evangelijos keliu, įsmeigus žvilgsnį į Jėzų. Galingai patyrėme sinodiškumą bei kolegialumą ir jutome galią Šventosios Dvasios, nuolatos vedančios ir atnaujinančios Bažnyčią, kuri pašaukta nedelsdama rūpintis kraujuojančiomis žaizdomis ir įžiebti viltį daugybei ją praradusių žmonių.

Už šio Sinodo dovaną ir visų parodytą konstruktyvumą išvien su apaštalu Pauliumi „visuomet dėkojame Dievui už jus visus, prisimindami jus savo maldose“ (1 Tes 1, 2). Ir Šventoji Dvasia, šiomis įtemptomis dienomis įgalinusi dosniai darbuotis tikros laisvės ir nuolankaus kūrybiškumo dvasia, viso pasaulio Bažnyčiose telydi mus pasirengimo ordinariniam Vyskupų sinodui, vyksiančiam 2015 m. spalį, kelyje. Sėjome ir kantriai bei ištvermingai tebesėjame būdami tikri, kad būtent Viešpats užaugina tai, ką pasėjome (plg. 1 Kor 3, 6).

Šią Pauliaus VI beatifikacijos dieną prisimenu žodžius, kuriais jis įsteigė Vyskupų sinodą: „atidžiai tyrinėdami laiko ženklus, stengiamės pritaikyti būdus ir metodus <...> prie mūsų dienų didėjančių poreikių ir kintančių visuomenės santykių“ (Apaštališkasis laiškas Motu proprio Apostolica Sollicitudo).

Žvelgdami į šį didį popiežių, šį narsų krikščionį, nenuilstamą apaštalą Dievo akivaizdoje tegalime ištarti paprastą, bet nuoširdų ir svarbų žodį: ačiū! Ačiū tau, mūsų brangus ir mylimas popiežiau Pauliau VI! Ačiū tau už tavo nuolankų ir pranašišką meilės Kristui ir jo Bažnyčiai liudijimą!

Savo asmeniniuose užrašuose šis didysis Susirinkimo vairininkas, pasibaigus jo paskutinei sesijai, parašė: „Galbūt Viešpats mane pašaukė šiai tarnystei ir joje išlaikė ne dėl to, kad būčiau buvęs tam labai tinkamas ar turįs gebėjimų valdyti bei išgelbėti Bažnyčią iš dabartinių sunkumų, bet dėl to, kad galėčiau šiek tiek pakentėti dėl Bažnyčios, ir per tai paaiškėtų, jog Jis ir ne kas kitas yra jos vadovas ir gelbėtojas“ (P. Macchi. Paolo VI nella sua parola. Brescia 2001, p. 120–121). Tokiu nuolankumu suspindi palaimintojo Pauliaus VI didybė: iki sekuliarizuotos ir priešiškos visuomenės įsivyravimo jis – retkarčiais vienui vienas – tvirtai, toliaregiškai ir išmintingai vairavo Petro laivą, niekada nepaliaudamas džiaugęsis Viešpačiu ir visada pasitikėdamas juo.

Paulius VI tikrai „atidavė tai, kas Dievo – Dievui“, visą savo gyvenimą paskirdamas „šventai, iškiliai ir labai sunkiai užduočiai tęsti laike ir plėsti žemėje Kristaus misiją“ (Homilija per karūnavimo apeigas: Insegnamenti I [1963], 26), mylėdamas Bažnyčią ir vadovaudamas jai taip, kad ji būtų „visų žmonių mylinti motina ir sykiu išganymo teikėja“ (Enciklika Ecclesiam suam, Pratarmė).