Šiandien Dievo žodis nustebina mus įtaigiais ir susimąstyti verčiančiais įvaizdžiais. Įvaizdžiais, metančiais mums iššūkį, bet sykiu ir žadinančiais mūsų entuziazmą.

Pirmame skaitinyje Jozuė sako Mozei, jog du tautos nariai pranašauja, skelbia Dievo žodį tam neįgalioti. Evangelijoje Jonas sako Jėzui, kad mokiniai kažkam draudę išvarinėti piktąsias dvasias Jėzaus vardu. Bet štai staigmena: abu – Mozė ir Jėzus – prikiša savo artimiausiems jų požiūrio siaurumą! Visi gali būti Dievo žodžio pranašai! Visi gali daryti stebuklus Viešpaties vardu!

Jėzus sulaukė priešiškumo iš žmonių, kurie nepriėmė to, ką jis sakė ir darė. Jo atvirumas sąžiningai ir atvirai tikintiems vyrams bei moterims, kurie nepriklausė Dievo išrinktajai tautai, jiems atrodė netoleruotinas. Mokiniai elgėsi savo ruožtu sąžiningai. Tačiau pagunda piktintis laisve Dievo, kuris siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų (Mt 5, 45), apeidamas biurokratiją, valdininkiją ir uždarus būrelius, kelia grėsmę tikėjimo autentiškumui. Todėl turi būti ryžtingai atmesta.

Kai tai suvoksime, suprasime, kodėl Jėzaus žodžiai dėl „papiktinimo“ tokie griežti. Jėzaus akimis, tikrai „netoleruotinas“ papiktinimas yra visa, kas pakerta ir griauna mūsų pasitikėjimą Dvasios veikimu!

Mūsų Tėvas nepralenkiamai dosnus ir toliau beria sėklas. Beria pasaulyje savo buvimo sėklas todėl, kad „meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo“ pirma (1 Jn 4, 10). Ta meilė teikia mums gilaus tikrumo, kad mes ieškomi Dievo; jis mūsų laukia. Būtent toks pasitikėjimas verčia mokinius skatinti, remti ir brandinti visa, kas aplink juos vyksta gera. Dievas nori, kad Evangelijos šventėje dalyvautų visi jo vaikai. Jėzus sako: „Neslopinkite nieko, kas gera, bet padėkite tam augti!“ Kurstyti abejones Dvasios veikimu, sudaryti įspūdį, kad Dvasia neveikia tarp tų, kurie „nepriklauso mūsų grupei“, kurie nėra tokie kaip mes, yra pavojinga pagunda. Ji ne tik užkerta kelią atsivertimui, tai – tikėjimo iškrypimas!

Tikėjimas atveria „langą“ Dvasios buvimui ir veikimui. Jis parodo mums, kad, kaip ir laimė, šventumas visada susijęs su nereikšmingais poelgiais. „Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote man, tas nepraras savo užmokesčio“, – sako Jėzus (plg. Mk 9, 41). Šių nereikšmingų poelgių išmokstame namie, šeimoje; jie prapuola tarp visų kitų mūsų atliekamų dalykų, tačiau jie kiekvieną dieną daro nepakartojamą. Tai – motinų ir močiučių, tėvų ir senelių, vaikų, brolių ir seserų tylūs poelgiai. Tai – mažiausi švelnumo, meilės ir atjautos ženklai. Kaip antai, šilta vakarienė vakare ar ankstyvi pusryčiai tam, kuris anksti išeina į darbą. Meilingi gestai. Palaiminimas prieš miegą ar apkabinimas grįžus po sunkios darbo dienos. Meilė rodoma mažais dalykais, dėmesiu nedideliems kasdieniams ženklams, kurie leidžia mums jaustis kaip namie. Tikėjimas auga, kai jis įgyvendinamas ir ugdomas meilės. Štai kodėl mūsų šeimos, mūsų namai yra tikros namų Bažnyčios. Jos yra tinkama vieta tikėjimui virsti gyvenimu, o gyvenimui augti tikėjimu.

Jėzus liepia nedrausti šių nedidelių stebuklų. Priešingai, jis nori mus paskatinti jiems, paskleisti juos. Jis prašo mūsų, kad mes savo gyvenime, kasdieniame gyvenime, skatintume visus tokius nedidelius meilės ženklus kaip jo paties gyvenimo bei veiklaus buvimo mūsų pasaulyje ženklus.

Tad šio susitikimo pabaigoje šiandien galime paklausti: kaip mėginame tai įgyvendinti savo namuose, savo visuomenėse? Kokį pasaulį norime palikti savo vaikams (plg. Laudato Si‘, 160)? Negalime į šiuos klausimus atsakyti vieni patys. Būtent Dvasia akina mus atsakyti į tai kaip didžiulei žmonių šeimai. Mūsų bendrieji namai jau nebepakelia bevaisių susiskaldymų. Primygtinis iššūkis apsaugoti mūsų namus apima pastangas suvienyti visą žmonių šeimą siekiant darnaus ir visapusiško vystymosi, nes žinoma, kad dalykai gali keistis (plg. ten pat, 13). Būkime savo vaikams pavyzdžiai ir paskata bendrauti, o ne skaldytis! Būkime savo vaikams tie, kurie geba vienytis su kitais, kad visiškai sužydėtų Tėvo pasėtos gerosios sėklos!

Aštriai, tačiau meiliai Jėzus mums sako: „Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Lk 11, 13). Kokie išmintingi šie keli žodžiai! Tikrai, kalbant apie širdies gerumą ir tyrumą, mes, žmonės, nelabai turime ką parodyti! Bet Jėzus žino, kad vaikai geba būti be galo dosnūs. Tad jis mus nuramina: jei tikėsime, Tėvas dovanos mums savo Dvasią.

Mes, krikščionys, Viešpaties mokiniai, prašome pasaulio šeimų padėti mums? Kiek daug mūsų yra šioje šventėje! Tai savaime yra pranašiškas dalykas, savotiškas stebuklas šiandieniame pasaulyje, nuvargintame naujų susiskaldymų, naujų skriaudų, naujų nelaimių. Būkime pranašai! Visi būkime atviri meilės stebuklams savo ir visų pasaulio šeimų labui ir taip įveikime siauros, ribotos, užsisklendusios, nepakančios kitiems meilės papiktinimą! Palieku jums klausimą, į kurį turite atsakyti kiekvienas, nes ištariau žodį „nepakantus“: kaip elgiatės namie – šaukiate vienas ant kito ar kalbatės meiliai ir švelniai? Tai – geras būdas mūsų meilei išmatuoti.

Kaip būtų gražu, jei visur, net už savo šeimos ribų, vertintume ir skatintume tokį pranašavimą ir tokį stebuklą! Atnaujiname savo tikėjimą Dievo žodžiu, kviečiančiu tikinčias šeimas būti atviras. Dievo žodis kviečia visus, kurie trokšta dalytis vyro ir moters sandoros, duodančios pradžią gyvybei ir apreiškiančios Dievą, pranašyste! Tepadeda Viešpats dalytis šia taikos, švelnumo ir meilės šeimoje pranašyste. Tepadeda jo žodis dalytis pranašišku mūsų vaikų bei senelių švelnios, kantrios ir meilės kupinos priežiūros ženklu.

Bet kas, kas nori sukurti šiame pasaulyje šeimą, kuri moko vaikus džiaugtis kiekvienu blogį įveikiančiu poelgiu, šeimą, rodančią, kad Dvasia gyva ir veikia, sulauks mūsų dėkingumo ir pripažinimo. Kad ir kokiai šeimai, tautai, religijai ar pasaulio sričiai jie priklausytų!

Tegu Dievas įgalina mus visus, kaip Viešpaties mokinius, būti Evangelijos džiaugsmo, šeimos ir šeimyninės meilės Evangelijos pranašais. Tegu jis suteikia malonės būti vertiems tyros širdies, kurios nepiktina Evangelija! Amen.