Netrukus, kupinas džiaugsmo, atidarysiu Gailestingumo Šventąsias duris. Šį paprastą, bet labai simbolišką aktą atliksime – kaip tai jau padariau Bangyje – ką tik girdėto Dievo žodžio, pabrėžusio malonės pirmumą, šviesoje. Juk šiuose skaitiniuose kelis kartus užsimenama apie sveikinimą, kuriuo arkangelas Gabrielius kreipiasi į nustebusią ir sutrikusią jauną merginą, pranešdamas jai apie ją apgaubsiantį slėpinį: „Sveika, malonėmis apdovanotoji!“ (Lk 1, 28).

Mergelė Marija kviečiama džiaugtis pirmiausia dėl to, ką jai padarė Viešpats. Ją apgaubė Dievo malonė ir padarė ją vertą tapti Kristaus motina. Gabrieliui įžengus į jos namus, džiaugtis, tikėti, patikėti save apreikštiems žodžiams ją irgi skatina giliausias, visus proto gebėjimus pranokstantis slėpinys. Malonės pilnatvė gali perkeisti žmogaus širdį ir įgalinti ją atlikti tai, kas pakeis žmonijos istoriją.

Nekaltojo Prasidėjimo iškilme išreiškiama Dievo meilės didybė. Jis ne tik atleidžia nuodėmę, bet ir Marijos atveju net užkerta kelią gimtajai nuodėmei, būdingai kiekvienam į šį pasaulį ateinančiam žmogui. Dievo meilė yra pirmesnė, užbėganti už akių ir gelbėjanti. Nuodėmės istorijos pradžia Rojaus sode panaikinama gelbėjančios meilės planu. Pradžios knygos žodžiais atspindima kasdienė mūsų asmeninės egzistencijos patirtis. Nuolatos jaučiame pagundą nepaklusti, pasireiškiančią noru planuoti savo gyvenimą nepriklausomai nuo Dievo valios. Būtent toks žmogaus gyvenimą persmelkęs priešiškumas verčia žmogų priešintis Dievo planui. Tačiau nuodėmės istorija suprantama tik atleidžiančios meilės šviesoje. Nuodėmė suvokiama tik tokioje šviesoje. Jei viskas būtų likę perleista nuodėmei, būtume beviltiškiausi iš kūrinių, tačiau pažadėtoji Kristaus meilės pergalė visa įtraukia į Tėvo gailestingumą. Girdėtasis Dievo žodis nepalieka dėl to jokių abejonių. Nekaltai pradėtoji Mergelė mums iškiliai liudija šį pažadą ir jo išpildymą.

Šie Ypatingieji metai patys yra malonės dovana. Peržengti Šventųjų durų slenkstį reiškia atrasti visus priimančio ir kiekvieną asmeniškai sutinkančio Tėvo gailestingumo gelmę. O juk Jis mūsų ieško! Eina mūsų pasitikti! Šiais metais dar labiau įsitikinsime Dievo gailestingumu. Kaip neteisinga kalbant apie Dievą ir jo malonę pirmiausia sakyti, kad Dievas už nuodėmes savo teisme baudžia, užuot pirma pabrėžus, kad jas gailestingai atleidžia (plg. Augustinas. De praedestinatione sanctorum 12, 24)! Taip, būtent taip ir yra. Gailestingumas statytinas pirma teismo. Bet kuriuo atveju Dievas visada teis savo gailestingumo šviesoje. Tad, žengdami pro Šventąsias duris, turime pasijusti esą šio meilės, švelnumo slėpinio dalyviai. Atsisakykime visų nuogąstavimų ir būgštavimų, nes tai nepritinka tiems, kurie yra mylimi. Veikiau patirkime susitikimo su visa perkeičiančia malone džiaugsmą.

Šiandien, žengiant pro Šventąsias duris čia, Romoje, ir visose pasaulio vyskupijose, norėtume taip pat priminti kitas duris, kurias prieš penkiasdešimt metų pasauliui atvėrė Vatikano II Susirinkimo tėvai. Šios metinės minėtinos ne tik dėl įvairių parengtų dokumentų, iki mūsų dienų liudijančių didelę pažangą tikėjimo srityje. Susirinkimas pirmiausia buvo susitikimas. Tikras Bažnyčios ir mūsų laikų žmonių susitikimas. Susitikimas, paženklintas galia Dvasios, kuri paskatino savo Bažnyčią išeiti iš sausros, daug metų laikiusios ją užsisklendusią savyje, ir vėl leistis su užsidegimu misionieriauti. Ji iš naujo iškeliavo susitikti su kiekvienu žmogumi ten, kuris jis gyvena, – mieste, namie, darbo vietoje... kad ir kur jis būtų, Bažnyčia privalo jį pasiekti nešdama Evangelijos džiaugsmą, Dievo gailestingumą ir atleidimą. Būtent į šį postūmį misionieriauti po tiek dešimtmečių atsiliepiame lygiai taip pat galingai bei karštai. Jubiliejus kviečia mus atsiverti ir įpareigoja neapleisti dvasios, kilusios iš Vatikano II Susirinkimo, samariečio dvasios, kaip užbaigdamas Susirinkimą sakė palaimintasis Paulius VI. Žengdami šiandien pro Šventąsias duris, įsipareigojame būti gailestingi kaip gerasis samarietis.