Salve, Mater misericordiae!

Šiuo sveikinimu į Mergelę Mariją kreipiamės Romos bazilikoje, dedikuotoje Dievo Motinos titulu. Šiuo sveikinimu pradedamas senas himnas, kurį giedosime šios šventosios Eucharistijos pabaigoje. Jo autorius yra nežinomas, o jis pats mus pasiekė kaip malda, spontaniškai kylanti iš tikinčiųjų širdžių: „Sveika, gailestingumo Motina, Dievo ir atleidimo Motina, vilties ir malonės Motina, šventosios linksmybės pilnoji Motina.“ Šiais keliais žodžiais apibendrinamas tikėjimas daugelio kartų žmonių, kurie, žvelgdami į Mergelės atvaizdą, prašė užtarimo ir paguodos.

Šią dieną labiau nei pridera šauktis Mergelės Marijos, pirmiausia kaip gailestingumo Motinos. Šventosios durys, kurias atvėrėme, iš tiesų yra Gailestingumo durys. Kas peržengia jų slenkstį, tas pašauktas pasitikėdamas ir be baimės panirti į Tėvo gailestingąją meilę ir iš šios bazilikos gali išeiti būdamas tikras – tikras! – kad jį lydi Marija. Ji yra gailestingumo Motina, nes pagimdė patį dieviškojo gailestingumo Veidą – Jėzų, Emanuelį, visų tautų Lauktąjį, „Taikos Kunigaikštį“ (Iz 9, 5). Dievo Sūnus, tapęs kūnu, kad mus išgelbėtų, dovanojo mums savo Motiną, kad ji drauge su mumis keliautų nepalikdama mūsų vienų mūsų gyvenimo kelyje, ypač netikrumo ir skausmo akimirkomis.

Marija yra Dievo Motina, Dievo, kuris atleidžia, dovanoja atleidimą, Motina, todėl galime sakyti, kad ji yra atleidimo Motina. Šis žodis – „atleidimas“, toks nesuprantamas pasaulietinei mąstysenai, žymi tikrąjį, autentišką krikščioniškojo tikėjimo vaisių. Kas nemoka atleisti, tas dar nėra pažinęs meilės pilnatvės. Ir tik tas, kuris tikrai myli, geba atleisti užmiršdamas patirtą skriaudą. Kryžiaus papėdėje Marija mato savo Sūnų, atiduodantį save visą ir taip liudijantį, ką reiškia mylėti taip, kaip myli Dievas. Šią akimirką ji girdi Jėzų tariant žodžius, tikriausiai atspindinčius tai, ko jis pats iš jos išmoko vaikystėje: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk 23, 34). Šią akimirką Marija mums visiems tapo atleidimo Motina. Sekdama Jėzaus pavyzdžiu ir padedama jo malonės, ji pati pasidaro gebanti atleisti tiems, kurie nužudė jos nekaltąjį Sūnų.

Mums Marija tampa pavyzdžiu to, kaip Bažnyčia turi atleisti tiems, kurie meldžia atleidimo. Atleidimo Motina moko Bažnyčią, kad ant Golgotos siūlomas atleidimas yra beribis. Jo sulaikyti negali nei įstatymas ir jo išvedžiojimai, nei šio pasaulio išmintis ir jos daromi skirtumai. Bažnyčios atleidimas turi būti tokios pat apimties, kaip Jėzaus atleidimas ant kryžiaus ir Marijos atleidimas kryžiaus papėdėje. Alternatyvos nėra. Ir Šventoji Dvasia padarė apaštalus veiksmingais atleidimo įrankiais būtent tam, kad tai, kas laimėta Jėzaus mirtimi, pasiektų visus žmones visose vietovėse ir visais laikais (plg. Jn 20, 19–23).

Marijiškajame himne toliau sakoma: „Vilties ir malonės Motina, šventosios linksmybės pilnoji Motina.“ Viltis, malonė ir šventoji linksmybė yra seserys: visos yra Kristaus dovanos, negana to, Jo vardai, įrašyti, taip sakant, Jo kūne. Dovana, kurią Marija mums dovanoja duodama Jėzų Kristų, yra gyvenimą atnaujinančio, iš naujo įgalinančio mus vykdyti Dievo valią ir tikrosios laimės pripildančio atleidimo dovana. Ta malonė atveria širdį žvilgsniui į ateitį. Toks žvilgsnis kupinas džiaugsmo, būdingo tam, kuris turi viltį. To paties mokoma ir psalmėje: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią. <...> Leisk man džiaugtis tavo išganymu“ (Ps 51, 12. 14). Atleidimo jėga yra tikras priešnuodis nuo liūdesio, keliamo pykčio ir keršto. Atleidimas atveria džiaugsmui ir giedrumui, nes išlaisvina sielą iš minčių apie mirtį, kai pyktis ir kerštas kursto dvasią ir drasko širdį neduodami atvangos ir ramybės. Tokie bjaurūs yra pyktis ir kerštas.

Ženkime pro Šventąsias Gailestingumo duris būdami tikri, jog mus lydi Mergelė Marija, mus užtarianti Šventoji Dievo Motina. Leiskime jai save lydėti, kad atrastume susitikimo su jos Sūnumi Jėzumi grožį. Atverkime savo širdį atleidimo džiaugsmui suvokdami, puoselėdami pasitikėjimo kupiną viltį, kuri mums grąžinama, kad mūsų kasdienis gyvenimas taptų nuolankus Dievo meilės įrankis.

Kupini vaikui būdingos meilės, šaukimės Marijos Efezo tautos žodžiais istorinio Susirinkimo laikais: „Šventoji Dievo Motina!“ Visus kviečiu nuoširdžiai ir su meile tris kartus tai garsiai pakartoti. Visi kartu: „Šventoji Dievo Motina! Šventoji Dievo Motina! Šventoji Dievo Motina!“