Pranašo Izaijo žodžiais – adresuotais šventajam Jeruzalės miestui – esame kviečiami stotis, išeiti, išeiti iš savojo užsisklendimo, išeiti iš savęs pačių ir išvysti mūsų gyvenimą apšviečiančios šviesos spindesį: „Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo, Viešpaties šviesa virš tavęs sušvito“ (60, 1). „Tavoji šviesa“ yra Viešpaties šlovė. Bažnyčiai nevalia įsivaizduoti, jog ji švyti sava šviesa. Tai gražiu pasakymu primena šventasis Ambraziejus, kaip Bažnyčios metaforą pasitelkdamas mėnulį: „Bažnyčia iš tiesų yra lyg mėnulis: <...> skleidžia ne savo, bet Kristaus šviesą. Savo spindesį gauna iš teisumo Saulės, kaip pasakyta: Nebe aš gyvenu, bet gyvena manyje Kristus“ (Exameron, IV, 8, 32). Kristus yra tikroji šviečianti šviesa, ir Bažnyčia žmonių ir tautų gyvenimą apšviečia tik tiek, kiek lieka įsišaknijusi Jame, kiek leidžiasi būti Jo apšviečiama. Todėl šventieji tėvai Bažnyčioje įžvelgdavo mysterium lunae.

Kad nuosekliai atitiktume gautą pašaukimą, mums ta šviesa iš aukštai būtina. Skelbti Kristaus Evangeliją nėra vienas pasirinkimas tarp kitų, nėra ir profesija. Būti misionieriška Bažnyčiai nereiškia užsiimti prozelitizmu. Būti misionieriška Bažnyčiai yra reikšti savo pačios prigimtį – būti apšviestai Dievo ir atspindėti Jo šviesą. Tokia yra jos tarnystė. Kito kelio nėra. Jos pašaukimas yra misija; jos tarnystė yra atspindėti Kristaus šviesą. Šio įsipareigojimo misionieriauti iš mūsų laukia daugybė žmonių, nes jiems reikia Kristaus, reikia pažinti Tėvo veidą.

Išminčiai, apie kuriuos kalbama Mato evangelijoje, gyvai liudija, kad tiesos sėklų yra visur, nes jos dovanotos Kūrėjo, kviečiančio visus pažinti, kad Jis yra geras ir ištikimas Tėvas. Išminčiai atstovauja visų žemės kraštų žmonėms, priimamiems į Dievo namus. Jėzaus akivaizdoje nebeegzistuoja jokie rasės, kalbos ir kultūros skirtumai: šiame Kūdikyje vienybę atranda visa žmonija. O Bažnyčiai tenka užduotis pažinti ir aiškiau išreikšti kiekviename glūdintį Dievo troškimą. Tam ir tarnauja šviesą atspindinti Bažnyčia – išryškinti kiekviename glūdintį Dievo troškimą. Kaip ir išminčiai, tokie žmonės ir mūsų dienomis gyvena „neramia širdimi“, kuri nepaliaujamai klausinėja nesulaukdama patikimo atsakymo, ir kupini širdyje veikiančios Šventosios Dvasios nerimastingumo. Jie irgi ieško žvaigždės, parodysiančios kelią į Betliejų.

Kiek daug žvaigždžių danguje! Bet štai, išminčiai nusekė paskui naują, kitokią žvaigždę, jiems spindėjusią daug labiau. Jie ilgai tyrė didžiąją dangaus knygą ieškodami – neramia širdimi – atsakymo į savo klausimus, ir galiausiai jiems pasirodė šviesa. Ta žvaigždė juos perkeitė. Privertė užmiršti kasdienius interesus ir skubiai leistis į kelią. Jie pakluso sekti paskui šviesą viduje raginusiam balsui – kiekviename žmoguje veikiančiam Šventosios Dvasios balsui, – ir žvaigždė juos atvedė pas Žydų karalių varganoje Betliejaus pašiūrėje.

Visa tai yra pamoka mums. Šiandien pravartu pakartoti išminčių klausimą: „Kur yra gimusis žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2). Esame raginami, ypač mūsų laikais, leistis ieškoti Dievo siūlomų ženklų suvokiant, jog jiems iššifruoti ir Jo valiai suprasti mums būtina įsipareigoti. Esame kviečiami keliauti į Betliejų atrasti Kūdikį ir jo Motiną. Sekime Dievo mums siūloma šviesele; brevijoriaus himne mums poetiškai sakoma, kad išminčiai lumen requirunt lumine – ta šviesele, šviesa, sklindančia iš gailestingumo ir ištikimybės kupino Kristaus veido. O jį pasiekę, nuoširdžiai pagarbinkime ir paduokime jam savo dovanas – savo laisvę, savo protą, savo meilę. Tikroji išmintis slypi to Kūdikio veide. Būtent čia, Betliejaus paprastume, glūdi visa Bažnyčios gyvenimo santrauka. Būtent čia yra versmė tos šviesos, kuri prie savęs traukia kiekvieną žmogų pasaulyje ir tautas kreipia į taikos kelią.