Prieš mūsų akis paprastas, kuklus ir didelis įvykis: Marija ir Juozapas neša Jėzų į Jeruzalės šventyklą. Kūdikis kaip ir visi kiti kūdikiai, bet sykiu nepaprastas: jis yra viengimis Sūnus, atėjęs dėl visų. Tas Kūdikis mums atnešė Dievo gailestingumą ir šventumą: Jėzus yra Tėvo gailestingumo veidas. Tokį paveikslą Evangelija mums siūlo baigiantis Pašvęstojo gyvenimo metams, taip entuziastingai išgyventiems metams. Jie kaip upė dabar įteka į gailestingumo jūrą, į didžiulį meilės slėpinį, kuriuo gyvename Ypatingojo jubiliejaus metu.

Šiandienė šventė, pirmiausia Rytuose, buvo pavadinta susitikimo švente. Iš tikrųjų Evangelijos skaitinyje, kuris buvo paskelbtas, regime įvairius susitikimus (plg. Lk 2, 22–40). Šventykloje Jėzus susitinka su mumis, o mes susitinkame su Juo. Susimąstę žvelgiame į susitikimą su senuoju Simeonu, atstovaujančiu ištikimam Izraelio lūkesčiui bei nuoširdžiam džiugesiui dėl išpildytų senų pažadų. Gėrimės susitikimu su susenusia pranaše Ona, kuri, išvydusi Kūdikį, nepaprastai pradžiunga ir ima šlovinti Dievą. Simeonas ir Ona yra lūkestis ir pranašystė, Jėzus yra naujybė ir išpildymas: Jis pasirodo mums kaip amžina Dievo staigmena; šiame dėl visų gimusiame Kūdikyje susitinkame su praeitimi, kurią sudaro atmintis ir pažadai, ir vilties kupina ateitimi.

Visame tame galime įžvelgti pašvęstojo gyvenimo pradžią. Pašvęstieji ir pašvęstosios pirmiausia yra pašaukti būti susitikimo vyrais ir moterimis. Juk pašaukimas kyla ne iš sumanymo, sugalvoto už „rašomojo stalo“, bet iš Viešpaties malonės, pasiekiančios mus per gyvenimą pakeičiantį susitikimą. Tas, kuris susitinka Jėzų, negali likti toks, koks buvo pirma. Jėzus yra naujybė, padaranti visa nauja. Kas šiuo susitikimu gyvena, tas tampa liudytoju ir sudaro sąlygas susitikti kitiems; jis taip pat tampa susitikimo kultūros skatintoju, išvengdamas užsisklendimo savyje.

Laiško žydams ištraukoje, kurią girdėjome, primenama, jog pats Jėzus, kad susitiktų su mumis, nesvyruodamas prisiėmė mūsų žmogiškąjį būvį: „Kadangi vaikų kraujas ir kūnas bendri, tai ir jis lygiomis juos prisiėmė“ (Žyd 2, 14). Jėzus mus išganė ne „iš išorės“, likdamas už mūsų dramos ribų, bet panorėdamas dalytis mūsų gyvenimu. Pašvęstieji ir pašvęstosios pašaukti būti to Dievo artumo, to dalijimosi trapumu, dalijimosi nuodėmingo bei sužeisto mūsų laikų žmogaus būviu konkrečiu ir pranašišku ženklu. Visos pašvęstojo gyvenimo formos, kiekviena pagal savo ypatybes, pašauktos nuolatos vykdyti misiją dalydamosi „džiaugsmu ir viltimi, liūdesiu ir sielvartu, patiriamais žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų“ (plg. Gaudium et spes, 1).

Evangelijoje mums sakoma: „Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama“ (Lk 2, 33). Juozapas ir Marija išsaugo to šviesos bei vilties kupino susitikimo sukeltą nuostabą visoms tautoms. Mes, krikščionys ir pašvęstieji asmenys, irgi esame nuostabos sergėtojai. Nuostabos, kuri reikalauja nuolatos atsinaujinti skiriant dėmesio nuolatiniam dvasiniam gyvenimui ir stengiantis savo charizmas išrutulioti į abstraktų mokymą – steigėjų charizmos, kaip sakiau kitais kartais, neturi būti uždaromos butelyje, paverčiamos muziejaus eksponatais. Mūsų steigėjus gaivino Dvasia, jie nebijojo teptis rankų kasdieniu gyvenimu, žmonių problemomis, drąsiai leistis į geo­grafinius bei egzistencinius pakraščius. Nenuleido rankų susidūrę su kliūtimis ir kitų nesupratingumu, nes savo širdyje išlaikė susitikimo su Kristumi nuostabą. Jie nesistengė prisijaukinti Evangelijos malonės, bet širdyje visada jautė sveiką nerimą, didžiulį troškimą nešti Viešpatį kitiems taip, kaip Marija ir Juozapas jį nešė į šventyklą.

Galiausiai šiandienė šventė moko gyventi padėka už susitikimą su Jėzumi ir pašaukimo į pašvęstąjį gyvenimą dovaną. Dėkojimas, padėka – Eucharistija. Kaip būna puiku regėti laimingus pašvęstųjų asmenų, galbūt jau ir garbaus amžiaus kaip Simeonas ir Ona, veidus, patenkintus ir spindinčius dėkingumu už savo pašaukimą. Štai žodžiai, kuriais galima apibendrinti viską, ką išgyvenome šiais Pašvęstojo gyvenimo metais: dėkingumas už Šventosios Dvasios, nuolatos gaivinančios Bažnyčią įvairiomis charizmomis, dovaną.

Evangelijos skaitinys užbaigiamas taip: „Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo“ (Lk 2, 40). Tegu Viešpats Jėzus, motiniškai užtariant Marijai, auga mumyse ir didina kiekvieno iš mūsų troškimą susitikti, sergėti nuostabą ir padėkos džiaugsmą. Tada jo šviesa patrauks ir kitus bei leis jiems susitikti su Tėvo gailestingumu.