Jėzui perskaičius ištrauką iš Izaijo knygos ir ištarus: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21), Nazareto sinagogoje turėjo nuaidėti aplodismentai. Susirinkusieji galėjo pravirkti iš džiaugsmo, kaip verkė tauta, kai Nehemijas ir kunigas Ezdras skaitė Įstatymo knygą, surastą atstatant sienas. Tačiau Evangelijoje sakoma, kad Jėzaus tėvynainiams kilo visiškai priešingi jausmai: jie išvarė jį bei užsklendė jam širdį. Iš pradžių „visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“ (Lk 4, 22); tačiau vėliau pasklido klastingas klausimas: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ Ir galop visi „labai užsirūstino“ (Lk 4, 28). Jie norėjo nustumti jį nuo pakriūtės... Taip išsipildė senojo Simeono pranašystė Jėzaus motinai, kad jis bus „prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34). Jėzus savo žodžiais bei elgesiu priverčia aikštėn iškilti tai, kas glūdi kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdyje.

Kur Viešpats Gerąją Naujieną apie Tėvo besąlygišką gailestingumą skelbia didžiausiems vargdieniams, atstumtiems bei engiamiems, ten mes kviečiami apsispręsti kovoti „šauniąją tikėjimo kovą“ (1 Tim 6, 12). Viešpats kovoja ne su žmonėmis, bet su velniu (plg. Ef 6, 12), žmonijos priešu. Tačiau Viešpats „praėjo tarp jų“ ir „pasišalino“ (plg. Lk 4, 30). Jėzus nekovoja, kad įtvirtintų galios erdvę. Jis griauna sienas ir meta iššūkį mūsų saugumui tam, kad atvertų spragą gailestingumo srautui, kurį išvien su Tėvu ir Dvasia trokšta išlieti žemėje. Gailestingumą, gausinantį gėrį, skelbiantį ir atnešantį naujumą, gydantį, išlaisvinantį ir skelbiantį Viešpaties malonės metus.

Mūsų Dievo gailestingumas begalinis ir nenusakomas. Šio slėpinio dinamiką išreiškiame kaip „vis didesnį“ gailestingumą, kaip keliaujantį gailestingumą, kaip gailestingumą, kasdien ieškantį būdo žengti žingsnį į priekį, mažą žingsnelį per niekieno žemę, kur karaliauja abejingumas ir smurtas.

Tokia buvo gailestingojo samariečio, parodžiusio gailestingumą (plg. Lk 10, 37), dinamika: jis pajuto užuojautą, priėjo prie sužeistojo, aptvarstė jo žaizdas, nugabeno jį į užeigą, pasiliko ten per naktį ir pažadėjo grįžęs apmokėti papildomas išlaidas. Tokia yra dinamika gailestingumo, kuris vieną poelgį jungia prie kito ir, nepažeisdamas niekieno trapumo, pamažėle vis plinta padėdamas ir mylėdamas. Kiekvienas iš mūsų, žvelgdamas į savo gyvenimą Dievo akimis, gali įtempti atmintį ir atrasti, koks gailestingas buvo mums Viešpats, daug gailestingesnis nei tikėjomės. Tai padrąsina mus prašyti žengti dar vieną nedidelį žingsnį ir parodyti ateityje dar daugiau gailestingumo. „Viešpatie, parodyk mums savo gailestingumą!“ (Ps 85, 8). Toks paradoksalus būdas melstis vis gailestingesniam Dievui padeda mums nugriauti tas sienas, tarp kurių mes taip dažnai uždarome jo Širdies apstumą. Pravartu išeiti iš savo aptvarų, nes Dievo širdžiai būdinga, kad gailestingumas lietųsi per kraštus, netaupant švelnumo, kurio niekada nepritrūksta. Mat Viešpačiui labiau patinka prarasti veltui nei kad pristigtų gailestingumo lašo, jam mieliau, kad daug grūdų sulestų paukščiai nei kad per sėją pritrūktų bent vienintelio grūdo, nes visi geba duoti gausių vaisių, iš vienos sėklos trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir galiausiai šimteriopą.

Būdami kunigai, esame mūsų Tėvo vis didesnio gailestingumo liudytojai ir tarnai; turime saldžią ir paguodą teikiančią užduotį tą gailestingumą įkūnyti, kaip darė Jėzus, kuris „vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas“ (Apd 10, 38) tūkstančiais būdų, kad visus pasiektų. Galime prisidėti prie jo įkultūrinimo, kad jį savo asmeniniame gyvenime patirtų kiekvienas žmogus ir galėtų suprasti bei praktikuoti gailestingumą kūrybiškai, atitinkančiu jo tautą ir šeimą būdu.

Šiandien, šį Gailestingumo jubiliejinių metų Didįjį ketvirtadienį, norėčiau pakalbėti apie dvi sritis, kuriose Viešpats parodo savo gailestingumo perteklių. Kadangi jis pats teikia pavyzdį, neturime baimintis perdėti ir mes: viena sritis yra susitikimo, o kita – atleidimo, kuris mus sugėdina, bet ir suteikia kilnumo.

Pirma sritis, kurioje regime Dievą rodant vis didesnio gailestingumo perteklių, yra susitikimas. Jis visiškai save dovanoja, ir kiekvienas susitikimas tiesiogiai virsta švente. Palyginime apie gailestingąjį Tėvą mus stebina vyras, kuris susijaudinęs bėga apkabinti savo sūnaus, puola jam ant kaklo, jį pabučiuoja, rūpinasi, kad jam ant piršto būtų užmautas žiedas, kuris leidžia jam jaustis lygiam, ir apautos kojos sandalais, rodančiais, kad jis sūnus, o ne pavaldinys. Galų gale jis visus sujudina ir liepia surengti šventę. Visada kupini nuostabos kontempliuodami šį per kraštus besiliejantį Tėvo džiaugsmą – Tėvo, kuriam sūnaus sugrįžimas leidžia nevaržomai, nesilaikant atstumo išreikšti savo meilę, – neturime baimintis, jog dėkodami perdėsime. Teisingos nuostatos galime pasimokyti iš vargšo raupsuotojo, kuris pamatęs, kad išgijo, palieka savo devynis bendrus daryti tai, ką liepė Jėzus, sugrįžo ir parpuolė Jėzui po kojų, kad balsu pašlovintų Dievą ir jam padėkotų.

Gailestingumas viską atkuria ir sugrąžina žmogui jo pirminį kilnumą. Todėl per kraštus trykštanti padėka yra teisingas atsakas: būtina tučtuojau imti švęsti, apsivilkti atitinkamą drabužį, palikti nuošaly vyresniojo sūnaus kartėlį, džiaugtis ir švęsti... Mat tik taip, visiškai įsitraukus į šventišką aplinką, galima susimąstyti, paprašyti atleidimo ir aiškiau suvokti, kaip atitaisyti padarytą blogį. Būtų pravartu savęs paklausti: ar po išpažinties džiaugiuosi? O gal iškart puolu prie kito reikalo, kaip po apsilankymo pas gydytoją sužinoję, kad tyrimų rezultatai ne blogi, mes vėl juos sukišame į voką ir pereiname prie kitų dalykų. O kai duodu išmaldą, ar skiriu laiko, kad ją priimantysis išreikštų padėką, ar švenčiu matydamas vargšo šypseną ir girdėdamas jo palaiminimą, ar vis dėlto tik įmetęs monetas nuskubu savo reikalais?

Kita sritis, kurioje regime Dievą rodant vis didesnio gailestingumo perteklių, yra atleidimas. Dievas ne tik atleidžia nesuskaičiuojamas kaltes, kaip tam tarnui, kuris to meldžia, bet po to negarbingai elgiasi su savo skolininku, bet ir leidžia nuo gėdingiausios gėdos tiesiogiai, be tarpinių pakopų, pereiti prie aukščiausio kilnumo. Viešpats leidžia nusidėjėlei, kuriai atleista, ašaromis numazgoti jo kojas. Vos Simonas Petras išpažįsta savo nuodėmę ir prašo pavaryti jį šalin, Jėzus suteikia jam žmonių žvejo garbę. Mes, priešingai, linkę abi nuostatas perskirti: gėdydamiesi nuodėmės, slepiamės ir nunariname galvas kaip Adomas ir Eva, o pakelti į kokią nors garbę, mėginame nuodėmes nuslėpti, mums patinka būti matomiems, kone grožėtis savimi.

Mūsų atsakas į Viešpaties apstų atleidimą turėtų visada išlaikyti sveiką įtampą tarp garbingos gėdos ir gėdytis mokančios garbės – tokia nuostata būdinga tam, kuris pats stengiasi būti kuklus ir nusižeminęs, bet geba be pasitenkinimo savimi suvokti, kad Viešpats jį taip iškėlė misijai vykdyti. Pavyzdys, patvirtinamas Evangelijos ir galintis būti mums naudingas einant išpažinties, yra Petras, kuris leidžiasi būti ilgai klausinėjamas dėl meilės ir sykiu atnaujina savo pasirengimą ganyti Viešpaties jam patikėtas avis.

Norint dar geriau suprasti „gėdytis mokančią garbę“, apsaugančią mus nuo savęs laikymo daugiau ar mažiau nei tai, kas esame iš malonės, gali būti naudinga pažiūrėti, kaip toliau rutuliojasi ištrauka iš Izaijo knygos, šiandien Viešpaties skaitoma Nazareto sinagogoje. Pranašas toliau sako: „O jūs būsite pavadinti Viešpaties kunigais, – sakys jums į akis: Mūsų Dievo tarnai“ (61, 6). Būtent tą varganą, alkaną, į karo nelaisvę patekusią, ateities neturinčią, atmestą ir į šalį nustumtą tautą Viešpats paverčia kunigiškąja tauta.

Būdami kunigai, tapatinamės su ta atstumta tauta, kurią gelbėja Viešpats, ir atmename, jog nesuskaičiuojamai daug neturtingų, neišsilavinusių, nelaisvų žmonių yra todėl, kad jie yra kitų engiami. Tačiau atmename ir tai, jog kiekvienas iš mūsų žinome, kokie akli dažnai esame ir kaip stokojame gražios tikėjimo šviesos – ne todėl kad neturėtume po ranka Evangelijos, bet dėl perdėm sudėtingos teologijos. Jaučiame, kad mūsų sielos dvasingumo trokšta ne dėl Gyvojo Vandens – kurį geriame gurkšneliais – stygiaus, bet dėl perdėto „putojančio“ dvasingumo, light („lengvo“) dvasingumo. Mes irgi jaučiamės kaip belaisviai, apsupti ne, kaip daugelis tautų, neįveikiamų mūro sienų ar vielos tvorų, bet virtualaus pasauliškumo, kurį galima atverti ir užverti „pelės“ spragtelėjimu. Esame engiami, bet ne grasinimų ir spyrių, kaip daug neturtingų žmonių, o tūkstantinės vartojimo pasiūlos, kurios neįstengiame atsikratyti, kad galėtume laisvai žengti keliais, vedančiais į savo brolių bei seserų meilę, į Viešpaties kaimenę, pas avis, laukiančias savo ganytojo balso.

Jėzus ateina mūsų išpirkti, mūsų išvesti, kad iš vargšų ir aklų, iš belaisvių ir engiamųjų taptume gailestingumo ir paguodos tarnautojai. Ir pranašo Ezekielio žodžiais, skirtais kekše tapusiai ir savo Viešpatį smarkiai išdavusiai tautai, jis mums sako: „Tačiau aš atsiminsiu sandorą su tavimi tavo jaunystės dienomis <...>. Ir tu atsiminsi savo kelius ir būsi sugėdinta, kai priimsi savo seseris, – ir vyresnes už tave, ir jaunesnes už tave, – nes duosiu jas tau kaip dukras, nors tai ne dėl tavo sandoros. Sudarysiu su tavim savo sandorą, ir žinosi, jog aš esu Viešpats, kad atsimintum ir susigėstum, ir kai atleisiu visa, niekada daugiau nebeatvertum burnos savo gėdai – tai Viešpaties Dievo žodis“ (Ez 16, 60–63).

Šiais Jubiliejaus metais kupini dėkingumo aukštiname Tėvą ir jo meldžiame „visad atminti savo gailestingumą“; turėdami gėdytis mokančią garbę, priimkime gailestingumą, apreikštą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus sužeistu kūnu, ir prašykime, kad jis apvalytų mus, nuvalytų visas mūsų nuodėmes ir išlaisvintų iš bet kurio blogio. Padedami Šventosios Dvasios malonės, iš naujo įsipareigokime nešti Dievo gailestingumą visiems žmonėms ir daryti darbus, kuriuos Dvasia kiekvienam įkvepia visos Dievo tautos bendrojo gėrio labui.