Velyknakčio homilija

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
Velykos, viltis
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 857
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: VEGLIA PASQUALE NELLA NOTTE SANTA OMELIA DEL SANTO PADRE FRANCESCO Basilica Vaticana Sabato Santo, 26 marzo 2016
DATA: 2016-03-26
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (430), 2016, p. 4.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (430), 2016, p. 4.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Homolija per Velyknakčio šv. Mišias

2016 m. kovo 26 d.

Petras „nubėgo prie kapo“ (Lk 24, 12). Kokios mintys bėgant jaudino Petro širdį ir protą? Evangelijoje sakoma, kad Vienuolika, tarp jų ir Petras, nepatikėjo moterų liudijimu, jų velykiniu skelbimu. Taip, apaštalams tai pasirodė „tuščios šnekos“ (11 eil.). Taigi Petro širdyje kirbėjo abejonė, lydima daugelio neigiamų minčių – liūdesio dėl mylimo Mokytojo mirties ir nusivylimo, kad jis per Kančią jo tris kartus išsižadėjo.

Tačiau kai kas rodo jo pasikeitimą: Petras, išklausęs moterų ir jomis nepatikėjęs, vis dėlto pašoko ir nubėgo (plg. 12 eil.). Neliko susimąstęs sėdėti, neužsisklendė namie kaip kiti. Nepasidavė niūriai tų dienų nuotaikai ir savo abejonėms; nenugrimzdo į sąžinės priekaištus, baimę ir niekur nevedančias nepabaigiamas šnekas. Jis ieškojo Jėzaus, o ne savęs. Pirmenybę teikė susitikimo bei pasitikėjimo keliui ir pašokęs nubėgo prie kapo, nuo kurio sugrįžo „be galo stebėdamasis“ (12 eil.). Šitai tapo Petro „prisikėlimo“, jo širdies prisikėlimo pradžia. Nepasiduodamas liūdesiui ir tamsai, padarė vietos vilties balsui: leido Dievo šviesai įsiskverbti į širdį, neužkirto jai kelio.

Moterys, kurios, nešdamosi tepalus, ankstyvą rytą nuėjo prie kapo atlikti gailestingumo darbo, patyrė irgi tą patį. „Išsigando ir nuleido akis žemyn“, tačiau buvo sukrėstos išgirdusios angelo žodžius: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ (5 eil.).

Ir mes, kaip Petras ir moterys, neatrasime gyvenimo, jei liksime liūdni, be vilties ir įkalinti savyje. Atverkime Viešpačiui savo sandariai uždarytus kapus – kiekvienas žinome, kokie jie yra, – kad Jėzus įžengtų ir dovanotų gyvenimą. Nuneškime jam nesutarimų akmenis ir praeities riedulius, slegiančias silpnybių ir nuopuolių uolas. Jis trokšta ateiti ir paimti mus už rankos, ištraukti iš baimės. Tačiau pirmutinis akmuo, kurį šiąnakt būtina nuritinti, yra vilties stoka, užsklendžianti mus savyje. Tegu Viešpats išlaisvina mus iš tų baisių žabangų, buvimo krikščionimis be vilties, gyvenančiais taip, tarsi Viešpats nebūtų prisikėlęs, o mūsų problemos būtų gyvenimo centras.

Regime ir be paliovos regėsime problemų aplink save ir savyje. Jų visada bus, tačiau šią naktį tas problemas turi apšviesti Prisikėlusiojo šviesa, jas tam tikra prasme „evangelizuoti“. Evangelizuoti problemas. Neleiskime, kad tamsa ir baimė trauktų sielos žvilgsnį ir užvaldytų širdį, bet išgirskime angelo žodžius: Viešpaties čia nėra, „jis prisikėlė!“ (6 eil.); jis didžiausias mūsų džiaugsmas, visada yra mūsų pusėje ir niekada mūsų nenuvils.

Šitai yra mūsų vilties pagrindas. Krikščioniškoji viltis nėra paprasčiausias optimizmas, psichologinė nuostata ar kvietimas neprarasti drąsos. Ji yra dovana, Dievo dovanojama tada, kai išeiname iš savęs pačių ir atsiveriame jam. Ta viltis nenuvilia, nes mūsų širdyse išlieta Šventoji Dvasia (plg. Rom 5, 5). Guodėjas nepadaro, kad viskas atrodytų gražu, nepanaikina blogio stebuklinga lazdele. Jis suteikia tikros gyvenimo jėgos, kuri yra ne problemų nebuvimas, bet tikrumas, jog tave visados myli bei nuodėmes tau atleidžia Kristus, kuris už mus nugalėjo nuodėmę, nugalėjo mirtį, nugalėjo baimę. Šiandien yra mūsų vilties šventė, to tikrumo šventimas: niekas ir niekada negali atskirti mūsų nuo jo meilės (plg. Rom 8, 39).

Viešpats yra gyvas ir nori būti ieškomas tarp gyvųjų. Po susitikimo kiekvienas jo yra kviečiamas skelbti Velykų žinią, žadinti ir prikelti viltį liūdesio slegiamose širdyse tų, kuriems sunku surasti gyvenimo šviesą. To šiandien labai reikia. Esame pašaukti, užmiršę save, kaip džiugūs vilties tarnai, Prisikėlusįjį skelbti gyvenimu ir meile; kitaip tebūsime tarptautinė struktūra, turinti daug šalininkų ir geras taisykles, tačiau nepajėgianti dovanoti vilties, kurios trokšta pasaulis.

Kaip stiprinti savo viltį? Šios nakties liturgija teikia mums gerą patarimą. Ji mus moko atminti Dievo darbus. Skaitiniuose pasakojama apie jo ištikimybę, meilę mums. Gyvasis Dievo Žodis geba įtraukti mus į tą meilės istoriją palaikydamas viltį ir atgaivindamas džiaugsmą. Tai mums primena ir šiandien girdėta Evangelija: kad įkvėptų viltį, angelai moterims sako: „Atsiminkite, ką jis [Jėzus] yra jums sakęs“ (6 eil.). Atsiminti Jėzaus žodžius, atsiminti visa, ką jis padarė mūsų gyvenime. Neužmirškime jo žodžių ir darbų, kitaip prarasime viltį ir tapsime krikščionimis be vilties; atminkime Viešpatį, jo gerumą ir mus palietusius gyvenimo žodžius; atminkime juos ir persiimkime jais, kad būtume ryto sargybiniai, žinantys, kaip padėti kitiems išvysti Prisikėlusiojo ženklus.

Brangūs broliai ir seserys, Kristus prisikėlė! Ir mes turime galimybę atsiverti ir priimti jo vilties dovaną. Atsiverkime vilčiai ir leiskimės į kelią. Jo darbų ir žodžių atminimas tebūna spindinti šviesa, kreipianti mūsų pasitikėjimo kupinus žingsnius į Velykas be pabaigos.