Ką tik girdėtame Evangelijos skaitinyje (plg. Jn 20, 19–31) kalbama apie vietą, mokinį ir knygą.

Vieta yra ta, kurioje Velykų dienos vakarą buvo mokiniai: apie ją sakoma, kad durys buvo užrakintos (plg. 19 eil.). Po aštuonių dienų mokiniai vėl buvo tame pačiame name, o durys ir vėl buvo užrakintos (plg. 26 eil.). Jėzus įžengia, atsistoja viduryje ir atneša savo ramybę, Šventąją Dvasią ir nuodėmių atleidimą, vienu žodžiu, Dievo gailestingumą. Šioje patalpoje, kur durys užrakintos, galingai suskamba saviškiams skiriamas Jėzaus kvietimas: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (21 eil.).

Jėzus siunčia. Jis nuo pradžių trokšta, kad Bažnyčia išeitų, eitų į pasaulį. Nori, kad ji elgtųsi taip, kaip elgėsi jis pats. Tėvo į pasaulį jis buvo atsiųstas ne kaip galingasis, bet kaip tarnas (plg. Fil 2, 7), ne „kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mk 10, 45) ir nešti Gerąją Naujieną (plg. Lk 4, 18); lygiai tam visais laikais siunčiami ir jam priklausantieji. Kontrastas stulbina: mokiniai tūno už dėl baimės užrakintų durų, o Jėzus siunčia juos į užduotį, nori, kad jie atvertų duris ir išeitų Šventosios Dvasios galia skleisti Dievo atleidimo bei ramybės.

Šis pašaukimas skirtas ir mums. Kaip galima neišgirsti šventojo Jono Pauliaus II didžiojo paraginimo: „Atverkite vartus!“ aido? Vis dėlto mūsų, kunigų ir pašvęstųjų asmenų, gyvenime dažnai juntama pagunda iš baimės ar siekiant patogumo likti šiek tiek užsisklendus savyje ir savo aplinkoje. Jėzus nurodo vienintelę kryptį: išeiti iš savęs. Tai – kelionė be atgalinio bilieto. Turime išeiti iš savojo „aš“, pražudyti savo gyvybę dėl Jo (plg. Mk 8, 35) žengiant savęs dovanojimo keliu. Kita vertus, Jėzus nemėgsta pusiau nueitų kelių, privertų durų, dvilypio gyvenimo. Reikalauja leistis į kelionę sunkiai neapsikrovus, išeiti atsisakant savo saugumo, tvirtai laikantis tik Jo.

Kitaip tariant, jo artimiausių mokinių gyvenimą, kuriam esame pašaukti, sudaro konkreti meilė, tai yra tarnavimas ir prieinamumas. Šiame gyvenime nėra uždarų erdvių ir privačios nuosavybės savo patogumui – bent jau neturi būti. Kas apsisprendžia visą savo gyvenimą padaryti panašų į Jėzaus, nebesirenka sau vietų, bet eina ten, kur siunčiamas; pasirengęs atsiliepti tam, kuris jį kviečia, nebesirenka net sau patogaus laiko. Namai, kuriuose gyvena, jam nepriklauso, nes Bažnyčia ir pasaulis yra atvira jo užduoties vieta. Jo lobis yra padaryti Viešpatį savo gyvenimo centru neieškant sau nieko kita. Jis bėga nuo pasitenkinimo, kad pats yra centre, nestoja ant pasaulio galios svyruojančio pamato ir nepasiduoda evangelizaciją silpninančiam patogumui, nešvaisto laiko planuodamas saugią bei gerai apmokamą ateitį, norėdamas išvengti atskirties bei tamsumo, gresiančių užsisklendus tarp ankštų savanaudiškumo sienų, kur trūksta vilties bei džiaugsmo. Džiaugdamasis Viešpačiu jis nesitenkina vidutiniu gyvenimu, bet dega troškimu liudyti ir pasiekti kitus. Mėgsta rizikuoti, žengia ne nuvaikščiotais keliais, bet atvirai ir ištikimai traukia Dvasios nurodomais maršrutais: negali tiesiog gyventi, bet džiugiai skelbia Evangeliją.

Šiandienėje Evangelijoje, antra, išnyra mokinys, kuris vienintelis įvardytas, – Tomas. Savo abejonėmis ir neramiu troškimu suprasti šis mokinys, irgi šiek tiek užsispyręs, primena mus ir mums net atrodo simpatiškas. To nesuvokdamas jis mums dovanoja didelę dovaną: priartina mus prie Dievo, nes Dievas nesislepia nuo to, kuris jo ieško. Jėzus parodo savo šlovingąsias žaizdas, leidžia ranka prisiliesti prie Dievo begalinio švelnumo, prie gyvų ženklų, liudijančių, kiek jis iškentėjo dėl meilės žmonėms.

Mums, mokiniams, labai svarbu savo žmogyste palytėti Viešpaties kūną, tai yra pasitikint ir visiškai nuoširdžiai atiduoti jam visa, kas esame. Jėzus, pasak šventosios Faustinos, džiaugiasi, kai su juo kalbame apie viską; mūsų gyvenimas, kurį jis jau pažįsta, jam nenuobodus; jis laukia, kol mes papasakosime apie dienos įvykius (plg. Dienoraštis, 1937 m. rugsėjo 6 d.). Štai šitaip ieškoma Dievo, per maldą, kuri turi būti skaidri, neužmirštant patikėti bei išsakyti jam vargus, triūsus ir pasipriešinimus. Jėzaus širdis užkariaujama nuoširdžiu atvirumu širdžių, mokančių pripažinti ir apverkti savo silpnybes tikint, jog būtent tada ims veikti dieviškasis gailestingumas. Ko iš mūsų prašo Jėzus? Jis trokšta tikrai pašvęstų širdžių, gyvenančių jo atleidimu, kad tą atleidimą atjausdamos lietų broliams. Jėzus ieško silpniesiems atvirų bei švelnių širdžių, o ne kietų; nuolankių ir skaidrių širdžių, o neapsimetinėjančių akivaizdoje tų, kuriems patikėta užduotis vadovauti Bažnyčiai. Mokinys nesvyruodamas klausia, drįsta abejoti ir be išskaičiavimų bei neslėpdamas išsako tas abejones Viešpačiui, savo ugdytojams bei vyresniesiems. Ištikimas mokinys nuolat stengiasi būti budrus ir įžvalgus suvokdamas, jog, siekiant apsisaugoti nuo klaidingos elgsenos bei gyvensenos, širdis, pradedant nuo jausmų, ugdytina kasdien.

Apaštalas Tomas savo aistringos paieškos pabaigoje ne tik įtiki prisikėlimu, bet ir atranda Jėzuje savo gyvenimo didžiausią lobį, savo Viešpatį; ištaria jam: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (28 eil.). Būtų labai gerai šiandien ir kasdien melstis šiais žodžiais, kuriais pasakome: tu esi vienintelis mano gėris, mano kelionės kelias, mano gyvenimo šerdis, mano visa.

Paskutinėje girdėtoje eilutėje galiausiai minima knyga – Evangelija, kurioje nesurašyta daug kitų Jėzaus padarytų ženklų (plg. 30 eil.). Šitai galime suprasti taip, kad po didžiojo jo gailestingumo ženklo nebebuvo reikalo nieko kita pridurti. Tačiau dar lieka vienas iššūkis – erdvė ženklams, padarytiniems mūsų, kurie gavome meilės Dvasią ir esame pašaukti skleisti gailestingumą. Galima sakyti, kad Evangelija, gyvoji Dievo gailestingumo knyga, nuolat skaitoma vis iš naujo, pabaigoje dar turi baltų puslapių: ji lieka neužbaigta knyga, ir mes pašaukti toliau rašyti tuo pačiu stiliumi, t. y. darydami gailestingumo darbus. Brangūs broliai ir seserys, klausiu jūsų: kokie kiekvieno iš jūsų knygos puslapiai? Ar kasdien juose rašote? Ar jie prirašyti tik iš dalies? O gal balti? Tegu čia mums padeda Dievo Motina: ji, kuri pilnatviškai priėmė Dievo žodį į savo gyvenimą (plg. Lk 8, 20–21), tedovanoja mums malonę būti gyvaisiais Evangelijos rašytojais; mūsų gailestingoji Motina tegu pamoko konkrečiai rūpintis Jėzaus žaizdomis mūsų vargstančiuose broliuose bei seseryse, artimais ir tolimais, ligoniais ir migrantais, kad tarnavimu kenčiantiesiems būtų pagerbtas Jėzaus kūnas. Mergelė Marija tepadeda visą save paskirti mums patikėtų tikinčiųjų gerovei ir vieniems kitais rūpintis kaip broliams bei seserims Bažnyčios, mūsų šventosios Motinos, bendrystėje.

Brangūs broliai ir seserys, kiekvienas iš mūsų savo širdyje sergėja asmeniškiausią Dievo gailestingumo knygos puslapį: tai – mūsų pašaukimo istorija, mus patraukęs ir mūsų gyvenimą perkeitęs balsas, paskatinęs, Jėzui pakvietus, viską palikti ir nueiti paskui jį (plg. Lk 5, 11). Kupini dėkingumo, prisiminkime šiandien savo pašaukimą, galingesnį už visus pasipriešinimus ir vargus. Švęsdami Eucharistiją, mūsų gyvenimo centrą, dėkokime Viešpačiui, kad jis savo gailestingumu įžengė pro užrakintas mūsų duris, kad pašaukė mus, kaip Tomą, vardu ir kad dovanoja mums malonę toliau rašyti jo meilės Evangeliją.