Brangūs jaunuoliai! Į Krokuvą atvykote susitikti su Jėzumi. O šiandienėje Evangelijoje kaip tik pasakojama apie Jėzaus susitikimą su vienu vyru – Zachiejumi Jeriche (plg. Lk 19, 1–10). Čia Jėzus nesitenkina vien skelbimu ar kurio nors pasveikinimu, bet nori – pasak evangelisto – pereiti miestą (plg. 1 eil.). Kitaip tariant, Jėzus trokšta prisiartinti prie kiekvieno gyvenimo, iki galo eiti mūsų keliu, kad jo ir mūsų gyvenimai tikrai susitiktų.

Įvyksta įstabiausias susitikimas su Zachiejumi, muitininkų, tai yra mokesčių rinkėjų, viršininku. Taigi Zachiejus buvo turtingas nekenčiamų okupantų romėnų bendradarbis, savo tautos išnaudotojas, kuris dėl savo negero vardo negalėjo net artintis prie Mokytojo. Tačiau susitikimas su Jėzumi pakeičia jo gyvenimą, kaip nutiko ir kiekvienam iš mūsų ir gali nutikti kiekvieną dieną. Tačiau Zachiejui, kad susitiktų su Jėzumi, teko įveikti kelias kliūtis. Tai nebuvo lengva, jis turėjo įveikti kelias kliūtis, mažiausiai tris, kurios šį tą gali pasakyti ir mums.

Pirmoji yra nedidelis ūgis: Zachiejui nepavyko pamatyti Jėzaus, nes jis buvo nedidelio ūgio. Ir šiandien mums gali iškilti pavojus likti toli nuo Jėzaus, nes nesame užtektinai aukšti, nes esame prastos nuomonės apie save. Tokia didelė pagunda susijusi ne tik su saviverte, bet ir su tikėjimu. Mat tikėjimas sako, kad „vadinamės Dievo vaikai – ir esame“ (1 Jn 3, 1); esame sukurti pagal jo paveikslą; Jėzus prisiėmė mūsų žmogystę ir jo širdis niekada neatsiskirs nuo mūsų; Šventoji Dvasia trokšta gyventi mumyse; esame pašaukti amžinai džiaugtis su Dievu! Štai toksai yra mūsų „ūgis“, štai tokia yra mūsų dvasinė tapatybė: esame Dievo mylimi vaikai, amžinai. Supraskite, savęs nepriimti, būti nepatenkintam ir neigiamai galvoti reiškia nepripažinti savo tikriausios tapatybės: tarsi nusigręžčiau, kai Dievas nori į mane pažvelgti, tarsi atmesčiau svajonę, kurią jis puoselėja mano atžvilgiu. Dievas mus myli tokius, kokie esame, ir jokia nuodėmė, joks trūkumas ar nuotolis negali pakeisti jo nusistatymo. Jėzui, kaip liudija Evangelija, nė vienas nėra menkavertis ir tolimas, nė vienas nereikšmingas – visi esame labai mylimi ir svarbūs. Tu esi svarbus! Dievui brangu tai, kas tu esi, o ne tai, ką turi: jam visiškai nesvarbu, kokius dėvi drabužius ar kokiu mobiliuoju telefonu naudojiesi; jam nesvarbu, ar laikais mados, jam rūpi tu kaip toks. Jo akyse tu esi vertingas, ir tavo vertė – neišmatuojama.

Kai gyvenime taikomės į tai, kas žemai, o ne aukštai, mums gali padėti didi tiesa: Dievas mus myli ištikimai, net užsispyrėliškai. Mums padės mintis, kad jis mus myli labiau nei mes patys save, tiki mumis labiau nei mes patys savimi, kad jis už mus „serga labiau“ nei didžiausi sirgaliai. Kupinas vilties laukia mūsų, kai užsisklendžiame savo liūdesyje bei nuolatos kremtamės dėl patirtų neteisybių ir praeities. Tačiau liūdesio pamėgimas neatitinka mūsų dvasinio ūgio! Šitai veikiau yra visa užkrečiantis bei blokuojantis, duris užveriantis, gyvenimą atgaivinti ir iš naujo pradėti trukdantis virusas. Dievas, priešingai, atkakliai puoselėja viltį: visada tiki, kad galime pakilti, ir nenusiramina matydamas mus išsekusius ir be džiaugsmo. Liūdna matyti jaunuolį be džiaugsmo. Mat visada esame mylimi vaikai. Atminkime tai kiekvienos dienos pradžioje. Naudinga kasryt meldžiantis ištarti: „Viešpatie, dėkoju tau, kad mane myli; esu tikras, kad mane myli; padaryk, jog įsimylėčiau savo gyvenimą!“ Ne savo trūkumus, kurie taisytini, bet gyvenimą, kuris yra didžiulė dovana: tai – metas mylėti ir būti mylimam.

Susitikimo su Jėzumi kelyje Zachiejus susidūrė su antra kliūtimi – paralyžiuojančia gėda. Apie tai kalbėjome vakar vakare. Galime įsivaizduoti, kas dėjosi Zachiejaus širdyje prieš jam įlipant į šilkmedį. Vyko tikra kova: viena vertus, pagirtinas smalsumas, būtent noras pažinti Jėzų; kita vertus, iškyla pavojus baisiai apsikiaulinti. Zachiejus buvo viešasis asmuo; žinojo, kad, lipdamas į medį, gali pasirodyti visiems juokingas, jis, viršininkas, galios žmogus, bet toks nekenčiamas. Tačiau įveikė gėdą: Jėzaus traukos jėga buvo galingesnė. Kiekvienas patirsite, kas dedasi, kai koks nors žmogus ima taip traukti, kad jį įsimylima: tada įmanoma padaryti tai, ko kitu atveju nepadarytum. Kažkas panašaus dėjosi Zachiejaus širdyje, kai jis pajuto, jog Jėzus jam toks svarbus, kad dėl jo padarytų viską, nes Jėzus vienintelis galėjo jį ištraukti iš nuodėmės bei nepasitenkinimo judraus smėlio. Dėl to paralyžiuojanti gėda nepaėmė viršaus: Zachiejus – sakoma Evangelijoje – „užbėgo priekin“, „įlipo“ ir paskui, kai Jėzus jį pašaukė, „skubiai nulipo“ (4. 6 eil.). Surizikavo, išstatė save pavojui. Šitai ir mums yra džiaugsmo paslaptis: netramdyti gražaus smalsumo, bet rizikuoti, nes gyvenimo neįmanoma uždaryti stalčiuje. Jėzaus akivaizdoje nevalia sėdėti laukiant sudėjus rankas; jam, kuris dovanoja gyvenimą, nevalia atsakyti mintimi ar trumpąja žinute!

Brangūs jaunuoliai, nesigėdykite per išpažintį išsakyti viską, pirmiausia silpnybes, vargus ir nuodėmes: jis mokės nustebinti savo atleidimu bei ramybe. Nebijokite ištarti „taip“ su visu širdies užsidegimu, atsakyti dosniai, sekti paskui jį! Nenujautrinkite savo sielos, bet siekite gražios meilės, kuri taip pat reikalauja išsižadėjimo ir tvirto „ne“ sėkmės bet kokia kaina dopingui ir galvojimo vien apie save bei savo patogumus narkotikui.

Po neaukšto ūgio, paralyžiuojančios gėdos Zachiejui teko įveikti trečią kliūtį – nebe vidinę, bet išorinę. Tai – murmanti minia, iš pradžių jį sulaikiusi, o paskui kritikavusi: Jėzus neturi įžengti į jo namus, nusidėjėlio namus! Kaip sunku iš tikrųjų priimti Jėzų, kaip nelengva priimti Dievą, „apstų gailestingumo“ (plg. Ef 2, 4). Jums gali trukdyti įsitikinimas, kad Dievas yra tolimas, griežtas ir stokojantis jautrumo, geras geriems ir blogas blogiems. Mūsų Tėvas, priešingai, „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems“ (Mt 5, 45) ir ragina, kad būtume tikrai drąsūs – būtume stipresni už blogį mylėdami visus, net priešus. Iš jūsų gali juoktis, nes tikite romia ir nuolankia gailestingumo jėga. Nebijokite, atminkite šių dienų žodžius: „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Gali laikyti jus svajotojais, nes tikite nauja žmonija, atmetančia neapykantą tarp tautų, nežvelgiančia į šalių sienas kaip į kliūtis ir nesavanaudiškai bei be apmaudo serginčia savo tradicijas. Nepraraskite drąsos: savo šypsena ir atviromis rankomis skelbkite viltį ir būkite palaiminimas vienai žmonių šeimai, kuriai taip gerai atstovaujate!

Minia tą dieną Zachiejų teisė, žvelgė į jį iš aukšto; Jėzus, priešingai, pažvelgė aukštyn (5 eil.). Jėzaus žvilgsnis siekia toliau trūkumų ir regi asmenį; neapsiriboja praeities blogiu, bet numato gėrį ateityje; nesusitaiko su užsisklendimu, bet ieško kelio į vienybę ir bendrystę; nesustoja ties tuo, kas regima, bet žvelgia į širdį. Jėzus žvelgia į mūsų širdis, į tavo širdį, į mano širdį. Padedami šio Jėzaus žvilgsnio, galite padėti kurti kitą žmoniją nelaukdami, kad jums pasakytų „šaunuoliai“, bet siekdami gėrio dėl jo paties, džiugiai išlaikydami švarią širdį ir taikiai kovodami dėl sąžiningumo bei teisingumo. Neapsiribokite dalykų paviršiumi ir nepasitikėkite pasaulio regimybės liturgija, sielos makiažu siekdami atrodyti geresni. Priešingai, tinkamai kaldinkite tvirtesnius saitus, širdies, kuri nenuilstamai regi bei perteikia gėrį, saitus. Ir tą džiaugsmą, kurį veltui gavote iš Dievo, prašau, veltui dovanokite kitiems (plg. Mt 10, 8), jo daug kas laukia ir laukia iš jūsų!

Pagaliau įsiklausykime į Jėzaus žodžius Zachiejui, kurie tarsi skiriami šiandien būtent mums, kiekvienam iš mūsų: „Greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“ (5 eil.). „Greit lipk žemyn, nes šiandien apsilankysiu pas tave. Atverk savo širdies duris.“ Jėzus to paties prašo ir tavęs: „Šiandien apsilankysiu tavo namuose.“ Galima sakyti, kad Pasaulio jaunimo dienos prasideda šiandien ir tęsis rytoj namie, nes Jėzus nori nuo dabar būtent ten su mumis susitikti. Viešpats nenori likti vien šiame gražiame mieste ar brangiuose prisiminimuose, bet trokšta ateiti į tavo namus, apsigyventi tavo kasdieniame gyvenime: studijose ir pirmuosiuose darbo metuose, draugystėse ir jausmuose, planuose ir svajonėse. Jam labai patinka, kai visa tai išsakoma maldoje! Jis labai viliasi, kad tarp visų kasdienių kontaktų ir chat pirmutinė vieta teks maldai! Jis labai trokšta, kad jo žodžiai kalbėtų tau kiekvieną tavo dieną, kad jo Evangelija taptų tavąja ir būtų tau „navigatorius“ gyvenimo keliuose!

Prašydamas, kad leistum jam apsilankyti tavo namuose, Jėzus į tave, kaip ir į Zachiejų, kreipiasi vardu. Visus mus Jėzus kviečia vardais. Tavo vardas jam yra brangus. Zachiejaus vardas ano meto kalboje būtų sužadinęs mintį apie tai, kad Dievas atmena. Pasitikėkite tuo, kad Dievas atmena: jo atmintis nėra „kietasis diskas“, registruojantis ir archyvuojantis visus duomenis apie mus, jo atmintis yra švelnios atjautos kupina širdis, džiugiai galutinai ištrinanti kiekvieną blogio mumyse pėdsaką. Pamėginkime ir mes pasekti Dievo ištikimos atminties pavyzdžiu ir išsaugoti šiomis dienomis gautą gėrį. Tyloje atminkime šį susitikimą, sergėkime Dievo artumo ir jo žodžio atminimą, atkurkime Jėzaus, kviečiančio mus vardu, balsą. Tad pasimelskime tylomis atmindami ir dėkodami Viešpačiui, panorusiam, kad būtume čia ir su juo susitiktume.