Homilija per bendrą ekumeninę maldą liuteronų Lundo katedroje

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Po homilijos – Bendras pareiškimas katalikų ir liuteronų Reformacijos minėjimo proga / Apaštališkoji kelionė į Švediją / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 866
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: VIAGGIO APOSTOLICO DEL SANTO PADRE FRANCESCO IN SVEZIA (31 OTTOBRE - 1 NOVEMBRE 2016) PREGHIERA ECUMENICA COMUNE NELLA CATTEDRALE LUTERANA DI LUND OMELIA DEL SANTO PADRE FRANCESCO | DICHIARAZIONE CONGIUNTA in occasione della Commemorazione Congiunta cattolico-luterana della Riforma | Lund Lunedì, 31 ottobre 2016
DATA: 2016-10-31
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (437), 2016, p. 5–6.
BIBLIJOS NUORODA: Jn 15, 4
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (437), 2016, p. 5–6.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Homilija per bendrą ekumeninę maldą liuteronų Lundo katedroje

2016 m. spalio 31 d.

„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 4). Šie žodžiai, Jėzaus ištarti Paskutinės vakarienės aplinkoje, leidžia mums prisiglausti prie Jėzaus širdies prieš pat jo galutinį pasiaukojimą ant kryžiaus. Galime pajusti jo iš meilės mums tvinksinčią širdį bei jo troškimą, kad visi, kurie į jį tiki, būtų viena. Jis sako mums, kad jis yra tikrasis vynmedis, o mes – šakelės ir kad taip, kaip jis yra susivienijęs su Tėvu, lygiai taip ir mes turime likti susivieniję su juo, jeigu norime duoti vaisių.

Šiame maldos susitikime Lunde norime parodyti savo bendrą troškimą likti viena su Kristumi, kad turėtume gyvenimą. Prašome: „Viešpatie, padėk mums savo malone būti vieningesniems su tavimi, kad išvien veiksmingiau liudytume tikėjimą, viltį ir meilę.“ Šitai yra ir metas padėkoti Dievui už tai, jog gausybė mūsų brolių bei seserų, taip pat įvairių bažnytinių bendruomenių nesusitaikė su susiskaldymu, bet išlaikė gyvą susitaikinimo tarp tų, kurie tiki į vieną Viešpatį, viltį.

Katalikai ir liuteronai, mes drauge pajudėjome susitaikinimo keliu. Kartu minėdami 1517 m. Reformaciją, dabar turime naują progą toliau žengti bendru keliu, įgijusiu pavidalą per pastaruosius penkiasdešimt dialogo tarp Pasaulinės liuteronų federacijos ir Katalikų Bažnyčios metų. Negalime taikstytis su atsiskyrimo vienų nuo kitų nulemtu susiskaldymu bei atitolimu. Turime galimybę atitaisyti lemtingą mūsų istorijos akimirką įveikdami ginčus bei nesutarimus, dažnai trukdžiusius vieniems kitus suprasti.

Jėzus mums sako, jog Tėvas yra vynininkas (plg. 1 eil.), prižiūrintis ir apgenėjantis vynuogyną, kad jis duotų daugiau vaisių (plg. 2 eil.). Tėvas nuolatos rūpinasi mūsų santykiu su Jėzumi, kad tikrai būtume viena su juo (plg. 3 eil.). Žvelgia į mus, o jo meilus žvilgsnis skatina mus apvalyti savo praeitį ir šiandien darbuotis siekiant būsimos vienybės, kurios jis taip trokšta.

Mes irgi turime, meilės kupini, sąžiningai pažvelgti į savo praeitį ir pripažinti klaidą bei prašyti atleidimo: mūsų teisėjas yra vien Dievas. Sąžiningai ir kupini meilės turime pripažinti, kad mūsų susiskaldymas nutolino mus nuo Dievo tautos, kuri iš prigimties trokšta vienybės, pirminės nuojautos ir kad jį istorijos tėkmėje įtvirtino veikiau pasaulio galingieji, bet ne Dievo tauta, kuriai visur ir visada reikia jos Gerojo Ganytojo saugaus ir švelnaus vadovavimo. Vis dėlto abi pusės nuoširdžiai norėjo išpažinti ir ginti tikrąjį tikėjimą, tačiau sykiu privalu suvokti, jog iš baimės ar neigiamo išankstinio nusistatymo tikėjimo, kitų išpažįstamo skirtingais akcentais ir skirtingomis kalbomis, atžvilgiu dažnai užsisklendžiame savyje. Popiežius Jonas Paulius II sakė: „Turime vadovautis ne siekiu būti istorijos teisėjais, bet vien noru geriau suprasti įvykius ir tapti tiesos nešėjais“ (Laiškas kardinolui Johannesui Willebrandsui, Sekretoriato krikščionių vienybei skatinti pirmininkui, 1983 m. spalio 31 d.). Dievas yra vynininkas, nepaprastai meiliai prižiūrintis ir saugantis vynuogyną; leiskimės būti išjudinami Dievo žvilgsnio. Jis trokšta vienintelio dalyko – kad kaip gyvos šakelės pasiliktume jo Sūnuje Jėzuje. Iš naujo žvelgdami į praeitį, siekiame ne pataisyti tai, kas negrįžtamai nutiko, bet „kitaip papasakoti istoriją“ (Liuteronų ir Romos katalikų komisija vienybės klausimais. Nuo konflikto prie bendrystės [2013 m. birželio 17 d.], 16).

Jėzus mums primena: „Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5). Jis yra tas, kuris mums padeda ir skatina mus ieškoti būdų padaryti vienybę vis akivaizdesne tikrove. Persiskyrimas neabejotinai buvo didžiulis kančių ir nesupratingumo šaltinis, tačiau sykiu privertė mus nuoširdžiai suvokti, kad be Jo negalime nieko nuveikti, ir suteikė galimybę geriau suprasti kai kuriuos mūsų tikėjimo aspektus. Kupini dėkingumo pripažįstame, kad Reformacija padėjo pastūmėti Šventąjį Raštą labiau į Bažnyčios gyvenimo centrą. Bendrai klausantis Dievo žodžio Šventajame Rašte, Katalikų Bažnyčios ir Pasaulinės liuteronų federacijos dialoge padaryta svarbių žingsnių. Prašome Viešpaties, kad jo žodis išlaikytų mus vieningus, nes jis yra maisto bei gyvybės versmė; be jo įkvėpimo nieko negalime nuveikti.

Martino Lutherio dvasinė patirtis kelia mums klausimus ir primena, jog be Dievo negalime nieko nuveikti. „Kaip man pasiekti maloningą Dievą?“ Šis klausimas Lutherį kamavo be paliovos. Klausimas, koks yra deramas santykis su Dievu, yra esminis gyvenimo klausimas. Kaip žinome, Lutheris šį gailestingąjį Dievą atrado įsikūnijusio, numirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus Gerojoje Naujienoje. Sąvoka „vien Dievo malone“ mums primenama, kad iniciatyvą visada rodo Dievas ir kad ji visada pirmesnė už bet kurį žmogaus atsaką, net ir tada, kai jis mėgina tą atsaką sužadinti. Vadinasi, mokymu apie nuteisinimą išreiškiama žmogaus egzistencijos Dievo akivaizdoje esmė.

Jėzus užtaria mus Tėvui kaip tarpininkas ir meldžia savo mokinių vienybės, „kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Būtent tai mus guodžia ir akina vienytis su Jėzumi bei primygtinai prašyti: „Dovanok mums vienybę, kad pasaulis įtikėtų tavo gailestingumo galia.“ Štai tokio liudijimo pasaulis laukia iš mūsų. Mes, krikščionys, įtikinamai liudysime gailestingumą tiek, kiek atleidimas, atsinaujinimas ir susitaikinimas bus kasdienė mūsų patirtis. Išvien galime skelbti ir konkrečiai bei džiugiai rodyti Dievo gailestingumą, gindami kiekvieno asmens kilnumą bei tam tarnaudami. Be tokios tarnystės pasauliui ir pasaulyje krikščionių tikėjimas yra nepilnas.

Liuteronai ir katalikai meldžiamės šioje katedroje suvokdami, kad be Dievo negalime nieko nuveikti; prašome jo pagalbos būti gyvais, su juo susivienijusiais nariais, kuriems visada reikia jo malonės, kad drauge galėtume nešti jo žodį į pasaulį, jaučiantį jo švelnumo bei gailestingumo poreikį.


Bendras pareiškimas katalikų ir liuteronų Reformacijos minėjimo proga

Lundas, 2016 m. spalio 31 d.

„Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje“ (Jn 15, 4).

Dėkinga širdimi

Šiuo bendru pareiškimu reiškiame džiugesio kupiną dėkingumą Dievui už bendros maldos akimirką Lundo katedroje ir Reformacijos penkių šimtų metų sukakties minėjimo pradžią. Penkiasdešimt nuolatinio ir vaisingo dialogo tarp katalikų ir liuteronų metų padėjo įveikti daug skirtumų ir sustiprino tarpusavio supratimą bei pasitikėjimą tarp mūsų. Sykiu tapome vieni kitiems artimesni bendrai tarnaudami artimui, dažnai kančios bei persekiojimo sąlygomis. Puoselėdami dialogą ir bendrai liudydami, pasidarėme vieni kitiems nebe svetimi ir suvokėme, jog tai, kas mus vienija, pranoksta tai, kas skiria.

Nuo konflikto prie bendrystės

Būdami labai dėkingi už dvasines ir teologines dovanas, gautas per Reformaciją, Kristaus akivaizdoje išpažįstame ir apgailime tai, kad liuteronai ir katalikai sužeidė Bažnyčios regimą vienybę. Teologinius skirtumus lydėjo išankstiniai nusistatymai ir konfliktai, o religija buvo palenkta politiniams tikslams. Mūsų bendras tikėjimas į Jėzų Kristų ir mūsų krikštas reikalauja mūsų kasdienio atsivertimo, kuris leistų atmesti istorinius nesutarimus bei konfliktus, kliudančius sutaikinimo tarnybai. Nors praeities pakeisti neįmanoma, perkeisti galima atmintį ir tai, kaip atmenama. Meldžiame mūsų žaizdų ir prisiminimų, temdančių mūsų požiūrį vienas į kitą, išgydymo. Kategoriškai atmetame bet kurią neapykantą bei prievartą, ankstesnes ir esamas, pirmiausia tas, kurios reikštos religijos vardu. Šiandien girdime Dievo įsakymą atsisakyti visų konfliktų. Pripažįstame, jog esame malonės išlaisvinti žengti keliu, vedančiu bendrystės, į kurią nuolatos kviečia Dievas, link.

Įsipareigojimas bendrai liudyti

Įveikdami mus slegiančius istorijos epizodus, įsipareigojame bendrai liudyti gailestingą Dievo malonę, apreikštą nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje. Suvokdami, jog tai, kokie mūsų santykiai, atsiliepia mūsų Evangelijos liudijimui, įsipareigojame toliau augti krikšte besišaknijančia bendryste, stengdamiesi pašalinti likusias kliūtis, trukdančias siekti visiškos vienybės. Kristus trokšta, kad būtume viena, taip viena, kad pasaulis įtikėtų (plg. Jn 17, 21).

Daug mūsų bendruomenių narių trokšta Eucharistijos priėmimo prie vieno stalo, kaip konkrečios visiškos vienybės apraiškos. Išgyvename skausmą tų, kurie, dalydamiesi visu gyvenimu, negali dalytis Dievo atperkamuoju artumu prie Eucharistinio stalo. Pripažįstame savo bendrą pastoracinę atsakomybę atsiliepti į tą mūsų tautos dvasinį alkį bei troškulį būti viena Kristuje. Karštai trokštame, kad Kristaus Kūno žaizdos būtų užgydytos. Šito siekiame savo ekumeninėmis pastangomis, kurias ir toliau dėsime – taip pat atnaujindami įsipareigojimą plėtoti teologinį dialogą.

Meldžiame Dievą, kad katalikai ir liuteronai mokėtų išvien liudyti Jėzaus Kristaus Evangeliją, kviesdami žmoniją išgirsti bei priimti gerąją naujieną apie Dievo atperkamąjį veikimą. Prašome Dievo suteikti įkvėpimo, drąsos ir jėgų toliau drauge žengti tarnaujant, ginant žmogaus, pirmiausia vargšų, kilnumą bei teises, siekiant teisingumo ir atsisakant visų smurto formų. Dievas mus kviečia, kad būtume artimi tiems, kurie trokšta orumo, teisingumo, taikos ir susitaikinimo. Ypač šiandien keliame savo balsą reikalaudami padaryti galą smurtui bei ekstremizmui, kamuojantiems daug šalių bei bendruomenių ir nesuskaičiuojamą gausybę brolių ir seserų Kristuje. Raginame liuteronus ir katalikus išvien darbuotis priimant ateivius, padėti tiems, kurie bėga nuo karų bei persekiojimų, ir ginti pabėgėlių bei prieglobsčio ieškančiųjų teises.

Šiandien labiau nei kada nors anksčiau suvokiame, kad mūsų bendra tarnystė pasaulyje turi aprėpti visą kūriniją, kenčiančią nuo išnaudojimo ir nepasotinamo godumo padarinių. Pripažįstame būsimųjų kartų teisę mėgautis pasauliu, šio Dievo kūrinio visomis potencinėmis galimybėmis ir grožiu. Meldžiame perkeisti širdis ir protus, kad kūriniją mylėtume ir ja atsakingai rūpintumės.

Viena Kristuje

Šia palankia proga reiškiame savo padėką įvairių pasaulio krikščioniškųjų bendrijų ir asociacijų nariams, kurie čia dalyvauja ir vienijasi su mumis malda. Atnaujindami savo įsipareigojimą žengti nuo konfliktų prie bendrystės, tai darome kaip nariai Kristaus vienatinio Kūno, į kurį esame įtraukti per krikštą. Kviečiame mūsų ekumeninius partnerius priminti mums mūsų įsipareigojimus ir tam padrąsinti. Prašome jų toliau už mus melstis, žengti kartu su mumis, padėti mums laikytis savo religinių įsipareigojimų, kuriuos šiandien išreiškiame.

Kreipimasis į viso pasaulio katalikus ir liuteronus

Kreipiamės į visas liuteronų ir katalikų parapijas ir bendruomenes ragindami jas būti drąsias ir kūrybingas, linksmas ir kupinas viltingų ketinimų toliau tęsti mūsų laukiančią didžiąją kelionę. Įveikdama visus praeities konfliktus, dieviškoji vienybės tarp mūsų dovana stiprins bendradarbiavimą ir gilins mūsų solidarumą. Artindamiesi tikėjimu prie Kristaus, drauge melsdamiesi, įsiklausydami vienas į kitą, įgyvendindami Kristaus meilę savo santykių srityje, mes, katalikai ir liuteronai, atsiversime Trivienio Dievo galiai. Šaknydamiesi Kristuje ir liudydami jį, atnaujiname savo pasiryžimą būti ištikimais Dievo begalinės meilės visai žmonijai šaukliais.