Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilme vainikuojami liturginiai ir Šventieji Gailestingumo metai. Evangelijoje Jėzaus karališkumas išties pateikiamas kaip jo išganomojo darbo viršūnė, ir tai daroma stebėtinai. „Dievo išrinktasis Mesijas“, „karalius“ (Lk 23, 35. 37) pasirodo be galios ir šlovės: kabo ant kryžiaus, primindamas labiau nugalėtąjį nei nugalėtoją. Jo karališkumas paradoksalus: jo sostas – kryžius, jo vainikas – iš erškėčių, jis neturi skeptro, vietoj jo jam į ranką įspraudžiama nendrė, jis ne tik nevilki prabangiais drabužiais, bet ir jo turimi iš jo atimami, ant jo pirštų nežiba žiedai, o jo rankos pervertos vinių, jis neturi lobių, bet parduotas už trisdešimt sidabrinių.

Jėzaus karalystė tikrai ne iš šio pasaulio (plg. Jn 18, 36), bet būtent Jame, kaip sako Paulius antrajame skaitinyje, turime atpirkimą ir atleidimą (plg. Kol 1, 13–14). Juk jo Karalystės didybė yra ne galia šio pasaulio matais, bet Dievo meilė, gebanti visa pasiekti ir pagydyti. Dėl šitos meilės Kristus pasilenkė iki mūsų, apsigyveno mūsų žmogiškajame varge, patyrė mūsų žemiausią būvį – neteisingumą, išdavystę, apleidimą, patyrė mirtį, kapą, pragarą. Šitaip mūsų Karalius nužengė iki Visatos pakraščių, kad apkabintų ir išgelbėtų visa, kas gyva. Mūsų nepasmerkė, nepavergė, nepažeidė mūsų laisvės, bet kelią skynėsi nuolankia meile, kuri visa pakelia, viskuo viliasi ir visa ištveria (plg. 1 Kor 13, 7). Tik tokia meilė nugalėjo ir toliau nugali mūsų didžiuosius priešininkus – nuodėmę, mirtį, baimę.

Šiandien, broliai ir seserys, skelbiame šią nepakartojamą pergalę, per kurią Jėzus tapo amžių Valdovu, istorijos Viešpačiu – vien visagale meile, kuri yra Dievo prigimtis, pats jo gyvenimas ir kuri niekada nesibaigia (plg. 1 Kor 13, 8). Džiugiai dalijamės gražumu to, kad Jėzus yra mūsų Karalius: jo meilės viešpatija nuodėmę paverčia malone, mirtį – prisikėlimu, baimę – pasitikėjimu.

Tačiau būtų per maža tikėti, kad Jėzus yra Visatos Valdovas ir istorijos centras, jei jo nepadarytume savo gyvenimo Viešpačiu: visa tai yra tuščia, jei jo nepriimame asmeniškai ir jei nepriimame jo viešpatavimo būdo. Čia mums padeda asmenys, pristatomi šiandienės Evangelijos. Be Jėzaus minimos trys grupės: žiūrinti tauta, žmonės greta kryžiaus ir šalia Jėzaus nukryžiuoti nusikaltėliai.

Pirmiausia, apie tautą: Evangelijoje sakoma, kad jie „stovėjo ir žiūrėjo“ (Lk 23, 35): niekas nieko nesako, niekas neprieina. Tauta iš tolo žiūri, kas vyksta. Ir tai yra ta pati tauta, kuri dėl savo poreikių grūdosi aplink Jėzų, o šiandien laikosi atstu. Gyvenimo aplinkybės ir neįgyvendinti lūkesčiai ir mus gali gundyti laikytis atokiau nuo Jėzaus karališkumo, nepriimti papiktinimą keliančios jo nuolankios meilės, kuri kelia nerimą, trikdo mūsų „aš“. Užuot artinęsi ir tapę artimais, labiau linkstame likti prie lango, nuošalyje. Tačiau šventoji tauta, kurios Karalius yra Jėzus, pašaukta sekti jo konkrečios meilės keliu. Kiekvienas kasdien klauskime: „Ko iš manęs reikalauja meilė, kur mane kreipia? Kaip savo gyvenimu atsakau Jėzui?“

Kita grupė apima įvairius asmenis – tautos vadovus, kareivius ir vieną nusikaltėlį. Jie visi pajuokia Jėzų. Visi vienodai provokuoja: „Gelbėkis pats!“ (plg. Lk 23, 35. 37. 39). Tai blogesnis gundymas nei tautos. Kaip ir velnias Evangelijos pradžioje (plg. Lk 4, 1–13), jie gundo Jėzų atsisakyti karaliauti Dievo būdu ir priimti pasaulio logiką: nuženk nuo kryžiaus ir sunaikink savo priešus! Jei esi Dievas, parodyk savo galią ir pranašumą! Toks gundymas yra tiesiai prieš meilę nukreipta ataka: „Gelbėkis pats!“ (37 ir 39 eil.) – gelbėk ne kitus, bet save. Įtvirtink savąjį „aš“ savo jėgomis, savo šlove, savo sėkme. Šis gundymas, pirmasis ir paskutinis Evangelijoje, yra baisiausias. Tačiau į šį jo būties būdo puolimą Jėzus nieko neatsako, nereaguoja. Nesigina, nesistengia įtikinti, neužsiima savo karališkumo apologetika. Priešingai, ir toliau myli, atleidžia, išbandymo akimirką išgyvena vienybėje su Tėvo valia, būdamas tikras, kad meilė duos vaisių.

Kad priimtume Jėzaus karališkumą, esame pašaukti kovoti su tokia pagunda; kad taptume vis ištikimesni, turime neatitraukti akių nuo Nukryžiuotojo. O kaip dažnai ir mes ieškome pasaulio siūlomo saugumo! Kaip dažnai jaučiame pagundą nužengti nuo kryžiaus! Galia ir sėkmė atrodo lengvas ir spartus Evangelijos skleidimo būdas, greitai užmirštant tai, kaip veikia Dievo karalystė. Šie Gailestingumo metai mus kvietė iš naujo atrasti centrą, grįžti prie to, kas esminga. Šis gailestingumo metas mus kvietė pažvelgti į tikrąjį mūsų Karaliaus veidą, suspindintį per Velykas, ir iš naujo atrasti jauną ir gražų Bažnyčios veidą, kuris švyti tada, kai ji yra svetinga, laisva, ištikima, neturtinga gėrybių ir turtinga meilės, misionieriaujanti. Gailestingumas, atvedantis mus į Evangelijos šerdį, taip pat ragina atsižadėti įpročių ir papročių, galinčių kliudyti tarnauti Dievo karalystei, ragina orientuotis vien į amžiną bei nuolankų Jėzaus karališkumą ir nesitaikyti prie netvaraus karališkumo ir kiekvienos epochos permainingų galybių.

Evangelijoje pasirodo ir dar vienas, Jėzui artimesnis, veikėjas – nusikaltėlis, prašantis jo: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo Karalystę!“ (42 eil.). Šis asmuo, tiesiog žvelgdamas į Jėzų, įtikėjo jo Karalyste. Neužsisklendė savyje, bet su savo ydomis, nuodėmėmis bei sunkumais kreipėsi į Jėzų. Paprašė, kad Jėzus jį prisimintų, ir patyrė Dievo gailestingumą: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (43 eil.). Dievas, jei tik suteikiame jam galimybę, prisimena mus. Jis pasirengęs visiškai ir amžiams panaikinti nuodėmę, nes jo atmintis – kitaip nei mūsų – neįsimena padaryto blogio ir amžinai nelaiko patirtų neteisybių. Dievas atmena ne nuodėmę, bet mus, kiekvieną iš mūsų, savo mylimus vaikus. Ir tiki, jog visada įmanoma pradėti iš naujo, atsikelti.

Prašykime, kad ir mums būtų dovanota tokia atvira ir gyva atmintis. Prašykime malonės, kad niekada neuždarytume gailestingumo ir atleidimo durų, bet mokėtume žengti anapus blogio ir nesutarimų, atverdami visus įmanomus vilties kelius. Kaip Dievas pasitiki mumis kur kas labiau nei esame nusipelnę, lygiai taip ir mes pašaukti žadinti viltį ir suteikti progų kitiems. Todėl net ir tada, kai Šventosios Durys užveriamos, mums visada atlapotos yra tikrosios gailestingumo durys – Jėzaus Širdis. Iš perdurto Prisikėlusiojo šono iki laikų pabaigos trykšta gailestingumas, paguoda ir viltis.

Gausybė piligrimų žengė pro Šventąsias Duris ir toli nuo kasdienių naujienų triukšmo patyrė didžiulį Viešpaties gerumą. Dėkokime už tai ir atminkime, jog gailestingumą patyrėme, kad patys būtume gailestingi, kad taptume tikrais gailestingumo įrankiais. Išvien ženkime gailestingumo keliu. Tegul mus lydi Dievo Motina, stovėjusi prie kryžiaus, pagimdžiusi mus ten kaip švelni Bažnyčios Motina, trokštanti visus surinkti po savo apsiaustu. Kryžiaus papėdėje ji regėjo, kaip gerajam plėšikui buvo atleista, ir kaip savo sūnų priėmė Jėzaus mokinį. Jai, Gailestingumo Motinai, patikime save: nė viena mūsų situacija, nė viena mūsų malda, kreipiama į jos gailestingą žvilgsnį, neliks be atsako.