Galima sakyti, jog tai, ką šventasis Lukas pasakoja Apaštalų darbų knygos pradžioje, pasikartoja šiandien čia: esame artimai susivieniję, atsidėję maldai ir lydimi Marijos, mūsų Motinos (plg. 1, 14). Šiandien persiimame šio apsilankymo šūkiu: „Pasirodyk kaip Motina!“, parodyk, kur ir toliau giediMagnificat, kurioje vietoje yra tavo nukryžiuotasis Sūnus, kad Jo kryžiaus papėdėje atrastume tavo tvirtą artumą.

Jono evangelijoje minimi du momentai, kai Jėzaus gyvenimas susikryžiuoja su Jo motinos gyvenimu, – vestuvės Kanoje (plg. 2, 1–12) ir ką tik perskaityta vieta, kur pasakojama apie Mariją kryžiaus papėdėje (plg. 19, 25–27). Atrodo, kad evangelistas norėjo parodyti Jėzaus motiną iš pirmo žvilgsnio priešingose gyvenimo situacijose – patiriant santuokos džiaugsmą ir sūnaus mirties skausmą. Labiau įsigilinę į Dievo žodžio slėpinį, pamatysime, kad Marija mums rodo Gerąją Naujieną, kuria Viešpats nori šiandien su mumis pasidalyti.

Pirmas dalykas, kurį evangelistas pažymi, yra tai, kad Marija tvirtai stovi prie Sūnaus. Tai nėra lengvas būdas stovėti nei trumpalaikis, nei baimingas. Ji stovi kryžiaus papėdėje tvirtai, kaip „prikalta“, savo kūno poza išreiškia, kad niekas negali pajudinti jos iš tos vietos. Marija pasirodo pirmiausia būtent taip – kaip stovinti šalia tų, kurie kenčia, kurių šalinasi visas pasaulis, šalia tų, kurie buvo apkaltinti, visų pasmerkti, deportuoti. Jie ne tik engiami ar išnaudojami, bet ir yra tiesiog „už sistemos ribų“, visuomenės paribyje (plg. Evangelii gaudium, 53). Su jais yra ir Motina, sykiu prikalta prie nesupratingumo ir kančios kryžiaus.

Marija mums taip pat rodo būdą, kaip šalia tokios tikrovės stovėti; tai nėra pasivaikščiojimas ar trumpas apsilankymas ir juolab „solidaristinis turizmas“. Būtina, kad tie, kurie tokią skausmo tikrovę išgyvena, galėtų pajausti, kad šalia jų ir jų pusėje stovime tvirtai, nepajudinamai. Visi visuomenės atstumtieji gali tokį Motinos jautrų artumą patirti todėl, kad kenčiančiuose jos Sūnaus Jėzaus žaizdos dar neužgijusios. Ji to išmoko kryžiaus papėdėje. Mes irgi esame pašaukti „palytėti“ kitų kančią. Artinkimės prie savo žmonių jų paguosti bei palydėti; nebijokime patirti švelnumo jėgą, įsitraukti ir padaryti savo gyvenimą sudėtingesnį dėl kitų (plg. ten pat, 270). Ir, kaip ir Marija, likime stovėti tvirtai, atgręžę širdis į Dievą ir pasiryžę pakelti parkritusius, padrąsinti mažuosius, padėti padaryti galą bet kuriai priespaudai, dėl kurios jie gyvena kaip nukryžiuoti.

Marija paraginama Jėzaus mylimą mokinį priimti kaip savo sūnų. Tekste sakoma, kad jie stovėjo drauge, bet Jėzus pamato, jog to nepakako, kad jie nebuvo vienas kito priėmę. Mat galima būti greta daugybės žmonių, dalytis su jais tuo pačiu būstu, tuo pačiu kvartalu ar darbo vieta; galima dalytis tikėjimu, kontempliuoti tuos pačius slėpinius bei jais džiaugtis, tačiau kito nepriimti, meilės kupinam jo neapkabinti. Kiek sutuoktinių gali papasakoti apie gyvenimą būnant vienam šalia kito, bet ne drauge; kiek jaunuolių skausmingai jaučia atstumą suaugusiųjų atžvilgiu; kiek garbaus amžiaus žmonių jaučiasi šaltai slaugomi, bet ne meiliai prižiūrimi ir priimami.

Tiesa, kartais, kai atsiveriame kitiems, patiriama daug blogio. Tiesa ir tai, kad mūsų politinėje tikrovėje aikštėn skausmingai tebeiškyla konflikto tarp tautų istorija. Marija pasirodo kaip moteris, atvira atleidimui, nustumianti į šalį pyktį ir nepasitikėjimą, atsisakanti kaltinti ir priekaištauti dėl to, kas „galėjo būti kitaip“ , jei jos Sūnaus draugai, jei jos tautos kunigai ar vadovai būtų elgęsi kitaip, nebūtų leidę viršų paimti nepasitenkinimui ar bejėgystei. Marija tiki Jėzumi ir mokinį priima, nes mus gydo ir išlaisvina santykiai, kurie atveria susitikimui ir brolystei su kitais, nes Dievą atranda kitame (plg. ten pat, 92). Vyskupas Sloskāns, kuris čia ilsisi, suimtas ir ištremtas savo tėvams parašė: „Iš širdies gilumos prašau jūsų: neįsileiskite į savo širdį keršto ar pykčio. Jei įsileistume, būtume ne tikri krikščionys, bet fanatikai.“ Laikais, kai atrodo, jog grįžta mąstysena, skatinanti mus nepasitikėti kitais ir, remdamasi statistika, norinti parodyti, jog mums klotųsi geriau, labiau klestėtume, būtume saugesni, jei būtume vieni, Marija ir šios šalies mokiniai mus kviečia iš naujo priimti brolį, puoselėti visuotinę brolystę.

Tačiau Marija pasirodo ir kaip moteris, kuri leidžiasi būti priimama, nuolankiai sutinka tapti mokinio pasaulio dalimi. Per vestuves, kai pristigta vyno ir šventei iškilo pavojus baigtis apeigomis, bet stokojant meilės ir džiaugsmo, ji nurodė mokiniams daryti tai, ką jiems lieps Jėzus (plg. Jn 2, 5). Dabar kaip klusni mokinė ji leidžiasi būti priimama, eina prisitaikydama prie jaunesnio gyvenimo ritmo. Darna visada kainuoja, kai esame skirtingi, kai metai, istorija ir aplinkybės verčia jausti, galvoti ir veikti būdais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo priešingi. Kai įsakymo priimti ir būti priimtiems klausomės kupini tikėjimo, atsiranda galimybė kurti vienybę įvairovėje, nes skirtumai mūsų tada nei riboja, nei skaldo, bet esame pajėgūs žvelgti toliau, įžiūrėti kituose jų , kaip vieno ir to paties Tėvo vaikų, gilesnį kilnumą (plg. Evangelii gaudium, 228).

Kaip ir per kiekvieną Eucharistiją, atmename aną dieną. Kryžiaus papėdėje Marija mums primena džiaugsmą dėl to, kad esame pripažinti kaip jos vaikai, o jos Sūnus Jėzus kviečia mus priimti ją į savo namus ir padaryti mūsų gyvenimo centru. Ji trokšta dovanoti mums savo ryžtą tvirtai stovėti, savo nuolankumą, leidžiantį prisitaikyti prie istorijos kiekvienos akimirkos koordinačių, ir visus kviečia šioje savo šventovėje įsipareigoti priimti visus nė vieno nediskriminuojant, kad visi Latvijoje žinotų, jog esame nusiteikę pirmenybę teikti vargingiausiems, kelti parkritusius ir priimti kitus tokius, kokie jie atvyksta ir stoja mūsų akivaizdon.