Klausantis pirmojo skaitinio apie žydų tautos – išlaisvintos iš Egipto vergijos – atvykimą prie Sinajaus kalno (plg. Iš 19, 1), neįmanoma nepagalvoti apie jus kaip tautą, neįmanoma nepagalvoti apie visą estų naciją ir visas Baltijos šalis. Kaip galėtumėte neprisiminti „dainuojančios revoliucijos“ ar dviejų milijonų žmonių grandinės nuo čia iki Vilniaus? Kovojote dėl laisvės ir galite susitapatinti su ta tauta. Tad norint suvokti, ką Dievas sako mums kaip tautai, bus pravartu išgirsti, ką Dievas sako Mozei.

Atkankanti prie Sinajaus tauta jau yra regėjusi Dievo meilę, pasireiškusią stebuklais ir galingais darbais, ši tauta yra nusprendusi sudaryti meilės sandorą, nes Dievas ją pirmas pamilo ir jai tą meilę parodė. Ji tam neįpareigojama, Dievas trokšta laisvo apsisprendimo. Kai sakome, jog esame krikščionys, kai pasirenkame atitinkamą gyvenseną, šitai elgiamės nespaudžiami ir be mainų, kuomet ką nors nuveikiame, jei Dievas ką nors padaro. Bet pirmiausia žinome, jog siūlydamas Dievas iš mūsų nieko neatima, priešingai, veda į pilnatvę, visų žmogaus lūkesčių išpildymą. Kai kurie save laiko laisvais gyvendami be Dievo ar nuo Jo atsiskyrę. Jie nepastebi, kad tada per gyvenimą keliauja kaip našlaičiai, neturintys namų, į kuriuos galėtų sugrįžti. „Nustoja būti piligrimais ir klaidžioja, vis suka ratus apie save pačius ir niekur nenukeliauja“ (Evangelii gaudium, 170).

Kaip tautai, išėjusiai iš Egipto, mums irgi būtina klausytis ir ieškoti. Kartais kai kas mano, kad tautos galia matuojama kitokiais parametrais. Vieni kalba pakeltu tonu, kad taip kalbėdami atrodytų pasikliaujantys savimi – be svyravimo ir abejonės; kiti riksmus papildo grasinimais ginklu, dalinių dislokacija, strategijomis... Šitaip jie atrodo „stipresni“. Bet tada neieškoma Dievo valios, bet kaupiama siekiant paimti viršų remiantis turėjimu. Tokioje nuostatoje slypi etikos, o su ja ir Dievo atmetimas. Mat etika kreipia į Dievą, laukiantį iš mūsų laisvo bei saistančio atsako kitų ir mūsų aplinkos atžvilgiu; atsako, esančio už rinkos kategorijų ribos (plg. ten pat, 57). Jūs neiškovojote laisvės vien tam, kad taptumėte vartojimo, individualizmo arba noro valdyti ar dominuoti vergais.

Dievas žino mūsų poreikius, tuos, kuriuos dažnai dangstome troškimu turėti, taip pat mūsų netikrumą, kurį mėginame įveikti galia. Ką tik girdėtame Evangelijos skaitinyje Jėzus ragina tokį troškulį numalšinti susitinkant su Juo. Būtent Jis gali mus pasotinti, pripildyti savo vandens vaisingumo, švarumo, savo nenugalimos jėgos. Tikėti reiškia suvokti, kad Jis yra gyvas ir mus myli, kad Jis neapleidžia ir todėl geba slėpiningai veikti mūsų istorijoje, kad Jis savo galia bei begaliniu kūrybingumu iš blogio išgauna gėrį (plg. ten pat, 278).

Dykumoje Izraelio tauta pasidavė pagundai ieškoti kitų dievų, garbinti aukso veršį, kliautis savo jėgomis. Tačiau Dievas ją vis iš naujo patraukia prie savęs ir ji visados prisimins, ką girdėjo ir matė prie kalno. Kaip ta tauta, lygiai taip ir mes esameišrinktoji, kunigiškoji ir šventoji tauta (plg. Iš 19, 6; 1 Pt 2, 9), o Dvasia mums visa tai primena (plg. Jn 14, 26).

Išrinktoji nereiškia išskirtinumo ar sektantiškumo; esame nedidelė dalis, turinti įrauginti visą masę, nesislepianti ir neatsiskirianti, nelaikanti savęs geresne ar tyresne. Erelis saugo savo jauniklius, nugabena aukštai, į neprieinamą vietą, kol jie nepajėgia savimi pasirūpinti, bet po to priverčia palikti tą ramią vietą. Purto lizdą, jauniklius skraidina, kad šie išbandytų savo sparnus, o pats skrenda žemiau saugodamas, jog jiems nieko nenutiktų. Taip ir Dievas elgiasi su savo išrinktąja tauta, trokšta, kad ji „išeitų“, išdrįstų skristi tiktai Jo saugoma. Turime nugalėti baimę ir palikti saugias vietas, nes šiandien didžiuma estų nelaiko savęs tikinčiaisiais.

Išeiti kaip kunigams: jais tapome per krikštą. Išeiti skatinti santykio su Dievu, palengvinti, padėti susitikti su tuo, kuris kviečia: „Ateikite pas mane!“ (Mt 11, 28). Turime augti atjautos kupinu žvilgsniu, kad išvystume kitą, būtume jo sujaudinami ir prireikus visada prie jo stabtelėtume. Tai – lydėjimo menas, įgyvendinamas sveiku artumo ritmu, pagarbiu bei atjautos kupinu žvilgsniu, gebančiu išgydyti, išlaisvinti bei įgalinti bręsti krikščioniškuoju gyvenimu (plg. Evangelii gaudium, 169).

Ir galiausiai liudyti, kad esame šventoji tauta. Galime pasiduoti pagundai galvoti, kad šventumas yra tik kai kuriems. Iš tikrųjų, „visi esame pašaukti būti šventi gyvendami meile ir kiekvienas kasdieniais užsiėmimais liudydami visur, kas esame“ (Gaudete et exsultate, 14). Tačiau kaip vanduo dykumoje buvo ne asmeninis, bet bendruomeninis gėris, kaip mana negalėjo būti kaupiama, nes būtų sugedusi, lygiai taip ir šventumas, kai juo gyvenama, sklinda, teka, daro vaisinga visa, kas greta. Šiandien apsisprendžiame būti šventi eidami į mūsų visuomenės pakraščius bei paribius, ten, kur mūsų brolis parkritęs kenčia atskirtį. Nelaukime, kol kas nors kitas jam padės, nepalikime tai spręsti institucijoms, bei patys nukreipkime žvilgsnį į brolį ir ištieskime jam ranką atsikelti, nes ir jis yra Dievo paveikslas, Jėzaus Kristaus atpirktas brolis. Būtent tai ir reiškia būti krikščionimi ir kasdien šventai gyventi (plg. ten pat, 98).

Savo istorijoje parodėte, jog didžiuojatės, kad esate estai, ir apdainuojate tai šitaip: „Esu estas, liksiu estas, puiku būti estu, mes – estai!“ Kaip puiku jaustis tautos dalimi! Kaip puiku būti nepriklausomiems ir laisviems! Eikime prie šventojo kalno, Mozės kalno, Jėzaus kalno ir prašykime Dievo – kaip ragina šio apsilankymo šūkis – pabudinti mūsų širdis, dovanoti Dvasią, kad kiekvieną istorijos akimirką mokėtume būti laisvi, rinktis gėrį ir jaustis išrinktiems, leisti Dievui auginti čia, Estijoje, ir visame pasaulyje savo šventąją giminę, kunigiškąją tautą.