Brangūs bičiuliai,

Pradėdamas Petro Sosto tarnybą džiaugiuosi susitikimu su jumis, kurie darbavotės Romoje šiuo intensyviu laikotarpiu, prasidėjusiu sulig netikėta mano garbingojo pirmtako Benedikto XVI žinia praėjusio vasario 11-ąją. Nuoširdžiai sveikinu kiekvieną iš jūsų.

Žiniasklaidos vaidmuo pastaruoju metu vis didėjo, tiek, kad ji tapo būtina dabartinės istorijos įvykiams pasauliui perteikti. Tad labai jums dėkoju už jūsų kokybišką tarnybą praėjusiomis dienomis – turėjote daug darbo, taip, daug darbo, – kai į Amžinąjį miestą, ypač į tą vietą, kurios šerdis yra šventojo Petro kapas, buvo nukreiptos ne tik katalikiškojo pasaulio akys. Šiomis savaitėmis turėjote progą kalbėti apie Šventąjį Sostą, Bažnyčią, jos apeigas ir tradicijas, jos tikėjimą ir ypač apie popiežiaus bei jo tarnybos reikšmę.

Ypač norėčiau padėkoti visiems, kurie mokėjote Bažnyčios istorijos įvykius stebėti bei perteikti remdamiesi teisingu požiūriu, tikėjimo požiūriu, kaip tie įvykiai ir skaitytini. Istorijos įvykius visada reikia skaityti turint platų akiratį, kartais apimantį ir tikėjimo matmenį. Bažnytiniai įvykiai tikrai nesudėtingesni nei politiniai ar ekonominiai! Tačiau jie išsiskiria savo pobūdžiu: atitinka logiką, iš principo nepriklausančią, taip sakant, pasaulietinėms kategorijoms, ir būtent todėl nėra lengva juos paaiškinti ir perteikti plačiai bei margai viešuomenei. Net jei Bažnyčia tikrai yra žmogiška, istorinė institucija su viskuo, kas su tai susiję, jos prigimtis vis dėlto ne politinė, bet iš esmės dvasinė: ji yra Dievo tauta, šventoji Dievo tauta, keliaujanti į susitikimą su Jėzumi Kristumi. Tik iš šios perspektyvos galima visapusiškai paaiškinti, ką Katalikų Bažnyčia veikia.

Kristus yra Bažnyčios Ganytojas, bet istorijoje jis būva per žmonių laisvę: iš jų vienas išrenkamas tarnauti vikaru, apaštalo Petro įpėdiniu, tačiau centras yra Kristus, ne Petro įpėdinis, bet Kristus. Kristus yra centras. Kristus – Bažnyčios pagrindinis atramos taškas, Bažnyčios šerdis. Be jo nebūtų nei Petro, nei Bažnyčios, nebūtų nei priežasties jiems egzistuoti. Kaip dažnai kartodavo Benediktas XVI, Kristus yra arti ir vadovauja savo Bažnyčiai. Visame, kas nutiko, pagrindinis veikėjas galiausiai yra Šventoji Dvasia. Ji įkvėpė Benedikto XVI sprendimą Bažnyčios gerovės labui, ji vadovavo kardinolams, kai jie meldėsi ir rinko.

Brangūs bičiuliai, norint nušviesti šių dienų įvykių esmę, svarbu tinkamai atsižvelgti į šį interpretacinį horizontą, šią hermeneutiką.

Todėl dar kartą nuoširdžiai dėkoju už pastangas šiomis ypač varginančiomis dienomis ir kartu kviečiu stengtis vis geriau pažinti tikrąją Bažnyčios prigimtį ir jos kelią pasaulyje su visomis jos dorybėmis bei nuodėmėmis, taip pat pažinti Bažnyčios autentiškus dvasinius motyvus, padėsiančius ją suprasti. Būkite tikri: Bažnyčiai savo ruožtu labai rūpi jūsų vertinga veikla; jūs gebate surinkti ir išreikšti mūsų laikų lūkesčius ir rūpesčius, pateikti tai, ko reikia tikrovei perskaityti. Jūsų darbas, kaip ir kitos profesijos, reikalauja studijų, jautrumo, patirties, tačiau kartu ir ypatingo dėmesingumo tiesai, o tai mus ypač suartina, nes Bažnyčia čia ir yra kaip tik tam, kad perteiktų Tiesą, Gėrį ir Grožį in persona. Turi aiškiai išryškėti, kad mes visi pašaukti skelbti ne save, bet šią esminę triadą, kurią sudaro tiesa, gėris ir grožis.

Kai kas nežino, kodėl Romos vyskupas pasirinko Pranciškaus vardą. Buvo prisiminti Pranciškaus Ksavero, Pranciškaus Salezo, Pranciškaus Asyžiečio vardai. Papasakosiu jums tą istoriją. Per rinkimus šalia manęs sėdėjo San Paulo arkivyskupas emeritas ir buvęs Dvasininkijos kongregacijos prefektas kardinolas Claudio Hummesas – puikus draugas, puikus draugas! Reikalui ėmus darytis šiek tiek pavojingam, jis mane drąsino. Pasiekus dviejų trečdalių balsų daugumą, pasigirdo įprastiniai plojimai, nes popiežius išrinktas. Jis mane apkabino, pabučiavo ir tarė: „Neužmiršk vargšų!“ Tas žodis man įstrigo: vargšai, vargšai. Paskui, mąstydamas apie vargšus, pagalvojau apie Pranciškų Asyžietį. Tada, kol buvo suskaičiuoti visi balsai, pagalvojau apie karus. O Pranciškus yra taikos žmogus. Tad jo vardas įsismelkė man į širdį: Pranciškus Asyžietis. Man jis yra neturto vyras, taikos vyras, kūriniją mylintis ir globojantis vyras. Dabar mūsų santykis su kūrinija ne itin geras, ar ne? Jis yra žmogus, teikiantis mums tą taikos dvasią, neturtėlis... Ach, kaip norėčiau neturtingos Bažnyčios vargšams! Kai kurie pašmaikštavo. „Turėtum pasirinkti Adriano vardą, nes Adrianas VI buvo reformuotojas, reformų reikia...“ Kitas man pasakė: „Ne, ne, tavo vardas turėtų būti Klemensas.“ „Bet kodėl?“ „Klemensas XV: taip atsikeršytum Klemensui XIV, uždraudusiam Jėzaus Draugiją.“ Juokai... Linkiu jums visa ko geriausia ir dėkoju už viską, ką padarėte. Ir galvoju apie jūsų darbą: linkiu darbuotis dalykiškai ir vaisingai, vis geriau pažinti Jėzaus Kristaus Evangeliją ir Bažnyčios tikrovę. Patikiu jus Palaimintosios Mergelės Marijos, evangelizacijos Žvaigždės, užtarimui. Jums ir jūsų šeimoms, kiekvienai iš jūsų šeimų, linkiu visa ko geriausia ir jus visus nuoširdžiai laiminu. Dėkoju.