<...> Džiaugiuosi, kad pirmą klausimą uždavė jauna sutuoktinių pora. Gražus liudijimas! Jauni žmonės, drąsiai ir džiugiai apsisprendę sukurti šeimą. Taip, tikrai, šeimai sukurti reikia drąsos! Nemenkos drąsos! O jaunų sutuoktinių pateiktas klausimas susijęs ir su pašaukimo klausimu. Kas yra santuoka? Tikras pašaukimas, lygiai kaip ir kunigystė bei vienuoliškasis gyvenimas. Du besituokiantys krikščionys savo meilės istorijoje įžvelgė Viešpaties pašaukimą, kad du žmonės, vyras ir moteris, sukurtų vieną gyvenimą. O Santuokos sakramentas šią meilę apgaubia Dievo malone, įšaknydina į patį Dievą. Ši dovana, lydima šio pašaukimo tikrumo, yra patikimas išeities taškas; nėra ko bijoti, drauge galima viską įveikti!

Prisiminkime savo tėvus, senelius ir prosenelius: jie tuokėsi daug didesnio neturto sąlygomis nei šiandienės, nemažai net karo ar pokario metais. Kai kurie, kaip ir mano tėvai, emigravo. Iš kur jie sėmėsi jėgų? Iš tikrumo, kad Viešpats yra su jais, kad Dievas šeimą palaimino Santuokos sakramentu, palaimino užduotį dovanoti pasauliui vaikų bei juos auklėti. Būdami tuo tikri, jie įveikė didžiausius išbandymus. Šios paprastos, bet autentiškos tikrybės buvo stulpai, rėmę jų meilę. Jų gyvenimas nebuvo lengvas, netrūko problemų, daug problemų. Tačiau šios paprastos tikrybės padėjo žengti pirmyn. Ir jiems pavyko sukurti gražią šeimą, dovanoti gyvybę, išauginti vaikus.

Brangūs bičiuliai, tik ant šio moralinio ir dvasinio pamato įmanoma gerai ir tvirtai statydinti! Šiandien šio pamato šeimos ir socialinė tradicija nebelaiduoja. Priešingai, visuomenė, kurioje esate gimę, pirmenybę teikia nebe šeimos, bet individo teisėms, santykiams, trunkantiems iki pirmųjų sunkumų, ir todėl apie poros santykius, apie šeimą bei santuoką kalba paviršutiniškai ir dviprasmiškai. Užtenka pažiūrėti tam tikras televizijos laidas, kad išvystum, kokios tai vertybės! Kaip dažnai kunigai – taip yra nutikę ir man, – paklausę susituokti norinčių porų: „Ar suvokiate, kad santuoka yra visam gyvenimui?“ išgirsta atsakymą: „Na taip, mes vienas kitą mylime, tačiau... kartu liksime tol, kol truks meilė. Kai ji pasibaigs, toliau eisime skirtingais keliais.“ Egoizmas: kai nieko nebejaučiu, santuoką nutraukiu ir tiesiog užmirštu, kad esame „vienas kūnas“, kuris negali būti perskirtas. Tuoktis rizikinga, labai rizikinga! Būtent šitoks egoizmas kelia mums grėsmę, nes visuose mumyse glūdi dvigubos asmenybės galimybė: viena sako: „Aš esu laisvas ir noriu to...“, o kita: „Aš, mane, man, su manimi, mano labui...“ Būtent mus užvaldęs egoizmas niekada neleidžia atsiverti kitiems. Kitas sunkumas – laikinumo kultūra: atrodo, kad nieko nėra galutinio. Viskas laikina. Kaip jau anksčiau pasakyta: kol trunka meilė. Kartą girdėjau, kaip vienas seminaristas – geras – pasakė: „Noriu tapti kunigu, bet tik dešimčiai metų. Po to vėl pagalvosiu.“ Tai – laikinumo kultūra, bet Jėzus mus išgelbėjo ne laikinai; jis mus išgelbėjo galutinai!

Tačiau Šventoji Dvasia vis žadina naujus atsakus į iškylančius iššūkius! Bažnyčioje atsirado daug naujų galimybių susižadėjusioms poroms, rengimo santuokai kursai, jaunų porų grupės parapijose, šeimų sąjūdžiai... Labai turtinga įvairovė! Tai atsparos taškai visiems – ieškantiems jaunuoliams, krizes išgyvenančioms poroms, su vaikais sunkumų turintiems tėvams ir priešingai. Padedama visiems! Be to, yra įvairių priėmimo formų: globa, įvaikinimas, įvairaus pobūdžio šeimos namai... Šventosios Dvasios fantazija – leidžiu sau tai sakyti – beribė, bet sykiu labai konkreti! Tad nebijokite žengti galutinio žingsnio, nebijokite! Kiek kartų motinos yra man sakiusios: „Tėve, mano sūnui jau trisdešimt, bet jis vis dar nesusituokęs. Ką daryti? Turi gražią sužadėtinę, bet neapsisprendžia.“ Mieloji ponia, liaukitės lyginusi jam marškinius! Štai taip! Nereikia bijoti žengti galutinių žingsnių, kaip kad susituokti: gilinkite savo meilę, gerbkite jos pakopas ir raiškos formas, melskitės, gerai pasirenkite ir sykiu pasitikėkite, kad Viešpats nepaliks jūsų vienų! Leiskite jam įžengti į jūsų namus kaip šeimos nariui, jis visada jus palaikys.

Šeima yra pašaukimas, Dievo įrašytas į vyro ir moters prigimtį, tačiau greta santuokos yra dar vienas pašaukimas – pašaukimas celibatui ir mergeliškumui dėl Dangaus Karalystės. Šiuo pašaukimu gyveno Jėzus. Bet kaip pašaukimą atpažinti? Kaip juo sekti? Tai trečias jūsų klausimas man. Vienas ar kitas gali pagalvoti: štai tas vyskupas yra tikrai geras! Paklauskime jo ir jis išsyk atsakys ir netgi raštu! Jūsų klausimus gavau prieš kelias dienas, todėl juos jau žinojau. Ir atsakysiu jums nurodydamas du svarbius dalykus, kaip atpažinti pašaukimą į kunigystę ar pašvęstąjį gyvenimą. Melstis ir būti Bažnyčioje. Šiedu dalykai neatsiejami, vienas su kitu susipynę! Kiekvieno pašaukimo į pašvęstąjį gyvenimą pradžioje visada yra stiprus Dievo potyris, neužmirštamas, visą gyvenimą prisimenamas potyris! Tokį potyrį išgyveno Pranciškus. To negalima nei numatyti, nei suplanuoti. Dievas visada mus užklumpa netikėtai! Ir pašaukia Dievas; bet svarbu palaikyti su juo kasdienį ryšį, įsiklausyti į jį tabernakulio tyloje, įsiklausyti į save, kalbėtis su juo, priiminėti sakramentus. Turėti tokį artimą ryšį su Dievu tai tarsi atverti savo gyvenimo langą, kad išgirstume jo balsą, sakantį, ko jis iš mūsų nori. Būtų puiku paklausyti jūsų, paklausyti čia esančių kunigų, seserų... Būtų labai puiku, nes kiekviena istorija nepakartojama, tačiau visada prasideda nuo gelmę apšviečiančio, širdį palytinčio ir visą asmenį – emocijas, intelektą, jausmus – įtraukiančio susitikimo. Santykis su Dievu susijęs ne su kokia nors viena mūsų dalimi, bet aprėpia viską. Ir ta meilė tokia didelė, tokia graži, tokia tikra, kad verta visko ir viso mūsų pasitikėjimo. Ir dar vieną dalyką norėčiau pabrėžti, ypač šiandien: mergeliškumas dėl Dievo Karalystės yra ne „ne“, bet „taip“! Tiesa, tai reikalauja atsisakyti santuokinio ryšio ir šeimos, bet pačioje pradžioje yra „taip“, kaip atsakas į visišką Kristaus „taip“ mums, ir tas „taip“ duoda vaisių.

Bet čia, Asyžiuje, žodžiai nebūtini! Čia mums byloja Pranciškus, Klara! Jų charizma ir toliau kalba daugybei viso pasaulio jaunuolių: vaikinams ir merginoms, viską paliekantiems, kad galėtų sekti paskui Jėzų Evangelijos keliu.

Taip, Evangelija. Žodžiu „Evangelija“ norėčiau atsakyti į kitus du jūsų pateiktus klausimus – į antrą ir ketvirtą. Vienas susijęs su socialiniu įsipareigojimu šiuo vilčiai grasinančios krizės metu, o kitas – su evangelizacija, Jėzaus žinios nešimu kitiems. Manęs klausėte: ką galėtume padaryti? Kuo galėtume prisidėti?

Čia Asyžiuje, netoli Porciunkulės, atrodo, girdžiu Pranciškaus balsą, kartojantį: „Evangelija, Evangelija!“ Ir jis taip pat sako man, pirmiausia man: „Popiežiau Pranciškau, tarnauk Evangelijai!“ Jei man nepavyktų tarnauti Evangelijai, mano gyvenimas būtų nieko vertas!

Tačiau Evangelija, brangūs bičiuliai, susijusi ne tik su religija, ji susijusi su žmogumi, visu žmogumi, susijusi su pasauliu, visuomene, žmonių civilizacija. Evangelija yra žinia apie tai, kad Dievas išgelbėjo žmoniją. „Žinia apie išgelbėjimą“ nėra paprasti ar tušti žodžiai, kaip šiandien daugybė kitų! Žmonijai tikrai reikia išgelbėjimo! Tuo įsitikiname kasdien skaitydami laikraštį, žiūrėdami žinias per televiziją, bet šitai matome ir savo aplinkoje, regėdami žmones, situacijas, regėdami patys save! Kiekvienam iš mūsų reikia išgelbėjimo! Vieni savo jėgomis to nepadarysime! Turime būti išgelbėti! Iš ko? Iš blogio. Blogis veikia, daro savo darbą. Tačiau blogis nėra nenugalimas, ir krikščionis neturi nuleisti rankų su juo susidūręs. O jūs, brangūs bičiuliai, ar norite nuleisti rankas susidūrę su blogiu, neteisingumu, sunkumais? Norite ar nenorite? [Jaunuoliai šaukia: „Ne!“] O, labai gerai. Smagu tai girdėti! Mūsų paslaptis ta, kad Dievas didesnis už blogį, ir tai tiesa! Dievas yra begalinė meilė, beribis gailestingumas, ir ta Meilė iš pagrindų pakirto blogį Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Štai ta Evangelija, Geroji Naujiena: Dievo meilė nugalėjo! Kristus mirė ant kryžiaus už mūsų nuodėmes ir prisikėlė. Išvien su juo galime kasdien kovoti su blogiu ir nugalėti. Tikime tuo ar ne? [Jaunuoliai šaukia: „Taip!“] Tačiau šis „taip“ turi įeiti į gyvenimą! Jei tikiu, kad Jėzus nugalėjo blogį ir mane išgelbėjo, turiu visą gyvenimą sekti paskui Jėzų, žengti Jėzaus keliu.

Evangelija, šita žinia apie išgelbėjimą, turi du tarp savęs susijusius tikslus: pirma, žadinti tikėjimą, ir tai yra evangelizacija; antra, perkeisti pasaulį, kad jis atitiktų Dievo planą, ir tai yra krikščioniškasis visuomenės gaivinimas. Tai nėra du atskiri dalykai, bet viena užduotis: nešant Evangeliją savo gyvenimo liudijimu keičiamas pasaulis! Štai kelias: nešti Evangeliją savo gyvenimo liudijimu.

Pažvelkime į Pranciškų: jis darė abu dalykus vien Evangelijos jėga. Pranciškus paskatino tikėjimo augimą, atnaujino Bažnyčią. Ir sykiu atnaujino visuomenę, padarė ją broliškesnę, bet visada Evangelija, liudijimu. Ar žinote, ką Pranciškus sakė savo broliams? „Visada skelbkite Evangeliją ir, jei tai bus būtina, žodžiais taip pat!“ Be kaip? Ar įmanoma skelbti Evangeliją be žodžių? Taip! Liudijimu! Pirma liudijimas, paskui žodžiai! Bet pirma liudijimas!

Brangūs Umbrijos jaunuoliai, ir jūs taip darykite! Šiandien ir aš sakau jums šv. Pranciškaus vardu: negaliu jums duoti nei aukso, nei sidabro, bet galiu pasiūlyti kai ką daug vertingesnio – Jėzaus Evangeliją. Drąsiai ženkite priekin! Su Evangelija širdyse ir rankose. Liudykite tikėjimą savo gyvenimu: atveskite Kristų į savo namus, skelbkite jį tarp savo draugų, priimkite jį ir tarnaukite jam vargšuose. Jaunuoliai, skelbkite Umbrijai gyvenimo, taikos ir vilties žinią! Jūs galite tai padaryti!