Maniau, kad šis susitikimas bus toks pat, kaip du ligšioliniai Kastel Gandolfo kapitulinėje salėje, vien su seserimis vienuolėmis, tačiau – prisipažįstu – nedrįstu išsiųsti kardinolų. Tegul bus taip.

Gerai. Labai dėkoju už svetingą sutikimą ir maldas už Bažnyčią. Klauzūrinei vienuolei pašventus visą gyvenimą Viešpačiui, įvyksta sunkiai suvokiama permaina. Natūralu būtų manyti, kad tokia vienuolė tampa izoliuota, viena su Absoliutu, viena su Dievu, gyvena asketinį bei atgailos kupiną gyvenimą. Bet toks kelias nebūdingas nei katalikų, nei krikščionių klauzūrinei vienuolei. Kelias visada veda per Jėzų Kristų, visada! Jėzus Kristus yra jūsų gyvenimo, atgailos, bendruomeninio gyvenimo, jūsų maldos ir visuotinės maldos centre. Ir šiame kelyje asketinei klauzūrinei vienuolei nutinka priešinga nei galėtum manyti. Pasukdama Jėzaus Kristaus kontempliavimo, maldos ir atgailos su Jėzumi Kristumi keliu, ji tampa itin žmogiška. Klauzūrinės vienuolės pašauktos būti didžiai žmogiškos, žmogiškos, kaip būdinga Motinai Bažnyčiai; būti žmogiškam reiškia suprasti viską apie gyvenimą, būti žmogumi, mokančiu suvokti žmonių problemas, atleisti, melsti Viešpatį kito labui. Jūsų žmogiškumas ir žengia šiuo keliu, Žodžio įsikūnijimo, Jėzaus Kristaus keliu. Ir koks yra šitokios žmogiškos vienuolės ženklas? Džiaugsmas, džiaugsmas, kai džiaugiamasi! Man liūdna, kai sutinku bedžiaugsmes vienuoles. Galbūt jos šypsosi, bet ta šypsena primena stiuardesės šypseną. Tai ne iš širdies plaukiančio džiaugsmo šypsena. Visada su Jėzumi Kristumi. Šiandien per Mišias kalbėdamas apie Nukryžiuotąjį, sakiau, kad Pranciškus kontempliuodavo jį atsimerkusį, žaizdotą ir kraujuojantį. Šitai kontempliuoti turite ir jūs – tikrovę. Jėzaus Kristaus tikrovę. Ne abstrakčias idėjas, ne abstrakčias idėjas, nes jos džiovina protą. Kontempliuoti Jėzaus Kristaus žaizdas! Jis jas nusinešė į dangų ir tebeturi! Tai Jėzaus Kristaus žmogiškumo kelias: visada su Jėzumi, Dievu-Žmogumi. Kaip gražu, kai žmonės ateina į vienuolyno priimamąjį ir prašo pasimelsti, išsako savo problemas. Galbūt vienuolė nepasako nieko ypatinga, tik žodį, ateinantį jai į galvą iš Jėzaus Kristaus kontempliacijos, nes ta vienuolė, kaip ir Bažnyčia, yra žmogiškumo pažinimo kelyje. Šitai yra ir jūsų kelias: neperdėtai dvasingas! Kai tie keliai per daug dvasingi... Štai, pavyzdžiui, su jumis konkuruojančių vienuolynų steigėja šv. Teresė. Kai pas ją atėjo viena vienuolė su visais šiais dalykais, ji pasakė virėjai: „Duokite jai kepsnį!“ Visada su Jėzumi Kristumi, visada. Jėzaus Kristaus žmogiškumas! Kadangi Žodis tapo kūnu, Dievas tapo kūnu dėl mūsų, tai suteikia jums didaus, gražaus, brandaus žmogiško šventumo, motinos šventumo. O Bažnyčia to ir trokšta: motinų, motinos, motinos. Teikti gyvybę. Pavyzdžiui, kai meldžiatės už kunigus ir seminaristus, jūsų santykis su jais motiniškas. Malda padedate jiems tapti gerais Dievo tautos ganytojais. Atminkite istoriją apie šv. Teresės kepsnį! Tai svarbu. Štai pirmutinis dalykas: visada su Jėzumi Kristumi, visada Jėzaus Kristaus žaizdos, Viešpaties žaizdos. Todėl, kad prisikėlęs jis iš tiesų jas turėjo ir nešiojo.

Antras dalykas, apie kurį norėjau jums tarti kelis žodžius, tai bendruomeninis gyvenimas. Atleiskite viena kitai ir palaikykite viena kitą, nes bendruomeninis gyvenimas nėra lengvas. Velnias naudojasi viskuo, kad jus suskaldytų! Sako: „Nenorėčiau pasakyti nieko bloga, bet...“, ir skaldymasis prasideda. Ne, tai nėra gerai, nes neatneša nieko, išskyrus nesantarvę. Puoselėkite tarpusavio draugystę, šeimos gyvenimą, meilę. Tegu vienuolynas būna ne skaistykla, bet šeima. Problemų yra ir bus, bet būdamos kupinos meilės ieškokite sprendimų kaip šeimoje; negriaukite meilės, norėdamos jas išspręsti; nekonkuruokite viena su kita. Rūpinkitės bendruomeniniu gyvenimu, nes būtent bendruomenės gyvenimas yra kaip šeimos ir bendruomenėje yra Šventoji Dvasia. Norėjau pasakyti jums tuos du dalykus: visada kontempliuokite, visada su Jėzumi, Dievu ir Žmogumi. Ir visada dosniaširdis bendruomeninis gyvenimas. Leiskite dalykams rutuliotis, nesididžiuokite, visada būkite kantrios, nuoširdžiai šypsokitės. O to ženklas yra džiaugsmas. Prašau iš jūsų džiaugsmo, gimstančio iš tikros kontempliacijos ir gražaus bendruomeninio gyvenimo. Dėkoju! Dėkoju už svetingą sutikimą. Melskitės už mane, neužmirškit! Prieš palaiminimą pasimelskime Marijai.