Mielos šeimos!

Labas vakaras ir sveikos atvykusios į Romą!

Iš daugelio pasaulio kraštų atvykote į Romą išpažinti savo tikėjimo prie Šv. Petro kapo. Ši aikštė jus svetingai sutinka ir apkabina: esame vienos sielos tauta, suburta mus mylinčio bei palaikančio Viešpaties. Sveikinu visas šeimas, susivienijusias su mumis per televiziją ir internetu: ši aikštė išsiplėtė visomis kryptimis!

Šį susitikimą pavadinote: „Šeima, išgyvenk tikėjimo džiaugsmą!“ Tas pavadinimas man patinka. Klausiau jūsų patirčių, istorijų, kurias pasakojote. Mačiau tiek vaikų, tiek senelių... Jaučiau skausmą šeimų, gyvenančių skurdo ir karo sąlygomis. Klausiausi jaunuolių, trokštančių tuoktis net tūkstančių sunkumų sūkuryje. Tad paklauskime savęs: ar šiandien įmanoma išgyventi tikėjimo džiaugsmą šeimoje? O aš jus taip pat klausiu: ar įmanoma išgyventi tą džiaugsmą, ar ne?

1. Į galvą ateina vienas Jėzaus pasakymas iš Mato evangelijos: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Gyvenimas dažnai būna varginantis ir neretai tragiškas! Neseniai tai girdėjome... Darbas varginantis, darbo paieškos sekinančios. O darbui surasti šiandien prireikia daug jėgų! Tačiau gyvenime sunkiausia ne tai: labiausiai slegia meilės stygius. Žmogų slegia tai, kad nesulaukia šypsenos, nėra priimamas. Vargina tam tikra tyla, kartais ir šeimoje tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų, brolių ir seserų. Be meilės našta tampa dar sunkesnė, nepakeliama. Turiu galvoje vienišus pagyvenusius žmones, šeimas, kurioms niekas nepadeda rūpintis namie ypatingos globos reikalingais asmenimis. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti“, – sako Jėzus.

Brangios šeimos, Viešpats žino mūsų vargus: žino! Žino mūsų gyvenimo naštas. Tačiau Viešpačiui taip pat žinomas ir mūsų gilus troškimas patirti atgaivos džiaugsmą! Pamenate? Jėzus sakė: „...kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11). Jėzus nori, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų! Jis taip pasakė apaštalams ir kartoja šiandien mums. Tad pirmutinis dalykas, kuriuo šiandien su jumis norėčiau pasidalyti, yra Jėzaus žodžiai: „Ateikite pas mane, viso pasaulio šeimos, – sako Jėzus, – ir aš jus atgaivinsiu, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ Pasiimkite šiuos Jėzaus žodžius į namus, nešiokitės širdyse, dalykitės jais šeimose. Jais esate kviečiami ateiti pas Jėzų, kad jis jums visiems suteiktų džiaugsmo.

2. Antras pasakymas yra iš Santuokos apeigų. Švenčiantieji šį sakramentą taria: „Prisiekiu visada būti tau ištikimas (-a): kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims, – visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu.“ Šią akimirką jaunavedžiai dar nežino nei kas nutiks, nei kokie džiaugsmai ir vargai jų laukia. Kaip Abraomas, jie drauge leidžiasi kelionėn. Būtent tai yra santuoka! Sykiu leistis į kelią ir drauge juo eiti, patikint save galingoms Viešpaties rankoms. Susikibus rankomis visada ir visą likusį gyvenimą! Nedarant nuolaidų laikinumo kultūrai, galinčiai sudaužyti mūsų gyvenimą!

Pasitikint Dievo ištikimybe, visko galima imtis be baimės ir atsakingai. Sužadėtiniai krikščionys nėra naivūs, suvokia apie galimas gyvenimo problemas ir pavojus. Tačiau nesibaimina prisiimti atsakomybės Dievo ir visuomenės akivaizdoje. Nesprunka į šalį, neužsisklendžia, neatsisako užduoties sukurti šeimą ir dovanoti pasauliui vaikų. – Bet šiandien, Tėve, tai sunku. – Iš tiesų sunku. Štai kodėl reikia malonės, sakramentu suteikiamos malonės! Sakramentai nėra gyvenimo papuošalai – kokios gražios jungtuvės, kokios gražios apeigos, kokia graži šventė! Pastarieji dalykai nėra Santuokos sakramentas, nėra sakramento malonė. Tai – dekoracija! Malonė nėra gyvenimui papuošti, ji skirta, kad mums gyvenime suteiktų tvirtybės, įkvėptų drąsos, jėgų eiti pirmyn! Nepersiskiriant, visada drauge. Krikščionys priima Santuokos sakramentą, nes suvokia, kad jis jiems būtinas! Būtinas, kad jie išliktų kartu ir atliktų tėvų užduotį. „Kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims.“ Šitai taria sutuoktiniai per santuokos apeigas ir to meldžia kartu su bendruomene. Kodėl? Todėl, kad tai įprasta? Ne! Jie tai daro, nes to reikia jų ilgai bendrai kelionei, kuri truks visą gyvenimą, o ne tam tikrą jo atkarpą. Norint drauge pasitikėjimo dvasia keliauti, kasdien vienam kitą priimti bei atleisti, jiems būtina Jėzaus pagalba! Šitai svarbu! Mokėti šeimoje atleisti, nes nė vienas nesame tobulas, nė vienas! Kartais elgiamės netinkamai ir įskaudiname kitus. Svarbu turėti drąsos paprašyti atleidimo, kai šeimoje suklystame...

Prieš kelias savaites toje pačioje aikštėje sakiau, kad norint išlaikyti šeimą būtina prieš akis turėti tris žodžius. Juos pakartosiu: prašau, ačiū, atsiprašau. Trys raktiniai žodžiai! Sakome: „prašau“, kad šeimoje nesielgtume kaip įsibrovėliai. „Ar galiu tai padaryti? Ar tau tai patiks?“ Šitaip prašome leidimo. Sakome: „ačiū“, dėkodami už meilę! Bet pasakyk man, ar dažnai per dieną savo žmonai ar vyrui pasakai „ačiū“? Kiek dienų praslenka be „ačiū“? Ir galiausiai: „atsiprašau“. Visi klystame ir kartais kas nors šeimoje įskaudinamas, kartais – sakau – laksto lėkštės, pasigirsta šiurkščių žodžių, bet paklausykite mano patarimo: neužbaikite dienos nesusitaikę. Šeimoje susitaikoma kasdien! „Atleisk man“, – ir tada taika sugrįžta. Prašau, ačiū, atsiprašau! Gal ištarkime kartu! [Atsakoma: „taip“.] Prašau, ačiū, atsiprašau! Kartokime šeimose šiuos žodžius. Kasdien atleiskite vieni kitiems!

Šeimos gyvenimas kupinas gražių akimirkų: poilsio, bendro valgymo, pasivaikščiojimų po parką ar užmiestyje, senelių ar ligonių aplankymų. Bet jei nėra meilės, nėra ir džiaugsmo, nėra šventės, ir meilę visada dovanoja Jėzus: jis yra neišsemiamas šaltinis. Ten, sakramente, jis dovanoja mums savo gyvybės žodį bei duoną, kad mūsų džiaugsmui nieko netrūktų.

3. Ir baigiant: čia, prieš mus, yra Jėzaus paaukojimo šventykloje ikona. Tai graži ir svarbi ikona. Pakontempliuokime šį atvaizdą, leiskime, kad jis mums padėtų. Šioje scenoje nutapytų pagrindinių veikėjų, kaip ir jūsų visų, irgi laukia kelias: Marija ir Juozapas, paklusdami Viešpaties įstatymui, atkeliavo į Jeruzalę; senasis Simeonas ir pranašė Ona, taip pat garbingo amžiaus, atėjo į šventyklą paskatinti Šventosios Dvasios. Scenoje pavaizduotos trys kartos: Simeonas laiko rankose kūdikėlį Jėzų, kurį atpažįsta kaip Mesiją, o Ona pavaizduota šlovinanti Dievą bei skelbianti išganymą laukiantiems Izraelio atpirkimo. Šiedu garbaus amžiaus personažai simbolizuoja tikėjimą kaip atminimą. Bet leiskite man paklausti: ar klausotės savo senelių? Ar atveriate savo širdis senelių perduodamiems atsiminimams? Seneliai yra šeimos išmintis, tautos išmintis. Tauta, neklausanti senelių, – mirštanti tauta! Klausytis senelių! Marija ir Juozapas yra šeima, pašventinta Jėzaus, kuris yra visų pažadų išpildymas, buvimo. Kiekviena šeima, kaip ir šeima iš Nazareto, yra įterpta į tautos istoriją ir negali egzistuoti be ankstesnių kartų. Ir todėl šiandien turime senelių ir vaikų. Vaikai mokosi iš senelių, ankstesnės kartos.

Brangios šeimos, jūs irgi esate Dievo tautos dalis. Kupinos džiaugsmo keliaukite drauge su ta tauta. Visada išlikite susivienijusios su Jėzumi ir visiems jį neškite savo liudijimu. Dėkoju, kad atėjote. Išvien persiimkime šv. Petro žodžiais, suteikiančiais ir suteiksiančiais jėgų sunkiomis akimirkomis: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Padedami Kristaus malonės, išgyvenkite tikėjimo džiaugsmą! Tepalaimina jus Viešpats, o Marija, mūsų Motina, tesaugo ir telydi. Dėkoju!