Brangūs apaštališkosios Romos Rotos teisėjai, pareigūnai, advokatai ir bendradarbiai!

Nuoširdžiai sveikinu Jus, pirmiausia Prelatų auditorių kolegiją ir jos dekaną mons. Pio Vito Pinto; dėkoju jam už žodžius, kuriais jis pradėjo mūsų susitikimą. Šiandien pradedamais teisiniais metais visiems Jums linkiu visa ko geriausia.

Šia proga norėčiau apmąstyti žmogiškąjį ir kultūrinį kontekstą, kuriame formuojasi ketinimas sudaryti santuoką. Vertybių krizė visuomenėje tikrai nėra naujas reiškinys. Palaimintasis Paulius VI, kreipdamasis į Romos Rotą prieš keturiasdešimt metų, jau įvardijo negalią, būdingą šiuolaikiniam žmogui, „kartais sužeistam sisteminio reliatyvizmo, nuteikiančio priimti lengviausius situacinius, demagoginius, madingus, emocinius, hedonistinius, egoistinius sprendimus taip, kad išoriškai jis mėgina ginčyti įstatymo didybę, o vidujai moralinės sąžinės imperatyvą kone nejučia pakeičia psichologinės sąžinės užgaida“ (Kreipimasis 1974 m. sausio 31 d.: AAS 66 [1974], p. 87). Faktiškai tikėjimo perspektyvos atmetimas baigiasi klaidingu santuokos supratimu, ir tai atsiliepia individo valios sudaryti santuoką brandai.

Viešpats, būdamas geras, tikrai suteikė Bažnyčiai galimybę džiaugtis gausybe šeimų, kurios, palaikomos ir maitinamos nuoširdaus tikėjimo, kasdienybės varguose bei džiaugsmuose įgyvendina santuokos gėrį, nuoširdžiai prisiimtą jungtuvių akimirką ir vykdomą ištikimai bei ištvermingai. Tačiau Bažnyčia taip pat regi kančią, patiriamą daugelio šeimų, kurios suyra palikdamos sugriautų emocinių santykių, planų ir bendrų lūkesčių pėdsaką. Teisėjas pašauktas atlikti teisinę analizę tada, kai abejojama santuokos galiojamumu, siekdamas nustatyti, ar nebūta kokio nors defekto pačioje pradžioje duodant sutikimą – kokio nors trūkumo, tiesiogiai susijusio su ketinimo galiojamumu, ar tokio santuokos supratimo stygiaus, kad jis būtų nulėmęs valią (plg. kan. 1099). Mat santuokos krizės gilioji priežastis neretai yra tikėjimu apšviesto pažinimo krizė, t. y. pažinimo, kurį formuoja atsidavimas Dievui ir jo meilės planui, įgyvendintam Jėzuje Kristuje.

Pastoracinė patirtis moko, kad šiandien daug tikinčiųjų gyvena netvarkingame būvyje. Didelę įtaką tam turėjo paplitusi supasaulėjusi mąstysena. Juk egzistuoja tam tiktas dvasinis supasaulėjimas, besidangstantis „religingumu ir net meile Bažnyčiai“ (Evangelii gaudium, 93) ir skatinantis siekti ne Viešpaties garbės, bet asmeninės gerovės. Vienas iš tokios nuostatos vaisių yra subjektyvizme užsisklendęs tikėjimas, „kai domimasi vien tam tikra patirtimi ar samprotavimų bei žinių seka manant, kad tai gali paguosti ir apšviesti, bet subjektas galiausiai lieka užsisklendęs savo paties proto bei jausmų imanencijoje“ (ten pat, 94). Akivaizdu, jog tiems, kurie tokiai nuostatai pasiduoda, tikėjimas netenka savo orientacinės ir normatyvinės vertės. Ir tai palieka atviras duris kompromisams su savo savanaudiškumu bei dabartinės mąstysenos, įsivyravusios žiniasklaidos dėka, spaudimui.

Todėl teisėjas, siekdamas pasverti išreikšto sutikimo galiojamumą, privalo atsižvelgti į vertybių ir tikėjimo – arba jų stygiaus ar nebuvimo – kontekstą, kuriame formavosi ketinimas sudaryti santuoką. Mat tikėjimo turinio nežinojimas gali sąlygoti tai, kas Kodekse vadinama valią determinuojančia klaida (plg. kan. 1099). Turint priešais akis tai, kad supasaulėjusi mintis dažnai ima viršų Bažnyčios mokymo atžvilgiu, tokia galimybė nebelaikytina išimtine, kaip anksčiau. Tokia klaida kelia grėsmę ne tik santuokos tvarumui, vienatinumui ir vaisingumui, bet ir santuokos nukreiptumui kito žmogaus gėrio link, santuokinei meilei kaip sutikimo „esminiam pradui“, abipusiškam dovanojimuisi visą gyvenimą trunkančiai sąjungai statydinti. „Santuoką linkstama laikyti vien emocinio pasitenkinimo forma, kurią galima steigti bet kaip ir keisti, kaip patinka“ (Evangelii gaudium, 66). Tai pastūmėja sutuoktinius prie mąstysenos, darančios išlygas sąjungos nuolatinumo ar vienatinumo atžvilgiu; tada, mylimam asmeniui nebeįgyvendinant emocinės gerovės lūkesčių, sąjunga žlunga.

Todėl norėčiau Jus paraginti labiau ir karščiau įsipa­reigoti savo tarnybai, kuri privalo saugoti Bažnyčios jurisprudencijos vienybę. Kiek daug laukia pastoracinio darbo daugybės porų ir gausybės vaikų, tapusių tokių įvykių aukomis, labui! Siekiant siūlyti opus iustitiae tiems, kurie kreipiasi į Bažnyčią prašydami apšviesti jų santuokinę situaciją, taip pat būtinas bažnytinių struktūrų pastoracinis atsivertimas (plg. ten pat, 27).

Štai Jūsų, taip pat visų teisėjų vyskupijose, sunkioji užduotis: siauru juridiškumu neužkirsti kelio žmonių išganymui. Teisė tarnaus salus animarum, jei, vengdama sofizmų, tolimų sunkumus išgyvenančio žmogaus kūnui ir kraujui, padės nustatyti tiesą sutikimo davimo akimirką, t. y. kam buvo ištikimas asmuo – Kristui ar apgaulingai supasaulėjusiai mąstysenai. Apie tai palaimintasis Paulius VI yra pasakęs: „Jei Bažnyčia yra dieviškasis planas – Ecclesia de Trinitate, tai jos institucijos, nors ir tobulintinos, turėtų siekti perteikti dieviškąją malonę ir skatinti – pagal kiekvieno dovanas ir užduotį – tikinčiųjų gėrį, esminį Bažnyčios tikslą. Toks socialinis tikslas – sielų išganymas, salus animarum, lieka aukščiausias institucijų, teisės, įstatymų tikslas“ (Kreipimasis į Kanonų teisės 2-ojo tarptautinio kongreso dalyvius 1973 m. rugsėjo 17 d.: Communicationes 5 [1973], p. 126).

Naudinga dar kartą prisiminti, kas instrukcijos Dignitas connubii 113-ajame skyrelyje ir Kanonų teisės kodekso kan. 1490 nurodyta apie kompetentingų asmenų kiekviename bažnytiniame tribunole buvimą patariant dėl galimybės pradėti santuokos anuliavimo bylą, apie advokato pareigas atliekančių nuolatinių gynėjų, finansuojamų paties tribunolo, būtinybę. Pageidaudamas, kad, siekiant pagerinti visų tikinčiųjų realią prieigą prie Bažnyčios teisingumo, kiekviename tribunole būtų tokių asmenų, norėčiau pabrėžti, jog nemenkoje dalyje bylų Romos Rotos tribunole neatlyginamai advokataujama tiems, kurie dėl nepalankių ekonominių sąlygų, kuriomis gyvena, nepajėgia parūpinti sau advokato. Trokštu pabrėžti vieną dalyką: sakramentai yra nemokami. Sakramentais mums teikiama malonė. O procesas dėl santuokos susijęs su Santuokos sakramentu. Kaip norėčiau, kas visi procesai būtų nemokami!

Brangūs broliai, dar kartą dėkoju Jums už gėrį, kurį tarnaudami teisingumui teikiate Dievo tautai. Meldžiu Dievo pagalbos Jūsų darbui ir nuoširdžiai teikiu apaštališkąjį palaiminimą.