Popiežius PRANCIŠKUS
Kreipimasis užbaigiant Vyskupų sinodą šeimos klausimais
Sinodo salė, 2015 m. spalio 24 d.
Jūsų Malonybės, Eminencijos, Ekscelencijos, brangūs broliai ir seserys!
Pirmiausia norėčiau padėkoti Viešpačiui, vadovavusiam pastarųjų metų mūsų sinodinei kelionei savo Šventąja Dvasia, kurios paspirties Bažnyčia niekada nestokoja.
Nuoširdžiai dėkoju sinodo generaliniam sekretoriui kardinolui Lorenzo Baldisseri, jo pasekretoriui vyskupui Fabio Fabene, taip pat reliatoriui kardinolui Peteriui Erdő, ypatingajam sekretoriui Bruno Forte, deleguotiesiems pirmininkams, raštininkams, konsultoriams, vertėjams, giedotojams ir visiems, kurie nenuilstamai darbavosi nepaprastai atsidavę Bažnyčiai – nuoširdžiai dėkoju! Taip pat norėčiau padėkoti relatio parengusiai komisijai; kai kurie jos nariai darbavosi visą naktį!
Dėkoju Jums, brangūs Sinodo tėvai, broliai delegatai, auditoriai ir asesoriai, klebonai ir šeimos, už aktyvų ir vaisingą dalyvavimą.
Dėkoju visiems neįvardytiems asmenims, savo tyliu neregimu darbu dosniai prisidėjusiems prie Sinodo darbo.
Būkite tikri, jog meldžiu Viešpatį Jums visiems atlyginti gausiomis malonės dovanomis!
Sekdamas Sinodo darbus, klausiau savęs: ką Bažnyčiai reikš šio šeimai skirto Sinodo pabaiga?
Žinoma, Sinodas nesiekė išspręsti visų su šeima susijusių klausimų, bet veikiau mėgino pažvelgti į juos Evangelijos ir Bažnyčios tradicijos bei dutūkstantmetės istorijos šviesoje ir suteikti džiugios vilties, nekartodamas to, kas akivaizdu ar jau pasakyta.
Sinodas išties stengėsi ne ieškoti nuodugnių sprendimų, kaip įveikti visus šeimai iššūkį metančius bei grasinančius sunkumus ir abejones, bet troško pažvelgti į juos tikėjimo šviesoje, visa tai rūpestingai ištirti ir sutikti viską be baimės, kaip stručiams nekišant galvos į smėlį.
Jis siekė paraginti visus suvokti šeimos institucijos ir vienybe bei neišardomumu grįstos vyro ir moters santuokos svarbą bei įvertinti tai kaip pamatinį visuomenės ir žmogaus gyvenimo pagrindą.
Jis siekė išklausyti šeimas ir Bažnyčios ganytojus, atvykusius į Romą su šeimų visame pasaulyje naštomis bei viltimis, turtais ir iššūkiais ant pečių, ir padaryti jų balsą girdimą.
Jis siekė parodyti Katalikų Bažnyčios, kuri nebijo sujudinti atbukusių sąžinių ar susiteršti rankų gyvai bei atvirai diskutuodama apie šeimą, gyvastingumą.
Jis siekė žvelgti į tikrovę, šiandienę tikrovę, ir aiškinti ją Dievo akimis, kad pakurstytų tikėjimo ugnį ir apšviestų žmonių širdis laikais, paženklintais nusivylimo, socialinės, ekonominės bei moralinės krizės ir didėjančio pesimizmo.
Jis siekė visiems paliudyti, kad Bažnyčiai Evangelija tebėra gyvybiškai svarbus amžinojo naujumo šaltinis, apsaugantis nuo visų, kurie trokšta „indoktrinuodami“ paversti ją negyvais akmenimis, mestinais į kitus.
Jis siekė nuginkluoti užvertas širdis, dažnai besidangstančias Bažnyčios mokymu ar gerais ketinimais, kad atsisėdusios į Mozės krėslą teistų, kartais pasipūtusios ir paviršutiniškai, sunkius atvejus ir sužeistas šeimas.
Jis siekė parodyti, kad Bažnyčia yra vargšų dvasia ir atleidimo trokštančių nusidėjėlių Bažnyčia – ne tik teisiųjų ir šventųjų, bet veikiau tų, kurie yra teisūs bei šventi kaip tik tada, kai jaučiasi esą vargšai nusidėjėliai.
Jis siekė atverti platesnius horizontus, pakildamas virš sąmokslo teorijų ir ribotų perspektyvų, stengdamasis ginti bei skleisti Dievo vaikų laisvę ir perteikti krikščioniškosios naujybės, kartais įvilktos į archainę ar tiesiog nesuprantamą kalbą, grožį.
Sinodo metu laisvai – ir kartais, deja, ne visiškai geranoriškai – reikštos skirtingos nuomonės lėmė turtingą ir gyvą dialogą, perteikė gyvos Bažnyčios, ne vien „antspauduojančios“, bet iš savo tikėjimo šaltinių semiančios gyvojo vandens perdžiūvusioms širdims sudrėkinti, paveikslą [1].
Neapsiribodami Bažnyčios magisteriumo aiškiai apibrėžtais dogminiais dalykais, taip pat pažvelgėme į tai, kas vieno žemyno vyskupui yra normalu, o kito žemyno vyskupui atrodo keista ir beveik – beveik! – papiktinimas; į tai, kas vienoje visuomenėje laikoma teisių pažeidimu, o kitoje yra aiški ir nepažeistina taisyklė; į tai, kas vieniems yra sąžinės laisvė, o kitiems – tiesiog painiava. Kultūros iš tiesų yra labai skirtingos, todėl kiekvieną visuotinį principą – kaip sakiau, Bažnyčios magisteriumo aiškiai apibrėžtus dogminius dalykus, – jei norima, kad jis būtų gerbiamas bei taikomas, būtina įkultūrinti [2]. 1985 m. Sinodas, surengtas švenčiant Vatikano II Susirinkimo pabaigos dvidešimtąsias metines, įkultūrinimą nusakė kaip „gilų autentiškų kultūrinių vertybių perkeitimą įtraukiant jas į krikščionybę ir krikščionybės įsišaknijimą įvairiose žmogiškosiose kultūrose“ [3]. Įkultūrinimas nesusilpnina tikrųjų vertybių, bet parodo jų tikrąjį stiprumą ir autentiškumą, nes jos prisitaiko nekisdamos; tiesą sakant, jos tyliai ir laipsniškai keičia skirtingas kultūras [4].
Pamatėme, taip pat ir per savo turtingą įvairovę, kad mums iškilęs tas pats iššūkis – iššūkis skelbti Evangeliją šiandieniams vyrams ir moterims ir ginti šeimą nuo visų ideologinių bei individualistinių pasikėsinimų.
Stengdamiesi išvengti reliatyvizmo ar kitų demonizavimo pavojaus, siekėme iki galo ir drąsiai priimti Dievo, pranokstančio visus žmogaus apskaičiavimus ir vien trokštančio, kad „VISI ŽMONĖS BŪTŲ IŠGANYTI“ (1 Tim 2, 4), gerumą bei gailestingumą. Per tai troškome išgyventi šį Sinodą Nepaprastųjų Gailestingumo metų, kuriuos švęsti pašaukta Bažnyčia, kontekste.
Brangūs konfratrai,
Sinodo patirtis taip pat leido mums geriau suvokti, kad tikrieji dogminio mokymo gynėjai yra tie, kurie laikosi ne jo raidės, bet dvasios, ne idėjų, bet žmonių, ne formulių, bet Dievo meilės bei atleidimo neužtarnaujamumo. Tuo formulių svarba nesumenkinama – jos yra būtinos, – nesumenkinama nei įstatymų ir Dievo įsakymų svarba, bet veikiau išaukštinama didybė tikrojo Dievo, kuris su mumis elgiasi ne pagal mūsų nuopelnus ar net darbus, bet vien pagal be galo dosnų savo Gailestingumą (plg. Rom 3, 21–30; Ps 129; Lk 11, 47–54). Šitaip siekiama įveikti pasikartojančias vyresniojo brolio (plg. Lk 15, 25–32) ir pavydžių darbininkų (plg. Mt 20, 1–16) pagundas. Tai reiškia juo labiau laikytis įstatymų ir įsakymų, sukurtų žmogui, o ne priešingai (plg. Mk 2, 27).
Šia prasme privaloma žmogaus atgaila, darbai ir pastangos įgyja gilesnę reikšmę ne tik suvokiant Kristaus ant kryžiaus laisva valia mums laimėto išganymo kainą, bet ir atsaką Tam, kuris mus pirmas pamilo ir išgelbėjo savo nekalto kraujo kaina, kai dar tebebuvome nusidėjėliai (plg. Rom 5, 6).
Bažnyčios pirmutinė pareiga yra ne dalyti pasmerkimus ar anatemas, bet skelbti Dievo gailestingumą, kviesti atsiversti ir vesti visus vyrus bei moteris į išganymą Viešpatyje (plg. Jn 12, 44–50).
Tai iškalbingai išsakė palaimintasis Paulius VI: „Tad galime įsivaizduoti, kad kiekviena iš mūsų nuodėmių, mūsų mėginimai atsukti Dievui nugarą įžiebia dar intensyvesnę meilės liepsną, troškimą susigrąžinti mus sau ir savo išganomajam planui... Dievas Kristuje pasirodo kaip be galo geras... Dievas yra geras. Ne tik kaip toks; Dievas yra – pasakykim tai su ašaromis akyse – geras mums. Jis mus myli, mūsų ieško, apie mus galvoja, mus pažįsta, palyti mūsų širdis ir laukia mūsų. Jis džiūgaus – taip sakant – dieną, kai grįšime ir pasakysime: Gerasis Viešpatie, atleisk man. Tada mūsų atgaila virs Dievo džiaugsmu“ [5].
Jonas Paulius II irgi panašiai pareiškė: „Bažnyčia gyvena autentišką gyvenimą, išpažindama ir skelbdama gailestingumą – nuostabiausią Kūrėjo bei Atpirkėjo savumą – ir vesdama žmones prie Išganytojo gailestingumo versmių, kurias jis saugo ir dalija“ [6].
Benediktas XVI irgi tos pačios nuomonės: „Gailestingumas iš tikrųjų yra pagrindinis Evangelijos žinios branduolys; tai pats Dievo vardas... Tegu visa, ką sako ir daro Bažnyčia, išryškina Dievo gailestingumą žmogui. Iškilus poreikiui priminti neteisingai suprastą tiesą ar išduotą gėrį, Bažnyčia visada tai daro skatinama gailestingos meilės, kad žmonės turėtų gyvenimą ir turėtų jo apsčiai (plg. Jn 10, 10)“ [7].
Visa to šviesoje ir malonės laiko, kurį Bažnyčia išgyveno aptarinėdama šeimą, galia visi praturtėjome. Daugelis jautė veikiant Šventąją Dvasią, kuri yra Sinodo tikroji pagrindinė veikėja ir vadovė. Visiems mums žodis „šeima“ skamba lygiai taip pat, kaip ir prieš Sinodą – taip stipriai, kad jau pačiame žodyje glūdi visas turtingas šeimos pašaukimas ir Sinodo darbų reikšmė [8].
Užbaigti Sinodą Bažnyčiai reiškia grįžti prie tikrojo „ėjimo kartu“ į visus pasaulio kraštus, į kiekvieną vyskupiją, į kiekvieną parapiją ir į kiekvieną situaciją nešant Evangelijos šviesą, Bažnyčios apkabinimą ir Dievo gailestingumo paspirtį!
Dėkoju!