Jūsų Ekscelencijos!

Ponai ir Ponios!

Nuoširdžiai sveikinu jus šiame metiniame susitikime. Jis leidžia man palinkėti jums visa ko geriausia Naujaisiais metais ir išvien su jumis apmąstyti taip Dievo mylimo bei palaiminto ir sykiu pilno negerovių pasaulio padėtį. Dėkoju naujajam dekanui Jo Ekscelencijai Armindo Fernandesui do Espírito Santo Veira, Angolos ambasadoriui, už malonų sveikinimą viso diplomatinio korpuso, akredituoto prie Šventojo Sosto, vardu. Atskirai norėčiau paminėti Kubos ambasadorių Rodney Alejandro Lópezą Clemente ir Liberijos ambasadorių Rudolfą P. von Ballmoosa, kurie mus paliko praėjusį mėnesį.

Ši proga taip pat teikia man galimybę pasveikinti tuos, kurie prie mūsų prisijungė pirmą kartą. Su pasitenkinimu noriu pažymėti, jog Romoje reziduojančių ambasadorių praėjusiais metais pagausėjo. Tai yra svarbus ženklas, liudijantis tarptautinės bendrijos susidomėjimą Šventojo Sosto diplomatine veikla, nes per praėjusius metus buvo pasirašyta ar ratifikuota tarptautinių sutarčių. Čia konkrečiai norėčiau paminėti fiskalinius susitarimus su Italija ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, atspindinčius padidėjusį Šventojo Sosto įsipareigojimą didesniam skaidrumui ekonominiuose reikaluose. Ne mažiau svarbūs yra susitarimai, kuriais siekiama sureguliuoti esminius Bažnyčios gyvenimo ir veiklos įvairiose šalyse aspektus, kaip antai Dilyje patvirtintas susitarimas su Rytų Timoro Demokratine Respublika.

Norėčiau paminėti ir susitarimo su Čadu dėl Katalikų Bažnyčios teisinės padėties toje šalyje abipusę ratifikaciją, taip pat pasirašytą ir ratifikuotą sutartį su Palestina. Šios dvi sutartys drauge su Tarpusavio supratimo memorandumu tarp Valstybės sekretoriato ir Kuveito užsienio reikalų ministro, be kita ko, liudija, kaip taikiai skirtingų religijų sekėjai gali sugyventi, kai pripažįstama religijos laisvė ir bendrojo gėrio labui veiksmingai garantuojamas praktinis bendradarbiavimas rodant pagarbą visų šalių kultūrinei tapatybei.

Todėl kiekvienas autentiškas religijos praktikavimas negali neskatinti taikos. Tai mums primena neseniai švęstos Kalėdos: apmąstėme įstabaus Kūdikio, kurio vardas – „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis“ (plg. Iz 9, 5), gimimą. Įsikūnijimo slėpinys parodo mums tikrą Dievo veidą – Dievo, kuriam galia reiškia ne jėgą ar griovimą, bet meilę, o teisingumas yra ne kerštas, bet gailestingumas. Būtent šitai turėdamas priešais akis panorau paskelbti ypatingąjį Gailestingumo jubiliejų, išimtinai pradėtą Bangyje per mano apaštališkąją kelionę į Keniją, Ugandą ir Centrinės Afrikos Respubliką. Šalyje, kamuojamoje bado, skurdo ir konfliktų, šalyje, kur pastarųjų kelerių metų brolžudiškas smurtas paliko gilias žaizdas, suskaldė šalį ir sukėlė materialinį bei moralinį skurdą, Šventųjų durų atidarymas Bangio katedroje buvo padrąsinimo ženklas žvelgti į ateitį, pradėti iš naujo ir atnaujinti dialogą. Ten, kur Dievo vardu piktnaudžiauta neteisingumui vykdyti, norėjau išvien su Centrinės Afrikos Respublikos musulmonų bendruomene iš naujo patvirtinti, jog „tie, kurie teigia tikį į Dievą, turėtų būti ir taikos vyrai bei moterys“ [1], vadinasi, ir gailestingumo, nes niekada nevalia žudyti Dievo vardu. Tik laikantis religijos iškrypusios ideologinės formos galima manyti, jog sąmoningai žudant beginklius žmones, kaip antai per žiaurius teroristinius aktus, neseniai nutikusius Afrikoje, Europoje ir Vidurio Rytuose, teisingumas vykdomas Visagalio vardu.

Visas mano apaštališkąsias keliones praėjusiais metais jungia viena gija – gailestingumas. Toks buvo apsilankymas Sarajeve, karo Balkanuose smarkiai sudarkytame mieste, Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje. Ši šalis yra nepakartojamai reikšminga Europai ir visam pasauliui. Būdama kultūrų, tautų ir religijų kryžkelė, ji sėkmingai darbuojasi tiesdama naujus tiltus, skatindama tai, kas vienija, ir skirtumus laikydama proga rodyti didesnę pagarbą visiems. Šitai įmanoma dėl kantraus ir pasitikėjimo kupino dialogo, gebančio aprėpti kiekvienos kultūros vertybes ir priimti gėrį, kylantį iš kitų patirties [2].

Savo mintyse taip pat turiu kelionę į Boliviją, Ekvadorą ir Paragvajų, kur sutikau žmonių, nepasidavusių sunkumų akivaizdoje ir drąsiai, ryžtingai bei solidariai sprendžiančių daugybę problemų, pradedant nuo paplitusio skurdo ir socialinės nelygybės. Per kelionę į Kubą ir Jungtines Amerikos Valstijas aplankiau dvi šalis, kurios ilgai nesutarė ir dabar nusprendė pradėti rašyti naują istorijos puslapį pasukdamos artimesnių ryšių ir susitaikymo keliu.

Filadelfijoje, kur dalyvavau Pasaulio šeimų susitikime, kelionės į Šri Lanką ir Filipinus metu ir neseniai Vyskupų sinode vėl patvirtinau šeimos esminį vaidmenį. Šeima yra pirmutinė ir svarbiausia gailestingumo mokykla, kurioje mokomės regėti meilės kupiną Dievo veidą ir bręsti bei vystytis kaip žmonės. Deja, matome gausybę dabar šeimoms iškilusių iššūkių: „grėsmę jai kelia kai kurių jėgų didėjančios pastangos naujaip apibrėžti pačią santuokos instituciją remiantis reliatyvizmu, to, kas netvaru, kultūra, atvirumo gyvybei stygiumi“ [3]. Šiandien labai paplitusi baimė galutinai įsipareigoti, o būtent to reikalauja šeima; kainą už tai moka jaunieji, kurie dažnai yra pažeidžiami ir neužtikrinti, ir pagyvenusieji, kurie apleidžiami ir paliekami likimo valiai. O iš „broliškumo patirties šeimoje“, priešingai, „visuomenėje gimsta solidarumas“ [4], įskiepijantis mums atsakomybės už kitus jausmą. Tai įmanoma tiktai tada, kai nuovargiui ir apmaudui neleidžiame suleisti šaknų savo namuose ir visuomenėje, bet padarome erdvės dialogui, kuris yra geriausias priešnuodis nuo paplitusio šiandienės kultūros individualizmo.

Brangūs Ambasadoriai!

Individualistinė dvasia yra derlinga dirva augti tam abejingumui, kuris skatina laikyti savo artimą vien ekonominiu veiksniu, nesirūpinti žmonija ir galiausiai žadina baimės bei cinizmo jausmus. Argi ne tokios nuostatos vargšų, išstumtųjų į paribį ir „menkiausiųjų“ visuomenėje atžvilgiu mums dažnai būdingos? Ir kiek daug tų „menkiausiųjų“ yra mūsų visuomenėse! Tarp jų pirmiausia galvoje turiu migrantus, slegiamus negandų ir kančių naštos, kasdien ieškančių, dažnai desperatiškai, vietos, kur galėtų oriai ir taikiai gyventi.

Drauge su jumis norėčiau apmąstyti šiandien išgyvenamą didelę migracijos krizę, kad pažintume jos priežastis, apsvarstytume galimus sprendimus ir įveiktume neišvengiamą baimę, susijusią su šiuo masiniu ir grėsmingu reiškiniu, 2015 m. daugiausia palietusiu Europą, bet paplitusiu ir įvairiuose Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos regionuose.

„Taigi nesibaimink ir nenuogąstauk, nes Viešpats, tavo Dievas, yra su tavimi, kur tik tu eitumei!“ (Joz 1, 9). Šitai Dievas žada Jozuei atskleisdamas savo rūpinimąsi kiekvienu žmogumi, bet pirmiausia esančiais kebliose situacijose, kaip antai prieglobsčio svetimoje šalyje ieškančiais žmonėmis. Biblijoje pasakojama apie iš vienos vietos į kitą traukiančius žmones, nes mobilumas yra mūsų žmogiškosios prigimties dalis. Žmonijos istoriją sudaro nesuskaičiuojamos migracijos, kurios kartais kyla iš teisės laisvai rinktis suvokimo, bet dažnai verčiant išorinėms aplinkybėms. Nuo ištrėmimo iš rojaus iki Abraomo kelionės į Pažadėtąją žemę, nuo Išėjimo istorijos iki ištrėmimo į Babiloną Šventajame Rašte aprašomi vargai ir kančios, troškimai ir viltys, būdingi šimtams tūkstančių šiandien migruojančių žmonių, kupinų to paties, kaip ir Mozė, ryžto pasiekti šalį, kurioje teka „pienas ir medus“ (plg. Iš 3, 17), laisvės ir taikos šalį.

Dabar, kaip tada, girdime Rachelę, verkiančią savo vaikų, kurių nebėra (plg. Jer 31, 15; Mt 2, 18). Kaip ji, rauda šimtai tūkstančių žmonių, bėgančių nuo siaubingų karų, persekiojimų ir žmogaus teisių laužymo ar politinio ir socialinio nestabilumo, dažnai neleidžiančio jiems toliau gyventi savo gimtosiose šalyse. Tai – šauksmas tų, kurie priversti bėgti nuo neapsakomų žiaurumo aktų, nukreiptų prieš pažeidžiamus žmones – vaikus ir neįgaliuosius, arba kad išvengtų kankinystės vien dėl išpažįstamos religijos.

Kaip ir tada, girdime Jokūbą tariant savo sūnums: „Nueikite tenai ir nupirkite grūdų, kad išliktume gyvi ir nenumirtume“ (Pr 42, 2). Tai – balsas visų tų, kurie bėga nuo kraštutinio skurdo, negebėjimo išmaitinti savo šeimos ar sulaukti medicinos pagalbos ir švietimo, beviltiško skurdo ar klimato kaitos padarinių bei ekstremalių oro sąlygų. Deja, viena iš didžiausių mūsų pasaulio rykščių tebėra badas, dėl kurio kasmet miršta milijonai vaikų. Skausminga suvokti, kad tokie migrantai dažnai būna neįtraukti į tarptautinėmis sutartimis paremtas tarptautines apsaugos sistemas.

Kaip visame tame galime neįžvelgti keliančios grėsmę žmonėms „išmetimo kultūros“, kuri aukoja vyrus ir moteris pelno ir vartojimo stabams, padarinių? Liūdna, kad prie šių skurdo ir nepritekliaus situacijų, prie šių tiek daug gyvenimų kamuojančių tragedijų taip pripratome, jog jos atrodo „normalios“. Žmonės nebelaikomi tokiais nepaprastai vertingais, kad jais būtų rūpinamasi ar kad jie būtų gerbiami, pirmiausia vargšai ar neįgalieji, arba „dar nenaudingieji“, kaip antai negimusieji, arba „jau nebenaudingieji“, kaip garbaus amžiaus žmonės. Tapome abejingi visokios rūšies atliekoms, pradedant maisto atliekomis, o tai juo labiau apgailėtina, kai tiek daug pavienių žmonių ir šeimų kamuojami bado ir nepakankamos mitybos [5].

Šventasis Sostas puoselėja viltį, kad šiandieniame konfliktų ir nelaimių kontekste Pirmajam pasaulio viršūnių susitikimui humanitariniais klausimais, Jungtinių Tautų sušauktam 2016 m. gegužę, pavyks pasiekti tikslą – padaryti žmogų ir jo žmogiškąjį orumą bet kurio humanitarinio atsako centru. Būtinas visų įsipareigojimas, galintis ryžtingai užkirsti kelią išmetimo kultūrai ir pagarbos žmogaus gyvybei stokai, kad nė vienas nesijaustų apleistas ar užmirštas ir kad gyvybės liautųsi būti aukojamos dėl išteklių ir pirmiausia politinės valios stokos.

Deja, dabar, kaip ir tada, girdime Judo, patariančio parduoti savo brolį, balsą (plg. Pr 37, 26–27). Juo reiškiasi galingųjų, išnaudojančių silpnuosius, paverčiančių juos priemonėmis siekiant savų tikslų ar įgyvendinant strategines ir politines schemas, arogantiškumas. Kur migracija nereglamentuota, ten migrantai dažnai priversti kreiptis į prekiautojus žmonėmis ar kontrabandininkus net suprasdami, kad kelionės metu gali netekti nuosavybės, orumo ir net gyvybės. Šiame kontekste dar kartą raginu padaryti galą prekybai žmonėmis, ji paverčia žmones, pirmiausia silpnuosius ir bejėgiškiausius, prekėmis. Jūroje paskendusių vaikų, žmogiškojo šiurkštumo ir atšiauraus oro aukų, vaizdai visam laikui liks įsispaudę mūsų prote ir širdyje. Tiems, kurie išgyvena ir pasiekia juos priimančią šalį, ši patirtis palieka gilias ir negyjančias žaizdas greta tų, kurias jau padarė žiaurumai, visada lydintys karus ir smurtą.

Dabar, kaip ir tada, girdime angelą sakant: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą“ (Mt 2, 13). Tokį balsą girdi gausybė migrantų, kurie niekada nebūtų palikę savo tėvynės, jei nebūtų buvę priversti. Tarp jų yra daug krikščionių, per praėjusius kelerius metus masiškai iškeliavusių iš savo gimtųjų šalių, kur gyveno nuo pirmųjų krikščionybės dienų.

Galiausiai šiandien girdime psalmininko balsą: „Prie Babilonijos upių – ten mes sėdėjome verkdami, Siono kalną atsiminę“ (Ps 137, 1). Tai – šauksmas tų, kurie noriai grįžtų į savo šalį, jei tik ten galėtų atrasti tinkamas saugumo bei pragyvenimo sąlygas. Čia galvoje taip pat turiu Vidurio Rytų krikščionis, kurie trokšta kaip piliečiai visavertiškai prisidėti prie savo šalių dvasinės ir materialinės gerovės.

Daugelis migracijos priežasčių žinomos jau kuris laikas. Buvo galima užbėgti už akių gausybei nelaimių ar bent jau sušvelninti žiauriausius padarinius. Šiandien, kol dar ne vėlu, irgi galima daug nuveikti, kad šios tragedijos užsibaigtų ir įsivyrautų taika. Bet tai reikštų pergalvoti įsitvirtinusius įpročius bei praktikas, pradedant klausimais, susijusiais su prekyba ginklais, apsirūpinimu žaliava ir energija, investavimu, finansavimo politika ir darnia plėtra, taip pat grėsminga korupcijos rykšte. Visi žinome, jog migracijos atžvilgiu būtinas vidutinės trukmės ir ilgalaikis planavimas, neapsiribojantis atsaku į kritines situacijas. Toks planavimas turėtų apimti veiksmingą paramą migrantų integracijai į priimančiąsias šalis, taip pat jų kilmės šalių plėtros skatinimo politiką, įkvėptą solidarumo ir pagalbos, kuri neturi būti saistoma su ideologinėmis strategijomis bei praktikomis, svetimomis ar priešingomis remiamų tautų kultūroms.

Neišleisdamas iš akių kitų dramatiškų situacijų – pirmiausia galvoje turiu Meksikos ir Jungtinių Amerikos Valstijų sieną, netoli kurios būsiu kitą mėnesį lankydamasis Siudad Chuarese (Ciudad Juáreze), – žvilgsnį kreipiu ypač į Europą. Pastaraisiais metais Europą pasiekė didelė pabėgėlių banga – daugelis jų žuvo mėgindami ją pasiekti – nesenoje istorijoje pavyzdžio neturinti banga, neregėta net ir po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Daugelis migrantų iš Azijos ir Afrikos laiko Europą vieta, kur pavyzdingai įgyvendinami tokie principai kaip lygybė prieš įstatymą ir žmogaus prigimtinės vertybės, apimančios kiekvieno asmens neatimamą orumą bei lygybę, artimo meilę nepaisant kilmės ir tautybės, sąžinės laisvę ir solidarumą su kitais žmonėmis.

Sykiu masinis Europos krantus pasiekiančiųjų skai­čius, regis, perkrauna priėmimo sistemą, kruopščiai suręstą ant Antrojo pasaulinio karo pele­nų, sistemą, tebepripažįstamą žmonijos švyturiu. Nepaprastas antplūdis ir to neišvengiamai sukeltos problemos privertė klausti dėl realių galimybių žmones priimti bei apgyvendinti, dėl priimančiųjų šalių kultūrinių ir socialinių struktūrų pokyčių ir dėl naujų regioninės geopolitinės pusiausvyros formų. Ne mažiau reikš­mingi yra būgštavimai dėl saugumo, dar didesni dėl didėjančios tarptautinio terorizmo grėsmės. Dabartinė migracijos banga atrodo griauna pamatus tos „humaniškumo dvasios“, kurią Europa visada mylėjo ir gynė [6]. Tačiau humaniškumo vertybių ir principų, pagarbos kiekvieno asmens orumui, abi­pusio subsidiarumo ir solidarumo nevalia atsisa­kyti, kad ir kokia sunki našta kai kuriomis istorijos akimirkomis slėgtų. Tad trokštu iš naujo išsakyti savo įsitikinimą, jog Europa, turėdama didžiulį kultūrinį ir religinį paveldą, turi priemonių, kaip apginti žmogaus asmens centriškumą ir teisingai subalansuoti dvigubą moralinę atsakomybę ginant savo piliečių teises ir garantuojant paramą migrantams bei juos priimant [7].

Taip pat jaučiu pareigą padėkoti už visas inicia­tyvas dėl deramo šių žmonių priėmimo; galvoje, pavyzdžiui, turiu Europos plėtros banko tarybos Migrantų ir pabėgėlių fondą ir daugelio šalių dosnų solidarumą. Mintyse taip pat turiu Sirijos kaimynines šalis, nedelsiant atsiliepusias pagalba ir priėmimu, pirmiausia Libaną, kur pabėgėliai sudaro ketvirtadalį visų gyventojų, ir Jordaną, neuždariusį savo sienų nepaisant to, kad ten prieglobstį jau rado šimtai tūkstančių pabėgėlių. Nevalia pastebėti ir kitų šalių pastangų fronto linijoje, ypač Turkijos ir Graikijos. Labai padėkoti norėčiau Italijai, ryžtingais veiksmais išgelbėjusiai daugybę gyvybių Viduržemio jūroje ir savo teritorijoje toliau besirūpinančiai didžiuliais pabėgėlių srautais. Viliuosi, kad tradicinio svetingumo ir solidarumo jausmo, būdingo Italijos gyventojams, nesusilpnins neišvengiami šios akimirkos sunkumai, bet šalis, vadovaudamasi šia sena tradicija, pasirodys gebanti priimti ir integruoti socialinį, ekonominį ir kultūrinį indėlį, kurį migrantai gali pasiūlyti.

Svarbu, kad šalys, pirmose gretose besigrumiančios su dabartine krize, nebūtų paliktos vienos, todėl būtina pradėti atvirą ir pagarbų dialogą tarp visų su šia problema susijusių šalių – kilmės, tranzito ir priėmimo šalių, – drąsiau ir kūrybiškiau ieškant naujų ir tvarių sprendimų. Dabartinė padėtis nepalieka vietos individualių šalių autonominiams sprendimams, nes kiekvienos šalies sprendimų padariniai neišvengiamai atsiliepia visai tarptautinei bendrijai. Ateities pasaulyje migracijai labiau nei kada nors anksčiau teks esminis vaidmuo, todėl mūsų atsakas turi būti tik bendrų pastangų, gerbiančių žmogaus orumą ir žmogaus teises, vaisius. Jungtinių Tautų praėjusį rugsėjį priimta artimiausių penkiolikos metų Plėtros programa, kurioje aptariama daug migraciją sukeliančių problemų, ir kiti tarptautinės bendrijos dokumentai migracijos klausimais pateisins lūkesčius tik tuo atveju, jeigu politinių sprendimų visais lygmenimis centras bus žmogus, žmonija bus laikoma viena šeima, o visi žmonės broliais ir sese­rimis gerbiant vienas kito skirtumus bei sąžinės įsitikinimus.

Aptariant migracijos klausimą, nevalia nepastebėti jos kultūrinių padarinių, pradedant nuo sąsajų su tam tikra religija. Derlinga dirva ekstremizmui ir fundamentalizmui yra ne tik religijos išnaudojimas siekiant galios, bet ir idealų nebuvimas bei tapatybės – įskaitant religinę – netektis, dramatiškai ženklinanti vadinamuosius Vakarus. Ši tuštuma gimdo baimę, verčiančią laikyti kitą grėsme ir priešu, skatina uždarumą ir nesutaikomumą ginant išankstines nuo­statas. Migracijos reiškinys kelia rimtus kultūrinius klausimus, būtinai reikalaujančius atsako. Migrantų priėmimas gali būti gera proga įgyti naują supratimą ir atverti platesnius horizontus ir priimamiesiems, privalantiems gerbti juos priimančios bendruomenės vertybes, tradicijas bei įstatymus, ir priimantiesiems, pašauktiems pripažinti naudingą indėlį, kuriuo kiekvienas migrantas gali prisidėti prie visos bendruomenės. Šiame kontekste Šventasis Sostas iš naujo patvirtina savo įsipareigojimą ekumeninėje ir tarpreliginėje srityse pradėti nuoširdų ir pagarbų dialogą, kuris, brangindamas kiekvieno individo savitumą ir tapatybę, galėtų skatinti darnų visų visuomenės narių sugyvenimą.

Gerbiami Diplomatinio korpuso nariai!

2015 m. buvo užbaigti svarbūs tarptautiniai susitarimai, teikiantys tvirtą viltį ateičiai. Galvoje pirmiausia turiu susitarimą dėl vadinamosios Irano branduolinės programos – tikiuosi, jog tai padės regione mažinti įtampą ir įgyvendinti ilgai lauktą susitarimą dėl klimato Paryžiaus konferencijoje. Ši reikšminga sutartis yra svarbus pasiekimas visai tarptautinei bendrijai; ji atspindi individams bei tautoms tenkančios didelės atsakomybės apsaugoti kūriniją ir skatinti „rūpinimosi kultūrą, persmelkiančią visą visuomenę“ [8], galingą kolektyvinį įgyvendinimą. Dabar būtina stengtis, kad tie įsipareigojimai neliktų vien gerais ketinimais, bet taptų autentiška valstybių pareiga daryti tai, kas reikia siekiant apsaugoti mūsų mylimą žemę dėl visos žmonijos, ypač būsimųjų kartų.

Savo ruožtu ką tik prasidėję metai žada būti kupini iš­šūkių ir daugybės įtampų, jau dabar išryškėjusių horizonte. Galvoje pirmiausia turiu rimtus nesutarimus, iškilusius Persijos įlankos regione, taip pat nerimą sukėlusį karinį bandymą Korėjos pusiasalyje. Viliuosi, kad šie konfliktai bus atviri taikos balsui ir nusiteikimui siekti susitarimo. Čia su pasitenkinimu norėčiau pa­žymėti kai kuriuos reikšmingus ir ypač padrąsinančius žingsnius. Pirmiausia paminėčiau taikaus sugyvenimo dvasia surengtus rinkimus Centrinėje Afrikos Respublikoje; tai – teigiamas no­ro toliau žengti visiško nacionalinio susitaikymo keliu ženklas. Priešais akis taip pat turiu naujas iniciatyvas Kipre, kuriomis mėginama įveikti ilgalaikį susiskaldymą, ir Kolumbijos gyventojų pastangas atsisakyti praeities konfliktų ir siekti ilgai lauktos taikos. Visi viltingai žvelgiame į svarbius tarptautinės bendrijos žingsnius siekiant Sirijos krizės politinio ir diplomatinio sprendimo, kuris padarys galą per ilgai užsitęsusioms gyventojų kančioms. Padrąsinančių signalų yra ir iš Libijos; jie teikia viltį, jog bus atnaujintos pastangos baigti smurtą ir atkurti šalies vienybę. Kita vertus, vis labiau aiškėja, jog tik bendra ir darni politinė veikla gebės užkirsti kelią plisti ekstremizmui ir fundamentalizmui, sukeliantiems nesuskaičiuojamą gausybę gyvybių pasiglemžiančius teroristinius veiksmus ne tik Sirijoje bei Libijoje, bet ir kitose šalyse, kaip antai Irake ir Jemene.

Tegu šie Šventieji Gailestingumo metai būna proga bendrojo gėrio labui pradėti dialogą bei susitaikymą Burundyje, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Pietų Sudane. Tegu tai pirmiausia būna palankus metas galutinai užbaigti konfliktą Rytų Ukrainoje. Norint įveikti dabartinę krizę, šiai šaliai nepaprastai svarbi yra įvairialypė tarptautinės bendrijos, atskirų valstybių ir humanitarinių organizacijų parama.

Tačiau didžiausias laukiantis iššūkis yra įveikti abejingumą bei išvien darbuotis siekiant taikos [9]; šitai turėtų būti nuolatinis tikslas. Visame mūsų mylimame pasaulyje, taip karštai trokštančiame taikos, yra šalis, kuriai Dievas parodė ypatingą meilę ir kurią išsirinko savo Gailestingumo veidui visiems parodyti. Meldžiuosi, kad šie Naujieji metai užgydytų izraeliečius ir palestiniečius skaldančias gilias žaizdas ir įgalintų taikiai sugyventi abi tautas, kurios – esu tikras – savo širdies gelmėje ilgisi tik taikos!

Jūsų Ekscelencijos, Ponai ir Ponios!

Diplomatiniu lygmeniu Šventasis Sostas visada nepaliaujamai dės pastangas, kad taikos žinia būtų girdima iki žemės pakraščių. Dar kartą kartoju, Valstybės sekretoriatas pasirengęs bendradarbiauti su jumis siekdamas nuolatinio dialogo tarp Apaštalų Sosto ir jūsų atstovaujamų šalių visos tarptautinės bendrijos naudai. Esu tikras, kad šie Jubiliejaus metai bus palan­ki proga tokios gausybės širdžių šaltą abejingumą paversti gailestingumo šiluma, ta brangia Dievo dovana, kuri baimę paverčia meile, o mus – taikos kūrėjais. Kupinas šių jausmų, kiekvienam iš jūsų, jūsų šeimoms bei šalims dar kartą nuoširdžiai linkiu palaimingų Naujųjų metų.

Dėkoju.