Brangūs broliai!

Nuoširdžiai sveikinu jus ir dėkoju Dekanui už žodžius, kuriais pradėjo mūsų susitikimą.

Apaštališkojo Romos Rotos tribunolo tarnyba visada buvo paspirtis Petro įpėdiniui, kad Bažnyčia, neatskiriamai susijusi su šeima, ir toliau skelbtų Dievo, Kūrėjo ir Atpirkėjo, planą dėl šeimos institucijos šventumo ir grožio. Ši užduotis aktuali visada, bet ypač reikšminga tapo mūsų laikais.

Šalia Romos Rotos kaip šeimos tribunolo [1] apibrėžimo norėčiau pabrėžti dar vieną savybę, būtent tai, kad Romos Rota yra ir tiesos apie šventąjį ryšį tribunolas. Abu šie aspektai papildo vienas kitą.

Juk Bažnyčia gali rodyti Dievo nesilpstančią gailestingąją meilę šeimoms, ypač sužeistoms nuodėmės bei gyvenimo išbandymų, ir sykiu skelbti neatimamą tiesą apie santuoką pagal Dievo planą. Ši tarnystė pirmiausia patikėta popiežiui ir vyskupams.

Sinodo šeimos klausimais kelyje, kuriuo žengti Viešpats mums leido per dvejus pastaruosius metus, veiksmingo kolegialumo dvasia pasiekėme gilesnių išmintingų įžvalgų, įgalinusių Bažnyčią – be kita ko – parodyti, jog šeimos, kokios norėjo Dievas, nevalia painioti su bet kokia kitokio pobūdžio sąjunga.

Lydima tokios pat dvasinės ir pastoracinės nuostatos, jūsų veikla – ir teisminė, ir prisidedanti prie nuolatinio ugdymo – remia ir skatina opus veritatis. Bažnyčia, tikinčiųjų labui per jūsų tarnystę konkrečiu atveju skelbdama tiesą apie santuoką, sykiu suvokia, jog tie, kurie savanorišku pasirinkimu ar dėl nelaimingų gyvenimo aplinkybių [2] gyvena objektyviame klaidos būvyje, ir toliau yra Kristaus, ir todėl pačios Bažnyčios, gailestingosios meilės objektas.

Šeima, grįsta neišardoma, vienijančia ir vaisinga santuoka, yra Dievo ir jo Bažnyčios, įsteigtos žmonijos išganymo labui, „svajonė“ [3].

Pasak palaimintojo Pauliaus VI, Bažnyčia visada skyrė „ypatingą, susirūpinimo ir meilės kupiną dėmesį šeimai bei jos problemoms. Per santuoką ir šeimą Dievas išmintingai sujungė dvi didžiausias žmogiškąsias tikroves – užduotį perteikti gyvybę ir vyro ir moters teisėtą abipusę meilę, kuria jie pašaukti vienas kitą papildyti dovanodami save vienas kitam ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Arba dar tiksliau: Dievas panoro, kad sutuoktiniai būtų Jo meilės dalininkai – tos asmeninės meilės, kuria Jis myli kiekvieną iš jų ir kviečia padėti bei dovanoti save vienas kitam siekiant savo asmeninio gyvenimo pilnatvės; meilės, kurią Jis neša žmonijai bei visiems savo vaikams ir kuria trokšta pagausinti žmonių vaikų, kad kuo daugiau jų taptų Jo gyvenimo bei amžinosios laimės dalininkais“ [4].

Šeima ir Bažnyčia įvairiais lygmenimis išvien lydi žmogų jo egzistencijos tikslo link, pirmiausia mokymais, kuriuos perteikia, bet sykiu ir savo kaip meilės ir gyvenimo bendruomenės prigimtimi. Iš tiesų, jei galima pagrįstai kalbėti apie „namų Bažnyčią“, tai Bažnyčiai teisėtai taikomas Dievo šeimos titulas. Todėl „šeimos dvasia Bažnyčiai yra lyg konstitucija: būtent taip turi atrodyti ir tokia turi būti krikščionybė. Aiškiai parašyta: Jūs nebesate ateiviai, – sako šventasis Paulius, – nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai (Ef 2, 19). Bažnyčia yra ir turi būti Dievo šeima“ [5].

Ir būtent todėl, kad yra motina ir mokytoja, Bažnyčia supranta, jog vienų krikščionių tikėjimas stiprus, išugdytas meilės, sustiprintas geros katechezės ir maitinamas maldos bei sakramentinio gyvenimo, o kitų – silpnas, apleistas, neugdytas, menkai išlavintas ar užmirštas.

Pravartu aiškiai pabrėžti, kad tikėjimo kokybė nėra esminė santuokinio sutikimo sąlyga; tas sutikimas, anot nuolatinio mokymo, pakertamas tik prigimtiniu lygmeniu (plg. KTK, kan. 1055 § 1 ir 2). Juk habitus fidei įliejamas Krikšto akimirką ir toliau nuolatos slėpiningai daro poveikį sielai – net ir tada, kai tikėjimas yra neišlavintas ir psichologiniu lygmeniu atrodo, kad jo nėra. Neretai besituokiantieji, akinami sudaryti tikrą santuoką instinctus naturae, šventimo akimirką ribotai suvokia Dievo plano pilnatvę ir tik vėliau, gyvendami kaip šeima, atranda visa tai, ką Dievas, Kūrėjas ir Atpirkėjas, jiems nustatė. Tikėjimo ugdymo stygius ir klaida dėl santuokos vienatinumo, neišardomumo bei sakramentinio kilnumo pažeidžia santuokinį sutikimą tik tada, kai nulemia valią (plg. KTK, kan. 1099). Būtent todėl klaidos, susijusios su santuokos sakramentiškumu, įvertintinos labai dėmesingai.

Tad Bažnyčia, kupina naujo atsakomybės jausmo, santuoką ir jos esminius elementus – palikuonis, sutuoktinių gerovę, vienatinumą, neišardomumą, sakramentiškumą [6] – ir toliau, nepaisydama šiuolaikinių modelių, akcentuojančių netvarumą ir trumpalaikiškumą, siūlo ne kaip idealą nedaugeliui, bet kaip tikrovę, kuria, padedami Kristaus malonės, gali gyventi visi pakrikštyti tikintieji. Todėl pastoracinis poreikis, apimantis visas Bažnyčios struktūras, dar primygtiniau skatina jungtinėmis pastangomis siekti tinkamo rengimo santuokai pasitelkus tam tikrą naują katechumenatą – pabrėžiu: tam tikrą naują katechumenatą, – kokio pageidavo kai kurie Sinodo tėvai [7].

Brangūs broliai, laikai, kuriais gyvename, labai reiklūs ir šeimoms, ir mums, ganytojams, kurie esame pašaukti jas lydėti. Tai suvokdamas linkiu gero darbo Viešpaties dovanojamais naujais metais. Patikinu, jog melsiuosi už jus, ir to paties tikiuosi iš jūsų. Dievo Motina ir šventasis Juozapas tegu išmeldžia Bažnyčiai malonę augti šeimos dvasia, o šeimoms vis labiau jaustis gyva ir veiklia Dievo tautos dalimi. Dėkoju.

PRANCIŠKUS