Brangūs broliai ir seserys!

Šia proga parengiau kalbą apie pašvęstojo gyvenimo temas ir tris jo ramsčius. Yra ir kitų, bet trys pašvęstajam gyvenimui yra svarbūs. Pirmas yra pranašystė, antras – artumas, o trečias – viltis. Pranašystė, artumas, viltis. Tekstą patikėjau kardinolui prefektui, nes skaityti šiek tiek nuobodu, o aš labiau norėčiau su jumis pasikalbėti nuoširdžiai. Gerai?

Vienuoliai ir vienuolės, tai yra vyrai ir moterys, pašvęsti Viešpaties tarnystei, praktikuojantys Bažnyčioje didelį neturtą, skaisčią meilę, vedančią prie dvasinės tėvystės ir motinystės visos Bažnyčios atžvilgiu, klusnumą... Tačiau tas klusnumas kai ko stokoja, nes tobulai klusnus yra Dievo Sūnus, iš klusnumo ligi kryžiaus mirties sunaikinęs save, padaręs save žmogumi. Bet tarp jūsų yra labai klusnių vyrų ir moterų, praktikuojančių klusnumą – ne karišką, ne, ne tokį; tai – drausmė, kitas dalykas – širdies dovanojimo klusnumas. O tai yra pranašystė. „Bet ar nenorėtum daryti ką nors kita?“ „Taip, bet pagal regulą privalau daryti štai tai, tai ir tai, o pagal potvarkius tai ir dar tai. Jei ko nors aiškiai neregiu, pasikalbu su vyresniuoju, vyresniąja ir po pokalbio paklūstu.“ Tai yra pranašystė, priešinga anarchijos sėkloms, sėjamoms velnio. „Ką darai?“ „Darau, kas man patinka.“ Valios anarchija yra velnio, ne Dievo duktė. Dievo Sūnui anarchija buvo svetima, jis nekvietė saviškių jėga priešintis savo priešams. Pats pasakė Pilotui: „Jei būčiau šio pasaulio karalius, pasišaukčiau savo kareivius manęs ginti.“ Tačiau jis pakluso savo Tėvui. Jis tik prašė: „Tėve, prašau, tik ne ta taurė, ne ta... Bet tegu būna tavo valia.“ Jei iš klusnumo priimate ką nors, kas jums nepatinka, tą klusnumą reikia nuryti, įgyvendinti. Todėl tai ir yra pranašystė. Pranašystė – sakyti žmonėms, kad yra laimės, didybės kelias, kelias, pripildantis džiaugsmo, Jėzaus kelias. O tai reiškia būti arti Jėzaus. Pranašystė yra dovana, charizma, kurios reikia prašyti iš Šventosios Dvasios: kad žinočiau, kokius žodžius ištarti reikiamą akimirką; kad ką nors padaryčiau reikiamu metu; kad mano visas gyvenimas būtų pranašystė. Vyrai ir moterys pranašai. Ir tai yra labai svarbu. „Bet mes darome, ką ir visi kiti...“ Ne. Pranašystė yra sakyti ką nors, kas teisingiau, gražiau, didingiau, geriau, – tai, kam visi esame pašaukti.

Kitas žodis yra artumas. Pašvęstieji vyrai ir moterys negali nutolti nuo žmonių ir turėti visus patogumus. Ne, jiems reikia prisiartinti, kad suprastų krikščionių ir nekrikščionių gyvenimą, kančias, problemas, daugybę dalykų, kurie suprantami tik pašvęstajam ar pašvęstajai prisiartinus – artumoje. „Bet, tėve, aš – klauzūrinė sesuo, ką man daryti?“ Prisiminkite šventąją Kūdikėlio Jėzaus Teresę, misijų globėją, ji buvo artima savo karšta širdimi; laiškai, kuriuos gaudavo iš misionierių, priartindavo ją prie žmonių. Artumas. Tapti pašvęstuoju nereiškia palypėti visuomenėje vienu, dviem, trimis laipteliais aukštyn. Tiesa, yra tėvų, kurie sako: „Žinot, tėve, turiu dukrą, kuri yra sesuo, turiu sūnų, kuris yra brolis!“ Jie tai sako didžiuodamiesi. Ir tai teisinga! Tėvams džiugu turėti pašvęstųjų vaikų, tikra tiesa. Tačiau pašvęstiesiems šis gyvenimo būvis neleidžia žvelgti į kitus [abejingai]. Pašvęstasis gyvenimas turi priartinti juos prie žmonių: priartinti fiziškai, dvasiškai, leisti pažinti žmones. „O, taip, tėve, mano bendruomenėje vyresnioji leido išeiti, eiti į vargšų kvartalus...“ „O ar jūsų bendruomenėje yra garbaus amžiaus seserų?“ „Taip, taip... trečiame aukšte yra slaugė.“ „Ir kiek kartų per dieną susitinki su garbaus amžiaus seserimis, galinčiomis būti tau motina ar senele?“ „Bet, tėve, aš darbe turiu labai daug pareigų ir negaliu nueiti...“ Artumas! Kas pašvęstajam ar pašvęstajai yra pirmutinis artimas? Bendruomenės brolis ar sesuo. Ir artumas turi būti mielas, geras, kupinas meilės. Žinau, kad jūsų bendruomenėse niekada nėra apkalbų, niekada, niekada... Štai kaip galima atsikratyti apkalbų. Atidžiai paklausykite: jokių apkalbų, jokio apkalbų terorizmo, nes kuris apkalba, yra teroristas. Jis savo bendruomenėje yra teroristas, nes į ją metą žodžių bombą ir ramiai nueina. Tai – griovimas! Tas, kuris taip elgiasi, sugriauna kaip bomba ir pasišalina. Apaštalas Jokūbas sakė, jog sunkiausia dorybė, sunkiausia žmogiška ir dvasinė dorybė tikriausiai yra valdyti savo liežuvį. Jei norisi pasakyti ką nors negera apie brolį ar seserį, numesti apkalbų bombą, įsikąsk liežuvį! Jokio terorizmo bendruomenėse! „Bet, tėve, o jei yra koks nors trūkumas, kas nors taisytina?“ Tada pasakyk tam asmeniui: tavo nuostata mane erzina, arba kad ji neteisinga. O jei tai netinka, nes kartais būna neprotinga, pasakyk apie tai asmeniui, kuris gali pataisyti, išspręsti problemą, ir daugiau nė vienam. Ar supratote? Apkalbos nieko neduoda. „O kapituloje?“ Ten taip! Viešai reikia išsakyti viską, kas jaučiama, nes egzistuoja pagunda nutylėti ką nors kapituloje, o paskui pasakyti tai išorėje: „Matei, kokia priorė? Matei, kokia abatė? Koks vyresnysis?..“ Bet kodėl visko neišsakyti kapituloje? Ar aišku? Yra artumo dorybių, ir jų turėjo šventieji, turėjo pašvęstieji šventieji. Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė niekada nedejavo dėl darbo, dėl diskomforto, keliamo sesers, kurią kas vakarą turėdavo nulydėti į valgomąjį. Niekada! Nes ta vargšė sesuo buvo labai garbaus amžiaus, kone paralyžiuota, prastai vaikščiojo, kentėjo skausmus – aš ją suprantu! – buvo ir šiek tiek neurotiška... Ji [šventoji Teresė] niekuomet neidavo kitai seseriai pasiguosti: „Bet kaip ji mane nervina!“ O ką darydavo? Padėdavo jai, nuvesdavo prie stalo, atriekdavo duonos ir jai šypsodavosi. Štai šitai ir yra artumas! Artumas! Jei savo bendruomenėje mėtai apkalbų bombas, šitai nėra artumas: tai – karas! Atitolimas, kurstymas nutolti, anarchijos kurstymas bendruomenėje. Jei šiais Gailestingumo metais nė vienas ir nė viena iš jūsų netaps apkalbų teroristu ar teroriste, bus sėkmė Bažnyčiai, didžiulio šventumo sėkmė! Drąsos! Artumas.

Po to viltis. Prisipažįstu, jog man daug kainuoja regėti pašaukimų nuosmukį, priimant vyskupus klausti jų: „Kiek turite seminaristų?“ „Keturis, penkis...“ Kai savo vienuoliškosiose – vyrų ir moterų – vienuolijose turite po vieną, du naujokus, o bendruomenė sensta ir sensta... Kai yra vienuolynų, didelių vienuolynų Ispanijoje – kardinolas Amigo Vallejo gali pasakyti, kiek yra tokių, kurie artėja prie pabaigos su keturiomis ar penkiomis garbaus amžiaus seserimis... Ir man kyla pagunda, priešinga vilčiai: „Bet, Viešpatie, kas vyksta? Kodėl pašvęstojo gyvenimo įsčios tapo tokios bergždžios?“ Kai kurios kongregacijos eksperimentuoja „dirbtine inseminacija“. Ką daro? Priiminėja: „O taip, ateikit, ateikit, ateikit...“ O paskui viduje ima rastis problemų. Ne. Priimti reikia atsakingai! Būtina gerai atpažinti tikrą pašaukimą ir padėti jam bręsti. Tikiu, kad priešingai to bergždumo keliamai pagundai netekti vilties turėtume daugiau melstis. Melstis nenuilstamai. Man labai padeda Rašto tekstas, kur Hana – Samuelio motina – meldžiasi ir prašo sūnaus. Ji meldžiasi judindama lūpas. Senas kunigas, šiek tiek nusilpusio regėjimo ir neprimatantis, pamanė, kad ji girta. Tačiau tos moters širdis [sakė Dievui]: „Noriu sūnaus!“ Klausiu jūsų: ar regint tokį pašaukimų nuosmukį jūsų širdis irgi taip intensyviai meldžiasi? „Mūsų kongregacijai reikia sūnų, mūsų kongregacijai reikia dukterų...“ Viešpats, kuris yra toks dosnus, tikrai išpildys savo pažadus, bet turime prašyti. Turime belstis į Jo širdies duris. Mat gresia vienas pavojus – žiauru, bet turiu tai pasakyti: jei kokia nors vienuolių kongregacija mato, kad nebeturi vaikų ir anūkų, ir ima vis mažėti, ji prisiriša prie pinigų. O juk žinote, kad pinigai yra velnio mėšlas. Stokodamos malonės turėti pašaukimų ir vaikų, tokios kongregacijos mano, jog jų gyvybę išgelbės pinigai, ir galvoja apie senatvę: kad netrūktų to, netrūktų ano... Tada nebėra vilties! Viltis yra tik Viešpatyje! Pinigai tau niekada nieko neduos. Priešingai: pargriaus! Ar supratote?

Štai ką norėjau pasakyti, užuot skaitęs puslapius, kuriuos kardinolas prefektas įduos jums vėliau.

Dėkoju jums už viską, ką darote, pašvęstieji – kiekvienas pagal savo charizmą. Ir noriu pabrėžti pašvęstųjų moterų, seserų svarbą. Kas būtų Bažnyčia, jei nebūtų seserų? Kartą jau sakiau: nuvykęs į ligonines, mokyklas, parapijas, gyvenamuosius rajonus, misijas, atrasi savo gyvenimą pašventusių vyrų ir moterų... Per paskutinę savo kelionę į Afriką – regis, apie tai jau kalbėjau vienoje audiencijoje – sutikau 83 metų seserį italę. Ji man tarė: „Aš čia jau 23 ar 26 – nebepamenu tiksliai kiek – metus. Dirbu slauge ligoninėje.“ Tik pagalvokit: 26 metus iš 83! „Ir parašiau į Italiją, kad niekada negrįšiu.“ Apsilankęs kapinėse, pamatai, kiek daug vienuolių misionierių ir seserų, mirusių keturiasdešimties metų amžiaus, nes juos pasiglemžė ligos, gyvybę sudegino toms šalims būdingos karštinės... Tada sakai: tai – šventieji! Tai – sėklos! Turime prašyti Viešpaties šiek tiek pasilenkti prie tų kapinių, pažvelgti, kiek daug nuveikė mūsų pirmtakai, ir duoti mums daugiau pašaukimų, nes mums jų reikia!

Labai dėkoju už šį apsilankymą. Dėkoju kardinolui prefektui, monsinjorui sekretoriui ir pasekretoriams už tai, ką nuveikėte per šiuos Pašvęstojo gyvenimo metus. Bet prašau neužmiršti pranašystės klusnumu, artumo, to, kad pat svarbiausias artimas, pats artimiausias artimas yra bendruomenės brolis ir sesuo, ir vilties. Tegul Viešpats turi sūnų ir dukterų, gimusių jūsų kongregacijose, ir melskitės už mane. Dėkoju!

***

Šiam susitikimui parengta, bet neperskaityta popiežiaus Pranciškaus kalba

Brangūs broliai ir seserys!

Džiugu susitikti su jumis baigiant šiuos pašvęstajam gyvenimui paskirtus metus.

Vieną dieną Jėzus, kupinas begalinio gailestingumo, kreipėsi į kiekvieną iš mūsų ir asmeniškai pakvietė: „Ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). Čia esame tik todėl, kad atsakėme „taip“. Vieni tai ištarėme karštai ir džiugiai, kiti sunkiai, galbūt kupini netikrumo. Vis dėlto visi sekėme paskui Jį dosniai, leisdami save vesti keliais, kurių neįsivaizdavome. Dalijomės su Juo artumo akimirkomis: „Eikite sau vieni <...> ir truputį pailsėkite“ (Mk 6, 31); tarnystės ir misijos momentais: „Jūs duokite jiems valgyti!“ (Lk 9, 13); galiausiai jo kryžiumi: „Jei kas nori eiti paskui mane, <...> teneša savo kryžių“ (Lk 9, 23). Jis įtraukė mus į savo santykį su Tėvu, dovanojo mums savo Dvasią, išplėtė mūsų širdis iki savosios didumo mokydamas mylėti vargšus ir nusidėjėlius. Išvien sekėme paskui Jį mokydamiesi iš Jo tarnauti, priimti, atleisti, broliškai mylėti. Mūsų pašvęstasis gyvenimas prasmingas todėl, kad, likdami su Juo ir Juo nešini eidami pasaulio keliais, daromės panašūs į Jį, tampame Bažnyčia, dovana žmonijai.

Metai, kuriuos užbaigiame, leido Bažnyčioje labiau suspindėti pašvęstojo gyvenimo grožiui ir šventumui, sustiprino pašvęstųjų dėkingumą už pašaukimą ir atsako džiaugsmą. Kiekvienas pašvęstasis ir kiekviena pašvęstoji turėjo galimybę aiškiau suvokti savo tapatybę ir kupinas ar kupina naujo užsidegimo apaštalauti – į ateitį rašyti naujus gerumo puslapius sekant steigėjų charizma. Dėkojame Viešpačiui už viską, ką jis davė mums išgyventi šiais iniciatyvų turtingais metais. Dėkoju Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijai už didelius renginius, organizuotus ir įgyvendintus Romoje ir pasaulyje.

Metai baigiasi, bet mūsų įsipareigojimas likti ištikimiems gautiems pašaukimams ir augti meile, dovanojimusi, kūrybiškumu nenutrūksta. Todėl norėčiau palikti jums tris žodžius.

Pirmasis yra pranašystė. Tai – jūsų savitumas. Tačiau kokios pranašystės iš jūsų laukia Bažnyčia ir pasaulis? Pirmiausia esate pašaukti skelbti – net pirmiau savo gyvenimu nei žodžiais – Dievo tikrovę, kalbėti apie Dievą. Jei Jis kartais atmetamas ar nustumiamas į paribį ar ignoruojamas, turime savęs klausti, gal kartais buvome per menkai skaidrūs, kad persišviestų Jo veidas, o labiau rodėme save? Dievo veidas ir Tėvo, „gailestingo ir mylinčio, lėto supykti ir kupino ištikimos meilės“ (plg. Ps 103, 8), veidas. Norint tą veidą parodyti, reikia palaikyti asmeninį santykį, kasdien puoselėti draugystę su Juo malda, ypač tylia adoracija, kalbantis širdis į širdį.

Antrasis mano jums patikimas žodis yra artumas. Dievas Jėzuje padarė save artimą kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai: dalijosi jaunavedžių džiaugsmu Galilėjos Kanoje ir našlės iš Naino sielvartu; įžengė į mirties palytėtus Jayro ir nardu kvepiančius Betanijos namus; prisiėmė ligas ir kančias, galop atidavė savo gyvybę, kad visus išpirktų. Sekti paskui Kristų reiškia eiti ten, kur Jis ėjo; rūpintis, kaip gerajam samariečiui, kelyje sutinkamais sužeistaisiais; būti, kaip Jėzus, artimam žmonėms; dalytis jų džiaugsmais ir skausmais; savo meile rodyti tėvišką Dievo veidą ir motinišką Bažnyčios rūpinimąsi. Kad nė vienas niekada nebūtų tolimas, atsiskyręs, užsidaręs ir todėl bergždžias. Kiekvienas ir kiekviena iš jūsų pašaukti tarnauti broliams pagal savo charizmą: vieni malda, kiti katecheze, treti mokymu, dar kiti rūpinimusi ligoniais ar vargšais, Evangelijos skelbimu, įvairiais gailestingumo darbais. Svarbu gyventi ne sau, kaip Jėzus gyveno ne sau, bet Tėvui ir mums.

Atkakome prie trečiojo žodžio – vilties. Liudydami Dievą ir Jo gailestingąją meilę, Kristaus malonės padedami, galite įkvėpti vilties mūsų žmonijai, paženklintai įvairiopų baimių bei nerimo ir kartais bandomai neviltimi. Galite padėti jai pajausti atnaujinančią palaiminimų, sąžiningumo, atjautos galią, gerumo, paprasto, kuklaus, prasmės kupino gyvenimo vertingumą. Galite sustiprinti viltį ir Bažnyčioje. Štai, pavyzdžiui, ekumeninis dialogas. Prieš metus surengtas įvairioms krikščioniškoms konfesijoms priklausančių pašvęstųjų susitikimas buvo graži naujovė, verta tęsinio. Įvairiopas charizminis ir pranašiškas pašvęstųjų gyvenimo liudijimas gali padėti visiems labiau pripažinti vienybę ir prisidėti prie visiškos bendrystės.

Brangūs broliai ir seserys, neleiskite, kad jūsų kasdienis apaštalavimas būtų sąlygojamas amžiaus ar skaičiaus. Svarbiausia yra gebėjimas pakartoti pradinį „taip“ Jėzaus kvietimui, kuris ir toliau vis naujaip jaučiamas kiekviename gyvenimo tarpsnyje. Jo kvietimas ir mūsų atsakas išlaiko mūsų viltį gyvą. Pranašystė, artumas, viltis. Taip gyvendami širdyje jausite džiaugsmą, skiriamąjį Jėzaus sekėjų, juolab pašvęstųjų, ženklą. O jūsų gyvenimas bus patrauklus gausybei vyrų ir moterų, aikštėn iškeliantis Dievo garbę ir Kristaus Sužadėtinės – Bažnyčios grožį.

Brangūs broliai ir seserys, dėkoju Viešpačiui už tai, kas esate ir ką darote Bažnyčioje ir pasaulyje. Laiminu ir patikiu jus mūsų Motinai. Ir prašau – neužmirškite melstis už mane.