Brangūs broliai ir seserys!

Sveikinu jus visus susirinkusius į Popiežiškosios gyvybės akademijos visuotinį susirinkimą. Ypač džiugu sutikti kardinolą Sgreccia, dėkoju! Šios dienos bus skirtos gyvybės etikos dorybių studijoms. Tai akademijai reikšminga tema, susijusi su svarbia žinia šiandienei kultūrai: gėris, kurį daro žmogus, yra ne išskaičiavimo ar strategijos rezultatas, taip pat ne genetinės struktūros ar socialinio poveikio produktas, bet tinkamai nusistačiusios širdies, laisvo pasirinkimo, linkstančio į tikrąjį gėrį, vaisius. Mokslo ir technikos neužtenka: gėriui daryti reikalinga širdies išmintis.

Šventajame Rašte įvairiais būdais sakoma, jog geri ar blogi ketinimai neįeina į žmogų iš išorės, bet išeina iš jo „širdies“. „Iš vidaus, iš žmonių širdies, – teigia Jėzus, – išeina pikti sumanymai“ (Mk 7, 21). Biblijoje širdis yra ne tik meilės jausmų, bet ir dvasinių gebėjimų, proto ir valios organas, sprendimų, mąstymo ir veikimo būdo buveinė. Šventosios Dvasios poveikiui atvira išmintis renkantis irgi susijusi su širdimi. Būtent čia gimsta geri darbai, bet lygiai taip pat ir blogi, kai atmetama tiesa ir Dvasios patarimai. Vienu žodžiu, širdis yra žmogaus, suformuoto Dievo rankų (plg. Pr 2, 7), santrauka, ir Kūrėjas į ją žvelgia nepaprastai patenkintas (plg. Pr 1, 31). Dievas lieja į žmogaus širdį savo paties išmintį.

Mūsų laikais kai kurios kultūrinės pakraipos nebepripažįsta į sukurtąją tikrovę ir žmogų įspaustos dieviškosios išminties žymės. Žmogaus prigimtis susiaurinama iki vien materijos, kurią gali formuoti kaip nori. Tačiau mūsų žmogystė yra nepakartojama ir labai brangi Dievui! Todėl pirmutinė prigimtis, saugotina tam, kad duotų vaisių, yra mūsų pačių žmogystė. Turime teikti jai švarų laisvės orą ir gaivinantį tiesos vandenį, ginti ją nuo savanaudiškumo ir melo nuodų. Tada mūsų žmogystės dirvoje suvešės didžiulė dorybių įvairovė.

Dorybė yra autentiškiausia gėrio apraiška, kurią žmogus, padedamas Dievo, geba įgyvendinti. „Ji leidžia žmogui ne tik daryti gerus darbus, bet ir atskleisti geriausia, ką pats turi“ (Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1803). Dorybė yra ne paprastas įprotis, bet gėrį renkantis nuolatos atnaujinama nuostata. Dorybė yra ne emocija, ne įgūdis, įgytas tobulinimosi kursuose, ir juo labiau ne biocheminis mechanizmas, bet iškiliausia žmogaus laisvės išraiška. Dorybė – geriausia iš to, ką siūlo žmogaus širdis. Kai širdis nutolsta nuo gėrio ir tiesos, glūdinčios Dievo žodyje, jai iškyla daugybė pavojų, ji praranda orientaciją ir rizikuoja vadinti blogį gėriu, o gėrį – blogiu; dorybės žlunga, jas nesunkiai pakeičia nuodėmė, o vėliau yda. Pasukęs tokia nuokalne nuslysta į moralinę klaidą ir patenka į vis didesnės egzistencinės baimės priespaudą.

Šventajame Rašte pateikiama sukietėjusios širdies dinamika: juo labiau širdis palinkusi į savanaudiškumą ir blogį, juo sunkiau jai keistis. Jėzus sako: „Kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“ (Jn 8, 34). Širdžiai sugedus, padariniai socialiniam gyvenimui rimti, kaip primena pranašas Jeremijas: „O tavo akims ir širdžiai rūpi vien savo nauda, tiktai lieti nekaltųjų kraują, naudoti prievartą ir smurtą“ (22, 17). Tokio būvio neįmanoma pakeisti nei teorijų jėga, nei socialinėms ar politinėmis reformomis. Mūsų širdį perkeisti gali tik Šventoji Dvasia, jei su ja bendradarbiausime: juk pats Dievas pažadėjo savo veiksmingąją malonę tiems, kurie jo ieško ir atsiverčia „visa savo širdimi“ (plg. Jl 2, 12 ir t.).

Šiandien daug institucijų, kurios įsipareigojo tarnauti gyvybei vykdydamos tyrimus ar teikdamos pagalbą; jos ne tik skatina gerus darbus, bet ir žadina aistrą gėriui. Tačiau taip pat esama daug struktūrų, kurioms labiau už bendrąjį gėrį rūpi ekonominis interesas. Kalbėti apie dorybę reiškia teigti, kad gėrio rinkimasis apima ir įtraukia visą asmenį; tai ne „kosmetinis“ klausimas, ne išorinis pagražinimas, kuris neduos vaisių: galvoje turimas poreikis išrauti nedorus troškimus iš širdies ir nuoširdžiai siekti gėrio.

Nors ir būtinos gyvybės etikos normos, laiduojančios pagarbą asmeniui, to irgi neužtenka žmogaus gėriui visiškai įgyvendinti. Tai, kad gėris tikrai bus gerbiamas, galiausiai garantuoja dorybės tų, kurie darbuojasi skatindami gyvybę. Šiandien nestokojama mokslo žinių ir techninių instrumentų, gebančių palaikyti žmogaus gyvybę situacijose, kuriose ji silpniausia. Tačiau dažnai trūksta žmoniškumo. Gerai elgtis reiškia ne korektiškai taikyti etinį išmanymą, bet iš tiesų domėtis trapiu asmeniu. Medikai ir sveikatos apsaugos darbuotojai tegul niekados neužmiršta jungti mokslą, techniką ir žmoniškumą.

Todėl raginu universitetus į visa tai atsižvelgti savo ugdymo programose, kad studentai galėtų brandinti širdies ir proto nuostatas, būtinas žmogaus gyvybei priimti bei ja rūpintis paisant kilnumo, tenkančio jai bet kuriomis aplinkybėmis. Taip pat kviečiu medicinos ir tyrimų struktūrų vadovus pasirūpinti, kad jų pavaldiniai žmoniškumo aspektą laikytų neatsiejama savo kompetentingos tarnystės dalimi. Bet kuriuo atveju tie, kurie su atsidavimu ėmėsi gyvybės gynybos bei skatinimo, turėtų gebėti parodyti to grožį. Juk kaip „Bažnyčia auga ne užsiimdama prozelitizmu, bet patraukdama“ (Evangelii gaudium, 14), lygiai taip žmogaus gyvybė veiksmingai ginama bei skatinama tik tada, kai pažįstamas ir parodomas to grožis. Gyvendami autentiška atjauta ir kitomis dorybėmis, įtaigiai liudysite gyvybės Tėvo gailestingumą.

Šiuolaikinė kultūra vis dar išlaikė prielaidas, įgalinančias tvirtinti, jog žmogus yra gintina vertybė bet kuriame gyvenimo būvyje; vis dėlto ji dažnai būna moralinių netikrybių, neleidžiančių veiksmingai ginti gyvybės, auka. Be to, neretai dorybės vardu dangstomos „didžiosios ydos“. Todėl svarbu ne tik kad dorybės tikrai veiktų žmogaus mąstyseną bei elgseną, bet ir kad jos būtų ugdomos nuolatiniu įžvalgumu ir įšaknydinamos Dieve, visų dorybių versmėje. Norėčiau pakartoti dar vieną dalyką, kurį jau nesyk minėjau: turime saugotis naujų ideologinių kolonizacijų, įsiskverbiančių į žmonių, taip pat krikščionių, mąstymą dorybės, šiuolaikybės, naujųjų nuostatų pavidalu. Tokios kolonizacijos atima laisvę, yra ideologinės, t. y. bijo tokios tikrovės, kokią sukūrė Dievas. Prašykime Šventosios Dvasios pagalbos, kad ji mus apsaugotų nuo savanaudiškumo ir neišmanymo: jos atnaujinti, galėsime mąstyti bei elgtis pagal Dievo širdį ir parodyti jo gailestingumą kenčiantiems kūnu ir dvasia.

Linkiu, kad šių dienų darbai būtų vaisingi ir lydėtų jus bei visus tuos, kuriuos tarnaudami sutinkate dorybių puoselėjimo kelyje. Dėkoju ir prašau neužmiršti manęs savo maldose. Dėkoju.