Brangūs broliai, laba diena!

Džiaugiuosi susitikdamas su jumis per Gailestingumo jubiliejinių metų gavėnią kasmetinių vidinio forumo kursų proga. Nuoširdžiai sveikinu didįjį penitenciarijų kardinolą Piacenzą ir dėkoju už pagarbius žodžius. Sveikinu regentą – kurio veidas toks geras, kad jis turėtų būti geras nuodėmklausys! – prelatus, penitenciarijos pareigūnus bei personalą, popiežiškųjų bazilikų ordinarinius ir ekstraordinarinius penitenciarijus – jų Jubiliejaus proga padaugėjo – ir visus dalyvaujančius šiuose kursuose, kuriais siekiama padėti naujiems kunigams bei netrukus šventimus gausiantiems seminaristams mokytis prideramai teikti Sutaikinimo sakramentą. Juk šio sakramento šventimas išties reikalauja tinkamo ir mūsų dienas atitinkančio pasirengimo, kad tie, kurie prie jo artinasi, galėtų „ranka palytėti gailestingumo didybę“, „tikrąjį vidinės ramybės šaltinį“ (plg. Misericordiae vultus, 17).

Gailestingumas „gali būti geras krikščionių tikėjimo slėpinio apibendrinimas. Jėzuje iš Nazareto Tėvo gailestingumas tapo gyvas bei regimas ir pasiekė savo aukščiausiąjį tašką“ (ten pat, 1). Šia prasme gailestingumas, pirma negu žmogaus nuostata ar dorybė, yra galutinis Dievo apsisprendimas kiekvienos žmogiškosios būtybės amžinojo išganymo naudai – apsisprendimas, užantspauduotas Dievo Sūnaus krauju.

Šis dieviškasis gailestingumas neužtarnaujamai pasiekiamas visų, kurie jo šaukiasi. Juk atleidimo galimybė yra atvira visiems, plačiai atlapota kaip didžiausios „šventosios durys“, nes to trokšta pati Tėvo širdis – Tėvo, kuris myli ir rūpinasi visais savo vaikais, ypač tais, kurie labiausiai suklydę ir nuo jo nutolę. Tėvo gailestingumas kiekvienam pasiekiamas įvairiais būdais: nuoširdžiai atveriant sąžinę; skaitant Dievo žodį, atverčiantį širdį; susitinkant su gailestinga seserimi ar gailestingu broliu; per gyvenimo patirtis, bylojančias apie sužeidimą, nuodėmę, atleidimą ir gailestingumą.

Vis dėlto egzistuoja ir gailestingumo „patikimas kelias“, vedantis nuo galimybės prie tikrovės, nuo vilties prie tikrumo. Tas kelias – Jėzus, turintis „žemėje galią atleisti nuodėmes“ (Lk 5, 27) ir patikėjęs šią užduotį Bažnyčiai (plg. Jn 20, 21–23). Tad Sutaikinimo sakramentas yra pirmutinė vieta, kur patiriamas Dievo gailestingumas ir švenčiamas susitikimas su Tėvu. Šį paskutinį aspektą taip lengvai užmirštame: ateinu, paprašau atleidimo, pajuntu atleidimo glėbį ir užmirštu švęsti. Tai – ne teologinis mokymas, bet, šiek tiek paspausdamas, pasakyčiau, kad šventė yra sakramento dalis: tarsi atgaila irgi būtų šventės, švęstinos su man atleidusiu Tėvu, dalis.

Kaip nuodėmklausiai, leisdamiesi į klausyklą priimti brolių ir seserų, visada privalome atminti, kad jiems esame Dievo gailestingumo įrankiai, todėl sergėkimės, kad tai išganymo dovanai netaptume kliūtimi! Pats nuodėmklausys irgi yra nusidėjėlis, žmogus, kuriam visada reikia atleidimo. Jis pirmutinis negali išsiversti be gailestingumo Dievo, kuris jį „išsirinko“ ir „paskyrė“ (plg. Jn 15, 16) tokiai didelei užduočiai. Todėl jam visuomet turėtų būti būdinga nuolankaus ir dosnaus tikėjimo nuostata, lydima vienintelio troškimo, kad kiekvienas tikintysis patirtų Tėvo meilę. Šiuo atžvilgiu netrūksta šventųjų brolių kunigų, kuriuos galėtume laikyti pavyzdžiu: atminkime Leopoldo Mandiką ir Pijų iš Pietrelčinos, kurių mirtinguosius palaikus prieš mėnesį pagerbėme Vatikane. Leisiu sau paminėti ir vieną iš savosios šeimos – tėvą Cappello.

Kiekvienas atgailaujantis tikintysis po kunigo išrišimo tikėjimu yra tikras, kad jo nuodėmės nebeegzistuoja. Nebeegzistuoja! Dievas yra visagalis. Man patinka manyti, kad Jis turi silpnybę – prastą atmintį. Kai tik atleidžia, užmiršta. Tai didis dalykas! Nuodėmės nebeegzistuoja, dieviškojo gailestingumo panaikinamos. Kiekvienas išrišimas tam tikru būdu yra širdies jubiliejus, džiuginantis ne tik tikinčiuosius ir Bažnyčią, bet ir patį Dievą. Jėzus taip sakė: „Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 7). Todėl svarbu, kad nuodėmklausys būtų ir „džiaugsmo kanalas“ ir tikintysis, gavęs atleidimą, nebesijaustų slegiamas savo kalčių, bet gardžiuotųsi jį išlaisvinusio Dievo darbu, išgyventų dėkingumą, būtų pasirengęs atitaisyti padarytą blogį ir eiti susitikti su broliais gera ir noria širdimi.

Brangūs broliai, šiais mūsų laikais, paženklintais individualizmo, daugybės žaizdų ir pagundos užsisklęsti, tikra dovana matyti ir lydėti gailestingumo ieškančius asmenis. Tai visiems mums reiškia dar didesnę evangelinio nuoseklumo ir tėviško geranoriškumo pareigą: esame kaimenės ir malonės sergėtojai, bet ne šeimininkai.

Sugrąžinkime į centrą – ir ne tik šiais Jubiliejaus metais – Sutaikinimo sakramentą, tikrąją Dvasios erdvę, kurioje visi, nuodėmklausiai ir penitentai, galime patirti Dievo nepakartojamą, nepajudinamą ir ištikimą meilę kiekvienam iš jo vaikų, meilę, kuri niekada nenuvilia. Šventasis Leopoldas Mandikas kartodavo, kad „Dievo gailestingumas pranoksta didžiausius mūsų lūkesčius“. Jis taip pat mėgdavo kenčiantiesiems sakyti: „Danguje turime motinišką širdį. Mergelė, mūsų Motina, kuri kryžiaus papėdėje patyrė didžiausią, kokią tik žmogus gali pakelti, kančią, supranta mūsų bėdas ir mus guodžia.“ Marija, nusidėjėlių Prieglobstis ir Gailestingumo Motina, tegu visada veda ir palaiko pamatinę Sutaikinimo tarnybą.

O ką daryti, kai patenku į sunkią padėtį ir išrišimo negaliu duoti? Ką tada daryti? Pirmiausia, ieškokite, ar nėra kokios nors išeities, labai dažnai ji būna. Antra, neprisiriškite vien prie sakytinės kalbos, atsižvelkite ir į gestų kalbą. Kai kurie žmonės negali kalbėti ir savo atgailą, sielvartą išreiškia gestu. Trečia, jei neįmanoma duoti išrišimo, pakalbėkite kaip tėvas: „Klausykite, už tai negaliu [išrišti], bet galiu patikinti, kad Dievas jus myli ir jūsų laukia! Pasimelskime drauge Dievo Motinai, kad jus globotų; ir eikite, sugrįžkite, nes aš jūsų laukiau, lygiai kaip laukia ir Dievas“; ir palaiminkite. Tada tas asmuo išeis iš klausyklos ir pagalvos: „Suradau tėvą, ir jis manęs neprikūlė.“ Dažnai girdite žmones sakant: „Niekada neinu išpažinties, nes vienąkart nuėjau ir buvau aprėktas.“ Net tais ribotais atvejais, kai negaliu duoti išrišimo, žmogus turi pajusti tėvo šilumą! Jį reikia palaiminti ir paraginti grįžti. Taip pat drauge su juo ar ja pasimelsti. Visada turi būti esminis dalykas: čia – tėvas. Ir kad tai taip pat yra šventė, nes Dievas geriau už mus moka atleisti. Tačiau bent būkime Tėvo įvaizdis.

Apaštališkajai penitenciarijai dėkoju už jos vertingą tarnystę ir nuoširdžiai laiminu visus bei tarnybą, kurią, ypač Jubiliejaus metu, vykdote laikydami ją gailestingumo kanalu. Prašau, neužmirškite melstis ir už mane.

O šiandien kartu su jūsų penitenciarijais aš irgi eisiu klausytis išpažinčių į Šv. Petro baziliką.