Brangūs jaunuoliai, labas vakaras!

Pagaliau susitinkame! Dėkoju už šiltą sutikimą! Dėkoju kardinolui Dziwiszui, vyskupams, kunigams, vienuoliams, seminaristams, pasauliečiams ir visiems, kurie jus lydi. Dėkoju įgalinusiems mūsų buvimą šiandien čia, triūsusiems, kad galėtume švęsti tikėjimą. Šiandien mes visi kartu švenčiame tikėjimą!

Šioje jo tėvynėje norėčiau ypač padėkoti šventajam Jonui Pauliui II [garsūs aplodismentai] – garsiau, garsiau, – sumaniusiam ir skatinusiam tokius susitikimus. Jis dabar lydi mus iš dangaus regėdamas tiek daug tokių skirtingų tautų, kultūrų bei kalbų jaunuolių, susirinkusių dėl vienintelio tikslo – švęsti Jėzaus, kuris yra gyvas tarp mūsų. Ar supratote? Švęsti Jėzaus, kuris yra gyvas tarp mūsų. O sakyti, kas jis gyvas, reiškia norėti atnaujinti savo troškimą sekti paskui jį, troškimą karštai gyventi Jėzaus sekimu. Nėra geresnės progos atnaujinti draugystę su Jėzumi, kaip stiprinant draugystę tarp savęs! Nėra geresnio būdo draugystei su Jėzumi stiprinti, kaip dalytis ja su kitais! Nėra geresnio būdo patirti Evangelijos džiaugsmą, kaip trokšti „užkrėsti“ Gerąja Naujiena tokioje skausmingų bei sunkių situacijų gausoje!

O būtent Jėzus ir sukvietė į šias 31-ąsias Pasaulio jaunimo dienas. Būtent Jėzus mums sako: „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7). Palaiminti tie, kurie moka atleisti, nuoširdžiai atjausti, tai, kas geriausia, atiduoti kitiems – ne kas atliekama, bet kas geriausia!

Brangūs jaunuoliai, šiomis dienomis Lenkija, ši tauri šalis, švenčia. Šiomis dienomis Lenkija nori būti amžinai jaunas Gailestingumo veidas. Visi esantys čia ir vienydamiesi su gausybe jaunuolių, kurie šiandien čia negali būti, bet lydi mus per visuomenės komunikavimo priemones, visi paverskime šias Pasaulio jaunimo dienas autentišku jubiliejiniu šventimu, Gailestingumo jubiliejumi.

Vyskupaudamas kai ko išmokau – išmokau daug, tačiau pasidalyti su jumis norėčiau vienu dalyku: nieko nėra gražiau, kaip regėti troškimus, atsidavimą, užsidegimą ir energingumą, kuriais gyvena tiek daug jaunuolių. Tai – gražu! O kodėl tai gražu? Kai Jėzus palyti jaunuolio, jaunuolės širdį, jie geba imtis išties didingų darbų. Jaudina girdint, kaip jie dalijasi savo svajonėmis, klausimais ir troškimu prieštarauti visiems, kurie tvirtina, jog negali būti jokių pokyčių. Tiems, kuriuos vadinu „kvietistais“: „Niekas negali keistis.“ Ne, jaunuoliai turi jėgų mesti jiems iššūkį! Aš klausiu, o jūs atsakykite: ar gali keistis? [Taip!] Negirdžiu! [Taip!]. Štai. Dangaus dovana regėti tiek daug jūsų, savo klausimais mėginančių pakeisti padėtį. Tai – gražu, ir man paguoda matyti jus tokius gyvybingus! Šiandien Bažnyčia žvelgia į jus – pridurčiau: pasaulis šiandien žvelgia į jus – ir trokšta pasimokyti iš jūsų, siekdamas atnaujinti savo pasitikėjimą Tėvo gailestingumu. Jo veidas visada jaunas ir jis nepaliaujamai kviečia mus būti dalimi jo Karalystės – džiaugsmo Karalystės, amžinos laimės Karalystės, visada mus priekin varančios Karalystės ir jėgų keisti dalykus dovanojančios Karalystės. Užmiršau ir dar kartą jūsų klausiu: ar įmanomi pokyčiai? [Taip!] Sutinku.

Žinodamas jūsų užsidegimą misionieriauti, drįstu pakartoti: gailestingumo veidas visada jaunas. Mat gailestinga širdis turi drąsos atsisakyti patogumo; gailestinga širdis moka eiti kitų link, pasirengusi visus apkabinti. Gailestinga širdis moka būti priebėga tiems, kurie neturi namų arba yra jų netekę, moka sukurti namų ir šeimos aplinką tiems, kuriems teko emigruoti, ir geba būti švelni bei atjaučianti. Gailestinga širdis moka dalytis duona su alkstančiais, gailestinga širdis moka atsiverti bei priimti pabėgėlį ir migrantą. Kalbėti jums apie gailestingumą reiškia kalbėti apie progą, apie ateitį, apie įsipareigojimą, apie pasitikėjimą, atvirumą, svetingumą, atjautą, apie svajones. Ar gebate svajoti? [Taip!] Kai širdis yra atvira ir geba svajoti, joje būna vietos gailestingumui, kenčiančiųjų paguodai, artinimuisi prie stokojančių širdies ramybės arba to, ko reikia pragyvenimui, arba gražiausio dalyko – tikėjimo. Gailestingumas. Drauge ištarkime šį žodį: gailestingumas. Visi! [Gailestingumas!] Dar kartą! [Gailestingumas!] Dar kartą, kad pasaulis išgirstų! [Gailestingumas!]

Noriu prisipažinti, kad tais metais išmokau dar vieną dalyką. Nenoriu nieko įžeisti, bet man skaudu sutikti jaunus žmones, kurie atrodo pirma laiko „išėję į pensiją“. Šitai mane skaudina. Jauni žmonės, kurie atrodo 23, 24, 25 metų pensininkai. Šitai mane skaudina. Man neramu regėti jaunuolius, pralaimėjusius dar prieš rungtynių pradžią. Kurie pasidavė dar nė nepradėję žaisti. Man skaudu regėti jaunuolius, vaikščiojančius liūdnais veidais, tarsi jų gyvenimas būtų bevertis. Tai – iš esmės nuobodžiaujantys ir nuobodūs jaunuoliai, varantys nuobodį kitiems, ir tai mane skaudina. Sunku – ir todėl kyla klausimų – regėti jaunuolius, kurie švaisto savo gyvenimą ieškodami „svaigulio“ ar jaudulių, leidžiančių pasijusti gyviems tamsiais būdais, už kuriuos galop reikia sumokėti… ir brangiai. Prisiminkite, kiek daug jums pažįstamų jaunuolių pasirinko tokį kelią! Neramu matyti jaunuolius, kurie gražiausius savo gyvenimo metus ir jėgas švaisto lakstydami įkandin iliuzijų pardavėjų – tokių yra! – (mano tėvynėje jie vadinami „dūmų pardavėjais“), atimančių iš jūsų tai, ką turite geriausia. Šitai mane skaudina. Esu tikras, kad šiandien tarp jūsų tokių nėra, tačiau norėčiau pasakyti: yra jaunuolių „pensininkų“, jaunuolių, pralaimėjusių pirma varžybų, jaunuolių, kurie, vedami iliuzijų, įpuola į svaigulį ir baigia niekuo.

Todėl, brangūs bičiuliai, susirinkome vienas kitam padėti, nes nenorime netekti to, ką turime geriausia, nenorime, kad iliuzijomis iš mūsų būtų atimta energija, būtų atimtas džiaugsmas, būtų atimtos svajonės.

Brangūs bičiuliai, klausiu jūsų: ko norite savo gyvenime – susvetimėjimą gimdančio svaigulio ar jėgų, leidžiančių jums pasijusti gyviems bei pilnatviškiems? Susvetimėjimą gimdančio svaigulio ar malonės jėgos? Ko norite – susvetimėjimą gimdančio svaigulio ar pilnatvės jėgos? [Pilntavės jėgos!] Prastai girdžiu! [Pilnatvės jėgos!] Kad būtume pilnatviški, turėtumėte atnaujintą gyvenimą, yra būdas, kuris neparduodamas, kurio neįmanoma nusipirkti, kuris nėra daiktas, nėra objektas, bet yra asmuo, tai Jėzus Kristus. Klausiu: ar galima nusipirkti Jėzų Kristų? [Ne!] Ar Jėzus Kristus parduodamas parduotuvėse? [Ne!] Jėzus Kristus yra dovana, Tėvo, mūsų Tėvo dovana. Kas yra Jėzus Kristus? Visi! Jėzus Kristus yra dovana! Visi! [Dovana!] Jis yra Tėvo dovana.

Jėzus Kristus yra tas, kuris gyvenimui įkvepia aistros, Jėzus Kristus yra tas, kuris mus skatina nesitenkinti mažu ir parodyti, ką turime geriausia. Jėzus Kristus yra tas, kuris mus užkalbina, kviečia ar padeda pakilti kaskart, kai manome esą pralaimėję. Būtent Jėzus Kristus akina žvelgti aukštyn ir svajoti apie didžius dalykus. „Tačiau, tėve, – kai kurie gali pasakyti, – svajoti apie didžius dalykus taip sunku, taip sunku kopti aukštyn, nuolatos kopti. Tėve, aš silpnas, pargriūnu, stengiuosi, bet neretai nusiritu žemyn.“ Alpinistai, kopiantys į kalnus, dainuoja labai gražią dainą, kurios žodžiai yra tokie: „Kopimo menas yra ne nenukristi, bet nelikti nukritusiam.“ Kai esi silpnas, kai pargriūvi, pakelk akis ir išvysi ištiestą Jėzaus ranką, Jėzaus, kuris tau sako: „Kelkis, eik su manimi!“ „O jei tai nutiks dar kartą?“ Kelkis vėl. „O jei dar kartą?“ Ir vėl kelkis. Tačiau Petras kartą paklausė Viešpaties: „Viešpatie, kiek kartų?“ – „Septyniasdešimt septynis.“ Jėzaus ranka visada ištiesta, kad mus pakeltų, kai parkrintame. Ar supratote? [Taip!]

Evangelijoje girdėjome, kad Jėzus, traukdamas į Jeruzalę, sustojo vienuose jį priėmusiuose namuose – Mortos, Marijos ir Lozoriaus. Keliaudamas pro šalį užeina į jų namus pabūti su jais; abi moterys svetingai sutiko jį žinodamos, kad jis geba atjausti. Užsiėmimų gausa daro mus panašius į Mortą: veiklius, išsiblaškiusius, lakstančius tai šen, tai ten, tačiau dažnai būname ir tokie kaip Marija: žvelgdami į gražų kraštovaizdį ar vaizdus, atsiųstus draugo į mobilųjį telefoną, stabtelime įsimąstydami, įsiklausydami. Per šias Pasaulio jaunimo dienas Jėzus nori įžengti į mūsų namus – į tavo namus, į mano namus, į kiekvieno iš mūsų širdį; Jėzus išvys mūsų rūpesčius, skubėjimą, kaip Mortos... ir lauks, kol jo klausysimės kaip Marija, kad sūkuryje to, ką turime nuveikti, išdrįstume patikėti save jam. Tegu šios dienos būna Jėzui, skirtos klausytis vienam kito, priimti Jėzų tuose, kurie yra tame pačiame name, toje pačioje gatvėje, grupėje, mokykloje kaip ir aš.

Kas Jėzų priima, išmoksta mylėti kaip Jėzus. Tada jis mūsų paklausia, ar norėtume pilnatviško gyvenimo. Ir jo vardu klausiu jūsų: ar norite pilnatviško gyvenimo? Leiskis jau šią akimirką viduje būti palytėtas! Mat laimė sudygsta ir sužydi gailestingume: štai toks jo atsakymas, kvietimas, iššūkis, nuotykis – gailestingumas. Gailestingumo veidas visada jaunas; kaip Betanijos Marijos, kuri, kaip mokinė, atsisėdusi prie Jėzaus kojų mielai jo klausosi žinodama, kad čia suras ramybę; kaip Nazareto Marijos, savuoju „taip“ įsitraukusios į gailestingumo nuotykį ir kurią visos kartos vadins palaimintąja; mums visiems ji yra Gailestingumo Motina. Šaukimės jos visi: Marija, Gailestingumo Motina! Visi: Marija, Gailestingumo Motina!

Tad visi kartu prašykime Viešpaties – kiekvienas tyliai kartokite savo širdyje: Viešpatie, įtrauk mus į gailestingumo nuotykį! Įtrauk į tiltų tiesimo ir sienų (kad ir aptvarų ar vielos užtvarų) griovimo nuotykį; įtrauk į pagalbos vargšams, kurie jaučiasi vieniši bei apleisti ir nebemato gyvenimo prasmės, nuotykį. Paskatink mus lydėti tuos, kurie tavęs nepažįsta, ir rūpestingai bei pagarbiai tarti jiems tavo vardą, mano tikėjimo pagrindą. Paakink mus, kaip Betanijos Mariją, įsiklausyti į tuos, kurių nepažįstame, kurie kilę iš kitų kultūrų bei tautų, net ir į tuos, kurių bijome, nes jie gali mums padaryti bloga. Padaryk, kad, kaip Nazareto Marija su Elzbieta, savo žvilgsnį nukreiptume į garbaus amžiaus žmones, savo senelius, ir pasimokytume iš jų išminties. Klausiu jūsų: ar kalbatės su savo seneliais? [Taip!] Puiku! Bendraukite su savo seneliais, jie kupini gyvenimo išminties ir gali papasakoti dalykų, sujaudinsiančių jūsų širdį.

Štai mes, Viešpatie! Atsiųsk mums savo gailestingąją meilę, kad pasidalytume ja su kitais. Trokštame priimti tave šiose Pasaulio jaunimo dienose, trokštame patvirtinti, kad mūsų gyvenimas pilnatviškas tada, kai kupinas gailestingumo, ir kad tai yra geriausia, saldžiausia dalis, kuri niekada iš mūsų nebus atimta. Amen.