Šiais žodžiais atsakoma į dažnai mūsų prote bei širdyje suskambantį klausimą: kur Dievas? Kur Dievas, jei pasaulyje egzistuoja blogis, jei yra išalkusių, ištroškusių, benamių žmonių, išvarytųjų iš tėvynės, pabėgėlių? Kur Dievas, kai nekalti žmonės tampa smurto, terorizmo, karo aukomis? Kur Dievas, kai negailestingos ligos sutrauko gyvybės ir meilės saitus? Arba kai išnaudojami, žeminami vaikai, taip pat kai sunkiai serga? Kur Dievas, kai vargina neramios abejonės, o žmogus kamuojamas dvasinių kančių? Yra klausimų, į kuriuos žmogus nepajėgus atsakyti. Galime tik žvelgti į Jėzų ir jo klausti. O Jėzaus atsakymas yra toks: Dievas yra juose, Jėzus yra juose, kenčia juose, kuo giliausiai tapatina save su kiekvienu. Jis taip su jais susivienijęs, kad tarsi sudaro su jais „vieną kūną“.

Pats Jėzus pasirinko tapatintis su skausmo ir baimės bandomais mūsų broliais bei seserimis, sutikdamas nueiti skausminguoju keliu į Kalvariją. Mirdamas ant kryžiaus patikėjo save Tėvo rankoms ir, kupinas save dovanojančios meilės, ant savęs bei savyje neša visos žmonijos fizines, moralines ir dvasines žaizdas. Apkabindamas medinį kryžių, Jėzus apkabina visų laikų vyrų bei moterų nuogumą ir alkį, troškulį ir vienatvę, skausmą ir mirtį. Šiandien Jėzus, o išvien su juo ir mes, su ypatinga meile apkabina mūsų brolius sirus, pabėgusius nuo karo. Broliškai ir geranoriškai juos sveikiname bei priimame.

Sekdami įkandin Jėzaus Kryžiaus keliu, iš naujo atradome svarbą darytis panašiems į jį per keturiolika gailestingumo darbų. Jie mums padeda atsiverti Dievo gailestingumui, prašyti malonės suvokti, kad be gailestingumo žmogus nieko negali nuveikti, aš, tu, mes be gailestingumo nieko negalime nuveikti. Pirma pažvelkime į septynis gailestingumo darbus kūnui: išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, vargšą aprengti, keleivį priglausti, kalinį sušelpti, ligonį aplankyti, mirusį palaidoti. Veltui gavome, veltui turime duoti. Esame pašaukti tarnauti nukryžiuotam Jėzui kiekviename išstumtajame, palytėti jo palaimintą kūną tuose, kurie atskirti, išalkę, ištroškę, nuogi, įkalinti, ligoniai, be darbo, persekiojami, išvaryti iš tėvynės, pabėgėliai. Ten surandame mūsų Dievą, ten palytime Viešpatį. Šitai mums pasakė pats Jėzus aiškindamas, koks bus „protokolas“, kuriuo remiantis būsime teisiami: kaskart, kai padarome tai mažiausiajam iš mūsų brolių, jam padarome (plg. Mt 25, 31–46).

Gailestingumo darbus kūnui lydi gailestingumo darbai sielai: abejojančiam patarti, nemokantį pamokyti, nusidėjėlį įspėti, nuliūdusį paguosti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius. Nuo to, ar priimame atstumtąjį, sužeistą fiziškai, ir nusidėjėlį, sužeistą dvasiškai, priklauso mūsų kaip krikščionių įtikimumas. Nuo to, ar priimame atstumtąjį, sužeistą fiziškai, ir nusidėjėlį, sužeistą dvasiškai, priklauso mūsų kaip krikščionių įtikimumas. Ne nuo idėjų, bet nuo to!

Šiandien žmonijai reikia vyrų bei moterų ir ypač tokių jaunuolių kaip jūs, kurie nenorėtų gyventi „pusinio“ gyvenimo, jaunuolių, pasirengusių paskirti savo gyvenimą neatlyginamai tarnystei neturtingiausiems ir silpniausiems broliams, sekant Kristumi, kuris dėl mūsų išgelbėjimo dovanojo visą save. Blogio, kančios ir nuodėmės akivaizdoje vienintelis galimas atsakas Jėzaus mokiniui yra, sekant Kristumi, dovanoti save, taip pat savo gyvybę – tokia yra tarnavimo nuostata. Jei kas nors, kuris save vadina krikščioniu, negyvena tam, kad tarnautų, gyvenimui netarnauja. Savo gyvenimu neigia Jėzų Kristų.

Šįvakar, brangūs jaunuoliai, Viešpats iš naujo kviečia jus tarnauti; nori paversti jus konkrečiu atsaku į žmonijos poreikius bei kančias; nori, kad būtumėte konkretus jo gailestingosios meilės ženklas mūsų laikams! Šiai užduočiai atlikti jis rodo jums asmeninio įsipareigojimo ir pasiaukojimo kelią; tai – Kryžiaus kelias. Kryžiaus kelias yra laimės sekti Kristumi iki kraštutinės ribos, dažnai dramatiškomis kasdienio gyvenimo aplinkybėmis kelias, kelias nesibaiminant nesėkmių, atstūmimo ar vienatvės, nes žmogaus širdis pripildoma Jėzaus pilnatvės. Kryžiaus kelias yra gyvybės kelias, Dievo stiliaus kelias, kuriuo Jėzus mus kartais taip pat veda susiskaldžiusioje neteisingoje ir korumpuotoje visuomenėje.

Kryžiaus kelias nėra sadomazochistinis įprotis; Kryžiaus kelias vienintelis nugali nuodėmę, blogį ir mirtį, nes įteka į skaisčią Kristaus prisikėlimo šviesą, atverdamas naujo ir pilnatviško gyvenimo horizontus. Tai – vilties ir ateities kelias. Kas juo dosniai ir tikėdamas žengia, tas žmonijai bei ateičiai dovanoją viltį. Kas juo dosniai ir tikėdamas žengia, tas sėja viltį. Norėčiau, kad jūs būtumėte vilties sėjėjai.

Brangūs jaunuoliai, aną Didįjį penktadienį daugelis mokinių į savo namus grįžo liūdni, kiti, kad šiek tiek užmirštų kryžių, pasuko į savo namus kaime. Klausiu jūsų, tačiau atsakykite tyliai savo širdyse, kiekvienas savo širdyje, kaip norėtumėte šįvakar grįžti į savo namus, į savo buveines, kur apsistojote, į savo palapines? Kaip norėtumėte šįvakar sugrįžti į susitikimą su pačiais savimi? Į jus žvelgia pasaulis. Kiekvienam iš jūsų privalu atsiliepti į šio klausimo keliamą iššūkį.