<...>

Girdėjome tris liudijimus; savo širdimis prisilietėme prie jų [liudytojų] istorijų, gyvenimo. Pamatėme, kad jie, lygiai kaip ir mokiniai, išgyveno panašių akimirkų apimti baimės, kai atrodė, jog viskas žlunga. Jautė baimę ir nerimastavimą, kylančius iš suvokimo, jog, išeidamas iš namų, savo artimųjų gali daugiau nebepamatyti; baimę, kad nesi pripažįstamas ir mylimas; baimę, jog neturi kitos galimybės. Jie pasidalijo su mumis ta pačia patirtimi, kokią išgyveno ir mokiniai. Patyrė baimę, vedančią į vieną vienintelę vietą. Kurlink veda mus baimė? Į užsisklendimą. O kai baimė lenda į užsisklendimo urvą, ją visada lydi „sesuo dvynukė“ – paralyžius, paralyžiaus jausmas. Tai jausmas, kad šiame pasaulyje, mūsų mieste, mūsų bendruomenėje nėra vietos augti, svajoti, kurti, žvelgti į horizontus, galiausiai gyventi; kad tai – didžiausias blogis, koks galėjo nutikti gyvenime ir ypač jaunystėje. Paralyžius pražudo norą džiaugtis susitikimu, draugyste, drauge svajoti, eiti išvien su kitais. Nutolina nuo kitų, trukdo ištiesti ranką, kaip matėme [choreografijoje], kai visi uždaryti nedideliuose stikliniuose nameliuose.

Tačiau gyvenime esama dar vieno, pavojingesnio, sunkiau identifikuojamo ir todėl sunkiau atpažįstamo paralyžiaus. Toks paralyžius ištinka tada, kai LAIMĖ supainiojama su SOFA/KANAPA! Taip tikint, jog norint būti laimingam reikia geros sofos. Sofos, kuri padėtų mums jaustis patogiai, ramiai ir saugiai. Šiuolaikinės, kokių dabar yra, sofos su migdančiu masažu. Sofos, garantuojančios ramybės valandas, kad būtų galima persikelti į kompiuterinių žaidimų pasaulį ar leisti laiką priešais kompiuterio ekraną. Sofos nuo bet kurio skausmo ir baimės. Sofos, skatinančios likti užsidariusiam namie neplušant ir niekuo nesirūpinant. „Sofa–laimė“/„kanapa–szczęśie“ tikriausiai yra nebylus paralyžius, galintis mums labiausiai pakenkti, galintis labiausiai pakenkti jaunimui. „O kodėl taip yra, Tėve?“ Todėl, kad pamažu, to nepastebėdami, grimztame į miegą, daromės mieguisti ir apduję. Užvakar kalbėjau apie jaunuolius, išeinančius į pensiją dvidešimties metų; šiandien kalbu apie užmigusius, apsnūdusius, apdujusius jaunuolius, kai kiti – galbūt gyvesni, bet ne geresni – ateitį sprendžia už mus. Savaime suprantama, daugeliui lengviau ir naudingiau, kai jaunuoliai apsnūdę ir apduję, laimę painioja su sofa; daugeliui tai atrodo patogiau nei turėti budrius jaunuolius, trokštančius atsiliepti, atsiliepti į Dievo svajonę ir visus širdies troškimus. O jūs, klausiu jūsų: ar norite būti užmigę, apsnūdę, apduję jaunuoliai? [Ne!] Ar norite, kad kiti už jus nuspręstų ateitį? [Ne!] Ar norite būti laisvi? [Taip!] Ar norite būti budrūs? [Taip!] Ar norite kovoti dėl savo ateities? [Taip!] Neatrodo, kad būtumėte labai įsitikinę... Ar norite kovoti dėl savo ateities? [Taip!]

Tačiau tiesa yra kitokia: brangūs jaunuoliai, į pasaulį atėjome ne „vegetuoti“, patogiai įsitaisyti, paversti gyvenimą mus užmigdančia sofa; priešingai, atėjome dėl kitko, tam, kad paliktume pėdsaką. Labai liūdna eiti per gyvenimą nepaliekant pėdsako. Tačiau kai pasirenkame patogumą, laimę supainiodami su vartojimu, kaina, kurią mokame, labai didelė: prarandame laisvę. Nebesame laisvi, kad paliktume pėdsaką. Prarandame laisvę. Štai tokia kaina. Ir tiek daug žmonių trokšta, kad jaunuoliai nebūtų laisvi, tiek daug žmonių nenori jiems gera. Trokšta, kad būtų apduję, apsnūdę, apsiblausę, bet ne laisvi. Ne, tik ne tai! Turime ginti savo laisvę!

Kaip tik čia ir prasideda didysis paralyžius – kai imame manyti, kad laimė yra patogumo sinonimas, kad būti laimingam reiškia vaikščioti apsiblaususiam ar apsvaigusiam nuo narkotikų, kad vienintelis būdas būti laimingam yra būti apdujusiam. Narkotikai tikrai kenkia, tačiau egzistuoja daug kitų socialiai priimtinų narkotikų, kurie mus labai ar bent šiek tiek pavergia. Ir vieni, ir kiti atima iš mūsų didžiausią gėrybę – laisvę. Atima iš mūsų laisvę.

Bičiuliai, Jėzus yra rizikos Viešpats, amžino „daugiau“ Viešpats. Jėzus nėra komforto, saugumo ir patogumo Viešpats. Norint sekti paskui Jėzų, reikia drąsos, apsispręsti sofą iškeisti į porą batų žengti niekada nesvajotais bei neįsivaizduotais keliais, galinčiais atverti naujus horizontus, gebančius užkrėsti džiaugsmu – džiaugsmu, kylančiu iš Dievo meilės, džiaugsmu, kurį tavo širdyje palieka kiekvienas gailestingas veiksmas, gailestinga elgsena. Žengti keliu sekant mūsų Dievo „beprotyste“ – Dievo, mokančio sutikti jį tuose, kurie išalkę, ištroškę, nuogi, serga, bėdos ištiktame drauge, kalinyje, pabėgėlyje ir migrante, vienišame kaimyne. Žengti keliu mūsų Dievo, kviečiančio būti politikais, mąstytojais, visuomenės veikėjais, skatinančio galvoti apie solidaresnę ekonomiką. Visur, kur esame, Dievo meilė kviečia mus nešti Gerąją Naujieną, savo gyvenimą paverčiant dovana jam ir kitiems. O tai reiškia būti drąsiam, būti laisvam!

Galite pasakyti: Tėve, tačiau tai ne visiems, tai tik kai kuriems, išrinktiesiems! Taip, iš tiesų, ir tie išrinktieji yra visi, kurie nusiteikę savo gyvenimu dalytis su kitais. Kaip Šventoji Dvasia Sekminių dieną perkeitė mokinių – paralyžiuotų – širdis, lygiai taip ji padarė mūsų bičiuliams, pasidalijusiems su mumis savo liudijimais. Pasinaudosiu tuo, ką sakei tu, Migeli: sakei, kad tą dieną, kai Facenda tau buvo patikėta atsakomybė padėti, kad namai geriau funkcionuotų, pradėjai suprasti, ko Dievas iš tavęs norėjo. Būtent taip prasideda perkeitimas.

Brangūs bičiuliai, tai paslaptis, ir visi esame pašaukti ją patirti. Dievas kai ko iš tavęs laukia. Ar supratote? Dievas kai ko iš tavęs laukia, Dievas kai ko iš tavęs nori, Dievas laukia tavęs. Jis ateina pralaužti tavo užsisklendimą, atverti mūsų gyvenimo, mūsų požiūrių, mūsų žvilgsnio vartus. Kviečia svajoti, nori, kad pamatytum, jog pasaulis su tavimi gali būti kitoks. Štai taip: jei neišspausi iš savęs geriausia, pasaulis kitoks nebus. Tai – iššūkis.

Laikams, kuriais šiandien gyvename, reikia ne sofos jaunimo/młodzi kanapowi, bet jaunimo su batais ar, dar geriau, su žygio batais. Šiems laikams reikia tik aktyvių žaidėjų lauke, atsarginiams nėra vietos. Šiandienis pasaulis reikalauja iš jūsų būti pagrindiniais istorijos veikėjais, nes gyvenimas visada gražus, kai norime gyventi, visada, kai norime palikti pėdsakus. Šiandienė istorija reikalauja iš jūsų ginti kilnumą ir neleisti kitiems spręsti dėl jūsų ateities. Ne! Mes turime spręsti dėl savo ateities, jūs – dėl savosios! Viešpats, kaip ir per Sekmines, trokšta įgyvendinti vieną didžiausių stebuklų, kokį galime patirti: padaryti taip, kad tavo rankos, mano rankos, mūsų rankos virstų susitaikymo, bendrystės, kūrimo ženklais. Nori tavo rankomis toliau kurti šiandienį pasaulį. Nori kurti su tavimi. O tu – kaip atsakai tu? Kaip atsakai? Taip ar ne? [Taip!]

Tačiau pasakysi: Tėve, bet aš labai ribotas, esu nusidėjėlis, ką galiu padaryti? Kai mus pašaukia, Viešpats negalvoja apie tai, kas esame, kas buvome, ką padarėme ar ko nepadarėme iš apsileidimo. Priešingai: tą akimirką, kai mus pašaukia, žvelgia į visa tai, ką galėtume nuveikti, į meilę, kuria įstengtume užkrėsti kitus. Jam visada rūpi ateitis, rytojus. Jėzus visada veda tave į ateitį, niekada į muziejų.

Todėl, bičiuliai, Jėzus kviečia jus palikti savo pėdsaką gyvenime, pėdsaką, kuris ženklintų istoriją, tavo ir daugelio kitų istoriją.

Šiandienis gyvenimas mums sako, kad labai lengva sutelkti dėmesį į tai, kas mus dalija, skiria. Mus norima įtikinti, kad užsisklendimu geriau apsisaugoma nuo to, kuris daro bloga. Mums, suaugusiesiems – mums, suaugusiesiems! – šiandien reikia jūsų, kad mus pamokytumėte – ką šiandien ir darote, – kaip sugyventi įvairovėje puoselėjant dialogą, dalijantis multikultūriškumu ne kaip grėsme, bet kaip proga. Jūs esate galimybė ateičiai. Turėkite drąsos mus pamokyti, turėkite drąsos iš mūsų pasimokyti, kad tiltus tiesti būtų lengviau nei griauti mūrus! Mums reikia to mokytis. Ir visi drauge jūsų prašome reikalauti, kad mes eitume brolystės keliais, kaltinti mus, jei renkamės sienų kelią, priešiškumo, karo kelią. Statydinti tiltus: ar žinote, koks yra pirmas nutiestas tiltas? Tiltas, kurį galime nutiesti čia dabar? Ištiesti, paspausti vienas kitam ranką. Nagi, nutieskite žmogišką tiltą, visi paduokite vieni kitiems rankas: tai – pirmapradis tiltas, žmogiškasis tiltas, pirmutinis, pavyzdinis. Visada yra rizika – sakiau tai jau užvakar – likti su ištiesta ranka, tačiau gyvenime būtina rizikuoti – kas nerizikuoja, tas nelaimi. Šiuo tiltu žengsime žingsnį į priekį. Taip, šiuo pirmapradžiu tiltu: paduokite vienas kitam ranką! Dėkoju. Tai – didžiulis broliškas tiltas, galintis pamokyti šio pasaulio didžiuosius! Tai ne nuotraukai, kai paduodate vieni kitiems rankas, o galvojate ką kita, bet kad toliau statydintumėte vis didesnius tiltus. Tegu šis žmogiškasis tiltas būna daugybės kitų sėkla; tada jis bus „pėdsakas“.

Jėzus, kuris yra Kelias, šiandien kviečia tave, tave, tave [rodo į kiekvieną] palikti savo pėdsaką istorijoje. Tas, kuris yra Gyvenimas, kviečia tave palikti pėdsaką, pripildyti tavo ir daugelio kitų gyvenimą gyvybės. Tas, kuris yra Tiesa, kviečia tave palikti persiskyrimo, pasidalijimo, beprasmybės kelią. Ar esi pasirengęs? [Taip!] Ar pasirengęs? [Taip!] Ką atsakysi – norėčiau išvysti – savo rankomis bei kojomis Viešpačiui, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas? Ar pasirengęs? [Taip!] Tepalaimina Viešpats jūsų svajones. Dėkoju.