Brangūs broliai ir seserys, labas vakaras!

Esu laimingas galėdamas su jumis susitikti. Man patiko, kaip kardinolas Ezzatis jus pristatė: „Štai pašvęstosios, pašvęstieji, kunigai, nuolatiniai diakonai ir seminaristai.“ Štai. Man į galvą atėjo mūsų įšventinimo, ar konsekracijos, diena, kai po pristatymo kiekvienas ištarėme: „Štai, Viešpatie, tebūnie tavo valia.“ Šiame susitikime norime Viešpačiui pasakyti: „Štai aš“, kad atnaujintume savo „taip“. Norime drauge atnaujinti atsaką į pašaukimą, vieną dieną sukrėtusį mūsų širdį.

Manau, jog tai galėtų mums padėti pradėti gilintis į ką tik girdėtą Evangelijos skaitinį ir pasidalyti trimis Petro bei pirmosios bendruomenės išgyventais momentais: tai Petro ir bendruomenės nusiminimas, atleidimas Petrui ir bendruomenei, Petro ir bendruomenės perkeitimas. Petro ir bendruomenės suporavimą pasitelkiu todėl, kad apaštalų patirčiai visada būdingas dvejopas aspektas – asmeninis ir bendruomeninis. Jie vienas kitą lydi ir yra neperskiriami. Taip, pašaukti esame asmeniškai, tačiau visada kaip didesnės grupės dalis. „Pašaukimo asmenukė“ neegzistuoja. Pašaukimas reikalauja, kad nuotrauką padarytų kitas. Taip ir padarysime. Tokia tikrovė.

1. Nusiminęs Petras ir nusiminusi bendruomenė

Man visada patiko, kad evangelijose įvykiai nei gražinami, nei švelninami, nei tapomi gražiomis spalvomis. Jose gyvenimas parodomas toks, koks yra, o ne toks, koks turėtų būti. Evangelijoje nebijoma parodyti mokinių išgyventų sunkių ir net konfliktinių akimirkų.

Atkurkime šią sceną. Jėzus nužudytas, bet kelios moterys tvirtina, kad jis gyvas. Net ir pamačius prisikėlusį Jėzų, šis įvykis toks galingas, kad mokiniams prireiks laiko jį suprasti. Lukas sako, kad jie iš džiaugsmo vis dar netikėjo (plg. Lk 24, 41). Suprasti tam, kas įvyko, prireikė laiko. Supratimas ateis per Sekmines, atsiuntus Šventąją Dvasią. Kad Prisikėlusiojo pasirodymas uždegtų mokinių širdis, reikės laiko.

Mokiniai grįžta namo. Grįžta prie to, ką moka daryti, – žvejoti. Ne visi, bet tik keli. Susiskaldė? Suskilo? Nežinome. Rašte tik sakoma, kad tie, kurie žvejojo, nieko nepagavo. Jų tinklai buvo tušti.

Tačiau juos nesąmoningai slėgė dar viena tuštuma: sumišimas ir sutrikimas dėl Mokytojo mirties. Jo nebeliko, jis buvo nukryžiuotas. Nukryžiuotas buvo ne tik jis, bet ir jie, nes Jėzaus mirtis jo draugų širdyse sukėlė konfliktų sūkurį. Petras jo išsižadėjo, Judas išdavė, kiti pabėgo ar pasislėpė. Liko tik saujelė moterų ir mylimasis mokinys. Likusieji nepasirodė. Per kelias dienas viskas sugriuvo. Tai – sumišimo ir sutrikimo valandos mokinių gyvenime. Tokiomis akimirkomis, „kai kultūriniai ir istoriniai įvykiai sukelia persekiojimų, išbandymų, abejonių ir panašiai audrą, nelengva surasti kelią, kuriuo reikėtų žengti. Tokioms valandoms būdingos įvairios pagundos – apsvarstyti idėją, deramai neatsižvelgti į faktą, pernelyg nerimauti dėl persekiojimo... ir manau, kad blogiausia iš visų pagundų yra užsisklendus panirti į nusiminimą“ [1]. Taip, panirti į nusiminimą. Tai mokiniams ir nutiko.

Kardinolas Ezzatis pasakė: „Kunigiškasis ir pašvęstasis gyvenimas Čilėje išgyveno ir šiandien tebeišgyvena sunkius suirutės ir reikšmingų iššūkių laikus. Greta daugelio ištikimybės išaugo blogio piktžolių, kurių vaisiai yra papiktinimas ir dezertyravimas.“

Sukrėtimo metas. Pažįstu skausmą, sukeltą piktnaudžiavimo nepilnamečiais atvejų, ir atidžiai seku, kaip atsiliepiate į šį didžiulį ir skausmingą blogį. Skausmą dėl žalos ir kančių, kurias patyrė aukos bei jų šeimos, kai pasitikėjimas Bažnyčios tarnautojais buvo sugriautas. Skausmą dėl bažnytinės bendruomenės kančių ir jūsų, broliai, kančių, kai po tiek pasiaukojamų pastangų patyrėte žalą, sukeltą įtarimų bei sumaišties, tapusių kai kuriems ar daugeliui iš jūsų abejonių, baimės ir pasitikėjimo stokos šaltiniu. Žinau, kad kartais susilaukiate įžeidimų metro ar eidami gatve, kad vaikščioti „apsirengus kaip kunigui“ daug kur „brangiai kainuoja“. Todėl kviečiu melsti Dievą suteikti aiškumo matyti tikrovę tokią, kokia ji yra, drąsos prašyti atleidimo ir gebėjimo klausytis to, ką jis mums sako, ir nelikti panirus į nusiminimą.

Tačiau norėčiau pridurti dar vieną svarbų aspektą. Mūsų visuomenė keičiasi. Čilė šiandien labai skiriasi nuo tos, kurią pažinau savo jaunystėje, kai mokiausi. Atsirado naujų ir įvairių kultūrinių apraiškų, neišsitenkančių pažįstamuose kontūruose. Turime pripažinti, kad neretai nežinome, kaip tokiose naujose situacijose darbuotis. Dažnai svajojame apie „Egipto mėsos puodus“ ir užmirštame, kad pažadėtoji žemė yra priešais akis, o ne už nugaros, kad pažadas susijęs ne su vakardiena, bet su rytojumi. Tada galime pasiduoti pagundai užsisklęsti, atsiriboti bei ginti savo pozicijas, galiausiai tenkindamiesi vien monologais. Galime jausti pagundą manyti, jog viskas eina blogyn ir, užuot išpažinę „gerąją naujieną“, išpažinti vien apatiją ir nusivylimą. Taip užmerkiame akis pastoraciniams iššūkiams manydami, kad Dvasia neturi ką pasakyti. Taip užmirštame, jog Evangelija yra atsivertimo kelias ne tik „kitiems“, bet ir mums patiems.

Patinka mums tai ar ne, esame kviečiami imtis tokios tikrovės, kokia ji mums siūlosi. Asmeninės, bendruomeninės ir socialinės tikrovės. Tinklai – sako mokiniai – yra tušti, ir galime suprasti, kokius tai sukelia jausmus. Jie grįžta namo neturėdami ką nors linksma papasakoti; grįžta namo tuščiomis rankomis; grįžta namo nusiminę.

Kas liko iš tų tvirtų, drąsių, energingų mokinių, kurie jautėsi išrinkti ir metė viską, kad sektų paskui Jėzų (plg. Mk 1, 16–20)? Kas liko iš tų savimi pasitikinčių mokinių, kurie buvo pasirengę eiti į kalėjimą ir atiduoti gyvybę dėl savo Mokytojo (plg. Lk 22, 23); kurie, kad jį apgintų, troško liepti ugniai kristi iš dangaus (plg. Lk 9, 54); kurie dėl jo ketino ištraukti kalavijus ir kautis (plg. Lk 22, 49–51)? Kas liko iš Petro, kuris aiškino Mokytojui, kaip šiam gyventi ir įgyvendinti atpirkimą? Nusiminimas.

2. Atleidimo sulaukęs Petras ir atleidimo sulaukusi bendruomenė

Tai – tiesos valanda pirmosios bendruomenės gyvenime. Ir valanda, kai Petras susiduria su dalimi savęs. Su ta dalimi, kurios dažnai nenorėjo matyti. Jis patyrė savo ribotumą, trapumą, nuodėmingumą. Petras, instinktyvus, impulsyvus vadovas ir gelbėtojas, gana savarankiškas ir perdėm pasitikintis savimi bei savo galimybėmis, turi pripažinti savo silpnumą ir nuodėmę. Jis toks pat nusidėjėlis kaip ir kiti, toks pat stokojantis ir trapus kaip ir kiti. Petras nuvylė tą, kurį pažadėjo ginti. Tai – kritinė valanda Petro gyvenime.

Kaip mokiniams, kaip Bažnyčiai, mums gali nutikti tas pat: yra akimirkų, kai susiduriame ne su savo garbe, bet su savo silpnumu. Tai kritinės valandos mokinių gyvenime, bet sykiu ir akimirka, kai gimsta apaštalas. Laikykimės teksto.

„Papusryčiavus Jėzus paklausė Simoną Petrą: Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau nei šitie?“ (Jn 21, 15).

Papusryčiavus Jėzus pasiveda Petrą į šalį ir jo vieninteliai žodžiai yra klausimas, ar mane myli? Jėzus nei priekaištauja, nei smerkia. Vienintelis dalykas, kurio jis trokšta, yra išgelbėti Petrą. Išgelbėti iš pavojaus likti užsisklendusiam savo nuodėmėje, nuolatos nusiminus graužtis dėl savo ribotumo; išgelbėti iš pavojaus išsižadėti dėl savo ribotumo visko, ką gera išgyveno drauge su Jėzumi. Jėzus trokšta išgelbėti jį iš užsisklendimo ir izoliacijos. Išgelbėti iš destruktyvaus laikymo save auka ar, priešingai, nuopuolio į „man viskas vienodai“, kai bet koks įsipareigojimas paskęsta žalingiausiame reliatyvizme. Trokšta išlaisvinti jį iš įsivaizdavimo, jog bet kuris, kas jam prieštarauja, yra priešas, ir nenoro giedrai priimti prieštaravimus ar kritiką. Trokšta išlaisvinti iš liūdnumo ir pirmiausia nepasitenkinimo. Savo klausimu Jėzus kviečia Petrą įsiklausyti į savo širdį ir mokytis įžvalgumo. Mat „Dievas negina tiesos meilės sąskaita, o meilės – tiesos sąskaita, ir nesiekia pusiausvyros abiejų sąskaita. Būtinas įžvalgumas. Jėzus trokšta išvengti, kad Petras taptų tiesą sakančiu griovėju ar meiliu melagiu, ar tiesiog netikrumo sukaustytu žmogumi“ [2], kaip tokiose situacijose gali nutikti.

Jėzus klausia Petro, ar tas myli, ir klausinėja tol, kol Petras realistiškai atsako: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad tave myliu“ (Jn 21, 17). Tada Jėzus patvirtina jo užduotį. Taip jis jį galutinai padaro savo apaštalu.

Kas sustiprina Petrą kaip apaštalą? Kas palaiko mus kaip apaštalus? Vienintelis dalykas: tai, kad mūsų buvo pasigailėta (plg. 1 Tim 1, 12–16). Su mumis elgtasi gailestingai. „Nepaisydamas mūsų nuodėmių, ribotumo, varganumo, nepaisydamas mūsų gausių nuopuolių, Jėzus pažvelgė į mus, prisiartino, padavė mums ranką ir pasigailėjo. Kiekvienas iš mūsų gali prisiminti gausybę kartų, kai Viešpats į mus pažvelgė, prisiartino ir pasigailėjo“ [3]. Ir jus kviečiu tai daryti. Nesame čia dėl to, kad esame geresni už kitus. Nesame superdidvyriai, iš aukštybių pasilenkiantys susitikti su „mirtingaisiais“. Veikiau esame išsiųsti kaip vyrai ir moterys, suvokiantys, kad jiems atleista. Ir šitai yra mūsų džiaugsmo šaltinis. Esame pašvęsti kaip tie, kurių pavyzdys yra sužeistas, numiręs ir prisikėlęs Jėzus. Pašvęstasis – kai sakau „pašvęstasis“, galvoje turiu visus čia esančius, – yra tas ir ta, kurie savo žaizdas laiko prisikėlimo ženklais; kurie pasaulio žaizdose regi prisikėlimo jėgą; kurie, kaip Jėzus, savo broliams ir seserims nepriekaištauja ir jų nesmerkia.

Jėzus Kristus pasirodo su savo žaizdomis; būtent jos paskatina Tomą išpažinti tikėjimą. Esame kviečiami neignoruoti ir neslėpti savo žaizdų. Žaizdota Bažnyčia geba suvokti šiandienio pasaulio žaizdas, persiimti, rūpintis jomis ir mėginti jas užgydyti. Žaizdota Bažnyčia nesibruka į centrą, nemano esanti tobula, tačiau į vidurį stato tą, kuris tas žaizdas gali išgydyti ir kurio vardas – Jėzus Kristus.

Suvokimas, jog tokių žaizdų turima, išlaisvina; taip, išlaisvina iš kliovimosi vien savimi, iš įsivaizdavimo, kad esame pranašesni. Išlaisvina iš to, kas yra „prometėjiška neopelagijonybė, kai galiausiai pasitikima tik savo paties jėgomis ir jaučiamasi pranašesniam už kitus, nes laikomasi tam tikrų normų arba nepajudinamos ištikimybės tam tikram praeičiai būdingam katalikiškam stiliui“ [4].

Jėzuje mūsų žaizdos yra prisikėlusios. Jos daro mus solidarius, padeda nugriauti elitizmo nuostatoje įkalinančias sienas ir skatina tiesti tiltus bei susitikti su visais, ištroškusiais tos pačios gailestingosios meilės, kurią pasiūlyti gali tik Kristus. „Kaip dažnai išmąstome smulkmeniškus ir gerai sudarytus ekspansio­nistinius apaštalavimo planus, visai kaip nugalėti generolai! Taip paneigiame savąją Bažnyčios istoriją, šlovingą aukomis, viltimi, kasdiene kova, tarnavimui atiduotu gyvenimu, nuolatiniu varginančiu darbu ir mūsų veido prakaitu“ [5]. Su tam tikru nerimu regiu, kad kai kurios bendruomenės gyvena labiau rūpindamosi savo įvaizdžiu, užimama erdve, išore ir reklama, nei pastangomis prisiliesti prie mūsų tikinčiųjų kančios kupinos tikrovės.

Koks taiklus čia yra vieno Čilės šventojo įspėjimas: „Tad visi tie vienodumo dėlei primesti metodai pasirodys klaidingi; visi, kuriais dedamasi, jog orientuojamasi į Dievą, tačiau iš tikrųjų mūsų broliai užmirštami; visi, kurie skatina užmerkti akis visatai, užuot mokę atverti jas ir visa kelti į visko Kūrėją; visi, kurie daro mus savanaudžius ir užsklendžia mumyse pačiuose“ [6].

Dievo tauta nei laukia, nei jai reikia superdidvyrių. Ji laukia ganytojų, pašvęstųjų vyrų ir moterų, mokančių atjausti, ištiesti ranką, pabūti su nupuolusiais ir, kaip Jėzus, padėti jiems ištrūkti iš sielą nuodijančios nusiminimo graužaties.

3. Persimainęs Petras ir persimainiusi bendruomenė

Jėzus kviečia Petrą įstengti pamatyti, ir tada Petro gyvenimo įvykiai įgyja svarbos, kaip antai pranašiškas kojų mazgojimas. Petras, priešinęsis, kad jam būtų mazgojamos kojos, pradeda suvokti, jog tikroji didybė kyla iš buvimo mažam ir tarnaujančiam [7].

Kokia puiki mūsų Viešpaties pedagogika! Pranašiškas Jėzaus veiksmas rodo į pranašišką Bažnyčią, kuri, nusimazgojusi savo nuodėmę, nebijo eiti tarnauti sužeistai žmonijai.

Petras savo kūnu patyrė ne tik nuodėmės, bet ir savo ribotumo bei silpnumo žaizdą. Tačiau iš Jėzaus jis suprato, kad jo žaizdos gali būti prisikėlimo kelias. Pažinti nusiminusį Petrą ir persimainiusį Petrą yra kvietimas nusiminimo slegiamai Bažnyčiai virsti visiems šalia mūsų nusiminusiems tarnaujančia Bažnyčia. Bažnyčia, gebančia savo Viešpačiui tarnauti išalkusiuose, kalinčiuose, ištroškusiuose, benamiuose, nuoguosiuose, ligoniuose... (plg. Mt 25, 35). Toks tarnavimas tapatus ne socialinei rūpybai ar paternalizmui, bet širdies atsivertimui. Problema yra ne pamaitinti vargšą, aprengti nuogą, padėti ligoniui, bet pripažinti, kad vargšas, nuogas, ligonis, kalinys, benamis turi kilnumą, įgalinantį atsisėsti prie stalo, pasijusti tarp mūsų „kaip namie“, šeimos dalimi. Tai – Dangaus Karalystės tarp mūsų ženklas. Tai – nuodėmės sužeistos, Viešpaties gailestingumą patyrusios ir pašaukimu pranašiška tapusios Bažnyčios ženklas.

Atnaujinti pranašystę reiškia atnaujinti savo įsipareigojimą nelaukti idealaus pasaulio, idealios bendruomenės, idealaus mokinio, kad būtų galima gyventi bei evangelizuoti, bet sudaryti sąlygas, jog kiekvienas nusiminęs asmuo galėtų sutikti Jėzų. Mylimos ne idealios situacijos ir idealios bendruomenės, mylimi asmenys.

Nuoširdus, skausmingas ir maldingas savo ribotumo pripažinimas toli gražu nenutolina nuo mūsų Viešpaties, bet įgalina grįžti pas Jėzų žinant, kad „jis visada gali atnaujinti mūsų gyvenimą ir bendruomenę, ir krikščioniškoji naujiena nesensta net tamsiais ir Bažnyčios silpnumo laikais. <...> Kaskart, kai mėginame grįžti prie šaltinio ir atgauti pirminį Evangelijos šviežumą, išnyra naujų būdų, kūrybinių metodų, kitokių raiškos formų, iškalbingesnių ženklų, žodžių, kupinų naujos reikšmės šiandieniam pasauliui“ [8]. Kaip gera leisti Jėzui atnaujinti mūsų visų širdis!

Šio susitikimo pradžioje sakiau, kad atėjome entuziastingai, aistringai atnaujinti savo „taip“. Atnaujinkime savo „taip“, bet realistinį, palaikomą žvilgsnio į Jėzų. Grįžę namo, parenkite savo širdyse savotišką dvasinį testamentą pagal kardinolo Raúlio Silva Henríquezo pavyzdį. Ši graži malda prasideda taip:

„Bažnyčia, kurią myliu, yra šventa visomis dienomis... tavo, mano, šventa Bažnyčia visomis dienomis... Jėzus Kristus, Evangelija, duona, Eucharistija, nuolankus Kristaus Kūnas kasdien. Vargšų veidais, vyrų ir moterų, kurie gieda, kovoja, kenčia. Šventa Bažnyčia visomis dienomis.“

Klausiu jūsų: kokią Bažnyčią mylite? Ar mylite tą sužeistą Bažnyčią, kuriai gyvybę teikia Jėzaus žaizdos?

Dėkoju už šį susitikimą. Dėkoju už galimybę drauge su jumis atnaujinti „taip“. Karmelio Mergelė teapsiaučia jus savo apsiaustu. Ir neužmirškite melstis už mane. Dėkoju.