Kreipimasis per susitikimą su Šiaurės Peru bažnytinės provincijos kunigais, pašvęstaisiais asmenimis ir seminaristais

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Apaštališkasis apsilankymas Čilėje ir Peru / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 1058
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: VIAJE APOSTÓLICO DE SU SANTIDAD FRANCISCO A CHILE Y PERÚ (15-22 DE ENERO DE 2018) ENCUENTRO CON SACERDOTES, RELIGIOSOS/AS Y SEMINARISTAS DE LAS CIRCUNSCRIPCIONES ECLESIÁSTICAS DEL NORTE DE PERÚ DISCURSO DEL SANTO PADRE Colegio Seminario San Carlos y San Marcelo (Trujillo) Sábado, 20 de enero de 2018
DATA: 2018-01-20
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (453), 2018, p. 3–6.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (453), 2018, p. 3–6.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Kreipimasis per susitikimą su Šiaurės Peru bažnytinės provincijos kunigais, pašvęstaisiais asmenimis ir seminaristais

2018 m. sausio 20 d.

Brangūs broliai ir seserys! Labas vakaras!

<...> Visa tai kviečia mus pažvelgti į savo šaknis, į tai, kas palaiko mus istorijos tėkmėje, kad vis labiau augtume ir duotume vaisių. Šaknys. Be šaknų nėra žiedų, nėra vaisių. Vienas poetas yra pasakęs, jog visi medžio vaisiai kyla iš to, kas po žeme, – iš šaknų. Mūsų pašaukimams visada būdingas dvejopas matmuo: šaknys žemėje ir širdys danguje. Neužmirškite to. Kai vieno iš jų trūksta, prasideda negeri dalykai, ir mūsų gyvenimas ima vysti (plg. Lk 13, 6–9), lygiai kaip nuvysta šaknų neturintis medis. Labai liūdna matyti vystantį vyskupą, kunigą, vienuolę. Ir dar skaudžiau matyti vystančius seminaristus. Tai – labai rimta. Bažnyčia yra gera, Bažnyčia yra motina, ir jei matote, kad nieko nebus, prašau, prabilkite apie tai laiku, kol nevėlu, pirmiau nei konstatuosite, kad nebeturite šaknų ir esate nuvytę; vis dar yra laiko būti išgelbėtam, nes Jėzus tam ir atėjo. Atėjo išgelbėti ir mus pašaukė gelbėti.

Norėčiau pabrėžti, kad mūsų tikėjimas, mūsų pašaukimas yra turtingas atminties, gyvenimo deuteronominio matmens. Turtingas atminties, nes pripažįsta, jog nei gyvenimas, nei tikėjimas, nei Bažnyčia neprasidėjo su kiekvieno iš mūsų gimimu: atmintis žvelgia į praeitį, kad ten atrastų syvus, šimtmečiais gaivinusius mokinių širdis, ir per tai suvoktų Dievo buvimą Jo tautos gyvenime. Atmename pažadus, Jo duotus mūsų protėviams, ir tai, kad savo tolesniu buvimu tarp mūsų Jis yra mūsų džiaugsmo priežastis, skatinanti užgiedoti: „Iš tikrųjų Viešpats mums padarė didžių dalykų, – kokie mes buvome laimingi!“ (Ps 126, 3).

Norėčiau pasidalyti su jumis keliomis tos atminties dorybėmis ar, jei labiau norite, jos keliais aspektais. Kai sakau, jog noriu, kad vyskupas, kunigas, seminaristas būtų turtingas atminties, ką tai reiškia? Būtent apie tai norėčiau pasidalyti su jumis savo mintimis.

1. Pirmas matmuo yra džiugi savivoka. Negera būti be savimonės, ne; reikia žinoti, kaip yra, tačiau su džiugia savivoka.

Evangelijos skaitinys, kurį ką tik girdėjome (plg. Jn 1, 35–42), paprastai skaitomas pašaukiminiu aspektu, tad dėmesį sutelkiame į mokinių susitikimą su Jėzumi. Tačiau aš žvilgsnį pirma norėčiau mesti į Joną Krikštytoją. Jis buvo su dviem savo mokiniais ir, pamatęs ateinantį Jėzų, jiems pasakė: „Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1, 36). Kas nutiko tai išgirdus? Jie paliko Joną ir nuėjo paskui kitą (plg. eil. 37). Tai kažkiek stebina: jie buvo su Jonu, žinojo, kad jis – geras žmogus, negana to, didžiausias, anot Jėzaus, tarp gimusiųjų iš moterų (plg. Mt 11, 11), tačiau ne tas, kuris turėjo ateiti. Jonas irgi laukė didesnio už jį patį. Jis aiškiai suvokė, jog yra ne Mesijas, bet tiesiog tas, kuris skelbia apie jo atėjimą. Jonas buvo žmogus, atmenantis pažadus ir savo paties praeitį. Buvo labai pagarsėjęs, visi ateidavo, kad būtų jo pakrikštyti, pagarbiai jo klausydavosi. Žmonės tikėjo, kad jis – Mesijas, tačiau Jonas gerai atminė savo praeitį ir nepasidavė tuščiagarbiškumo smilkalų vilionėms.

Jonui būdinga mokinio, žinančio, kad jis ne Mesijas, o tik pašauktas nukreipti dėmesį į Viešpaties buvimą Jo tautos gyvenime, savivoka. Man daro įspūdį, kaip Dievas leidžia įvykti galutiniams padariniams: jam nukertama galva, taip paprastai. Mes, pašvęstieji, nesame pašaukti pakeisti Viešpaties nei savo darbais, nei savo užduotimis, nei nesuskaičiuojama mūsų vykdoma veikla. Kai sakau „pašvęstieji“, galvoje turiu visus – vyskupus, kunigus, pašvęstuosius vyrus ir pašvęstąsias moteris, vienuolius ir vienuoles, seminaristus. Iš mūsų tiesiog prašoma darbuotis išvien su Viešpačiu, greta, neužmirštant, kad mes neužimame Jo vietos. Tai nereiškia, jog galime „vangiau“ evangelizuoti, priešingai, tai skatina mus darbuotis atmenant, jog esame vienatinio Mokytojo mokiniai. Mokinys supranta, kad jis padeda ir visada padės savo Mokytojui. O tai yra mūsų džiaugsmo šaltinis, džiugi savivoka.

Gera žinoti, jog nesame Mesijas! Tai mus išlaisvina iš savęs laikymo per daug svarbiais, per daug užsiėmusiais (kai kur tipiška girdėti: „Ne, neik į tą parapiją, nes kunigas visada per daug užsiėmęs“). Jonui Krikštytojui buvo aišku, kad jo užduotis yra parodyti kelią, išjudinti procesus, atverti erdves, skelbti, jog Dievo Dvasios nešėjas bus Kitas. Atmintis išlaisvina mus iš mesianizmo, iš tikėjimo, kad esu Mesijas, pagundos.

Su šia pagunda galima kovoti daugybe būdų, tarp jų ir mokėjimu juoktis. Apie vieną vienuolį, pastaraisiais metais mirusį olandų jėzuitą, kuris man labai patiko, sakyta, jog jis turįs tokį humoro jausmą, kad gebąs pasijuokti iš visko, kas jam nutinka, pasišaipyti iš savęs ir net savo šešėlio. Džiugi savivoka. Mokymasis pasijuokti iš savęs suteikia mums dvasinį gebėjimą stovėti Viešpaties akivaizdoje su savo ribotybėmis, klaidomis ir nuodėmėmis, bet sykiu ir su savo sėkmėmis bei džiugiu žinojimu, kad Jis yra mūsų pusėje. Geras dvasinis testas yra paklausti savęs, ar gebame pasijuokti patys iš savęs. Juoktis iš kitų, traukti juos per dantį lengva, ar ne? Tačiau pasijuokti pačiam iš savęs nelengva. Juokimasis gelbėja mus iš į save atsigręžusios ir prometėjiškos neopelagijonybės, „kai galiausiai pasitikima tik savo paties jėgomis ir jaučiamasi pranašesniam už kitus“ [1]. Juokas. Juokitės bendruomenėje, bet ne iš bendruomenės ir kitų! Saugokitės žmonių, kurie yra tokie svarbūs, kad gyvenime yra užmiršę šypsotis. „Taip, tėve, bet jūs man nesiūlote jokio sprendimo, ko nors?..“ Štai turiu dvi „tabletes“, kurios labai padeda: viena yra kalbėtis su Jėzumi, Dievo Motina maldoje ir prašyti džiaugsmo malonės, džiaugsmo realioje situacijoje, antrą „tabletę“ gali praryti per dieną kaskart, kai prireikia, arba jos gali pakakti ir vienos: pažvelk į save veidrodyje, pažvelk: „Štai koks aš? Štai kokia aš?“ [Juokiasi.] Tai tave prajuokins. Tai – ne narcisizmas, priešingai: veidrodis šiuo atveju yra vaistas.

Tad pirmas dalykas yra džiugi savivoka.

2. Antras matmuo yra pašaukimo valanda, rimtas pašaukimo valandos traktavimas.

Evangelistas Jonas savo Evangelijoje tiksliai nurodo laiką, kai jo gyvenimas pasikeitė. Taip, kai Viešpats subrandina žmogaus suvokimą, kad jis yra pašauktas, jis prisimena, kada viskas prasidėjo: „Tai buvo apie dešimtą valandą“ (1, 39). Susitikimas su Jėzumi pakeičia gyvenimą, nustato „pirmiau“ ir „paskui“. Visada gera prisiminti valandą, tą kiekvienam iš mūsų svarbią dieną, kai aiškiai supratome, jog „šis akstinas“ buvo ne įgeidis ar patrauklus dalykas, bet kad Viešpats iš manęs laukia kai ko daugiau. Ir tada galima prisiminti: būtent tą dieną supratau. Atsiminimas valandos, kai buvome palytėti jo žvilgsnio.

Kai šią valandą užmirštame, užmirštame ir savo ištakas, savo šaknis; o praradę šias pamatines koordinates, paliekame nuošalyje brangiausią dalyką, kurį gali turėti pašvęstasis asmuo, – Viešpaties žvilgsnį. „Ne, tėve, aš žvelgiu į Viešpatį tabernakulyje.“ Puiku. Bet prisėsk trumpam ir leisk pažvelgti į tave, prisimink akimirkas, kai Jis į tave žvelgė ir kad žiūri dabar. Leisk Jam pažvelgti į tave. Tai brangiausia, ką pašvęstasis turi, – Viešpaties žvilgsnis. Galbūt tau nepatinka vieta, kur susitikai su Viešpačiu, galbūt situacija nebuvo ideali ar „galėjo būti geresnė“. Bet būtent ten Jis tave surado ir užgydė tavo žaizdas, būtent ten. Kiekvienas iš mūsų žino, kur ir kada: gal sudėtingos situacijos, skausmingos situacijos akimirką, taip, bet būtent ten susitikai su Gyvybės Dievu, kad Jis tave padarytų savo gyvenimo liudytoju, savo užduoties dalininku ir išvien su Juo Dievo glamone daugeliui. Pravartu atminti, kad mūsų pašaukimas yra pašaukimas mylėti, tarnauti. Ne atsiriekti „dalį“ sau. Jei Viešpats jus įsimylėjo ir išsirinko, tai ne dėl to, kad buvote gausesni už kitus – juk skaičiumi esate mažiausi, – bet iš meilės (plg. Įst 7, 7–8)! Taip Pakartoto Įstatymo knygoje jis sako Izraelio tautai. Nesusireikšmink: nesi svarbiausia tauta, ne, esi varganas. Tačiau Dievas įsimylėjo šią tautą. Ir ką pasakysite? Viešpats neturi skonio, jei tokią įsimylėjo... Aistringa meile, gailestinga meile, sujudinančia mūsų giliausius klodus, kad eitume tarnauti kitiems Jėzaus Kristaus pavyzdžiu. Ne fariziejų, sadukiejų, Įstatymo mokytojų, zelotų pavyzdžiu, ne, ne: tie ieškojo sau garbės.

Norėčiau aptarti vieną aspektą, kurį laikau svarbiu. Stodami į seminariją ar ugdymo namus, ar naujokyną, daugelis buvome išugdyti mūsų šeimų ir artimųjų tikėjimo. Melstis mokėmės iš mamų, močiučių, tetų, paskui mus rengė katechetė... Šitaip žengėme pirmuosius žingsnius, neretai palaikomi liaudies pamaldumo bei dvasingumo, Peru įgijusių įmantriausių formų ir giliai įsišaknijusių paprastoje bei tikinčioje tautoje. Jėzui, Mergelei Marijai, šventiesiems ir palaimintiesiems jūsų tauta parodė nepaprastą meilę pamaldumais, kurių nedrįstu vardinti iš baimės, kad kurio nors nepraleisčiau. Šventovėse „daugybė piligrimų priima jų gyvenimą ženklinančius sprendimus. Ant sienų gausybė istorijų apie atsivertimą, atleidimą ir gautas dovanas. Jas gali papasakoti milijonai žmonių“ [2]. Ant tų sienų galima įraižyti ir daugybę jūsų pašaukimų. Raginu jus neužmiršti ir juolab neniekinti savo tautos paprasto ir ištikimo tikėjimo. Mokėkite priimti, lydėti ir skatinti susitikimą su Viešpačiu. Nevirskite šventybės profesionalais, užmirštančiais savo tautą, iš kurios jus paėmė Viešpats, – iš avių bandos, kaip Viešpats savo išrinktąjį [Dovydą] Biblijoje. Neužmirškite tų, kurie jus mokė melstis, ir gerbkite juos.

Per susitikimus su naujokų ir naujokių mokytojais bei mokytojomis, seminarijų rektoriais, seminarijų dvasios tėvais pasitaiko sulaukti klausimo: „Kaip įstojusiuosius mokyti melstis?“ Jiems duodami vadovėliai, kaip mokytis medituoti, ir aš tokį gavau, kai įstojau. „Daryk taip“, „to ne“, „pirma tai“, „paskui šis kitas žingsnis“... O išmintingiausi vyrai ir moterys – naujokų mokytojai, dvasios tėvai, seminarijų dvasios vadovai bendrai pataria: „Toliau melskis, kaip tave mokė namie.“ Po to jie pamažu veda į kitokį maldos būdą. Tačiau pirmiausia: „toliau melskis, kaip mokė tavo motina, kaip mokė tavo teta“; apskritai tokį patarimą šventasis Paulius duoda ir Timotiejui: „Laikykis savo mamos ir tetos tikėjimo.“ Nepaniekinkite namų maldos, nes ji yra galingiausia.

Pašaukimo valandos atsiminimas, džiugus Jėzaus įžengimo į mūsų gyvenimą prisiminimas mums padės kalbėti gražią šventojo Pranciškaus Solano, iškilaus vargšų pamokslininko ir draugo, maldą: „Mano gerasis Jėzau, mano Atpirkėjau ir drauge! Ką turiu, Tu man viską davei! Ką žinau, Tu mane išmokei!“

Šitaip vienuolis, kunigas, pašvęstasis, pašvęstoji, seminaristas yra atminties, džiaugsmo ir dėkingumo kupinas asmuo: šie trys dalykai įsimintini ir laikytini „ginklais“ nuo bet kurio pašaukimo „dviveidiškumo“. Dėkinga sąmonė išplečia širdį ir skatina tarnauti. Be dėkingumo galėtume būti geri šventų dalykų vykdytojai, tačiau mums trūktų Šventosios Dvasios patepimo, kad taptume mūsų brolių, pirmiausia neturtingiausių, tarnais. Tikinti Dievo tauta turi gerą uoslę ir moka atskirti to, kas šventa, funkcionierių nuo dėkingo tarno. Moka atskirti atmintį turintį nuo atminties stokojančiojo. Dievo tauta gali daug pakelti, bet atpažįsta tą, kuris jai tarnauja ir ją aprūpina džiaugsmo ir dėkingumo aliejumi. Įsiklausykite į Dievo tautos patarimus. Argi kartais parapijose nepasitaiko, jog kai kunigas mažumą suklysta ir užmiršta savo žmones – juk taip būna iš tikrųjų, ar ne? – pagyvenusi zakristijos ponia, vadinama „zakristijos senole“, jam sako: „Brangus tėve, jau seniai neaplankėte savo mamos? Eikite jos aplankyti. Vieną savaitę išsiversime su rožiniu.“

3. Trečia, užkrečiantis džiaugsmas. Džiaugsmas užkrečia tada, kai yra tikras.

Andriejus, vienas iš Jono Krikštytojo mokinių, tą dieną nusekė paskui Jėzų. Pabuvęs su Juo ir pamatęs, kur Jis gyvena, jis sugrįžo į savo brolio Simono Petro namus ir jam pasakė: „Radome Mesiją!“ (Jn 1, 41). Jis buvo užkrėstas. Tai didžiausia naujiena, kurią galėjo perduoti, ir jis nusivedė Petrą pas Jėzų. Tikėjimas į Jėzų yra užkrečiamas. Ir jei kunigas, vyskupas, sesuo, seminaristas, pašvęstasis neužkrečia, tai jis yra sterilus, tarsi iš laboratorijos. Tegu išeina bei šiek tiek susitepa rankas ir paskui Jėzaus meile užkrečia kitus. Tikėjimas į Jėzų yra užkrečiantis, jis negali būti įspraustas į ankštus rėmus ar užsklęstas. Čia atsiskleidžia liudijimo vaisingumas: naujai pašaukti mokiniai savo tikėjimo liudijimu savo ruožtu patraukia kitus, lygiai taip, kaip Evangelijos skaitinyje Jėzus mus pašaukia per kitus. Misija spontaniškai kyla iš susitikimo su Jėzumi. Andriejus pradeda savo apaštalavimą nuo artimiausių, nuo savo brolio Simono, ir tai daro visiškai natūraliai, spinduliuodamas džiaugsmą. Džiaugsmas – patikimiausias ženklas, rodantis, kad „atradome“ Mesiją. Užkrečiantis džiaugsmas yra apaštalų širdžių konstanta, ir mes matome, kaip entuziastingai Andriejus naujieną patiki savo broliui: „Sutikome!“ Tad „Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės. Džiaugsmas visada gimsta ir atgimsta su Jėzumi Kristumi“ [3]. Ir tai užkrečiama.

Tas džiaugsmas atveria mus kitiems, to džiaugsmo negalime pasilaikyti sau, jis perteiktinas kitiems. Fragmentuotame pasaulyje, kuriame gyvename ir kuris skatina mus izoliuotis, mums tenka iššūkis būti bendruomenės statytojais ir pranašais. Jūs žinote, kad niekas pats savęs neišgelbėja. Čia norėčiau paaiškinti. Fragmentacija ir izoliacija nėra kas nors, kas vyksta „lauke“, tai būtų vien „pasaulio“, kuriame kaip tik gyvename, problema. Broliai ir seserys, susiskaldymus, karus, atskirtis išgyvename ir savo bendruomenėse, mūsų kunigijoje, mūsų vyskupų konferencijose, ir kokią žalą tai daro! Jėzus mus kviečia būti bendrystės, vienybės nešėjais, tačiau labai dažnai atrodo, kad nesame vieningi ir – dar blogiau – kaišiojame vienas kitam koją. Gal klystu? [atsakymas: „Ne!“] Nuleiskime susigėdę galvas ir prisiimkime savą atsakomybės dalį. Mūsų prašoma statydinti bendrystę ir vienybę; tai nereiškia visiems vienodai galvoti ir daryti tą patį. Bažnyčioje, suvokiančioje, kad kiekvienas, remdamasis savo savitumu, siūlo savo indėlį ir sykiu yra reikalingas kitų, tai reiškia branginti visų pastangas, gerbti skirtumus ir pripažinti charizmines dovanas. Vienintelis Viešpats turi dovanų pilnatvę, tik Jis yra Mesijas. Jis panoro paskirstyti savo dovanas taip, kad visi galėtume pasiūlyti mums tekusias ir būti praturtinti kitų. Būtina saugotis „vieno vaiko“, kuris visko nori sau, nes neturi su kuo dalytis, pagundos. Toks vaikas išlepintas! Tų, kuriems tenka tarnauti vykdant valdžios užduotį, prašau: nesigręžkite į save; stenkitės rūpintis savo broliais ir seserimis, kad jie išliktų laimingi, nes laimė užkrečia. Nevirskite autoritarine valdžia užmiršdami, jog pirmutinė jūsų užduotis yra tarnauti. Vykdantys valdžios užduotį gerai šitai teapmąsto: puskarininkių užtektinai kariuomenėje, jie tikrai nebūtini mūsų bendruomenėse.

Prieš užbaigdamas norėčiau pasakyti: būti turtingiems atminties reiškia turėti šaknis. Svarbu, kad mūsų bendruomenėse, mūsų dvasininkijoje atmintis išliktų gyva ir nenutrūktų dialogas tarp jaunų ir pagyvenusiųjų. Pagyvenusieji turi daug ką atminti ir mums šią atmintį dovanoja. Turime stengtis ją priimti, nepalikti jų vienų. Jie kartais nenori kalbėti, kai kurie jaučiasi apleisti... Prakalbinkite juos pirmiausia jūs, jaunieji. Ugdytojai turi paraginti jaunuolius kalbėtis su vyresnio amžiaus kunigais, vienuolėmis, vyskupais... Sakoma, kad vienuolės nesensta, nes yra amžinos! Vyresnio amžiaus žmonėms jūsų reikia, kad jų akys sublizgėtų ir jie pamatytų, jog Bažnyčioje, kunigijoje, vyskupų konferencijoje, vienuolyne yra jaunų žmonių, toliau tęsiančių Kristaus Kūną. Jie turi išgirsti jaunimą kalbant, jauni žmonės turėtų jų klausinėti, tada jų akys iš naujo suspindės ir jie pradės svajoti. Įgalinkite senus žmones svajoti. Jl 3, 1 yra pranašystė. Padarykite, kad seni žmonės svajotų. Ir jei jauni žmonės paskatins senus svajoti, galiu jus patikinti, – seni žmonės įgalins jaunus prabilti pranašiškai.

Grįžkite prie šaknų. Norėčiau pacituoti – jau baigiu – kokį nors Šventąjį Tėvą, bet nė vienas neateina į galvą. Bet pacituosiu vieną apaštališkąjį nuncijų. Kalbėdamas apie tai, jis man pasakė seną afrikiečių patarlę, kurią girdėjo būdamas Afrikoje – apaštališkieji nuncijai pirma vyksta į Afriką, kur daug išmoksta. O patarlė tokia: „Jauni greitai eina – kaip jiems ir priklauso, – bet seni žino kelią.“ Argi ne?

Brangūs broliai ir seserys, dar kartą dėkoju. Tegu šita deuteronominė atmintis padaro jus džiugesniais ir dėkingesniais vienybės mūsų tautoje tarnais. Leiskite Viešpačiui į jus pažvelgti, ieškokite Viešpaties ten, atmintyje. Vis žvilgterėkite į veidrodį. Telaimina jus Viešpats ir tesaugo Švenčiausioji Mergelė...