Brangūs broliai ir seserys,

Išminties knygoje, kurią girdėjome pirmajame skaitinyje, kalbama apie persekiojamą teisųjį, apie žmogų, kuris pačiu savo buvimu yra priekaištas bedieviams. Bedieviu vadinamas žmogus, kuris engia vargšą, neužjaučia našlės, negerbia senelio (plg. 2, 17–20). Bedievis turi pretenzijų manyti, kad jo jėga yra teisingumo matas. Engti silpnuosius, naudoti jėgą bet kokia forma, primesti mąstyseną, ideologiją, vyraujančią pasaulėžiūrą, naudoti prievartą ar represijas siekiant palenkti tuos, kurie tiesiog kasdien garbingu, paprastu, darbščiu ir solidariu veikimu skelbia, kad įmanomas kitoks pasaulis ir kitokia visuomenė. Bedieviui per maža vien vedamam savo užgaidų daryti tai, ką jis nori; negana to, jis nenori, kad kiti, darydami gera, atskleistų jo elgseną. Bedievio blogis visada siekia sunaikinti gėrį.

Prieš septyniasdešimt penkerius metus ši tauta matė galutinį Vilniaus geto likvidavimą; tai buvo prieš dvejus metus pradėto tūkstančių žydų naikinimo kulminacija. Kaip skaitome Išminties knygoje, žydų tauta perėjo per pažeminimus ir kankinimus. Prisimindami šiuos laikus, prašykime Viešpatį suteikti mums įžvalgumo dovaną, kad galėtume laiku atpažinti pražūtingas užuomazgas, atmosferą, nuo kurios atrofuojasi to nepatyrusių kartų širdis, kad jos nepasiduotų sirenų giesmių vilionėms.

Evangelijoje Jėzus mums primena apie pagundą, dėl kurios turime atidžiai budėti ir kuri gali įsikurti kiekvieno žmogaus širdyje, – troškimą pirmauti, būti pranašesniems už kitus. Kiek kartų yra atsitikę taip, kad kuri nors tauta ima manyti esanti viršesnė už kitą, turinti daugiau teisių nei kita, daugiau privilegijų, kurias reikia išlaikyti arba užkariauti. Kokias priemones siūlo Jėzus, kai tokie impulsai ima reikštis mūsų širdyse ar kurios nors visuomenės arba tautos mentalitete? Tapti pačiu paskutiniu ir visų tarnu; būti ten, kur niekas nenori eiti, kur niekas neužklysta, pačiame atokiausiame užkampyje; ir tarnauti kuriant susitikimo erdves su paskutiniaisiais, su atstumtaisiais. Jei galingieji ryžtųsi tai daryti, jeigu leistume Evangelijai giliai persmelkti mūsų gyvenimą, tuomet solidarumo globalizacija iš tiesų taptų tikrove. „Pasaulyje, ypač kai kuriose šalyse, iš naujo randantis įvairioms karo ir konflikto formoms, mes, krikščionys, turime primygtinai siūlyti pripažinti kitą, gydyti žaizdas, tiesti tiltus, megzti ryšius ir padėti nešioti „vieni kitų naštas“ (Gal 6, 2)“ (Apašt. parag. Evangelii gaudium, 67).

Čia, Lietuvoje, yra Kryžių kalnas, kur tūkstančiai žmonių nuo amžių statė kryžius. Kviečiu jus, kalbėdami Viešpaties angelo maldą, prašykime Mergelės Marijos, kad ji mums padėtų pastatyti kryžių – mūsų tarnystės ir mūsų atsidavimo būti ten, kur mūsų reikia, kryžių, ant to kalno, kur gyvena paskutiniai iš paskutinių, kur reikia mūsų jautraus dėmesio atstumtiesiems, mažumoms, kad pašalintume iš mūsų aplinkos, iš mūsų kultūrų polinkį nieku paversti kitą, nušalinti ir nuolat atstumti tuos, kurie mus apsunkina ir trukdo mūsų patogumui.

Jėzus mažiausiąjį pastato į centrą, jį pastato tolygiu atstumu, kad būtume provokuojami atsiliepti. Prisimindami Mergelės Marijos „taip“, prašykime, kad ir mūsų „taip“ ji padarytų tokį dosnų ir vaisingą kaip jos.

[Viešpaties angelas...]

[Po Viešpaties angelo maldos]

Mieli broliai ir seserys,

noriu pasinaudoti šia proga padėkoti poniai Respublikos Prezidentei ir kitiems Lietuvos valdžios atstovams, taip pat vyskupams ir jų bendradarbiams už šio mano vizito parengimą; reiškiu savo padėką visiems, kurie prisidėjo įvairiais būdais, o ypač savo maldomis.

Šiomis dienomis norėčiau specialiai prisiminti žydų bendruomenę. Šiandien po pietų aš melsiuosi prie paminklo geto aukoms Vilniuje, minint 75-ąsias jo sunaikinimo metines. Tegul Aukščiausiasis laimina dialogą ir bendrą įsipareigojimą teisingumui bei taikai.

[Lietuviškai] Gražaus sekmadienio! Skanių pietų!