Džiaugiuosi galėdamas susitikti su jumis šioje šalyje, paženklintoje pagarbos, bendradarbiavimo ir draugystės tarp įvairių krikščioniškųjų Bažnyčių, kurioms pavyko sukurti vienybę kiekvienai iš jų išlaikant savo turtingumą bei savitumą. Drįsčiau sakyti, jog tai yra „gyvasis ekumenizmas“ ir vienas iš savitų Latvijos bruožų. Tai neabejotinai teikia vilties ir skatina dėkoti.

Dėkoju arkivyskupui Jāniui Vanagsui, atvėrusiam šių namų duris mūsų maldos susitikimui. Ši katedra daugiau nei 800 metų teikė prieglobstį šio miesto krikščioniškajam gyvenimui ir yra ištikima liudytoja to, kad daugybė mūsų brolių čia ateidavo šlovinti, melstis, puoselėti viltį kančios laikais ir įkvėpti drąsos pakelti neteisybės bei skausmo kupinus laikotarpius. Šiandien ji priima mus, kad Šventoji Dvasia ir toliau meistriškai megztų mūsų bendrystės saitus ir per tai padarytų mus vienybės ugdytojais, idant mūsų skirtumai netaptų susiskaldymu. Leiskime Šventajai Dvasiai apginkluoti mus dialogo, supratimo, pastangų siekti abipusės pagarbos bei broliškumo ginklais (plg. Žyd 6, 13–18).

Šioje katedroje yra vieni seniausių Europos vargonų, kurie jos pašventinimo metu buvo didžiausi pasaulyje. Galime įsivaizduoti, kaip jie lydėjo gyvenimą, kūrybiškumą, vaizduotę ir pamaldumą visų tų, kuriuos sujaudindavo jų melodija. Tai – Dievo ir žmonių instrumentas, skirtas pakelti aukštyn žvilgsnį ir širdį. Šiandien jie yra šio miesto ir šios katedros ženklas. Šios vietos gyventojams šie vargonai reiškia daugiau nei monumentalus instrumentas, jie yra jų gyvenimo, tradicijų, tapatybės dalis. Turistams, priešingai, jie, savaime suprantama, yra pamatytinas bei nufotografuotinas meno objektas. O šitai yra nuolat gresiantis pavojus – gyventojams virsti turistais. Tai, kas mums teikia tapatybę, paversti praeities objektu, turistine atrakcija ir muziejaus eksponatu, primenančiu ankstesnių laikų įvykius, turinčiu didelę istorinę vertę, bet nebesujaudinančiu širdies tų, kurie jų klausosi.

Tikėjimui gali nutikti lygiai tas pat. Galime liautis jautęsi krikščionimis ir tapti turistais. Negana to, teigti, jog tokia dalia gali ištikti visą mūsų krikščioniškąją tradiciją – ji gali susiaurėti iki praeities objekto, kuris,uždarytas tarp mūsų bažnyčių sienų, nustoja skleisti melodiją, gebančią sujudinti bei įkvėpti širdis tų, kurie jos klausosi. Tačiau, kaip sakoma mūsų ką tik girdėtoje Evangelijoje, mūsų tikėjimas skirtas būti ne paslėptas, bet žinomas ir aidėti įvairiose visuomenės aplinkose, kad visi galėtų kontempliuoti jo grožį ir būti apšviesti jo šviesos (plg. Lk 11, 33).

Jei Evangelijos muzika mūsų gyvenime nebebus grojama ir taps gražia praeities partitūra, ji nebeįstengs pralaužti monotonijos, dusinančios viltį ir visas mūsų pastangas padarančios bergždžiomis.

Jei Evangelijos muzika nustos virpinti mūsų vidų, prarasime iš atjautos trykštantį džiaugsmą, iš pasitikėjimo gimstantį švelnumą, gebėjimą atleisti, kylantį iš žinojimo, kad mums atleista ir kad mes pasiųsti atleisti.

Jei Evangelijos muzika nustos skambėti mūsų namuose, aikštėse, darbovietėse, politikoje ir ekonomikoje, nutils ir melodija, akinanti kovoti dėl kiekvieno vyro bei moters kilnumo nepaisant jų kilmės, užsisklęsime tame, kas „mano“, ir užmiršime tai, kas „mūsų“ – bendruosius namus, svarbius visiems.

Jei Evangelijos muzika nustos skambėti, prarasime ir garsus, kreipiančius mūsų gyvenimą į dangų, ir nugrimsime į vieną didžiausių mūsų laikų blogybių – vienatvę ir atskirtį. Ta negalia kamuoja stokojančius ryšių, ji kamuoja likimo valiai paliktus garbaus amžiaus žmones, taip pat jaunuolius, neturinčius pagrindo ir ateities galimybių (plg. Kreipimasis į Europos parlamentą, 2014 m. lapkričio 25 d.).

Tėve, „tegul visi bus viena <...> kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Šie žodžiai, ačiū Dievui, ir toliau galingai aidi tarp mūsų. Būtent to Jėzus meldžia Tėvo pirma savo aukos. Ir būtent Jėzus, Jėzus Kristus, regėdamas savo kryžių ir gausybės mūsų brolių kryžių, nepaliauja to meldęs Tėvo. Ši nuolatinė ir rami malda žymi taką ir rodo kelią, kuriuo turėtume eiti. Panirę į Jo maldą, tikėdami į Jį ir Jo Bažnyčią bei trokšdami malonės bendrystės, nuo amžinybės atitinkančios Dievo planą (plg. Jonas Paulius II. Ut unum sint, 9), atrandame vienintelį bet kuriam ekumenizmui galimą kelią – daugybės jaunuolių, senolių ir vaikų, dažnai susiduriančių su išnaudojimu, beprasmybe, galimybių stoka bei vienatve, kančios kryžių. Žvelgdamas į Tėvą ir mūsų brolius, Jėzus nepaliauja melsti: tegul visi bus viena.

Misija ir šiandien prašo bei reikalauja iš mūsų vienybės, reikalauja nustoti žvelgti į praeities žaizdas, atsisakyti bet kurios į save nukreiptos nuostatos ir sutelkti dėmesį į Mokytojo maldą. Misija reikalauja, kad Evangelijos muzika nepaliautų skambėjusi mūsų aikštėse.

Vieni gali sakyti: laikai, kuriais gyvename, sunkūs, sudėtingi. Kiti pagalvoti, kad krikščionims mūsų visuomenėse dėl nesuskaičiuojamų veiksnių, kaip antai sekuliarizmo ar individualistinės logikos, vis mažiau lieka erdvės veiklai. Šitai neturėtų skatinti užsisklęsti, gintis ir net pulti į neviltį. Negalime nepripažinti, jog laikai išties nėra lengvi, pirmiausia mūsų broliams, šiandien tiesiogiai išgyvenantiems tremtį ar net kankinystę dėl savo tikėjimo. Tačiau jų liudijimas skatina mus suvokti, kad Viešpats ir toliau kviečia džiugiai, dėkingai ir radikaliai gyventi Evangelija. Jei Kristus laiko mus vertais gyventi šiais laikais, šią valandą – vienintelę, kurią turime, negalime pasiduoti baimei nei praleisti šią valandą be tikėjimo džiaugsmo. Viešpats suteiks mums jėgų kiekvieną metą, kiekvieną akimirką, kiekvieną situaciją paversti bendrystės ir susitaikymo su Tėvu ir broliais, pirmiausia su tais, kurie laikomi žemesniais ar atliekomis, proga. Jei Kristus mus laiko vertais leisti suskambėti Evangelijos melodijai, argi nuleisime rankas?

Vienybė, į kurią mus kviečia Viešpats, visada yra misionierinė vienybė, reikalaujanti išeiti ir pasiekti mūsų žmonių bei kultūrų, postmodernios visuomenės, kurioje gyvename, širdį, „vietas, kur formuojasi nauji pasakojimai ir naujos paradigmos, Jėzaus žodžiu pasiekti giliausius miesto dvasios klodus“ (Evangelii gaudium, 74). Tokią ekumeninę misiją pavyks įgyvendinti tik tada, kai leisime save paveikti Kristaus Dvasiai, gebančiai „sulaužyti nuobodžias schemas, į kurias jį įspraudžiame, ir nustebinti nuolatiniu dieviškuoju kūrybiškumu. Kaskart, kai mėginame grįžti prie šaltinio ir atgauti pirminį Evangelijos šviežumą, išnyra naujų būdų , kūrybinių metodų, kitokių raiškos formų, iškalbingesnių ženklų, žodžių, kupinų naujos reikšmės šiandieniam pasauliui“ (ten pat, 11).

Brangūs broliai ir seserys, Evangelijos muzika tegu ir toliau skamba tarp mūsų! Tegul visada aidi tai, kas leidžia mūsų širdžiai svajoti ir siekti pilnatviško gyvenimo, kuriam visus mus kviečia Viešpats, – būti jo misionieriaujančiais mokiniais pasaulyje, kuriame gyvename.