Pone Prezidente,
Vyriausybės ir valdžios institucijų nariai,
Diplomatinio korpuso ir pilietinės visuomenės nariai,
brangūs bičiuliai!

Pone Prezidente, dėkoju už malonius sveikinimo žodžius, taip pat už kvietimą apsilankyti, išsakytą per mūsų susitikimą Vatikane. Džiaugiuosi būdamas čia, Latvijoje ir šiame mieste, kuris, kaip ir visa jūsų šalis, buvo paženklinta sunkių socialinių, politinių, ekonominių bei dvasinių išbandymų, sukeltų praeities susiskaldymų bei konfliktų, tačiau šiandien yra tapęs vienu iš pagrindinių regiono kultūrinių, politinių centrų ir uostų. Jūsų kultūros ir meno, ypač muzikos pasaulio, atstovai gerai žinomi užsienyje. Ir aš šiandien galėjau tai atvykęs įvertinti oro uoste. Todėl manau, kad čia gerai tinka psalmininko žodžiai: „Tu pavertei mano liūdesį šokiu“ (Ps 30, 12). Latvija, dainų šalis, savo liūdesį ir skausmą mokėjo paversti giesme bei šokiu ir stengėsi tapti dialogo ir susitikimo, taikaus sugyvenimo, žvelgiančio į ateitį, vieta.

Švenčiate savo Nepriklausomybės šimtmetį, visos visuomenės gyvenimui reikšmingą akimirką. Labai gerai pažįstate šios laisvės, kurią turėjote užkariauti ir atsikariauti, kainą. Šią laisvę įgalino šaknys, kuriomis remiatės, kaip mėgo priminti Zenta Mauriņa, įkvėpusi daugelį jūsų: „Mano šaknys yra danguje.“ Be tokio gebėjimo žvelgti aukštyn, be žvilgsnio į aukštesnius horizontus, primenančius mums apie „transcendentinį kilnumą“, neatsiejamą kiekvieno žmogaus dalį (plg. Kreipimasis į Europos parlamentą, 2014 m. lapkričio 25 d.), jūsų tautos nebūtų buvę įmanoma atkurti. Šis dvasinis gebėjimas žvelgti toliau, konkrečiai besireiškiantis nedideliais kasdieniais solidarumo, atjautos ir pagalbos vienas kitam darbais, jus palaikė ir savo ruožtu suteikė kūrybiškumo, kuris būtinas norint išjudinti naują socialinę dinamiką bet kurių mėginimų susiaurinti bei išstumti, visada grasinančių socialiniam audiniui, akivaizdoje.

Džiaugiuosi žinodamas, kad šaknų, sudarančių šią žemę, šerdyje yra Katalikų Bažnyčia, pilnatviškai bendradarbiaujanti su kitomis krikščioniškosiomis Bažnyčiomis. Tai rodo, kaip įmanoma nepaisant skirtumų plėtoti bendrystę. Taip atsitinka, kai žmonės išdrįsta išžengti iš konfliktinio lygmens bei išvysti gilesnį kito kilnumą. Galime teigti, jog kaskart, kai mokame kaip asmenys ir bendruomenė žvelgti toliau nei mes patys ir mūsų daliniai interesai, abipusis supratimas ir įsipareigojimas virsta solidarumu, o šitai savo giliausia ir iššūkį keliančia prasme – būdu kurti istoriją aplinkoje, kur konfliktai, įtampos ir tai, kas praeityje galėjo būti laikoma priešybėmis, gali susijungti į daugialypę vienybę, duodančią pradžią naujam gyvenimui (plg. Evangelii gaudium, 228). Kaip anksčiau maitino jūsų tautos gyvenimą, taip ir šiandien Evangelija gali atverti kelius imtis dabartinių iššūkių, branginti skirtumus ir pirmiausia skatinti visų bendrystę – vienybę.

Šimtmečio šventimas primena svarbą toliau ugdyti Latvijos laisvę ir nepriklausomybę, kurios tikrai yra dovana, bet sykiu ir visus įtraukianti užduotis. Darbuotis dėl laisvės reiškia įsipareigoti vientisai ir įtraukiamai ugdyti žmones ir bendruomenę. Jei šiandien galima švęsti, tai tik todėl, kad daugelis atvėrė kelius, vartus, ateitį ir kaip paveldą paliko jums tą pačią atsakomybę – atverti ateitį rūpinantis, kad visa tarnautų gyvybei, kurtų gyvybę. Turėdami tai priešais akis, šio susitikimo pabaigoje eisime prie Laisvės paminklo, kur mūsų laukia vaikai, jaunuoliai ir šeimos. Jie mums primena, kad Latvijos „motinystė“ – analogiškai šios kelionės šūkiui – reiškiasi gebėjimu skatinti tikrai veiksmingas strategijas, kurios nukreiptos labiau į šių šeimų, pagyvenusių žmonių, vaikų ir jaunuolių veidus nei į ekonomikos pirmenybę gyvybės atžvilgiu. Latvijos „motinystė“ taip pat reiškiasi gebėjimu kurti darbo vietas taip, kad niekam nereikėtų atsisakyti šaknų dėl savo ateities kūrimo. Žmogaus vystymasis matuojamas ir gebėjimu augti bei daugintis. Bendruomenės plėtra nepasiekiama ir nematuojama vien turimomis gėrybėmis bei ištekliais, tai pasiekiama trokštant duoti pradžią gyvybei ir kurti ateitį. O tai įmanoma tik tada, kai šaknijamasi praeityje, išlaikomas kūrybingumas dabartyje ir puoselėjamas pasitikėjimas bei viltis rytojumi. Tai taip pat matuojama gebėjimu aukotis bei atiduoti save taip, kaip šitai paliudijo praeities kartos.

Pone Prezidente, visi bičiuliai, čia pradedu savo piligrimystę šioje žemėje, prašydamas Dievo ir toliau lydėti, laiminti bei daryti vaisingus jūsų rankų darbus šios tautos labui.