Brangūs jaunuoliai!

Dėkoju už šiltą priėmimą, už jūsų giesmes ir Lisbel, Tauri ir Mirko liudijimus. Už malonius ir broliškus žodžius dėkoju Estijos Liuteronų Evangelikų Bažnyčios arkivyskupui Urmas Viilma, už dalyvavimą – Estijos Bažnyčių Tarybos pirmininkui arkivyskupui Andres Põder, apaštališkajam administratoriui Estijoje vyskupui Philippe Jourdan, taip pat kitiems įvairių šalyje veikiančių krikščioniškųjų konfesijų atstovams. Už dalyvavimą taip dėkoju poniai Respublikos Prezidentei.

Visada puiku susitikti, pasidalyti gyvenimo liudijimais, išreikšti tai, ką galvojame ir ko trokštame, ir labai puiku, kad esame drauge, mes, kurie tikime į Jėzų Kristų. Tokiais susitikimais išpildoma Jėzaus svajonė per Paskutinę vakarienę: „Tegul visi bus viena <...> kad pasaulis įtikėtų“ (Jn 17, 21). Jei stengsimės laikyti save drauge keliaujančiais piligrimais, išmoksime patikliai, be įtarumo ir be baimės atverti širdį bendrakeleiviui, žvelgdami vien į tai, ko iš tiesų ieškome, – taikos vienatinio Dievo veido akivaizdoje. Kaip taika yra menas, lygiai taip ir pasitikėjimas kitais yra menas ir laimės šaltinis: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9). Ir tuo keliu einame ne vien su tikinčiaisiais, bet ir su visais. Kiekvienas turi ką pasakyti mums. Mes turime ką pasakyti visiems.

Dideliame paveiksle šios bažnyčios apsidėje yra frazė iš šventojo Mato evangelijos: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Jūs, jaunieji krikščionys, galėtumėte susitapatinti su kai kuriais šioje Evangelijos ištraukoje įvardijamais elementais.

Ankstesniuose pasakojimuose Matas mums sako, kad Jėzus patyrė nuviliančių dalykų. Pirmiausia jis apgailestauja, kad tiems, į kuriuos Jis kreipiasi, niekas netinka (plg. Mt 11, 16–19). Jums, jaunuoliai, dažnai irgi atsitinka, jog aplinkiniai suaugusieji nežino, ko trokštate ar tikitės iš savęs; arba kartais, kai atrodote labai laimingi, jie būna įtarūs; o jei būnate liūdni, nureikšmina tai, kas jums yra nutikę. Per pirmą konsultaciją rengiantis Sinodui, kurį netrukus švęsime ir kuris bus skirtas jaunimo temai, daugelis iš jūsų prašo, kad jus kas nors lydėtų ir suprastų neteisdamas bei mokėdamas išklausyti ir atsakyti į jūsų klausimus (plg. Instrumentum laboris). Mūsų krikščioniškosioms Bažnyčioms – ir, drįstu sakyti, bet kuriam instituciškai struktūruotam religiniam procesui – kartais būdingos nuostatos, skatinančios mus labiau kalbėti, patarinėti, siūlyti savo patirtis nei klausytis, būti užkalbintiems bei apšviestiems to, kuo gyvenate jūs. Krikščioniškosios bendruomenės dažnai užsisklendžia nepastebėdamos ir negirdėdamos jūsų rūpesčių. Žinome, kad norite ir tikitės „būti lydimi ne nelankstaus teisėjo, ne baikščių tėvų, kurių perdėtas globėjiškumas gimdo priklausomybę, bet to, kuris nebijo savo silpnumo ir leidžia sušvisti lobiui, kurį saugo savo viduje kaip trapiame inde (plg. 2 Kor 4, 7)“ (ten pat, 142). Šiandien čia norėčiau pasakyti: norime verkti drauge su jumis, kai verkiate, lydėti jūsų džiaugsmus savo aplodismentais bei juoku, padėti jums gyventi sekant Viešpačiu. Jūs, vaikinai ir merginos, jaunuoliai, žinote: kai krikščioniškoji bendruomenė yra tikrai krikščioniška, ji neužsiima prozelitizmu. Tik klausosi, priima, lydi ir žengia pirmyn, bet nieko neprimetinėja.

Jėzus taip pat apgailestauja, kad aplankytuose miestuose, kuriuose padarė daug stebuklų ir parodė daug švelnumo bei artumo, stokojama supratimo, jog pokytis, kurį Jis atėjo pasiūlyti, yra primygtinis ir neatidėliotinas. Jis net sako, kad jie labiau užsispyrę bei aklesni nei Sodoma (plg. Mt 11, 20–24). Kai mes, suaugusieji, užsiveriame kokiai nors tikrovei, sakykite mums atvirai: „Argi nematote?“ Kai kurie drąsesni galbūt išdrįs pasakyti: „Nejau nematote, kad niekas jūsų nesiklauso nei tiki tuo, ką sakote?“ Mes patys turime būti atversti, atrasti, jog norėdami būti jūsų pusėje turime perkeisti gausybę situacijų, kurios galiausiai jus nuo mūsų atstumia.

Žinome – kaip jau sakiau, – daug jaunuolių nieko neprašo, nes nelaiko mūsų reikšmingais pašnekovais savo egzistencijos klausimais. Blogai, kai Bažnyčia, bendruomenė, elgiasi taip, kad jaunuoliai pagalvoja: „Šitie negali pasakyti nieko, kas būtų naudinga mano gyvenime.“ Kai kurie pabrėžtinai prašo palikti juos ramybėje, nes Bažnyčios artumą laiko įkyriu ir net erzinančiu dalyku. Ir tai tiesa. Juos piktina seksualiniai ir ekonominiai piktnaudžiavimai, kurie ryžtingai nepasmerkiami, nežinojimas dėl pasirengimo stygiaus, kaip tinkamai aiškinti jaunuolių gyvenimą bei pasaulėjautą, ar tiesiog jiems priskiriamas pasyvus vaidmuo (plg. Sinodo jaunimo klausimais Instrumentum laboris, 66). Tai kai kurie iš jūsų pageidavimų. Trokštame į juos atsiliepti, trokštame, kaip patys sakote, būti „skaidri, svetinga, sąžininga, patraukli, komunikabili, prieinama, džiugi ir sąveikaujanti bendruomenė“ (ten pat, 67), tai yra bendruomenė be baimės. Baimė mus užsklendžia. Ji mus skatina būti prozelitais. O brolybė yra kai kas kita – atvira širdis ir broliškas apkabinimas.

Pirma Evangelijos teksto, cituojamo šioje šventovėje, Jėzus šlovina Tėvą. Jis tai daro, nes mato, jog tie, kurie suprato, suvokė jo žinios bei asmens esmę, yra mažutėliai, tie, kurių dvasia paprasta, atvira. Regėdamas jus, čia susirinkusius, giedančius, ir laikydamas jus tokiais, prisidedu prie Jėzaus balso ir stebiuosi, jog nepaisydami mūsų liudijimo trūkumo tebeatrandate Jėzų mūsų bendruomenėje. Mat žinome: kur Jėzus, ten ir atsinaujinimas, galimybė atsiversti, palikti už nugaros visa, kas mus skiria nuo Jo ir mūsų brolių. Kur Jėzus, ten gyvenimas visada turi Šventosios Dvasios skonį. Jūs čia šiandien kažkiek atspindite aną Jėzaus nuostabą.

Tad pakartokime: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Tačiau ištarkime tai įsitikinę, kad, nepaisant mūsų ribotumo bei susiskaldymų, mūsų buvimo čia priežastis ir toliau yra Jėzus. Žinome, kad nėra didesnio palengvinimo, kaip leisti Jėzui nešti tai, kas mus slegia. Taip pat žinome, jog daug žmonių Jo dar nepažįsta ir gyvena apimti liūdesio bei sumaišties. Garsi jūsų dainininkė maždaug prieš dešimt metų vienoje iš savo dainų teigė: „Meilė mirė, meilė praėjo, meilė čia nebegyvena“ (Kerli Kõiv, Meilė mirė). Prašau atleisti, bet ne! Padarykime, kad meilė būtų gyva, visi turime tai padaryti! Daugelis tai patyrė: matydami, kad jų tėvai nebemyli vienas kito, kad jaunavedžių meilė greitai išblėsta, skausmingai išgyvendami, jog niekam nerūpi, kad jie priversti emigruoti ieškoti darbo, arba kai į juos įtariai šnairuojama dėl to, kad jie užsieniečiai. Atrodytų, jog meilė išties mirusi, kaip tikino Kerli Kõiv, tačiau mes žinome, jog taip nėra, ir privalome šį tą pasakyti, paskelbti pasitelkdami nedaug žodžių, bet daugybe gestų. Mat jūs esate labiau ne samprotavimų ir teorijos, bet vaizdo karta, veiksmo karta.

Ir šitai Jėzui patinka, nes Jis vaikščiojo darydamas gera ir mirdamas pirmenybę suteikė ne žodžiams, bet įtaigiai kryžiaus žiniai. Esame vienijami tikėjimo į Jėzų, o Jis laukia iš mūsų, kad mes atvestume prie Jo visus jaunuolius, praradusius gyvenimo prasmę. Prarasti gyvenimo prasmę gresia ir mums, tikintiesiems. Taip nutinka, kai mes, tikintieji, nesame nuoseklūs. Drauge priimkime naujybę, Dievo atnešamą į mūsų gyvenimą, naujybę, skatinančią mus pradėti vis iš naujo, eiti ten, kur žmonija labiausiai sužeista. Kur žmonės, nors iš pirmo žvilgsnio paviršutiniški bei konformistiški, tebeieško atsakymo į savo gyvenimo prasmės klausimą. Bet niekada neisime vieni: su mumis eis Dievas; Jis nebijo, Jis nesibaimina pakraščių, nes pats padarė save pakraščiu (plg. Fil 2, 6–8; Jn 1, 14). Jei turėsime drąsos išeiti iš savęs, iš savo egoizmo, iš savo uždarų idėjų ir eiti į pakraščius, Jį ten surasime, nes Jėzus pirma mūsų jau yra kenčiančio ir atstumto brolio gyvenime. Jis yra ten (plg. Gaudete et exsultate, 135).

Vaikinai ir merginos, meilė nėra mirusi, ji mus kviečia ir siunčia. Prašo tik atverti širdį. Prašykime apaštališkosios jėgos nešti Evangeliją kitiems – siūlant ją, bet neprimetinėjant – ir atsižadėti savo krikščioniškąjį gyvenimą paversti atminimo muziejumi. Krikščioniškasis gyvenimas yra gyvenimas, ateitis ir viltis! Ne muziejus. Leiskime Šventajai Dvasiai paskatinti mus žvelgti į istoriją prisikėlusio Jėzaus šviesoje, kad Bažnyčia, mūsų Bažnyčia, gebėtų žengti priekin priimdama Viešpaties staigmenas (plg. ten pat, 139), atgaudama sužadėtinės, einančios pasitikti Viešpaties, jaunatviškumą, džiaugsmą ir grožį, apie kuriuos kalbėjo Mirko. Viešpaties staigmenas. Viešpats mus nustebina, nes gyvenimas mus visada nustebina. Dėkoju!