Ponia Prezidente,
Vyriausybės ir valdžios institucijų nariai,
Garbingieji diplomatinio korpuso nariai,
Ekscelencijos, Ponai ir Ponios!

Labai džiaugiuosi būdamas tarp jūsų Taline, šiauriausioje sostinėje, kurią aplankyti man leido Viešpats. Dėkoju Jums, ponia Prezidente, už malonius sutikimo žodžius ir galimybę susitikti su Estijos tautos atstovais. Žinau, jog tarp jūsų yra ir delegacijų, atstovaujančių įvairiems pilietinės visuomenės bei kultūros pasaulio sektoriams. Tai leidžia man išreikšti ketinimą labiau pažinti jūsų kultūrą, ypač gebėjimą atsilaikyti, įgalinusį jus, nepaisant priešiškų aplinkybių, vis pradėti iš naujo.

Daug amžių šie kraštai vadinami „Marijos žeme“, Maarjamaa. Šis vardas ne tik priklauso jūsų istorijai, bet ir tapo jūsų kultūros dalimi. Galvojant apie Mariją, į galvą man ateina du žodžiai – atmintis ir vaisingumas. Ji yra atminties moteris, serginti visa, kas gyva, kaip lobį savo širdyje (plg. Lk 2, 19), ir vaisinga motina, duodanti savo Sūnaus gyvybę. Štai kodėl man patinka galvoti apie Estiją kaip apie atminties ir vaisingumo žemę.

Atminties žemė

Jūsų tautai įvairiais istorijos laikotarpiais teko pakelti sunkių kančios ir negandų akimirkų. Kovoti dėl laisvės ir nepriklausomybės, kurios visada būdavo ginčijamos ar kurioms visada iškildavo grėsmė. Vis dėlto per pastaruosius daugiau nei 25 metus – per kuriuos pilnatviškai įsitraukėte į tautų šeimą – Estijos visuomenė atliko „milžiniškus žingsnius“, ir jūsų šalis, nors ir nedidelė, dabar yra tarp pirmųjų pagal žmogiškojo vystymosi indeksą, pagal savo inovacinį gebėjimą, be to, demonstruoja aukštą lygį spaudos laisvės, demokratijos ir politinės laisvės atžvilgiu. Negana to, sustiprinote bendradarbiavimo ir draugystės ryšius su įvairiomis šalimis. Atsižvelgdami į savo praeitį ir dabartį, turite pagrindo viltingai žvelgti į ateitį naujų iššūkių akivaizdoje. Būti atminties žeme reiškia mokėti atminti, kad vietą, kurią šiandien pasiekėte, lėmė jūsų tėvų pastangos, darbas, dvasia ir tikėjimas. Dėkingos atminties puoselėjimas įgalina visus rezultatus, kuriais šiandien džiaugiatės, sutapatinti su vyrų ir moterų, kovojusių, kad ta laisvė taptų galima, istorija, o tai savo ruožtu akina pagerbti juos atveriant kelius ateinančioms kartoms.

Vaisingumo žemė

Kaip pabrėžiau savo kaip Romos vyskupo tarnybos pradžioje, „žmonija šiuo metu išgyvena istorinę pervartą, kurią liudija pažanga įvairiose srityse. Pagirtini pasiekimai, prisidedantys prie žmonių gerovės“ (Evangelii gaudium, 52). Vis dėlto atmintina, kad gerovė ne visada yra gero gyvenimo sinonimas.

Vienas iš reiškinių, kurį pastebime mūsų technokratinėse visuomenėse, yra gyvenimo prasmės, gyvenimo džiaugsmo praradimas. Tada lėtai ir tyliai gęsta ir gebėjimas stebėtis, dažnai panardinantis žmones į egzistencinį nuovargį. Žingsnis po žingsnio prarandamas suvokimas, kad priklausai kitiems ir kovoji dėl kitų, šaknijiesi tautoje, kultūroje, šeimoje. Pirmiausia jaunesnieji netenka šaknų, kuriomis remiantis statydintina sava dabartis bei ateitis, nes iš jų atimamas gebėjimas svajoti, rizikuoti, kurti. Pasitikėjimas vien technologine pažanga kaip vieninteliu vystymosi keliu gali lemti gebėjimo kurti saitus tarp žmonių, kartų ir kultūrų, t. y. gyvo audinio, tokio svarbaus priklausomybės vienas kitam ir dalyvavimo bendrajame projekte plačiąja to žodžio prasme pajautai, netektį. Tad viena iš mūsų, prisiėmusių socialinę, politinę, pedagoginę ar religinę užduotį, pareigų yra tai, kaip mums tapti saitų kūrėjais.

Vaisinga žemė reikalauja scenarijų, kuriais remiantis būtų galima įšaknydinti bei sukurti gyvą tinklą, įgalinantį pasiekti, kad bendruomenės nariai jaustųsi esą „namie“. Nėra didesnio susvetimėjimo, kaip patirti, jog neturi šaknų, niekam nepriklausai. Žemė bus vaisinga, tauta duos vaisių ir gebės kurti ateitį tik tada, kai tarp savo narių sukurs priklausomybės vienas kitam santykius, tarp kartų ir skirtingų bendruomenių – integracijos saitus, kai atsisakys visko, kas atbukina jusles ir vis labiau tolina mus vienus nuo kitų. Brangūs bičiuliai, noriu patikinti, jog to siekdami visada galite tikėtis Katalikų Bažnyčios paspirties ir pagalbos. Tarp jūsų ji – nedidelė bendruomenė, tačiau labai norėtų prisidėti prie šios žemės vaisingumo.

Ponia Prezidente, ponai ir ponios, dar kartą dėkoju už priėmimą ir svetingumą. Telaimina Viešpats jus ir mylimą Estijos tautą. Ypač laiminu garbaus amžiaus žmones ir jaunuolius, kad išlaikydami bei puoselėdami atmintį jie šią žemę paverstų vaisingumo pavyzdžiu. Dėkoju.